VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.20.PILĖNUS GYNĖ VISI

  Ignas Meškauskas

Laisvės kovų dalyvis,šaulys, ordininkas advokatas

Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti  laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas Mūsų Konstitucija įpareigoja kiekvieną pilietį užpuolimo metu  ginti valstybę. Pagal  Nacionalinių saugumo  pagrindų įstatymą saugumą užtikrina rengimąsi visuotinam ginkluotam ir neginkluotas pasipriešinimui. Yra priimtas Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatymas.

       Vienintelė Karinė patriotinė organizacija galinti piliečius rengti  pilietiniam pasipriešinimui, auklėti jaunimą   patriotine dvasia, apmokyti kaip elgtis su ginklu neatsitraukiant nuo  darbo - Šaulių sąjunga. Jos veikla tokia plati, kad kiekvienas netgi sėdėdamas vežimėlyje, pagal amžių ir galimybes  gali įnešti indėlį Tėvynės gynybai. Šaulys - pozicija tautos ir valstybės atžvilgiu.

        Šaulių užuomazga atsirado paskelbus Lietuvos  nepriklausomybę  jai apginti. Ją kūrė grįžę  iš Rusijos lietuviai karininkai, mokytojai ir nesulenkėję klebonai. Garsūs buvo Perlojos šauliai užėmę frontą su lenkais nuo Valkininkų iki Merkinės. M. Plechavičiaus kovotojai su bolševikais Žemaitijoje taip pat sudarę šaulių užuomazgą.

      Šaulių veikla neatskiriama nuo pačių sunkiausių valstybės gynybos  ir vystimosi etapų. Nepriklausomybę rašėsi savo krauju: kovose su lenkais, bolševikais, bermontininkais. Žuvo 81 šaulys, 141 sužeista.

     1919 m. rugpjūčio 27  naktį šauliai padėjo likviduoti pavojingą lenkų PWO  sąmokslą, kurio tikslas nuversti Lietuvos vyriausybę, pakvietus į pagalbą Lenkijos kariuomenę prijungti Lietuvą prie Lenkijos, gražinant Liublino uniją.

  Po šaulių vėliava,   Šaulių vado Vinco Krėvės kabinete 1922 m. lapkričio 16 d. padarytas istorinis nutarimas: šauliams vadovaujant imituojant vietinių sukilimą. aneksuoti Klaipėdos kraštą. Šauliams vadovaujant Lietuva įvykdė vieną sėkmingiausių politinį karinį žygį. Kaip Lietuvą Klaipėdos, be vartų į pasaulį atrodytų šiandien?

     Šaulių parakas miške neatidrėko beveik  dešimt metų. Žvelgia uniformuotų ginkluotų, su žiūronais šaulių nuotraukos mums į akis. Štai  Pušynės mūšyje, kur žuvo net rusų generolas,  šaulio paskutiniai žodžiai: „Traukitės vyrai, dengsiu, aš nebegaliu bėgti, batai pilni kraujo“ sušuko šaulys Jonas Jankauskas artojas iš Šulaičių kaimo. Kovos draugai suprato ką reiškia dengti. Iš  apsupimo laimingai prasiveržė. Ilgai kaleno Jono kulkosvaidis, kol pasibaigė šovinių juosta.

      Kareiviai keiksnojo partizanus už generolą, kuris atlaikė, nežuvo Leningrado blokada, o žuvo Lietuvoje su partizanais Krakių pušyne.

     Nutilus šventinėm fanfarom žvelgiant į šimtmečio atkarpą  šaulių istorija skiriama į du etapus; tarpukario šauliai ir nūdienos šauliai. Tarpukario šaulių organizacija per 20 metų išaugo iki 62 tūks. turėjo 104 orkestrus, marširavo po miestus ir miestelius, o mūsų nūdienos organizacija per 30 metų su Vilnium ir Klaipėda turi tik 4500 šaulių, kurių didelė dalis sąrašiniai, be kito rankos neišlipa iš lovos, o  šventiniam koncertui Katedros aikštėje grojo Krašto apsaugos dūdų orkestras.

    Žiūrint į skaičius savaime kyla klausimas, kaip nuėjusi karta sukūrė savigynai tokia gausią, organizuotą nacionalinę gvardiją,  kad priešas  okupuojant šalį slaptuose dokumentuose  įvardijo kaip vieną labiausiai  organizuotą pasipriešinimo jėgą.

    Šiandieninė šaulių organizacija palyginus su tarpukario organizacija daugiau panaši ne į gynybinę jėgą, o butaforija. Nežiūrint akivaizdžių skirtumų niekas  nekelia aliarmo. Atsakingos už šalies gynybą žinybos tyli lyg tai normalu. Jokių diskusijų, konferencijų kokį socialinį nervą paliesti, kad šios gynybinės jėgos pajudėtų iš sąstingio Net įvykiais Ukrainoje nebuvo pasinaudota suaktyvinti visuomenę, atkreipti dėmesį į savanoriškas ginkluotas pajėgas, jų reikšmę šalies gynyboje, tautos išlikimui.

     Siekiant  apginkluoti tautą nuo 2016 metų  suteikta teisė šauliams  įsigyti ir laikyti pusiau   automatinį ginklą AK- 4. Tačiau įstatymas kol kas negyvas, nerealizuojamas, nes šaulių organizacija  sudaro patriotinės nuostatos kontingentas, bet materialinė smulkmė, kurie nepajėgūs ginklą įsigyti. Elitas, verslininkai, Valstybinių įstaigų, ministerijų tarnautojai, savivaldybių darbuotojai, gydytojai, mokytojai, gauna iš biudžeto nors nepakankamus, o kai kurie ir gerus  pastovius atlyginimus  galėtu įsigyti ginklą,  bet deja jie nesirengia priešintis, nepriklauso šaulių organizacijai, turinčiai teisę įsigyti  AK-4. Vien teisėjų, prokurorų, advokatų, antstolių notarų su palyginti geresniais atlyginimais yra daugiau kaip 4000.. Nėra geras ženklas, kai valstybės  tarnautojai nesiginkluoja, nesirengia gintis, rūpinasi tik savo gerbūviu:  perka puošnius automobilius, stato namus užkariavo  Molėtų ežerų pakrantes, įsitaiso ne tik mūsų pajūryje, bet ir Ispanijoje, o už augintinį, šunį, katę  moka  daugiau negu ginklo vertė.

     Karo atveju per pirmąsias valandas išlėks į orą ne tik ginklų sandėliai, bet ir sandėliukai.  Pasistiepusios raketos laukia komandos, o šaulio ginklas saugus, nepasiekiamas. Net okupavus šalį tauta lieka ginkluota ir struktūrizuota. Prieš Birželio  sukilimą šauliai buvo nuginkluoti, bet išlikusi struktūra įgalino šaulius atlikti pagrindinį vaidmenį.

       Tarpukario šauliams organizacijos, rengdavo akcijas, rinkliavas, koncertus ir už surinktus pinigus šauliams pirkdavo šautuvus ir iškilmingai įteikdavo. Sėkmingai verčiantys verslininkai, menininkai galėtų pasekti  tarpukario praktika.      

      Visi siekiame gerbūvio, būti laimingais turėti gerus pojučius čia ir dabar, bet kartu privalu susimąstyti  kaip   gerbuvį  apginti. Joks pranašas negali užtikrinti, kad istorija nesikartos ir  neteks gerbūvį palikus, iš prabangaus gyvenimo naktį atsidurti pritrytame  gyvuliniam vagone.

     Naujausios istorijos puslapiai rodo, kad ir maža, bet ginkluota, gerai organizuota tauta gali atlaikyti rytinių slavų antplūdį. Nors su dideliais nuostoliais išlaiko savo namus, valstybę, netekę teritorijos tik tiek, kad  užpuolikas galėtų pasilaidoti žuvusį milijoną. Agresorius, trokštantis naujų teritorijų,  turėdamas informaciją apie mažos valstybės aštrius dantis, ragus ir nagus  prieš žygį šauks slaptą pasitarimą.

     Tarpukario organizacijoje buvo daug inteligentijos, tarnautojų.   Šauliais buvo žymūs visuomenėje asmenys, valstybės veikėjai; Juozas Urbšys, Vladas Mironas, profesorius Kazys Pakštas, diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, ministras pirmininkas Jonas Černius, dainininkas Kipras Petrauskas, kariuomenės vadas  Stasys Raštikis Antanas Žukauskas ir kiti tautai ir valstybei  žinomi asmenys

      Šauliai matydami trūkumus, stagnaciją, susirūpinę  įstatymo nustatyta tvarka, kaip piliečiai kreipėsi į Seimo peticijų komisiją  tikslu pritraukti tarnautojus, inteligentiją, suteikti šauliams lengvatą, įvesti konkurencijos principą: jei konkurso metu tarp konkurentų į tarnybą  visų  sąlygos vienodos pirmenybę tam, kuris rengiasi pasipriešinimui, aukoja laiką,- šauliui. Tautos legenda Matas Šalčius kėlė idėją, kad kiekvienas valstybės tarnautojas mokėtų valdyti ginklą: jei valstybei tarnauji privalai ją rengtis  ginti.

                    Peticijų komisija šaulių siūlymą atmetė. Seimas,2017.11.17 pagal Peticijų komisijos pirmininko Petro Čimbaro subjektyvų pristatymą šaulių problemą svarstė tik tris minutes. Tiek dėmesio karinei  -  patriotinei organizacijai, nacionalinei gvardijai, pripažintam prioritetui. Tautos apsiginklavimo raidoje gili duobė.   Istorija parodys ar  krizinėje situacijoje neiškils į paviršių, negrįš bumerangu, kaip pavėluotas praregėjimas, jei svetimas batas įžengs į mūsų žemę. Atitinkamų žinybu pareiga pasidomėti kas kasa duobes tautos apsiginklavimo kelyje.

      Dėmesio trūkumas gynybinei organizacijai visuomenėje  ne iki galo suprastas. Mažai kalbam, mažai rašom, mažai žinom apie savo tautos istoriją. Ar daugelis seimūnų pačiupinėjo Riterio kryžiaus ordininko Romo Kauniečio dvylikos storų tomų  apie partizaninį karą,  partizanų prisiminimus.

    Neapgynus suvereniteto, patyrėm tragiškas pasekmės:  kraštą  valdo svetimi, šeimininkauja, primeta savo tvarką ir net užsimoja čiabūvius  iškelti į šiaurę. Vengiančius keltis beginklius šaudo. Mažame žemės trikampyje nukauti du tautiečiai: bėgant nuo perkėlimo nušautas prie klojimo  Gumbių kaime žemdirbys Petras Radzevičius, plaukiant per ledinį Dotnuvėlės  vandenį  nukautas Leonardas Butvilas. Taip elgiamasi su tauta netekusia savo valdžios, savo namų, suvereniteto. Šaudo tautiečius kaip žvirblius nežinodami jokios atsakomybės.

     Įvertindami okupacijos padarinius, visos sisteminės parlamentinės partijos sutarė, kad valstybės gynybai,  tarp kitų valstybės problemų  suteiktas vidaus ir užsienio politikoje prioritetas. Nutarimą pasirašė 2012 m gegužės 8 d visų parlamentinių partijų vadovai, kuriame nurodyta; „Stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą savanorišką sukarinta piliečių savigynos organizaciją, įgalinančią visapusiškai prisidėti prie Lietuvos gynybinės galios stiprinimo....dalyvauti tautinių vertybių ugdymo procese“.

    Deja,  gynybinių jėgų  saugančių valstybės suverenitetą  prioritetas vaitoja.          Fundamentalūs juridiniai aktai nesuderinti, prieštaringi.

    XVII Vyriausybės programoje valstybės gynyba, prioritetas nepagarbiai nustumtas į paskutinį skirsnį, kai nuo jo, valstybės apginimo priklauso visų kitų skirsnių likimas. Prioritetas – valstybėje vedančioji pagrindinė  „melodija“.Visos kitos antraeilės, nemaišančios  pagrindinei. bet reikalingos „melodijos“.

   Jei   neapginam Simano.Daukanto a.3 ir Vyriausybės  rūmų, visus kiti Programos skirsniai, užmojai  netenka prasmės, lekia  į makulatūra.. Kas leis juos vykdyti. Vykdys savo programą kas valdys rūmų raktus, - rūmų šeimininkai. Jie spręs ne tik mūsų ūkines problemas, bet ir ką  pakarti, ką paleisti, ką ištremti. Kai 1946 metais  Kūčių naktį Labūnavos mūriniame bokšte  apsupti kūčiojantys kovotojai, kovėsi per Kalėdas  visą dieną iki paskutinio šovinio, iškilo paskutinė tragiška problema: pasilikti sau po paskutinį šovinį,  ar  iškėlus ginklus virš galvų išeiti pasiduoti.. Kurie išėjo pasiduoti visus beeinant sušaudė, tame tarpe dvi moteris. Visus dvylika suguldė kartu. Tokia okupanto okupacinė programa.

    Atbulai kinkomas arklys į vežimą pavėluotai pastebėtas, tautos skaudžiai apmokėtas ne kartą. Ar neužtenka pasimokyti, kai jau svetimi tankai arė miestelių grindinį neklystantieji atidavė istorijos gėdai ir tautos skausmui patriotus, Vidaus reikalų ministrą Kazys Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį Maskvos Botyrių kalėjimui  kankinti ir sušaudyti. Kuo geresnis trijų minučių nutarimas tautos apsiginklavimo aspektu? . Savanoriai prikėlė Lietuvą iš prapulties dugno, lieka jiems  tik sudaryti sąlygas  saugoti ir ginti .      

    Šauliams augti iš dalies apsunkina išlikusios okupacijos pasekmės. Obelių paminklai, kur vyko kautynės rodo, kad prasidėjus karui nomenklatūra su baudėjų armija,  palikę kraujo upes Rainių miškelyje, Pravieniškėse, 15 nukankintus prikaltus    prie sienos kunigus spruko į rytus. Šauliai Obelių sankryžoje kryžmine ugnimi pareikalavo atsiskaitymo. Sugrįžusi nomenklatūra  šmeižė ir medžiojo šaulius. Okupantų senai nebėra, bet šmeižto sleifas dar  vaikšto po galvas, gazdina šauliais, kurie gelbėjo Lietuvą nuo Lenkijos organizuojamo perversmo, ne be kraujo organizavo ir naudodamiesi istorine proga, aneksavo pajūrį, atidarydami tautai vartus į pasaulį.

    Įstojus į organizaciją žinomiems žmonėms: Ritai Miliūtei, Audroniui Ažubaliui, dainininkui Deividui Meškauskui, Edmundui Jakelaičiui, Aurelijui Verygai ir kitiems žymiems asmenims, ledonešis dar neatėjo. Tik atskiri kikiliai šokinėja ant storo ledo. Pasipriešinimo struktūrai sudaryti reikia tiek, kiek susirenka mūsų ant Baltijos kelio.

    Visuomenės  susidomėjimas saugumo klausimais didėja. Vyksta tarpusavio diskusijos, ginčai: kokius ginklus pirkti kaip gintis. Ar  laivus,  kuriuos gali nuskandinti pirmą karo valandą, ar už tuos milijonus  „Stinger “raketas paleistas šaulio nuo peties įgalins atmušti puolimus iš oro, raketas „Juvelin‘atmušti priešą žemėje, kurios tankus nuvaro 99 proc. į šipulius, taip pat sunkiuosius kulkosvaidžius puolančioms masėms išskinti. Turint šių ginklų pakankamai galima pasijusti saugiau. Bet jas įsigyjant reikia užsidėti sunkią naštą, ar vėl pasilikti gyventi grėsmė šešėlyje -girdisi  neapmokomi komentarai.

      A.a Julius Veselka buvo susirūpinęs, kuo realizuosim Konstitucijos  139 str. ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, Tėvynes  gynyba kiekvieno teisė ir pareiga.  Neturint ne ginklų nei struktūros pagristai ironizavo- moterys pelenais priešui į akis. Sukilėliai nors turėjo dalgius ir kultuvus. Mes ir to neturim.

      Šiandien džiaugiamės, draugiškais pečiais, bet nereikėtų užmiršti kad judas dar nemirė. Jis suaktyvėjo baigiantis laisvės kovom, kurios baigėsi vadų išdavystėmis. Istorija žino faktų, kad judas pardavinėjo valstybes taikos vardan

     2017m birželio 23 d. Seime , Konstitucijos salėje vyko konferencija: „ Lietuvos šaulių sąjunga prieš 20 m ir šiandien, iššūkiai ir perspektyvos“ Gausus   svečių būrys pažėrė šauliams daug gražių žodžių: šauliai yra moralinis tautos kelrodis nuo pat valstybės įkūrimo ištakų, sveikinime pabrėžė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Buvo proga svarstyti esminius klausimus: kodėl Šaulių sąjungoje nėra intelegentijos, tarnautojų ir kodėl nacionalinė gvardijai nepasiekė  tarpukario lygio: ar įtakoja užsienio valstybės, kurios neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti, užsilikusi nomenklatūra, ar mes patys kalti nesugebam, apsiginkluoti.  Prie šių klausimų nebuvo prisiliesta. Konferenciją dėl konferencijos. Kažkas užgesino šviesas, uždarė duris ir vėl tyla.

   Žinomo žurnalisto Edmundo Jakelaičio  iniciatyva,  Šaulių sąjungos Vilniaus rinktinės Tauro kuopos, Pelėdų skyrius siūlo rengti 2-4 metus truksiančią kompaniją, siekiant į Lietuvos šaulių sąjungą pritraukti 50000 naujų narių. Tai be abejonės atsirastų tarnautojų,  intelegentijos, verslininkų.Tačiau iš spaudos  gynybos žinybose palaikymo, džiūgavimų nepastebėta, o Kėdainių nykstanti šaulių kuopa   po  kuopos vadės K. Župerkienės neigiamo vertinimo  atsisakė iniciatyvą remti.

    Iškelta idėja sustiprinti gynimosi pajėgas  kilni. Bet per Lietuva eiti kaip Palangos Juzė su žirklėmis, agituoti, aiškinti kiekvienam, kad šaulys tautos aukuro sargas, kryžius prie kelio, ne taip paprasta, kai teisinė bazė lieka tą pati.  Pagrindas teisinė bazė, sudaryti šauliams palankią, pagarbią aplinką, kad šaulių būstines taptų traukos centru-

     Kokius žodžius tarti, kokius ženklus rodyti, kad tautos atstovai  patikėtų jog tautos vienybė gimsta , ne iš žodžių, o iš darbų. Liaudies patarlė moko, kad kailinių žodžiais nepasiūsi. Jau romėnai žinojo, kad žodžiai moko, o pavydžiai patraukia. Vienybė gimsta kada visos skirtingos partijos, visi visuomenės sluoksniai tuo pačiu rūpesčiu bendroje susitikimo vietoje  pajaučia kito petį VIENAM, bendram tikslui siekti,- savo  namams ginti.  Šaulių rikiuotė kuopoje stovi  ne pagal pareigas, išsilavinimą, turtinę padėtį ar vertybinę orientaciją, o pagal ūgį.  Reali tautos vienybė, kai elito, verslininkų ministrų, neišskiriant Prezidento   žingsniai kuopoje darniai sutampa su  greta žengiančiu,  paštininku, vairuotoju, statybininku  po  krauju aplaistytą,  istorijos patikrinta kovos  vėliavą.

        Šaulių sąjunga – tautos vienybės rišamoji medžiaga.        .

     Pilėnus gynė visi piliečiai. Nebuvo nei baltarankių nei runkelių.

 

Atgal