VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

04.18. Landšafto architektas, šveicarų botanikas Konstantinas Regelis Lietuvoje

 Juozas Brazauskas, istorikas, rengiamos istorinės apybraižos apie šveicarų- lietuvių santykius autorius

 

Botanikos sodų istorijos Lietuvoje pradžią galima laikyti 1781 m., kai Vilniuje, Bernardinų sode įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas. Tuo tarpu Kauno botanikos sodas įkurtas 1923 m. prie Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) Matematikos- gamtos fakulteto, kaip Lietuvos botanikos mokslų centras. Jam parinktas 70 ha žemės plotas Aukštojoje Fredoje, į kurį pateko buvęs Jozefo Godlevskio dvaro parkas su tvenkiniais ir dalis Kauno tvirtovės gynybinių įrenginių. Dar 1919 m. šioje vietoje net buvo planuota įkurti Lietuvos Prezidento vasaros rezidenciją, bet valstybei tai buvo per brangus sumanymas. Teko šioje vietoje kurti botanikos sodą.

Landšafto architektūra susidomėjo šveicarų botanikas Konstantinas Regelis (1890-1970). Vadovauti Kauno botanikos sodui iš Tartu universiteto 1921 m. pakviestas šveicarų kilmės prof. Konstantinas Regelis. „Tai buvo 1922 m. pradžioje. Gyvendamas Tartu (Estijoje), kur aš prieš 4 metus atvažiavau iš badaujančio Petrogrado, kai gavau laišką su ligi tol man nematytu pašto ženklu,“ – taip apie netikėtinai iš Lietuvos atkeliavusį laišką, prancūziškai rašytą tuo metu matematikos-gamtos skyriaus dekano Tado Ivanausko, atsiminimuose rašė Konstantinas Regelis.

„Savo laiške jis labai mandagiai pakvietė į šį fakultetą dėstyti augalų sistematikos ordinarinio profesoriaus titulu, pasitikėdamas (kursyvas K. Regelio), kad netrukus Seime būsiąs priimtas universiteto statutas ir aš būsiu perkeltas į naują Lietuvos universitetą. Tokiu būdu man buvo pranešta, kad aš pradžioje pradėsiąs tarnauti ne valstybiniame Lietuvos universitete, bet Aukštuosiuose kursuose Kaune.“

Kauno botanikos sodas. Kauno botanikos sodo nuotr.

Taip, tiksliai net nežinomas, ar gaus tarnybą oficialiame valstybiniame universitete, K. Regelis sutiko atvykti į Lietuvą ir, nieko nelaukdamas, ėmėsi botanikos sodo įkūrimo darbų. Idėjai pritarė ir kartu dirbo ir kiti Aukštųjų kursų dėstytojai, labiausiai T. Ivanausko bendražygis, botanikas Liudas Vailionis” ( Iš Konstantino Regelio atsiminimų).

Kaip buvo įprasta tuo metu, pilno klasikinio universiteto Botanikos katedros vedėjas kartu buvo ir botanikos sodo vedėjas. Tad K. Regelis iš karto ėmė organizuoti botanikos sodo darbą ir jau 1922 m. vasarą aplankė universitetų botanikos sodus septyniose Vakarų Europos valstybėse.

„Jei tuščioje vietoje įkurtas universitetas, ir jis veikia, žengia pirmuosius žingsnius, tai entuziazmo užteks ir botanikos sodui. Jau 1922 m. paruošiamas projektas, pasirašytas abiejų universiteto botanikų – Liudo Vailionio ir Konstantino Regelio, ir įteikiamas Matematikos ir Gamtos fakultetui svarstyti. Dauguma personalo narių projektui pritaria, o dekanas prof. Zigmas Žemaitis net entuziastingai jį palaiko, nors pačiam, kaip dekanui, teks didelė dalis jo įgyvendinimo rūpesčių ir atsakomybės.”( Iš Danutės Vailionytės atsiminimų).

Su kitų botanikos sodų pagalba, ypač Berlyno, Karaliaučiaus ir Petrogrado, botanikos sodas kūrėsi labai sparčiai ir kvalifikuotai. 1923 m. vasario 15 d. oficialiai paskirta buvusio Godlevskio dvaro teritorija Fredoje, o tų pačių metų liepos 8 d. botanikos sodas iškilmingai pašventintas, atidaryme dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis. Jis padėjo kertinį akmenį būsimai oranžerijai. 1925 m. pastatytuose dviejuose šiltnamiuose imta auginti atogrąžų augalus.

Per kelerius metus botanikos sodas tapo ne tik biologijos, medicinos ir farmacijos studentų mokomąja baze, bet ir svarbiu visos Lietuvos botanikos mokslo centru. 1932 m. vasario 16 d. jam buvo įteiktas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas. Visoje K. Regelio istorijoje bene nuostabiausias atrodo pats mokslininko pasiryžimas atvažiuoti į Lietuvą ir leistis į naują gyvenimo ir mokslo kelionę. Lietuvą K. Regelis labai mažai pažinojo, nemokėjo kalbos, bei ilgai turėjo gyventi apverktinomis sąlygomis. Vis dėlto, tai nesutrukdė atlikti iki šiol garsių nuopelnų Lietuvos mokslui.

„Aš sutikau važiuoti į Lietuvą. Tatai man buvo naujas kraštas, žinomas savo kultūros tradicijomis visiškai skirtingomis nuo seno Dorpato (Tartu) miesto. Bet man buvo įdomu jame gyventi, pradėti naują darbą, tirti šio krašto augmeniją, būti jame botanikos mokslo pionieriumi.“( Iš K. Regelio atsiminimų).

Nors K. Regelis buvo šveicaras, o didžiąją savo gyvenimo dalį iki persikraustymo į Lietuvą praleido Rusijoje, Estijoje, jam buvo šiek tiek pažįstama ir Lietuva: „Aš iš senų laikų turėjau ryšį su istorine Lietuva, nes mano tėvas tenai, t.y. Gudijoje, turėjo dvarą. Gudų kraštas kultūriniu atžvilgiu daug turėjo panašumų su Lietuva, gamta, žydų gyvenami miesteliai.“( Iš K. Regelio atsiminimų).

Nenuostabu, jog K. Regelis susidūrė ir su kalbos sunkumais, tačiau ir tai jo neatbaidė nuo darbo su studentais, mokslinės medžiagos rengimo, netgi naujų lietuviškų terminų sukūrimo:

„Aš susipažinau su studentais, pradėjau skaityti botaniką rusų kalba, o po dviejų su puse metų jau skaičiau lietuviškai – pirmiau pagrindinius, vėliau ir specialius dalykus.“

Tačiau net pramokus kalbos, lietuviškojo mokslo pagrindus kurti nebuvo lengva: „Nelengva pradžioje buvo su kalba, nes tuomet dar nebuvo lietuvių kalba nusistovėjusios mokslo terminologijos, pavyzdžiu, terminas augalų celė buvo vartojamas trejopai: akelė, celė, narvelis (dabar yra priimta ląstelė). O kai aš rašiau vadovėlį, reikėjo, žinoma, vartoti tiktai vieną nustatytą terminą ir aš, pasikalbėjęs su L. Vailioniu, pradėjau vartoti celę.“.

„Kartais mes ir su studentais parinkdavome vieną kitą terminą, pavyzdžiui, „supelkėjimas“, vokiškai Versumpfen. Vėliau man vienas lietuvių kalbininkas sakė, kad „supelkėjimo“ lig šiol nevartota, bet tą žodį esą galima vartoti.“

Taigi tokiu būdu K. Regelis, kartu su savo studentais, padėjo įvesti ir iki šiol naudojamų lietuviškų mokslinių terminų. Taip pačiais 1932 m. gruodžio mėn. mirė jo tėvas, garsus visame pasaulyje bizantistas Wilhelmas fon Regelis. Atvyko į Lietuvą 1932 m. iš Sovietų Sąjungos. Ilgą laiką sovietų valdžia jo neišleido. Palaidotas netoli įėjimo į Botanikos sodą.

Jaunesniojo Konstantino sesuo Dorothea fon Regel nuo 1923 m.kovo mėn. iki 1924 m. birželio dėstė anglų kalbą pirmojoje Kaune lietuviškoje “Aušros” gimnazijoje. Nuo 1924 m. dėstė anglų kalbą Lietuvos universitete. 1940 m. Botanikos sodo įkūrėjas ir pirmasis vedėjas K. Regelis pasitraukė į Šveicariją.Nuo 1941 m. dirbdamas Europos universitetuose, publikavo straipsnius ir apie Lietuvos augmeniją. 110-osioms profesoriaus gimimo metinėms išleistas „Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštų“ X tomas (Kaunas,2002).Viena iš naujųjų jurginų veislių pavadinta VDU Botanikos sodo įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus, Konstantino Regelio vardu. Mirė garsus botanikas Šveicarijoje, Keferberge 1970 m. gegužės 22 d. Viena Aleksoto gatvių Kaune, netoli Botanikos sodo, 199 m. pavadinta Konstantino Regelio vardu.

Liudas Vailionis- Tado Ivanausko bendramintis, kaimynas Rimgauduose

nusiprko žemės, pasistatė sodybą, puoselėjo aplinką. Mirė 1939 m., palaidotas Tabariškių kapinėse ( Kauno raj.). 1970 m. netoli prof. Liudo Vailionio amžinam poilsiui atgulė prof. Tadas Ivanauskas.

 

 

Atgal