VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.03. Prezidentas Antanas Smetona ir Lietuvos švietimas

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis

 

Šiais metais, kurie paskelbti Prezidento Antano Smetonos metais, įvairiose medijose plačiai tai prisimenama ir teigiamai  vertinami įvairūs Lietuvos Respublikos pasiekimai „Smetonos laikais“, iš esmės tautai taip pavadinant visą Lietuvos Respublikos prieškario gyvavimo laikotarpį. Be abejo, tauta neklysta, nes Prezidentas A. Smetona valdė Lietuvą apie ⅔ jai skirto laisvės laikotarpio nuo 1918 iki lemtingųjų 1940 m., kartu daug pastangų įdėdamas, kad būtų pasiekta 1918 m. atkurta Nepriklausomybė. Tačiau medijose pasigendama pilnesnio Prezidento A. Smetonos įnašo į Lietuvos švietimo raidą įvertinimo. O šis įnašas, kaip matysime, yra itin reikšmingas.

Antanas Smetona. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Lietuvos Tarybos prezidiumas. Iš kairės, sėdi: Antanas Smetona, Justinas Staugaitis. Stovi: Jokūbas ŠernasJurgis Šaulys. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Visi skaito Lietuvos aidą! „Nes Lietuvos aidas didžiausias dienraštis Lietuvoje plačiausiai informuoja apie Lietuvą ir užsienį ...“. – 1934. epaveldas nuotr.

Kaip žinoma, nepalankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms Lietuvoje vėlai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, sukurta lietuvių raštija. Patekus į lenkų kultūrinę įtaką, tai pačiai raštijai keletą šimtmečių skirtas tik konfesinių poreikių tenkintojos vaidmuo. Po 120 m. trukusios Rusijos okupacijos (iš jų 40 m. – lietuvių spaudos draudimo) 1918 m. atgautos nepriklausomybės pradžioje lietuviai, o ir kitos Lietuvoje gyvenusios tautybės nepasižymėjo aukštu išsilavinimu. Iki 1904 m. trukęs spaudos draudimas reiškė tik vienos – rusų kalbos dominavimą atkampaus Rusijos imperijos pakraščio švietime ir kultūroje. Tačiau ir šiomis sąlygomis šviesiausi, labiausiai susipratę lietuviai ne tiktai siekė mokslų aukštumų ta kalba, bet nemažai jų rūpinosi ir slaptu švietimu lietuvių kalba. Gimęs gausioje neturtingų valstiečių šeimoje, būsimasis Prezidentas A. Smetona mokėsi Taujėnų pradinėje mokykloje, privačiai – Ukmergėje ir Liepojoje, 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. 1896 m. buvo pašalintas iš Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnazijos, nes kartu su kitais lietuviais nepakluso reikalavimui, kad katalikai kasdienę maldą mokykloje skaitytų rusiškai. Su tuo nesitaikstė, nuvyko su keliais kitais pašalintaisiais į Peterburgą, pasiekė, kad juos priimtų Rusijos imperijos švietimo ministras, iš jo pareikalavo, kad atšauktų Mintaujos gimnazijos direktoriaus sprendimą, ką ministras ir padarė.  1897 m. eksternu būsimasis Prezidentas baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją. Studijavo Peterburgo universiteto Teisės fakultete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. Kadangi neturtingi tėvai per visą mokymosi laikotarpį Latvijos ir Peterburgo mokymo įstaigose remti jo beveik negalėjo, būsimasis Prezidentas daug dirbo kaip repetitorius tiek mokslo metais, tiek per atostogas ir pats užsidirbdavo reikiamas lėšas, o kartu įgijo ir labai puikią pedagoginio darbo patirtį. Nežiūrint to, jis surasdavo laiko dalyvauti slaptoje lietuvių studentų veikloje, kurios nemažą dalį irgi sudarė rūpinimasis švietimu lietuvių kalba. 1896 m. su savo buvusiu mokytoju Jonu Jablonskiu (1860–1930), rengusiu pirmąją lietuvių bendrinės kalbos gramatiką, tyrinėjo rytų aukštaičių tarmę savo gimtinėje, o 1899 m. vasarą, rengiant gramatikos rankraštį spaudai Vlado Putvinskio (1873–1929 ) dvare Pavėžupyje, kartu su Petru Avižoniu (1875– 1939) bei Julija Žymantiene-Žemaite (1845–1921) padėjo savo mokytojui galutinai parengti minėtą rankraštį. P. Avižonis parengė trumpesnį gramatikos variantą lietuviams studentams, būsimasis Prezidentas su Vladu Sirutavičiumi (1877–1967) slaptai išspausdino jį ir dalijo norintiems geriau išmokti lietuvių kalbą. Pats jau buvo tapęs pripažintu lietuvių kalbos stilistu. Būsimasis Prezidentas dainavo ir Peterburge sukurtame Česlovo Sasnausko (1867–1916) lietuvių chore. Platino slaptai leidžiamas lietuviškas knygas, dalyvavo studentų protestuose. Pora kartų, 1899 m. ir 1902 m.  jis buvo suimtas, po keletą savaičių kalėjo, bet abiem atvejais bylų sudaryti nepavyko ir buvo paleistas.

Gavęs teisininko diplomą, A. Smetona 1902 m. atvyko į Vilnių, dirbo advokato padėjėju, vėliau banke. Jis greit iškilo kaip vienas aktyviausių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Priklausė Lietuvių demokratų partijai. Buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo narys, pirmininkavo jo posėdžiui, kuriame svarstytas Lietuvos autonomijos klausimas. A. Smetona dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros, švietimo organizacijų – „Aušros“, „Ryto“, „Rūtos“, kurios ėmė kurtis1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą ir po 1905 m. Lietuvoje kai kurios jų ėmė kurti privačios lietuviškas pradžios mokyklas,Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijų – veikloje. Talkino rengiant tautinius lietuviškus leidinius: redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, 1914–1924 m. – žurnalą „Vairas“, 1917 m. – „Lietuvos aidą“, parengė informacinių ir publicistikos straipsnių tautinės veiklos klausimais. Smetonų šeimos butas Vilniuje tapo lietuvių inteligentų susibūrimų bei diskusijų vieta.

 Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje pradėjusi veikti Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti greit virto ne tik labdaros organizacija, bet ir lietuvių politinės veiklos centru, savotiška neoficialia Lietuvos Ministrų taryba. Nuo pat įkūrimo organizacijoje dirbęs, o 1914 m. pabaigoje jos Centro komiteto vadovu tapęs A. Smetona rūpinosi, kad kraštą okupavusios Vokietijos valdžios sprendimai kuo mažiau alintų Lietuvos žmones, o kartu ir rūpinosi naujai atsiveriančiomis tegu ir okupacinėmis sąlygomis tautos kultūrai ugdyti. Kai Rusijos kariuomenė jau traukėsi iš Lietuvos ir prie Vilniaus  artėjo naujai okupantai, būsimasis Prezidentas tam ėmė aktyviai ruoštis. Pr. Janulevičius  rašė: „Apleidus rusams Lietuvą ir okupavus ją vokiečiams, vienintelė sritis, kurioje lietuviams jau galima buvo pradėti veikti, buvo švietimo sritis <...>. Žinoma, ne iš vokiečių malonės taip buvo, bet tiesiog dėl fizinio jų nepajėgumo visas okupuotų kraštų gyvenimo sritis aprėpti <...>. Ir štai Vilniuje, dar prieš jo užėmimą, Antanas Smetona sukviečia į Lietuvių mokslo draugijos patalpas dar neišbėgusius į Rusiją  lietuvius inteligentus ir kaštai kviečia, tiesiog prašo pasilikti Lietuvoje. Kviesdamas <...> tikino, kad rusai iš Lietuvos pasitrauks, kad su jų pasitraukimu lietuvių tautai išauš nauja gadynė ir kad ji pirmiausia bus pašaukta kurti savo tautišką mokyklą. Tam reikalingi mokytojai, tam reikalingi vadovėliai. Visi susirinkusieji pasižadėjo pasilikti Lietuvoje, nors <...> jau buvo pakėlę sparnus, <....>  pradėtas ir paruošiamasis darbas: vadovėlių gaminimas“  (Janulevičius P. Antanas Smetona ir lietuviškoji mokykla// Lietuvos mokykla, 1934, Nr. 4/5, p. 189).  Kadangi geriausias lietuvių kalbos žinovas, stilistas tuo metu Lietuvoje buvo būsimasis Prezidentas (kiti buvo iš jos jau buvo pasitraukę), tai jam ir teko būti daugelio I pasaulinio karo metu parengtų vadovėlių vyriausiuoju redaktoriumi. Jau 1915 m. rudenį įsikūrė pirmosios lietuviškos gimnazijos. Pirmoji – Panevėžyje (dab. Juozo Balčikonio), po savaitės – antroji  – Vilniuje (dab. Vytauto Didžiojo). Greitai ėmė veikti lietuviškos gimnazijos Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje. 1918 m. atkūrus Nepriklausomybę, pirmasis Lietuvos švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas (1880–1931) rado veikiančias 8 lietuviškas gimnazijas, 11 progimnazijų ir apie 500 pradžios mokyklų. Beje, 1915 m. tautines pasaulietines mokyklas ėmė kurti  ir Lietuvos žydai (religines tautines mokyklas jie turėjo ir carinės Rusijos valdytoje Lietuvoje). Taigi, jei po 1905 m. Lietuvoje ėmė kurtis pradžios mokyklų tinklas (tik Marijampolėje nuo 1907 m. pavyko atidaryti ir pirmąją lietuvišką mergaičių progimnaziją), tai I pasaulinio karo metais jau susikūrė pilno vidurinio mokslo mokyklų tinklo pagrindai. 1915–1920 m.  Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių leidimo komisija, kurioje be būsimojo Prezidento, dar dirbo būsimieji profesoriai Mykolas Biržiška (1882–1962 ) ir Augustinas Janulaitis (1878–1950) bei būsimieji aukšti politikai Petras Klimas (1891–1969) ir Kazys Bizauskas (1893– 1941), parengė ir išleido 115 vadovėlių pradžios ir vidurinei mokyklai. Jie ieškojo autorių, dirbo su jais, rūpinosi leidyba, o kartu visi ir patys buvo kai kurių vadovėlių autoriai. Įdomu yra tai, kad būsimasis Prezidentas pasirodė esąs beveik vienintelis, kuris galėjo parengti aritmetikos ir algebros vadovėlius vidurinei mokyklai. 1916 m. pasirodė jo parengtas aritmetikos teorijos vadovėlis. Jis buvo parengtas remiantis Peterburgo vokiečių gimnazijos mokytojo Masingo vokišku vadovėliu. Beje, jį peržiūrėjus ir kiek pataisius iš Rusijos grįžusiems  kalbininkui Jonui Jablonskiui bei matematikui Pranui Mašiotui (1860–1940), jis dar buvo leidžiamas ir Nepriklausomoje Lietuvoje ir iki 1924 m. išėjo net 7 jo leidimai (pradedant 1916 m.), nes jis buvo parengtas gana tobulai. 1916 m. pasirodė ir dviejų dalių elementariosios algebros vadovėlis, kurį A. Smetona  parengė, remdamasis Mintaujos gimnazijos mokytojo Jakovo Blumbergo rusišku vadovėliu. 1918 m. prie šio vadovėlio II-jo leidimo patobulinimo prisidėjo iš Rusijos grįžęs matematikas Marcelinas Šikšnys (1874–1970). Rengiant abu vadovėlius, sunkiausias darbas A. Smetonai buvo parinkti dar niekada lietuvių kalboje nevartotus aritmetikos ir algebros terminus, ką jam padaryti gana neblogai pavyko, nes nemaža jų dalis vartojama ir dabar.  Taip pat A. Smetona redagavo  teisininko Pelikso Bugailiškio (1883–1965) parengtą 2 dalių aritmetikos uždavinyną (išl. 1915–1916 m.)  gimnazijoms ir pora metų Maskvos universitete studijavusio matematiką Mato Bagdono (1895–1957) parengtą algebros uždavinyną (išl. 1918 m.). Beje, M. Bagdonas Nepriklausomoje Lietuvoje tapo žymiu žurnalistu, kurį laiką buvo ELTOS vadovu. Dar būsimasis Prezidentas kurį laiką pirmojoje lietuviškoje Vilniaus gimnazijoje dėstė graikų kalbą.

Pačiais „Smetonos laikais“ Prezidentas, būdamas šiame poste, nuolat skyrė dėmesį tolesnei Lietuvos švietimo plėtrai, o kai Prezidentais buvo Aleksandras Stulginskis (1885–1969) ir Kazys Grinius (1866–1950), pats jis dirbo Lietuvos universiteto docentu Kaune. Nors 1905–1918 m. buvo nemažai padaryta, vystant lietuviškąjį švietimą (1915–1918  m. tarp karo pabėgėlių jis buvo sėkmingai vystomas ir Rusijoje), tačiau padėtis, lyginant su kaimynėmis Latvija ir Estija, jau nekalbant apie Vokietiją, buvo liūdnoka. Gana didelė piliečių dalis, atkūrus nepriklausomybę buvo neraštinga: 1923 m. surašymo duomenimis  tarp 10 ir daugiau metų turėjusių  Lietuvos gyventojų tokių buvo net 33,64 proc. Dar daugiau buvo mažaraščių. Tad reikėjo griebtis darbo. Ir jo buvo griebtasi. 1918–1940 m. Lietuvoje buvo sukurta tautinės mokyklos sistema. Kaip į pavyzdį buvo orientuojamasi į Skandinaviją, Vokietiją ir Šveicariją. Į Lietuvą parengti mokyklos kūrimo projekto buvo pakviestas Suomijos Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis (Niemi, 1869–1931). Susipažinęs su padėtimi, jis parengė „Medžiagą Lietuvos mokyklų reformai“, kuri tuoj pat buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista. Šiame veikale A. Niemis plačiai supažindino su Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos, JAV, Anglijos, Vokietijos,  Austrijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos mokyklų sistemomis ir jų programomis, teikė rekomendacijas Lietuvos mokyklų kūrimui, siūlydamas tuo metu moderniausias mokymo kryptis ir mokymo turinį. Lietuvos pedagogai irgi lankėsi kituose kraštuose, domėjosi švietimu juose, paskelbė daug straipsnių gausioje to meto pedagoginėje periodikoje (jos dabar Lietuvoje beveik nebėra). Steigiamasis Seimas 1920 m. išleido Pradžios mokyklų įstatymą,  kuris nustatė ketverių metų privalomosios pradinės mokyklos lankymo laiką (buvo numatyta, kad mokiniai arba privalo baigti ją, arba lankyti iki 14 m.). Tačiau dėl ekonominių sunkumų, mokytojų trūkumo privalomas pradinis mokymas buvo įgyvendintas tik 1928–1933 m. palaipsniui, pirmiausia įvedant jį Lietuvos pakraščių apskrityse, ir tik vėliau – centrinėse apskrityse ir Kaune, kur ir taip mokiniai jau gausiai lankė mokyklas. Mokytojų darbo priežiūrą pagal aukščiau minėtą įstatymą vykdė Švietimo ministerijos skiriamas apskrities mokyklų inspektorius. Stambesnės apskritys skirstytos į rajonus, o juose buvo atskiri inspektoriai. Inspektoriais buvo skiriami aukštos  kvalifikacijos pedagogai, vadovėlių, kitų pedagoginių knygų, straipsnių autoriai, kurie, stebėję vieną dieną mokytojo pamokas ir pamatę, kad jose daug trūkumų, kitą dieną mokytoją sodindavo į savo vietą klasės paskutiniame suole, o patys pravesdavo visas tos dienos pamokas, parodydami mokytojui, kaip reikia dirbti (ar daug tokių inspektorių rastume dabar?). 1936 m. išleistas naujas Pradžios mokyklų įstatymas, kuriuo privalomasis pradinis mokymas pratęsiamas iki 6 skyrių baigimo (arba iki 15 m.). Pradžios mokyklos parengdavo gana raštingus mokinius. Gerai buvo organizuotas patriotinis  auklėjimas (dabar to irgi pasigendama), daug dėmesio skirta etiniams principams, humaniškumo ugdymui. Absoliučioje daugumoje pradžios mokyklų mokyta lietuvių kalba. Antrą vietą užėmė žydų, trečią lenkų mokyklos, toliau ėjo latvių, vokiečių, rusų ir baltarusių (viena mokykla, Zarasų apskr.) dėstomomis kalbomis. Šešiametėms mokykloms mokytojus 1935 m. ėmė rengti dvimetis Respublikos pedagoginis institutas Klaipėdoje. (Čia mes tuo metu gerokai atsilikome nuo Latvijos ir Estijos, kuriose privalomasis  6 m. mokymas įvestas nuo 1920 m., jose greitai buvo įkurti ir mokytojų institutai: Latvijoje – 4, o Estijoje – 3). Tačiau realizuoti iki 1940 m. privalomojo 6 m. mokymo nesuspėta. Nesuspėta iki 1950 m., kaip buvo planuota, visoms tokioms mokykloms pastatyti tipinių pastatų, nors jų pastatyta nemažai ir pokario metais Kavarske, Pasvalyje, Ubiškėje (Telšių raj.) bei kitur ilgai juose dirbo vidurinės mokyklos.

Vidurinę mokymo grandį 1919–1940 m. sudarė progimnazijos (ilgai vadintos vidurinėmis mokyklomis) ir gimnazijos (ilgai vadintos aukštesniosiomis mokyklomis). Iki 1936 m. gimnazijoje buvo 8 klasės, progimnazijoje – 4, po 1936 m. – atitinkamai 7 ir 3  klasės. 1939/40 m. m. buvo  61 valstybinė ir 11 privačių lietuviškų gimnazijų, tautinių mažumų gimnazijos buvo privačios: žydų – 14, lenkų – 3, vokiečių – 1, rusų – 1. Valstybinių progimnazijų buvo 1 (lietuviška), privačių: lietuvių – 2, žydų – 4, vokiečių – 1. Būtina pastebėti, kad visos privačios gimnazijos ir progimnazijos buvo dotuojamos valstybės, tai leido jai kontroliuoti mokymo ir auklėjimo lygį jose, tautinėse mokyklose mokiniai privalėjo gerai išmokti lietuvių kalbą, lietuviškai buvo vedama jų dokumentacija. Už mokslą gimnazijose ir progimnazijoje reikėjo mokėti. Dalis mokinių turėjo mokėti 150 Lt per metus, daliai mokinių (dėl materialinių priežasčių ar dėl gero mokymosi) tas mokestis buvo sumažinamas iki 75 ar 50 proc. Gerai besimokantys neturtingi mokiniai  buvo visai atleidžiami nuo mokesčio. Už kai kuriuos neturtingus mokinius sumokėdavo tėvų komitetai, labdaros organizacijos. Buvo ir tam tikros kategorijos mokinių, kuriems už mokslą mokėti nereikėjo: Nepriklausomybės kovų savanorių, mokytojų, ar šeimų, kurių 3 vaikai mokėsi, vaikai. Neturtingus ir itin gabius vaikus glausdavo ir leisdavo į mokslus vienuolynai, turėję mokyklas su bendrabučiais. Marijonų gimnazija buvo Marijampolėje, pranciškonų – Kretingoje, jėzuitų – Kaune. Moterų vienuolynas išlaikė ir mergaičių gimnaziją Kaune. Kurį laiką vienuolynai išlaikė ir progimnazijas: Plungėje, Saldutiškyje ir kitur. Visų dalykų mokymui buvo išleisti originalūs vadovėliai, kai kurių dalykų – po kelis variantus. 1919–1940 m. veikė ir gana daug įvairių profilių specialiųjų – aukštesniųjų, vidurinių ir žemesniųjų mokyklų. Į aukštesniąsias buvo priimami mokiniai, baigę 4 ar 6 gimnazijos klases, į kitas – pradžios mokyklą. Tai buvo komercinės, techninės, žemės ūkio, miškininkystės, meno, muzikos, medicinos, buhalterijos, mašinraščio, amatų mokyklos. Jose mokslas trukdavo 2–4 metus. Veikė ir trumpalaikiai amatų kursai. Amatų mokyklas ir kursus steigė dažniausiai privačios organizacijos, draugijos, vienuolynai. Daug dėmesio skirta mokytojų seminarijoms, į kurias buvo priimami mokiniai, baigę 4 gimnazijos klases. Įvairiu laiku jų skaičius kito. Pvz., 1935/36 m. m. jų buvo 7 (valstybinės – 4 (lietuviškos), privačių: 2 lietuviškos, 1 žydų).  Vaikams su vystymosi sutrikimais trečio dešimtmečio pabaigoje įsteigtos aklųjų, kurčiųjų, protiškai atsilikusiųjų vaikų mokyklos. Jos nespėjo aprėpti visų tokių vaikų. Darželinio amžiaus vaikai augo šeimose, auginami motinų. Vaikų darželiai imti privačia iniciatyva steigti 1927 m. Tuo rūpinosi „Lietuvos vaiko“, „Caritas“ draugijos, privatūs asmenys. 1940 m. jau veikė 197 darželiai. Didžiausia aukštoji mokykla buvo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitetas, įkurtas Kaune 1920 m. įkurtų Aukštųjų kursų pagrindu 1922 04 16. Jis turėjo Humanitarinį, Teologijos-filosofijos, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos fakultetus. Jame dirbo aukštos erudicijos lietuvių ir kai kurių atvykusių iš užsienio dėstytojų kolektyvas. Jie parengė daug aukštos kvalifikacijos absolventų, jų darbai įėjo į lietuvių kultūros lobyną. 1922 m. Kaune atidaryta Meno mokykla, 1924 m. – Žemės ūkio akademija Dotnuvoje. Vėliau Kaune atidarytos Konservatorija (1933), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934), Veterinarijos akademija (1936). Klaipėdoje buvo įkurti trimetis Prekybos (1934) ir minėtas Pedagoginis (1935) institutai. Pirmasis po hitlerininkų aneksijos buvo perkeltas į Šiaulius, antrasis – į Panevėžį, o 1939 m. – į atgautą Vilnių. Nemaža dalis studentų, o Pedagoginiame institute visi gaudavo stipendijas. Specialistų, kurių reikėjo nedaug, rengimas buvo realizuojamas su valstybės stipendijomis siunčiant abiturientus studijuoti į Vakarų Europos ir JAV aukštąsias mokyklas. Ketvirtajame dešimtmetyje valstybės stipendija siekė apie 300 Lt (apie 800 eurų) per mėnesį.

Kaip atskira ir labai reikšminga ugdymo grandis reiškėsi ir Lietuvos kariuomenė. Karo mokykla pradėjo darbą 1919 m. kovo 8 dieną. Iš pradžių, kovų sąlygomis, ji rengdavo jaunesniuosius karininkus keletą mėnesių, tačiau, pasibaigus kovoms, į ją buvo priimami vaikinai, baigę 4 gimnazijos klases ir mokykloje mokėsi 3 metus, o trečiojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo priimami baigusieji gimnazijas ir mokslas trukdavo 2 metus. Beje, ši mokykla, švenčiant jos dešimtmetį, buvo pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla.  Aukštesniųjų karininkų rengimas pradžioje buvo realizuojamas, siunčiant žemesniųjų laipsnių karininkus į užsienio karo akademijas (ypač Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, Čekoslovakijos), vėliau kai kurių specialybių aukštesniesiems karininkams rengti buvo įsteigti Aukštieji karininkų kursai, kurių pagrindu 1931 m. pradžioje buvo įsteigta aukštoji karo mokykla -Vytauto Didžiojo karininkų kursų generalinio štabo skyrius (visi karininkai, baigę karo akademijas, prie laipsnio prisirašydavo priešdėlį, pvz., gen. št. pulkininkas). Trečiojo dešimtmečio pradžioje karininkams, kurie nebuvo baigę gimnazijų, buvo sudarytos sąlygas jas baigti, o taip pat ir studijuoti, neatsitraukiant nuo tarnybos, universitete. Skatinti karininkai ir mokytis užsienio kalbų (specialiais priedais prie algų), kad galėtų naudotis užsienyje išleidžiama naujausia karine literatūra (knygomis, karo mokslo žurnalais). Liktiniams puskarininkiams buvo sudaromos sąlygos baigti progimnazijas. Kadangi visi sveiki vyrai iki 30 m. amžiaus privalėjo atlikti karo tarnybą, vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį mokslą baigę vyrai galėjo patys pasirinkti, kada ją atlikti. Daugelis pasirinkdavo vadinamąją aspirantų tarnybą  –  sutrumpintą iki 1 m. karo mokyklos kursą, po kurio išėjmo  gaudavo atsargos jaunesnio leitenanto laipsnį. Beje, taip šį laipsnį įgijo aspirantų tarnybą  po Respublikos pedagoginio instituto Klaipėdoje baigimo pasirinkęs paskutinis Lietuvos partizanų vadas brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957).

Tačiau didžiule problema kareivių kariname rengime buvo straipsnio pradžioje nurodytas didelis Lietuvos žmonių neraštingumo ir mažaraštingumo lygis. Būtent šių bėdų šalinime ir pasireiškė Lietuvos kariuomenė, kuri, ypač pirmuoju jos egzistavimo dešimtmečiu, greta krašto gynybos funkcijos atliko ir gana aktualią šviečiamąją funkciją: kareiviai, pašaukti atlikti karo tarnybos beraščiais, paprastai išeidavo jau raštingi, nes kariuomenės dalyse buvo nemaža karininkų, baigusių mokytojų seminarijas, universitetus ir galėjusių sėkmingai mokyti kareivius. Todėl taip ir buvo daroma, perkami pradžios mokyklų vadovėliai, organizuojamos pamokos beraščiams ir mažaraščiams. Majoras Petras Tarasenka (1892–1962) netgi parengė ir išleido specialų „Kareivio elementorių“. Plačiai buvo praktikuojamos ir bendrojo išprusimo kėlimo formos: kino seansai, teatro spektakliai, radijo klausymasis, periodinės spaudos ir grožinės literatūros skaitymas, ekskursijos, įvairių sporto šakų kultivavimas, meno saviveikla. Grįžę iš kariuomenės kariai tapdavo šviesesniais, patriotiškai išauklėtais Lietuvos piliečiais, sukūrę šeimas kultūringiau auklėjo savo vaikus. Tai kėlė ir kariuomenės autoritetą visuomenėje, buvo laikoma, kad tas, kuris netarnavo kariuomenėje yra mažiau vertingas kaip vyras, darbuotojas, pareigūnas. Tad kariuomenės veikla iki 1940 m. buvo ir liko tokia svarbi ir plati, kad kariuomenės įnašas į tautos ugdymą buvo toks didelis, jog jis leidžia to meto Lietuvos kariuomenę, greta mokyklos, šeimos, visuomenės ir Bažnyčios pavadinti svarbiu tautos ugdymo organizatoriumi.

 

Atgal