VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.10.Šiauliai – pastoviai atgimstantis miestas (1)

Dr. med.Juozas Prasauskas

Dr. Virginija Elena Bortkevičienė

Šiauliai – istorinė baltų žemė, šiaurės Lietuvos regiono mokslo, kultūros, pramonės ir turizmo centras. Miestas išsidėstęs tarp Rekyvos bei Talkšos (Telkšvos, Talšos) ir Ginkūnų ežerų, pastatytas Mūšos ir Ventos upių takoskyroje, rytinės Žemaičių aukštumos papėdėje. Šiauliai – didelis svarbių geležinkelio ir kelių mazgas, kuriais galima palaikyti prekybinius ryšius su Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos miestais, Latvijos uostais ir Prūsija (Vokietija). Miestas stovintis ant Žemaitijos ir Aukštaitijos ribos.

Ši geografinė padėtis karo metais visus viliojo ir darė įtaką miesto istorijai.

XIII a. Lietuvos valstybė buvo pakankamai stipri, tačiau turėjo rimtus priešus Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinus.

Kryžiuočių ordinas arba Vokiečių ordinas užkariavo didelę dalį prūsų žemių ir kėlė didelę grėsmę kuršiams, žemaičiams, o taip pat ir lietuviams.

Kalavijuočių ordino tikslas buvo galutinai užkariauti Kuršą ir Žiemgalą ir veržtis toliau į Lietuvą ir Rusią.

Kalavijuočių ordinas pradėjo pavergti lyvius apie 1207 m., šiaurės sėlius apie 1208 m., latgalius iki 1230 metų ir dalį Estijos žemių.

Tuo laiku baltai buvo kaip viena tauta. Latvijos teritorija buvo atskirų genčių grupė, okupuota Kalavijuočių ordino, kuris buvo įsitvirtinęs Rygoje.

Į Šiaulius reikia žiūrėti, kaip į vartus į Prūsiją ir į Žemaitiją, todėl visų karų metu dėl jų buvo stipriai kovojama. Kai kalavijuočiai norėjo susijungti su kryžiuočiais, lietuvių vidinė strateginė gynybos linija buvo Šiauliai, Skirsnemunė, Sudargas.

Antrojo pasaulinio karo metu sugriautų Šiaulių atstatymo darbai.siauliuistorija.lt nuotr.

Kaizerinės Vokietijos kariai Šiauliuose

Skurdžios rašytinių šaltinių žinios apie Šiaulių žemę ne kartą sukėlė ginčus tarp istorikų dėl Šiaulių (Saulės) mūšio vietos. Rašytiniuose šaltiniuose Šiaulių vietovardis paminėtas eiliuotoje Livonijos kronikoje, aprašant Šiaulių (Saulės ) mūšį, kuris įvyko 1236 m. rugsėjo 22 d. Pagal labiausiai pagrįstą hipotezę, mūšis vyko netoli Šiaulių miesto ties Jauniūnų kaimu, tačiau galutinis žodis, kur vyko Šiaulių (Saulės ) mūšis, dar neištartas.

„Lietuviai atkakliai pasipriešino Livonijos riteriams ir jų talkininkams iš Vokietijos 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje jie pasiekė pirmąją karinę pergalę prieš kalavijuočius ir keliolikai metų sustabdė jų žygius į Lietuvą”. (M. Jučas. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė istorijos bruožai psl. 25, Vilnius, 2016). „Šiaulių mūšis (1236 m) baigėsi visiška lietuvių pergale”. (V. Pašuta Lietuvos valstybės susidarymas psl. 264, Vilnius, 1971). Šiame mūšyje buvo visiškai sumuštas kalavijuočių ordinas, žuvo 48 ordino riteriai, magistras Folkvinas ir didelė dalis pagalbinio personalo. Po šio mūšio kalavijuočių ordinas 1237 m. buvo įjungtas į Vokiečių ordiną. Lietuviai taip pat neteko daug karių, tačiau išsikovojo laisvę nuo kalavijuočių ordino ir kitų vokiečių, kurie nuolat puldinėjo baltų žemes. Be to, mūšis buvo labai reikšmingas ir dėl to, kad kovai prieš vokiečius sukėlė kuršius, žiemgalius ir sėlius.

Šiaulių kraštas pastoviai buvo puldinėjimas vokiečių ir kitų priešų, o tai rodo Šiaulių žemėje stovėjusios bent 6 ar 7 įvairaus dydžio gynybinės pilys.

Rašytiniuose šaltiniuose 1348 m. minima, kad tuo metu prie Šiaulių stovėjo Kulų, Businės, arba Busėnų, Ceilos, Dubysos pilys. Šiaulių žemės gynybinis žiedas. To žiedo pradžia į šiaurės rytus nuo Šiaulių Jurgaičių piliakalnis (šiandien vadinamas Kryžių kalnu), ant kurio stovėjo pilis, vadinama Kula arba Kuliais. Į pietus nuo Šiaulių ir Rekyvos ežero Pakapėje, Normaičių piliakalnyje buvo pastatyta Bauskės pilis. Viena iš stambesnių Šiaulių žemės pilių pastatyta ant Dubysos kranto, piliakalnyje prie Bubių, kurią vadino Dubysa. Dabartiniuose Šiauliuose ant Salduvės piliakalnio stovėjo Šiaulių medinė pilis. Istorinių duomenų apie tą pilį nebeišliko. Žinoma, kad XIX a. pradžioje ant kalno buvo pastatytas optinio telegrafo bokštas, o 1944 m. Raudonoji armija pasistatė stebėjimo punktą ir po karo apmokymų metu čia rausdavosi kareiviai.

Šiaurinį Šiaulių žemės kraštą gynė didelė Luponių pilis. Duomenų istorinėje literatūroje apie šią pilį neturime. Manoma, kad XIV a. čia stovėjo medinė pilis, kuri vaidino didelį vaidmenį gynybos sistemoje kare su kryžiuočiais.

Šiaulių žemė minima 1254 m. Livonijos akte, tačiau apie gyvenvietę tikslesnių istorinių žinių nuo XV šimtmečio sužinome iš Vyskupo Motiejaus Valančiaus, kuris rašė, kad Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila, valdant vyskupiją vyskupui Mikalojui Dzieržgavičiui, 1445 m. pastatė Šiauliuose medinę bažnyčią, kuri jau turėjo savo nuolatinį kunigą.

Tai leidžia daryti išvadas, kad XV šimtmečio pirmoje pusėje Šiauliai iškyla, kaip stambi gyvenvietė, tačiau iš šaltinių ji vėl išnyksta, ir tik 1524 m. birželio mėnesį Žygimanto senojo rašte rašoma, kad valdovas atidavė Šiaulių valsčių su miestelėnais ir valdiniais Vilniaus vyskupui Jonui. XVI šimtmečio pradžioje Šiauliai išaugo tiek, kad tapo valsčiumi ir atliko administracinio, ekonominio, ideologinio centro funkcijas. Apie Šiaulių urbanistinę struktūrą yra žinoma, kad buvo turgaus aikštė, o aplink ją stovėjo 26 namai. Gatvėse buvo 52 namai ir 29 lūšnos. Visos gatvės suėjo į Šiaulių centrą – turgaus aikštę. Iki XVII a. pradžios stovėjo medinė bažnyčia, o 1617 m. pradėjo statyti mūrinę Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kuri buvo baigta 1626 m.

Bėgant metams, kaip ir kitiems miestams, Šiauliams teko patirti įvairių nelaimių. Karas su švedais, maras miestui ir jo apylinkėms padarė daug žalos, po kurių buvo sunku atsitaisyti.

1765 m. Šiaulių ekonomiją ėmė valdyti Lietuvos ekonomijų valdytojas A.Tyzenhauzas, kuris palyginus per trumpą laiką pakėlė miesto gyvenimą. Jo valdymo laikais atidarytas audimo fabrikas, įrengtos kelios pramonės įmonės, pastatyta daug gyvenamų namų, tačiau buvo įvesta naujų reformų, kuriomis buvo nepatenkinti miestelėnai ir valstiečiai.

A. Tyzenhauzas (nušalintas 1780 m.) nespėjo įgyvendinti visų savo planų, tačiau pradėto miesto plėtros proceso sustabdyti jau buvo neįmanoma.

1775 m. Šiauliai jau trylikos Žemaičių apskričių teismo būstinė, galėjo rinktis administraciją, burmistrą, vaitus ir kt.

1795 m. prasidėjo naujas Šiaulių istorijos laikotarpis. Rusijai prisijungus Lietuvą, miestą su visa Šiaulių ekonomija, Jakaterina II padovanojo kunigaikščiui Platonui Zubovui. Be to, Šiaulius Jakaterina II paskelbė valstybiniu apskrities miestu.

Atgal