VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

07.27. Stasė Niūniavaitė, Akmenės krašto šviesuolė...

Jonas Laurinavičius

 

Sudėtingas buvo Naujosios Akmenės liaudies teatro režisierės, literatės, visuomenininkės Stasės Niūniavaitės (1923 01 20–2002 07 02) gyvenimo kelias. Na, vargu ar kitoks jis ir galėjo būti, nes nusitęsė per dramatišką mūsų tautos istorijos laikotarpį: raudonžvaigždžių ir svastikuotų okupacijas, pokario trėmimus „pas baltąsias meškas“, prievartinę baudžiavinę kolektyvizaciją, totalinę ateizaciją ir t.t. Visa tai patyrė, išgyveno ir S. Niūniavaitė. Poetiškos sielos prieškarinė Telšių gimnazistė, Vilniaus universiteto studentė (iki jo uždarymo 1943 m.), o jį uždarius – įvairiadarbė pas tėvus Maldenių kaime (Šiaulių apsk.), Telšių Žemaičių dramos teatro aktorė (jau pokario metais). Tolesni įvykiai neatrodė šiurpą keliantys: Stasė vėl Vilniaus universiteto studentė, lanko tėvus, rašo eilėraščius, susitinka su poetais, rašytojais, myli, svajoja... Deja, tai trunka vos kelis mėnesius...

Stasė Niūniavaitė

Pokario beteisiškumo smūgis S. Niūniavaitei buvo toks staigus, sunkus, kad jis paliko skaudų randą visam gyvenimui, perniek paversdamas visus jos jaunatviškus planus. 1946 m. kovo 6 d. ją suima ir išsiveda į KGB rūmų kameras, paskui į Lukiškių kalėjimą, į Pravieniškes, galop – nuteisia ir išveža į Uralo lagerius.

Beveik dešimt metų prievartinio darbo, šalčio, lagerio duonos. Nepalūžo, bet ir fiziškai, ir dvasiškai buvo kankinte iškankinta, patyrė nepagydomų traumų ir iki pat mirties sakė ir rašė, kad lageriai sulaužė jos gyvenimą, atėmė pačius gražiausius metus, neleido skleistis kūrybiniam polėkiui. Ir visą tą laiką, netgi be lietuviško žodžio, nes jos aplinkoje nebuvo lietuvių...

Grįžo į Lietuvą tik 1954 m. Ir iš karto pasinėrė į kultūrinę veiklą – trumpai buvo Šiaulių dramos teatro aktorė, o paskui ilgai – beveik visą gyvenimą – Akmenės krašto kultūros namų direktorė, meno vadovė... Neakivaizdžiai baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo lietuvių kalbos mokytoja vidurinėse mokyklose. Tačiau ryškiausiai jos talento žvaigždė suspindo, kai ji tapo Akmenės cemento gamyklos profsąjunginių kultūros rūmų vaikų skyriaus vedėja, o netrukus (1973) šių kultūros rūmų liaudies teatro režisierė. Garsas apie šį liaudies teatrą sklido toli toli už Akmenės rajono ribų. Kiek čia žymių žmonių žiūrėjo to teatro spektaklius, kiek susitikimų su teatrų aktoriais, žinomais poetais, rašytojais, kultūros veikėjais buvo surengta, kiek gražių atsiliepimų sulaukta! Teatrų aktoriai ne tuščiomis atvažiuodavo, o atsiveždavo spektaklius. Ir pati S. Niūniavaitė vykdavo į Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatrą, į Šiaulius, Vilnių, Kauną...

Beveik dešimt metų prievartinio darbo, šalčio, lagerio duonos

Kolega Apolinaras Juodusis, ilgametis Akmenės rajono laikraščio žurnalistas, ilgametis liaudies teatro aktorius, o dabar vilnietis pensininkas parašė net 352 puslapių dokumentinę apybraižą „Stasė Niūniavaitė, teatro režisierė, literatė, politinė kalinė, visuomenininkė“. Ji buvo išleista 2012 m. Gausiai iliustruota nuotraukomis, pateikti pluoštai archyvinės medžiagos, žmonių gyvosios atminties. Gaila, kad knyga, pasak jos autoriaus, nesulaukė beveik jokio spaudos dėmesio. O ji taip meistriškai parašyta, taip ryškiai atskleista turininga S. Niūniavaitės asmenybė, o kartu ir tas istorinis laikotarpis, kai ji gyveno! Nepiktnaudžiaudamas citatomis, pateikiu vieną ilgesnę ištrauką iš S. Niūniavaitės dienoraščio, kuri išspausdinta šioje knygoje: „Apsipylusi ašaromis žiūriu ir klausausi per televiziją transliuojamo jubiliejinio (70 m.) Beatričės (Grincevičiūtės – J. L.) kūrybinio vakaro fragmentų.

Argi tai sena, akla moteris? Elegantiška tamsi suknia, trumpai pakirpta juoda galvutė. Blizgąs vėrinys apie kaklą. Kukliai sudėtos rankos. Ir tas jaunas lyg varpelis balsas. O kai Laimonas Noreika pasveikino ją J. Degutytės eilėraščiu „Beatričė“, aš iš kažkokio nesuvokiamo džiaugsmo balsu pravirkau.

Paskui S. Sondeckis sveikino... Viskas taip nuoširdu, tikra, be melo, be šalto valdininkiškumo. O Jubiliatė, toji septyniasdešimtmetė mergaitė, ir su orkestru, ir be jokio akompanemento dainuoja ir dainuoja.

Kitą kartą vėl graudokas įvykis: „Svečius išlydžiu, o aš vis lieku ir lieku lyg apkerpėjęs akmuo prie viešo kelio. Tą akmenį paspardo, apšlapina, kartais guoliu paverčia. Kartais (labai retai!) kas nors prisiglaudžia su dar didesniu sielvartu. Man visuomet brangūs tie žmonės, kurie dar labiau už mane kenčia...“ Arba vėl: „Išleidau vilnietį svečią, o širdy siaubingai liūdna: jaučiuosi lyg viena, palikusi žiemoti, gervėms išskridus į pietus...“ (p.140–141).

Įspūdingas S. Niūniavaitės Akmenėje ir Naujojoje Akmenėje režisuotų spektaklių sąrašas. Tai lietuvių dramaturgų sceniniai kūriniai: Žemaitės „Trys mylimos“ ir „Petras Kurmelis“, J. Grušo „Nenuorama žmona“, A. Griciaus „Sėja ir pjūtis“. K. Binkio „Atžalynas“, Just. Marcinkevičiaus poezijos spektaklis „Devyni broliai“, užsienio klasikų dramos: H. Ibseno „Heda Gabler“, E. Voinič „Gylys“, K. Čapeko „Motina“ ir kt. – iš viso 34 spektakliai. Be to, ji režisavo tris Cemento gamyklos cechų dramos mėgėjų jėgomis pastatytus R. Blaumanio, L. Frank Baum ir K. Sajos kūrinius, taip pat šešiolika vaikų spektaklių. Ir taip visus keturiasdešimt penkerius metus!

Teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė apie S. Niūniavaitės liaudies teatro repertuarą yra pasakius, kad „režisierė ilgai ir giliai apmąstydavo, išanalizuodavo mėgėjų teatro galimybes. Ji mokėjo išlaikyti, ką reikia pasakyti ir kas įmanoma pasakyti anuo metu. Iš to, kas įmanoma, režisierė parinkdavo pačius reikalingiausius, gyviausius, įtaigiausius. Ji turėjo itin gerą literatūrinę nuovoką bei pasaulietinę brandą“ (p. 314). Bene kiekvienas S. Niūniavaitės režisuotas spektaklis buvo reikšmingas miesto kultūros gyvenimo įvykis. Žmonės plūste plūdo į juos, kad didžiulėje salėje pritrūkdavo vietos, dar pasieniuose, tarpeilėse buvo statomos kėdės. Liaudies teatras dalyvaudavo kūrybinėse varžytuvėse, pelnydamas aukščiausius apdovanojimus (pvz., laimėjo pereinamąjį prizą Žemaitijos zonos liaudies meno kolektyvų konkurse ir kt.).

A.Juodpusis surinko pluoštą liaudies teatro vaidintojų atsiminimų apie S. Niūniavaitę. Kiek juose padėkos, dėkingumo, šiltų žodžių mielajai režisierei. „Bene pačiais niūriausiais stagnacijos laikais, 1982 metais, Stasė Niūniavaitė pastatė Juozo Glinskio „Kristibabą“ – skaudžią anuometinio gyvenimo absurdo pjesę. Tai nebuvo socialistinio gyvenimo atspindys, bet aštri jo kritika, ir ryžtis tokiam pastatymui reikėjo drąsos, rizikos. Kiltų klausimas – kam kovoti su tomis negerovėmis, palikim viską ramybėje, patylėkim, prisitaikykim. Bet jeigu gyvenimas kaip ir maistas neteks sūrumo, jeigu nebus žmonių, kurie drįsta tai daryti – gyvenime pasimes vertybių paieškose (Vaclovas Vičius, p.316).

S. Niūniavaitė drąsi. Spektaklis susilaukė pasisekimo. Sovietinis kūrimo modelis jai buvo skaudžios pašaipos objektas, jau skeldėjo jo pamatai.

Jos artima draugė, liaudies teatro aktorė Agnė Laimutė Teresaitė-Čajauskienė: „Ach, tos repeticijos! Sunkios ir nervingos. Stasė buvo despotiška ir nekantri režisierė. Apie tai, kad savo basutėmis apmėtydavo scenoje repetuojančius, net legendos sklandė“ ir toliau: „S. Niūniavaitės plačių pažiūrų dėka Naujojoje Akmenėje svečiavosi daug garsių Lietuvos teatro žmonių. Stasė suvedė mus su Klaipėdos teatro aktoriumi Vytautu Kancleriu, kuris mūsų „Gylyje“ vaidino Montanelį. O ar galima pamiršti Stasės ryšius su jos dvasiniais bičiuliais Aldona Liobyte, Kazimiera Kymantaite, Stefa Nosevičiūte, aktorių Gabrėnų šeima ir dar, ir dar. Gal klystu, bet galvoju, kad ir turėdama tiek draugų, ji buvo vieniša. Prisimenu, kaip Stasė sakydavo: „Ateisiu pas tave, kai vaikus maudysi. Pasišildysiu tavo šeimos spinduliuose...“ O pabuvusi keletą minučių jau dejuoja: „Beprotnamis. Kaip tu ištveri? Nesąmonė tie kniurkiantys berniokai, zyzianti uošvė“... (p.320–321).

Tai šitaip! Spalvinga. Gražu ir juokinga. Dramatiška. Gyvenimiška. Be nutylėjimų, be pagražinimų. Ir tai vos vos atidengus vieną kitą jos gyvenimo, charakterio, kūrybinės veiklos nuotaikos dalelę!.. S. Niūniavaitė, kaip ir visi kiti tikri kūrėjai, nebūna vienpusiški, vienspalviai, o juose kunkuliuoja margas margiausias gyvenimas, nesutramdomi jausmų verpetai, gražiai sudėlioti su tylia vienatve, gilus supratimas, kūrybiniai impulsai. Tai stebuklas. Jį ir patyrė S. Niūniavaitė.

Šešerius metus (1964–1970) S. Niūniavaitė dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Naujosios Akmenės vidurinėse mokyklose. Ji buvo diplomuota lituanistė, taigi dirbo pagal savo specialybę. Vargu ar kam teko girdėti, kad pedagogika – jos pašaukimas. Dirbo daugiau iš reikalo, nes kultūros darbuotojų atlyginimai buvo maži. Vis dėlto niekas nė pusės žodžio nėra ištaręs, kad ji buvo bloga mokytoja. Ne! Jai lietuvių literatūra teikė didžiulę palaimą, o ypač su mokyklų jaunaisiais literatais, kurių būreliams ji vadovavo. Kviesdavosi į mokyklą, pas jaunuosius literatus žymius Lietuvos poetus, per pamokas kartais toli peržengdama mokyklinės programos rėmus. Buvęs jos auklėtinis, literatas Henrikas Bakanas prisimena: „Mokėmės ne iš vadovėlio, jo per trejetą metų net nebuvau atsivertęs. Stalo knygoms tapo E. Mieželaičio „Duona ir žodis“, V. Zaborskaitės, J. Lankučio, V. Kubiliaus, M. Lukšienės, R. Mikšytės monografijos, Lietuvių literatūros istorijos penkiatomis. Būdavo gėda ko nors nežinoti, ateiti į pamokas nepasiruošusiam“. – „S. Niūniavaitės pamokos buvo labai gyvos, mokytojos temperamentas liejosi per kraštus... Pamokose juokas ir ašaros visad buvo šalia. Nevengė ir riebesnio žodžio, net keiksmažodžio... bet niekas dėl to nei pykdavo, nei įsižeisdavo“ (p. 336–337).

Ji sakiusi, kad jeigu žmogus per dieną neperskaito šimto puslapių, tai eina ne pirmyn, bet atgal.

Atgal