VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.17. Kaip lietuvis kėsinosi į Irano šachą

Česlovas Iškauskas

 

Karas Europoje baigėsi be Hitlerio, kuris netrukus kapituliuosiančią Vokietiją buvo palikęs jau balandžio 30-ąją. Suprantamas džiaugsmas užplūdo žmones – nuo sovietinių platybių iki atokiausių pasaulio kampelių.

Vengęs mobilizacijos tėvas pagaliau buvo sučiuptas ir aprengtas raudonosios armijos uniforma, bet, dvi savaites pavežiojęs vežimu maisto produktus kažkur Vengrijoje, per patį obelų žydėjimą grįžo, ir namuose tvyrojo šventiška nuotaika. Į Pergalės minėjimus miestelyje jis neidavo, o netrukus sėdo 8 metams už kolektyvinę vietinio stribo egzekuciją kaimo vestuvėse…

Toks tas pokaris.

Keista meilė islamui

O grįžtant prie nacių lyderio, apie kurį prirašyta daug visokių fantazijų, reikia prisiminti, kad jis, kaip ir kone visi tironai, turėjo visokių keistenybių ir potraukių. Štai Adolfas Hitleris mėgo muziką, gerai piešė, ypač natiurmortus, liejo akvarelę, labai bijojo kraujo ir iš tiesų gyvenime nėra nužudęs žmogaus, tačiau jo paveiksluose daug raudonos spalvos. Tiesa, kaip rašė jo intymus bičiulis Augustas Kubičekas (August Kubizek) 1953 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Adolfas Hitleris: mano jaunystės draugas“ (Adolf Hitler, mein Jugendfreund), jis buvo linkęs į vienalytę meilę, šiandien sakytume, buvo gėjus, negalavo impotencija ir vengė nesėkmių su moterimis.

Beveik prieš ketverius metus rašėme, kad be to fiureris uoliai studijavo Rytų filosofiją, o 1939 m. paskutinio Nepalo karaliaus, nuversto 2008 m., seneliui padovanojo ištaigingą „Mercedes-Benz“, kuris prieš 5 metus suremontuotas ir eksponuojamas karališkuose rūmuose. Fiureris 1935 m. įkūrė SS pavaldžią organizaciją „Ahnenerbe“ („Protėvių paveldas“) ir išsiuntė ekspedicijas į Indiją ir Nepalą, kad filosofiškai pagrįstų arijų išskirtinumo teoriją. Ši teorija virto kraupia praktika – holokaustu („visišku sunaikinimu“), nors teigiama, kad pats Hitleris turėjo žydiško kraujo ir, kaip rašoma jauno amerikiečių mokslininko Bryano Marko Riggo knygoje „Hitlerio kareiviai žydai…“, fiurerio tarnyboje buvo apie 70 aukšto rango žydų kilmės karininkų ir tarnautojų…

Ir tai dar ne viskas. Pažvelkime į dar vieną A. Hitlerio keistenybę – jo norą tapti musulmonu. Jaunystėje jis buvęs prisiekęs katalikas, vėliau savo asmeniniam architektui Albertui Špėjeriui (Albert Speer) skundėsi: „Mūsų nelaimė yra ta, kad pasirinkome neteisingą religiją. Kodėl tai turi būti krikščionybė, įtvirtinanti nuolankumą ir neryžtingumą?“ O štai islamas – tikrų vyrų religija (Männerreligion). Islamo kariai patekdavo į rojų kartu su savo vadais (guru) ir vyno upėmis, ir tai, anot fiurerio, labiau atitiko „vokiškąjį temperamentą“, negu „žydiškas niekšingumas ir popų plepalai“ krikščionybėje.

Turkiškasis dėmuo Hitlerio biografijoje

Laikraštis „The Wall Street Journal“ mini Jeruzalės instituto istorijos profesoriaus Štefano Iricho (Stefan Ihrig) 2014 m. pasirodžiusią knygą „Atatiurkas nacių vaizduotėje“ (Atatürk in the Nazi Imagination), kurioje tvirtinama, kad Hitleris pavyzdžiu kėlė Turkiją. Tiesa, iš pradžių jo surengtą Alaus pučą 1923 m. įkvėpė prieš metus įvykdytas Benito Musolinio (Benito Mussolini) žygis į Romą, bet dar daugiau – Jaunųjų turkų revoliucionierių (Jön Türkler) iššūkis Konstantinopoliui 1908 m., sukėlęs galutinį Osmanų imperijos žlugimą ir Balkanų karą.

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos atsigavę Osmanų imperijos likučiai sudarė sutartį su Vokietija, bet netrukus turkai buvo sumušti ir patyrė didelius nuostolius. Tačiau Kemalio Atatiurko dėka ji sugebėjo pakilti iš pažeminimo, gražino prarastas Sirijos teritorijas bei Dardanelų sąsiaurio kontrolę. Tas pakilimas labiausiai žavėjo Hitlerį, ir Turkiją jis laikė „šiuolaikinės klestinčios etnonacionalinės (völkisch) valstybės“ modeliu, o nacizmo ir islamo sąjungoje įžvelgė pasaulio ateitį. Žinoma, visa ši draugystė buvo nukreipta prieš bolševizmą ir žydus.

Grynakraujis arijas – musulmonas

Nežinia, ar pats fiureris kada nors iš anksto galvojo priimti islamą. Bet prieš II pasaulinį karą nacistų dėmesys buvo sutelktas ir į Iraną. Jie stengėsi, kad šiitai būtų patraukti Vokietijos pusėn. Iraniečiai buvo paskelbti „grynakraujais arijais“, ir nacių SS rasių valdyba leido tuoktis vokietėms su Irano politinio, karinio ir ekonominio elito vyrais. Vokiečių propagandistai net paleido gandus, kad Hitleris neva gimė su žalia juosta aplink juosmenį (tai pripažintas musulmoniško šventumo ženklas) ir yra laukiamas imamas Mahdi – pagal šiitų kanonus būsimas 12-as imamas – pranašo Muhamedo įpėdinis, kuris po pasaulio pabaigos ateis vadovauti musulmonams ir atkurs teisingumą ir gerovę Žemėje.

Galų gale jie tvirtino, kad Hitleris priėmęs islamą ir net pasirinkęs Geidaro vardą. Tiktai Irano lyderis šachas Reza Pehlevi (Reza Shah Pahlavi (1877–1944), valdęs Iraną nuo 1925 iki 1941 m., neužkibo ant tokios propagandos kabliuko, nors 1933 m. Berlyne pats sėmėsi nacistinių idėjų. Jis neskubėjo sudaryti sąjungos su naciais, tad jie šachą ketino likviduoti (1941 m. rugpjūtį sovietų ir britų kariuomenei okupavus Iraną, šachas atsisakė sosto, emigravo ir po trijų metų mirė Johanesburge).

Tad islamo pasekėjų akyse Hitleris jau buvo tapęs musulmonu. Tačiau nei Irano šiitai, nei turkai nesusiviliojo nacių apžavais: 1944 m. kaškajų (pietų tiurkų) lyderis Nasyr-chanas (Nasir Khan Qashqai) pripažino britų valdžią, išdavė jiems nacių agentus, o turkams, kuriems po pergalės prieš SSRS fiureris žadėjo laisvę ir nepriklausomybę, pagal Heinricho Himlerio (Heinrich Himmler) planus, buvo numatytas „perauklėjimas“, pavyzdžiui, į budistus, gi ne tiurkų tautoms – į „Biblijos tyrinėtojus“.

Vis dėl to musulmonai Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo abiejose fronto pusėse, bet tik tarp nacistų ir islamistų buvo politinis-dvasinis ryšys, užmegztas Hitlerio pastangomis. Kalifas – visų musulmonų religinis vadovas – buvo vadinamas „tikinčiųjų fiureriu“, o Musulmonų brolijos Berlyne propagandistas Mahomedas Sabri (Mahomed Sabry) savo knygoje „Islamas, judaizmas, bolševizmas“ (Islam, Judaism, Bolshevism), išleistoje 1938 m., rašo, kad tik tampri draugystė su naciais išgelbės pasaulį.

Jau 2015 m. rašant šias eilutes, tarsi kurtus anų laikų aidas atskriejo pranešimas apie buvusius islamo lyderių ir Hitlerio ryšius. Juos priminė ne kas kitas, o Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahas (Benjaminas Netanyahu), pareiškęs, kad Hitleris neplanavo naikinti žydų, kol 1941 metais Berlyne nesusitiko su palestiniečių nacionalistu, Jeruzalės didžiuoju muftijumi Hadžu Aminu Huseiniu (Haj Amin al-Husseini). Tiesa, politikas paneigė, kad taip ketino pateisinti nacių vadovą, bet sykiu patvirtino glaudžius nacistų santykius su musulmonų elitu.

Kaip ten bebūtų nacių ir musulmonų ryšius suardė anglų ir rusų žvalgyba, taip bent rašo šių šalių istorikai. Bet mums įdomu vienas – tautinis – šių santykių aspektas.

Yra atsektas “lietuviškas” karo laikų pėdsakas Irane.

Nacių agentas – lietuvis

Trečiasis reichas islamu susidomėjo nuo Hitlerio atėjimo į valdžią. Artimuosiuose Rytuose veikė organizacijos, kurios kvietė į kovą ne tik su kitatikiais, bet ir su anglais, komunistais ir žydais. Ypatingo nacių dėmesio susilaukė Iranas. Mat, jau pats šalies pavadinimas avestų kalba reiškia „arijų kraštas”, kitaip sakant, išrinktųjų valstybė. Šachas Reza Pechlevis dar 1934 m. Persijos pavadinimą pakeitė į Iraną. Hitleriui tai patiko. Iraniečiams reiche buvo suteiktos beveik tokios pat teisės kaip ir arijams vokiečiams.

Tačiau prieš pat karo pradžią šachas Pechlevis paskelbė neutralumą ir nesutiko palaikyti Trečiojo reicho pusės. Kaip rašė portalas Islam-today.ru, 1941-ųjų birželio pradžioje nacių žvalgybos admirolas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canaris) atvyko į Teheraną organizuoti šacho likvidavimo jam priešiškos kaškajų (pietų tiurkų) genties rankomis, o po dviejų metų jų kontroliuojamoje zonoje išsilaipino vokiečių desantas, kuriam vadovavo tuomet 52 m. sulaukęs buvęs gestapo vadas Kaune oberšturmfiureris Martynas Kurmis (Martin Kurmis). Jis buvo specialiai parengtas jo vardu pavadintai operacijai „Martin“ paties tuo metu jau pagarsėjusio žvalgybininko Oto Skorcenio (Otto Skorzeny).

M. Kurmis buvo gimęs 1891 m. Kretingoje (vok. Crottingen arba Adlig Crottingen). Jis jau buvo dalyvavęs vadinamojoje Klaipėdos krašto byloje, bandęs 1934 m. įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A. Smetoną, o, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją Vyriausybę.

Nikolajaus Luzano knygoje „SMERŠ‘o paslaptis“, skirtoje aprašyti rusų žvalgybininkų nuopelnams Artimuosiuose Rytuose, teigiama, kad M. Kurmis iš pradžių buvo eilinis „abvero“ agentas Baltijos šalyse, o kai sovietai įžengė į Klaipėdą, tapo nelegalu ir paskui paprastu žvejybiniu laiveliu perplaukė į Vokietiją. Čia įstojo į nacionalsocialistų partiją, o dar po metų buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi, gi 1942 m. spalį buvo permestas į Pskovą pagal SS operatyvinės grupės padalinio „Zeppelin“ (Sonderkommando unternehmen Zeppelin) planą, kurio viena iš užduočių – nužudyti Staliną. Čia jis rengė vokiečių diversantus ir žvalgus, bet netrukus buvo atšauktas į Berlyną, kur pateko į savo tiesioginio viršininko oberšturmbanfiurerio Hainso Grafės (Heinz Gräfe), buvusio Rytų Prūsijos gestapo vado, lydėjusio Hitlerį Klaipėdoje 1939-ųjų sausį, internavusio A. Smetoną Eitkūnuose 1940-ųjų birželio 16 d., po metų padėjusio vokiečių administracijai likviduoti Lietuvos laikinąją vyriausybę, komandą. H. Grafė žuvo aviakatastrofoje netoli Miuncheno 1944-ųjų sausio pabaigoje.

Prie jo prisišliejo gestapo leitenantas M. Kurmis, kuris buvo susijęs su Birželio sukilimu. 1941 m. birželio 26 d. iš Kazio Škirpos buto Berlyne pasiėmęs Stasį Raštikį kartu su savo viršininku išskrido į Kauną „tvarkyti lietuvių sukilimo reikalų“. Čia veikęs jezuitų bažnyčios atkūrėjas Johanas Kipas (Johann Kipp) ir vyskupas Vincentas Brizgys buvo įgalioti paruošti raginimą sukilimo dalyviams išlikti lojaliems vokiečių administracijai, „laikytis ramiai ir su pasitikėjimu tęsti savo darbus, be baimės, kad jie būtų kieno nors skriaudžiami“. Kitaip sakant, buvo siekiama numarinti Birželio sukilimą, kad jis, padėjęs atblokšti sovietinius okupantus, vėliau nevirstų pasipriešinimu vokiečių okupacinei valdžiai.

Iraniška M. Kurmio misija

Pavykus šiai operacijai, 1943 m. M. Kurmis buvo išsiųstas į Aušvicą kontroliuoti kalinių iš Kaukazo perkėlimo, o paskui – į Iraną užkirsti per Kaspijos jūrą ir šią šalį ėjusio sovietų kariuomenės aprūpinimo kelią, teisingiau – sprogdinti naftotiekius ir vandens perpumpavimo stotis.

Taigi, kaškajų zonoje Irane išsilaipinęs penkių vokiečių desantas, kuriam vadovo M. Kurmis, turėjo dar ir kitą misiją – pašalinti Hitleriui neparankų Irano šachą. Rusų autorių parengtoje knygoje „Trečiojo reicho diversantai“ rašoma, kad jis opoziciniam kaškajų šachui vežė dovanų – auksinį revolverį su užrašu ir auksinių monetų prikimštą sakvojažą… Vos tik nusileidęs, M. Kurmis iraniečių buvo sučiuptas, perduotas anglams, ir, 1944 m. pradžioje mėgindamas pabėgti iš Firuz-Abado kalėjimo ligoninės, šoko pro langą ir užsimušė. Teherano protestantų kapinėse iki šiol stovi nedidelis antkapinis paminklas. Jame užrašyta ir M. Kurmio mirties data – 1944 m. kovo 29-oji.

Istoriko Adriano Salivano (Adrian O’Sullivan) 2012 m. išleistoje knygoje „Slaptosios vokiečių iniciatyvos ir britų žvalgyba Persijoje (Irane)“ (German Covert Initiatives and British Intelligence in Persia (Iran), 1939-1945) apie vokiečių, britų ir sovietų žvalgybų susidūrimą Vidurio Rytuose rašo, kad M. Kurmis buvo nacių fanatikas, kad jo nemėgo pavaldiniai ir kitų vokiečių žvalgybų vadai, vykdę diversines operacijas ANTON arba MAMMUT, jis neturėjo pasitikėjimo net kaškajų bendruomenėje.

Rusų istorikai tvirtina, kad M. Kurmio misiją sužlugdė sovietų žvalgybininkai, Irane palaikę slaptus ryšius su anglais. Armėnas Gevorkas Vartanianas (slapyvardis – Amiras), kurio tėvai seniai gyveno šioje šalyje, gavo SSRS žvalgybos užduotį sužlugdyti 1943 m. Teherane rengtą nacių pasikėsinimą JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos lyderius, bet kartu jo grupė niekais pavertė ir bandymą nužudyti Irano šachą.

Su M. Kurmio misija Trečiojo reicho dėmesys islamui nesibaigė. Šachas Pechlevis nebuvo pašalintas, dar 1941 m., Iraną okupavus britams ir sovietams, jis visą valdžią perdavė 32 metų sūnui Mщhamedui Reza Pechleviui (Mohammad Reza Pahlavi) ir mirė 1944-ųjų liepą.

Iki pat savo kapituliacijos nacistai stiprino „penktąją koloną“ Irane, siekdami užsitikrinti žaliavų tiekimą reichui ir strategines pozicijas Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose. Apie tai išsamiai rašoma 2005 m. išleistoje Aleksandro Oriševo knygoje „Nacistinės Vokietijos politika Irane“.

Tačiau Hitlerio islamiškieji nusiteikimai ir racionali meilė šiitams išblėso tą vaiskią gegužės dieną.

 

Atgal