VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.10.Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną (2)

Dr. Algirdas Matulevičius

Kaip apibendrina knygos autoriai, Vydūnas atskleidė pačią žmogaus ir tautos esmę, tuo įnešdamas fundamentalų indėlį į teorinį tautos fenomeno pagrindimą, įtikinamai parodė, kad tautos gyvybė slypi jos kultūroje, jos kūrybos galių raiškoje. Praktinio veikimo ir skelbtų idėjų vienovę įkūnijęs Vydūnas yra labai artimas Mahatmai Gandžiui. Šis laikomas indiškuoju neprievartinio pasipriešinimo teorijos ir praktikos klasiku, o Vydūnas – jo lietuviškuoju analogu, susiformavusiu senovės indų išminties poveikyje. Jam svarbiausia vertybė – žmoniškumas, vidinė asmens laisvė. Vienok dėl laisvės klaidingo supratimo – siekti vien materialinės naudos, malonumų, palaidas gyvenimo būdas, drausmės, tvarkos stoka veda tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, o tada galima prarasti ir politinę laisvę, valstybingumą. V. Bagdonavičius labai teisingai įžvelgia, kad atotrūkis tarp valdžios ir tautos <...>, atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas etninei kultūrai ar netgi niekinantis požiūris į ją, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos <...>, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą <...> sąlygoją tautos dorovės kultūros nuosmukį, tautos atsparumo nykimą. Šiandieniniame valstybės gyvenime įsivyrauja silpnybėssavanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas. Oi kaip mums reikia mokytis iš Vydūno gyvensenos ir kūrybos. Blogybės (anot Vydūno, demonai) plinta kaip maras, žmonės tolsta nuo Dievo. To nepasakysi apie Lenkiją, kurios bažnyčiose pilna ir jaunimo. Būriais kasdien autobusais į Vilnių atvažiuojantys lenkai pirmiausia aplanko Aušros Vartus, maršalo J. Pilsudskio širdies kapą Rasose, Trijų kryžių kalną, o tik tada kultūringai eina į parduotuves! Lietuvių ekskursijos dažnai prasideda nuo parduotuvių. Ką ten bažnyčios, kultūros paminklai. Aš dažnai galvoju, kad „šėtonai“ (nors jais netikiu) uždėjo nuodėmingą leteną „ant Lietuvos“. V. Bagdonavičius kreipiasi į tautiečius: Jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime Vydūno knygas ir ėmę jas skaityti, pamatysim, kad jose yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis. Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Globalizaciją (žmonijos vienijimąsi) Vydūnas suprato kaip procesą, kuris vienys tautas lygybės pagrindu, o ne varžys ar net naikins mažų tautų teises į laisvą nepriklausomą gyvenimą, į etninės kultūros plėtrą, gimtosios kalbos išsaugojimą.

Vydūnas su Rokiškio gimnazijos mokytojomis ir mokiniais. 1925 m.

1891 metais Kintų evangelikų - liuteronų bažnyčioje Vydūnas susituokė su Kintų mokyklos precentoriaus (vedėjo) giminaite Klara Fulhaze

Aktualios šiandienai ir Vydūno mintys apie karų priežastis ir jų skaudžius padarinius, galimybes jų išvengti, apie būtinybę žmonijai gyventi taikiai. Anot mąstytojo, karai kyla, kai žmonija nepaiso Dievo nustatytų sugyvenimo principų, ignoruoja žmoniškumo svarbą ir dėl to kyla žiaurumai, beprasmės žudynės. Godulys pinigams, didžiavalstybinis šovinizmas, fanatizmas ir fundamentalizmas, įspėja, knygos autoriai, ir šiandien yra karų, konfliktų šaltinis, tos nesantaikos, kuri, pūstelėjus „ypatingoms galioms“, gali įsiliepsnoti neregėto baisumo trečiuoju pasaulio gaisru, kuriame gali sudegti visa, kas gyva. (Vydūnas 1928 m. parašė tragediją Pasaulio gaisras ; III leid. 2001 m. Vilniuje). Mąstytojas matė didelius mokslo laimėjimus, kurie kartais panaudojami ir griovimui, bet neprisideda prie dvasinės žmonijos pažangos. Iš esmės tas pats yra ir dabar. Žiaurumus tegali įveikti tik žmogaus dvasios galia. Prisiminkime Lietuvos laisvės lygos, Sąjūdžio neginkluotą dvasinį kultūrinį pasipriešinimą Sovietų Sąjungos režimui. Anot Vydūno, žmogus turi pasijausti esąs spindulys amžinosios begalinės šviesos, kuriyra tikrojo žmoniškumo šaltinis. Žmoniškumo ugdymui turinčios būti konsoliduotos ne vien atskiro žmogaus, bet ir tautos, valstybės, jų sąjungų, visų konfesijų religijų pastangos. Pastangas siekti gėrio būsimajam mąstytojui pirmiausiai žadino erudito tėvo Anskio Storosto meilė gamtai, visai Dievo kūrinijai. Būti geru visiems jis mokė ir savo vaikus, o rodydamas žvaigždėtą dangų leido jiems pajausti Visatos begalybę. Motina vaikui skiepijo pagarbą ne vokiškumui, o lietuvių liaudies papročiams, dainoms, pasakoms, padavimams, netgi dvasiškių niekinamai pagonybei. Dar vaikas skaitydamas Šventraštį, būsimasis Vydūnas įsitikino, kad Dievas yra meilė. V. Bagdonavičius tiksliai apibūdina Vydūno pasaulėžiūros raidą: gimtoji kalba ir tėvų papročiai jam, kaip ir motinai, buvo tiesiog Dievo duotas žmogiškosios būties pagrindas. Prūsijoje diegiamas vokiškasis patriotizmas Viliui buvo svetimas. Ilgainiui jis rašė: Mačiau, kad žmonės, pertraukdami ryšį su savo kilme, savo tėvais-protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą <...>,praleidžia veltui savo amžių. Apie pražūtingus to ryšio praradimo padarinius, remdamasis šiuolaikinės Lietuvos patirtimi, savo knygoje 1993 m. rašė ir akademikas Zigmas Zinkevičius. Vydūnas prisipažįsta: Mano lietuviškumas yra tiesiog mano moralinis laimėjimas. Tas laimėjimas buvo svarbiausioji paskata savo veikimo tikslu pasirinkti garbėn kelti lietuviškumą.

 Vydūno vardas pirmą kartą nuskamba jo draminiuose ir filosofiniuose veikaluose. 1907 m. išleisti keturi: filosofiniai traktatai Mirtis ir kas toliau,, Slaptinga žmogaus didybė, Visatos sąranga, komedija Kur prots! 1908 m. – penki: filosofiniai traktatai Likimo kilmė, Žmonijos kelias, komedijos Jonuks mergų bijąs, Piktoji gudrybė ir draminė trilogijaProbočių šešėliai ( ketvirtas leidimas 2012 m. Vilniuje). Vėliau pasirodė filosofinis traktatas Mūsų uždavinys (1911., 2 leid. 1921, 3 leid. 2010 Vilniuje), draminė trilogija Amžina Ugnis (1913). Visų kitų veikalų, dramų, pjesių ir kitko šiame straipsnyje neįmanoma išvardyti. XX a. pirmajame ketvirtyje redagavo ir leido žurnalus Šaltinis, Jaunimas, Darbymetis. Per 60 knygų ir knygelių iš esmės yra filosofinio pobūdžio. Vydūno draugijos ir jos pirmininko V. Bagdonavičiaus pastangomis išleisti Vydūno Raštai (4 tomai, 1990-1994). Kaip istorikui ir Mažosios Lietuvos tyrėjui man yra įdomios ir vertingos Vydūno knygos iš to krašto praeities – Senutė (1904 m. Bitėnuose), Lietuvos praeitis ir dabartis ( vokiečių k. 1916 m. Tilžėje, 2013 m. Vilniuje; 1916 m. prancūzų k. Ženevoje; 1919 m. lenkų k. Vilniuje; 1921 m. rusų k. Vilniuje).

Baigęs Ragainės mokytojų seminariją (čia jis skaitė dr. J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių tautinio atgimimo šauklių pastangomis – 2017 m. apie juos išleista A. Matulevičiaus knyga – spausdinti pradėtą Aušrą, kurios pirmieji 5 numeriai išėjo Ragainėje. 1888-1892 m. būsimasis Vydūnas mokytojavo Kintuose prie Kuršmarių. Svarbiausias jo gyvenimo ir kūrybos etapas – 1892-1944 m. vadinamojoje Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje prabėgę dešimtmečiai. Joje virė kultūrinis tautinis lietuvininkų gyvenimas, steigėsi draugijos, veikė daug spaustuvių. Už Nemuno – protėvių šventasis Rambynas. Labai svarbu, kad 1892-1912 m. mokytojavo Tilžės berniukų devynklasėje mokykloje, įkūrė ir vadovavo 1895-1935 m. veikusiai iš pradžių prie Lietuvininkų bažnyčios, o vėliau atskirai Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, taip pat Birutės draugijos ( veikė 1885- 1914) trumpai veikusiam chorui. Tilžėje, ant Rambyno ir kitose Mažosios Lietuvos vietose rengė lietuviškus vaidinimus, koncertus, dainų šventes, ypač Jonines. Vadovaudamas chorams, statydamas dramas V. Storostas pasižymėjo kaip dramaturgas ir režisierius A. Martišiūtės-Linartienės teigimu, jis yra vienas iš lietuvių dramaturgijos pradininkų. Plačiai skambėjo lietuviškos dainos, ant Rambyno aukuro degė šventa ugnis. Tai kėlė lietuvininkų dvasią, darė įspūdį vokiečiams. Be to, 1896-1919 m. Vydūnas įvairius mokslo dalykus, netgi sanskrito kalbą laisvo klausytojo teisėmis studijavo keliuose Vokietijos universitetuose. Pagrįstai jis tapo 1907 m. Vilniuje dr. J. Basanavičiaus ir kitų įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1908 m. Vydūnas pirmą kartą atvyko į Vilnių . 

Atgal