VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

03.14. Apie keliones ir meilę senovinei technikai

Antanas Kairys

Kiekvieno žmogaus gyvenimas – tarsi maža dalelė visuomenės gyvenimo – nepakartojamas ir tuo įdomus. Jis kaip kino filmas, kurio juostą, laiko juostą, gali atsukti atgal ir peržiūrėti. Aš tikiuosi, kad gerbiamam skaitytojui bus įdomu sužinoti apie mano jaunystės pomėgį keliauti ir dabartinę meilę senovinei technikai.

Esu gimęs ir augęs prie senojo Vilniaus kelio. Eismas tuo keliu visuomet buvo intensyvesnis negu kur kitur. Juo juk vyko susisiekimas tarp Rygos ir Vilniaus. Ir, atsimenu, būdamas vaikas, sėdėdavau prie to kelio ir skaičiuodavau, kiek motociklų ar sunkvežimių pravažiuoja per valandą. Matyt, taip ir gimė noras važiuoti tuo keliu.

Įsigijęs motociklą supratau, kad visi keliai man atviri

Grįžkime keletą dešimtmečių atgal ir nukeliaukime į 1978 metus. Tais metais išėjus naujam įstatymui buvo sumažintas amžius iki 16 metų, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti motociklą. Mes, tuometiniai Raguvos vidurinės mokyklos šešiolikmečiai, vieni iš pirmųjų pasinaudojome šia įstatymo suteikta galimybe. Teorinį egzaminą išlaikiau greitai, bet praktinio niekaip nepavyko išlaikyti, nesigavo išsukti taip vadinamos „aštuoniukės“. Ką daryti? Tėvas patarė nusipirkti motociklą ir pavažinėti juo, kad ir be vairavimo pažymėjimo, bei įgyti vairavimo įgūdžių. Paklausiau tėvo patarimo ir, gavęs iš tėvo trūkstamą dalį pinigų (turėjau šiek tiek užsidirbęs savo pinigų per vasarą su arkliu melioracijoj vežiodamas vamzdelius), parsivežiau iš Panevėžio naują motociklą „Minsk“. Vieną mėnesį pavažinėjęs atokesniais keliais lengvai išlaikiau vairavimo egzaminą. Supratau, kad dabar visi keliai man atviri.

Nusprendžiau apkeliauti visą Lietuvą

Daugelis mano bendraamžių, turėdami greitus motociklus „Jawa“ ar „IŽ Planet Sport“, mėgdavo lenktyniauti, važinėti ant vieno rato, pasirodyti vieni už kitus drąsesni. Mano motociklas nebuvo toks galingas, kad aš galėčiau lenktyniauti. Aš pasirinkau kitą kelią. Norėjau apkeliauti visą Lietuvą. Aplankyti visus miestus ir rajonų centrus. Gyvendamas ir mokydamasis Vilniuje gerai susipažinau su sostine, motociklu išnaršiau visą miestą iki mažiausių gatvelių.

A. Kairys neabejingas savo jaunystės motociklui „Minsk“

Antanas Kairys šalia „Velosolex“ motorinio dviračio

Šešių durų automobilis „Mercedes“ ruošiamas parodoms

Šešių durų automobilis „Mercedes“. Autoriaus asmeninio albumo nuotraukos

Įdomu buvo keliauti po savo kraštą, lygumas keitė kalneliai, ir kartais mano motociklas sunkiai įveikdavo statesnį. Prisimenu, ypač buvo sunki Pašilės įkalnė tuoj už Ukmergės. Buvo kažkoks nepaprastas noras važiuoti, važiuoti. Vienas litras benzino kainavo 15 kapeikų, tai šimtą kilometrų nuvažiuodavau už pusę rublio. Turėjau pakankamai laisvalaikio, todėl važiavau neskubėdamas, 70-80 kilometrų per valandą greičiu.

Kelionės už Lietuvos ribų

Vėliau aplankiau Latviją, Estiją, Baltarusiją, Rusiją, Ukrainą ir Moldaviją. Ypač mėgau važinėti po Rygą, per jos tiltus. Kadangi tais laikais miestuose nebūdavo kamščių, per miestus važiuoti buvo vieni niekai. Nors nebuvo gero krypčių žymėjimo, bet aš pasikliaudavau savo intuicija, kuri retai apgaudavo. Arba tiesiog žmonių paklausdavau kelio. Tik Estijoj rusiškai paklausus, labai nenoriai atsakydavo. Tačiau, jeigu aš prisistatydavau  esąs iš Lietuvos, tada jie parodydavo teisingą kryptį. Man pagelbėdavo ir mano nusipirkti didesnių miestų žemėlapiai su lankytinomis vietomis. Grįždavau namo tiek pavargęs, jog galvodavau, kad jau niekada niekur nevažiuosiu, bet pailsėjęs, vėl kurdavau planus, kur čia dar nuvažiuoti. Rūpėjo aplankyti tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Buvau apie jį iš istorijos daug girdėjęs. Nuvykęs į jį, aš aplankiau daug reikšmingų vietų. Miestas prie Nevos tikrai turėjo ką parodyti. Atsimenu, kaip buvo lengva važinėti po miestą, kai nėra didelio eismo ir gatvės išdėstytos tvarkingais kvartalais. Žavėjo pakeliami tiltai per Nevą, gražūs dideli žibintai ir baltosios naktys.

Viliojo Ukrainos toliai

Mane viliojo Ukrainos toliai. Labai mėgdavau važinėti po Vakarų Ukrainą, buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes. Po Volynės, Lvovo, Žitomiro sritis. Mačiau Ukrainos ir Baltarusijos vakarinėje dalyje daug išlikusių LDK pilių ir bažnyčių. Ten gyvena geri, draugiški žmonės. Ten iš kartos į kartą buvo perduodama, kad lietuvis nebuvo okupantas. Sužinoję, kad aš iš Lietuvos, priimdavo tiesiog į savo kiemą pernakvoti. Šiaip nakvoti tekdavo visur. Ir šieno žaginyje, ir ant šiaudų kupetos. Buvo ramūs laikai, nebuvo užpuolimų, aš jausdavausi drąsiai, buvo kažkoks pasitikėjimas žmonėmis.

Važiavau įvairiu paros metu, kepinant karštai Ukrainos saulei ar purškiant įkyriam rudens lietui. Motociklas mano buvo gana silpnas, todėl važiuojant prieš stiprų vėją  tekdavo net pasilenkti. Naudodavausi ir sunkvežimiais, važiuodavau jiems iš paskos, kad užstotų vėją. Vėliau įsigijau apsauginį stiklą, kelionės palengvėjo.

Atėjo eilė ir Kijevui. Pirmą kartą čia atvykęs gavau tokį lietaus dušą, kad teko palikti motociklą gatvėje ir slėptis autobusų stotelėje. Miestas stebino savo dydžiu, aukštais pastatais, tiltais per Dnieprą, važiuodamas jutau tikrą romantiką ir nebuvo gaila atvažiuotų nuo namų 800 kilometrų. Negalėjau sau leisti nepamatyti Kreščiatiko. Todėl nuošalioje gatvėje palikęs motociklą, nuėjau pėsčiomis į Kreščiatiką. Plati pagrindinė Kijevo gatvė buvo pilna žmonių kaip turguje. To dar nebuvau matęs.

Aplankęs didžiuosius Ukrainos miestus nenusiraminau. Ir nešė mane motociklas ant savo sparnų tūkstančius kilometrų nuo gimtųjų namų.

Prisimenu, ilgai važiavau į Moldaviją per Ukrainą, sukdamas tais keliais, kuriais dar nevažiavau, norėjau viską pamatyti. Tuo metu motociklų ar lengvųjų automobilių buvo mažai, žmonės naudojosi visuomeniniu transportu. Autobusų stotyse buvo pilna laukiančių žmonių. Perpildyti autobusai net krypdavo į vieną ar kitą pusę nuo per didelio svorio. Kadangi važiavau įvairiu paros metu, mačiau prie gamyklų po pamainos didelius būrius darbininkų, einančių namo, ir jie ėjo tiesiog gatvėmis, nes ant šaligatvių nebetilpo. Kitur mažų miestelių ar kaimų gatvėmis netgi varydavo gyvulius. Reikėjo ir man laikytis atsargumo.

Pasiekęs Moldavijos sostinę Kišiniovą, susipažinau su tada, kaip man atrodė, nauju miestu, neturinčiu senamiesčio. Atmintyje išliko jo plačios gatvės ir daug daugiabučių namų kvartalų.

Parūpo aplankyti ir Maskvą. Juk tai tuometinės didžiosios imperijos sostinė. Maskvoje tuo metu nebuvo didelio automobilių eismo. Maskvos aplinkkelis – žiedas buvo pustuštis. Man įsiminė, kad platūs keturių juostų prospektai turėjo ir išskirtinį ženklinimą „Minimalus greitis“. Mane nustebino, kad važiuojant kraštine dešiniąja juosta privalai važiuoti ne lėčiau kaip 60 km/h, o kraštine kairiąja juosta – ne lėčiau kaip 120 km/h. Aš, aišku, važiavau visada kraštine dešiniąja juosta.

Kuriozinis atvejis grįžtant iš Kaliningrado

Atėjo eilė aplankyti ir kaimyninę Kaliningrado sritį. Šis kraštas, mano akimis, buvo pakankamai pilkas, tačiau tuo pačiu ir išskirtinai kitoks. Raudonų plytų pastatai ir kniedyti metaliniai tiltai liudijo, kad čia iki karo visą laiką gyveno vokiečiai. Čia buvo Rytų Prūsija. Pats Kaliningradas turi daug kanalų. Įsiminė puošni katedra. Buvo daug kovinės paskirties objektų, todėl kai kur buvo draudžiama lankytis.

Buvo toks atvejis grįžtant iš Kaliningrado per Kuršių Neriją ir Klaipėdą. Nors aš savo motociklą techniškai labai prižiūrėjau, tačiau šį kartą prie Kryžkalnio motociklas pradėjo vis silpniau traukti, kol visai užgeso. Patikrinau kuro baką, bake buvo pakankamai benzino. Pavyko dar kartą užvesti variklį, bet po kiek laiko vėl tas pats pasikartojo. Aš nusprendžiau sustabdyti sunkvežimį ir vežti motociklą. Sunkvežimis važiavo tik iki Radviliškio. Kai atvažiavome į vietą, vairuotojas nustebo, kaip gali motociklas neužsivesti, juk čia viskas taip paprasta. Pasirodo, kuro bako čiaupo viena padėtis buvo užsikišusi ir reikėjo tik persukti į kitą padėtį. Toliau kelionę tęsiau jau savarankiškai.

Sėkmingos kelionės su šv. Agotos duonos gabalėliu kišenėje

Mano tėvai, o ypač mama, labai pergyveno dėl mano tolimų kelionių. Bijojo, kad tik nieko neatsitiktų. Mama net įdėjo man į kišenę šventos Agotos duonos gabalėlį. Tą gabalėlį išsaugojęs turiu ir šiandien. Aš pats irgi supratau tą pavojų. Važiuodamas visą ilgą vasaros dieną, labai pavargdavau ir tiesiog patirdavau tą vadinamą „sekundės“ miegą. Jaučiau, kad motociklas jau krypsta į kelio vidurį, o priešais važiuoja „Mazai“ ir „Kamazai“. Sustodavau ir nusnūsdavau kur nors žolėje prie kelio. Prisipažįstu, tėvams dažnai sumeluodavau, kad važiuoju tik į Vilnių, o atsidurdavau, pavyzdžiui, Odesoj. Kai grįždavau po penkių parų, atseit, iš Vilniaus, mama viską suprasdavo ir tik palinguodavo galva.

Nuo seno žinomas prietaras, kad jeigu per kelią perbėga juoda katė, tai tau atneš nelaimę. Man važinėjant, per kelią yra perbėgę šimtai juodų kačių. Šimtai juodų kačių, bet viskas sekėsi gerai, nepatyriau per savo keliones net menkiausio nubrozdinimo.

Su motociklais atsisveikinti nepavyko

Mano paskaičiavimais, nuvažiavau per 30 tūkstančių kilometrų. Tačiau toks važinėjimas, be tam pritaikytų apsaugos priemonių ir drabužių negalėjo neatsiliepti mano sveikatai. Chroniška sloga man nebeleido toliau važinėti motociklu. Motociklą pardaviau, bet kažkodėl techninis pasas pirkėjui nebuvo svarbus. Jis ir liko pas mane kaip vienintelis daiktinis įrodymas. Techninis pasas ir baudų talonas su viena vienintele skyle, kurią gavau Baltarusijoje, kai, lenkdamas sunkvežimį, kirtau ištisinę liniją.

Praėjus keletui dešimtmečių, pradėjau į motociklus žiūrėti kitu žvilgsniu, kaip į technikos paminklus. Lietuvoje ne taip seniai pradėjo kurtis senovinės technikos klubai. Žmonės sujudo ir bando prikelti naujam gyvenimui senus motociklus. Taigi ir aš Vokietijoje nusipirkau du prancūzų gamybos „Velosolex“ motorinius dviračius su priekiniu varančiu ratu, kas Lietuvoje buvo neįprasta ir nematyta. Su jais dalyvaudamas įvairių miestų švenčių paraduose ir parodose, sulaukiau įvairių klausimų apie jų veikimo principą. O tas veikimo principas toks paprastas. Virš priekinio rato yra pritvirtintas varikliukas, kurį rankenėle galima pakelti ar nuleisti. Nuleidi varikliuką, ir velenėlis prisispaudžia tiesiai prie padangos, ir suka tokiu būdu priekinį ratą. Varikliuką pakeli – ir gali minti pedalus, ir važiuoti kaip su dviračiu. Dalyvavau su šiais dviračiais kelis sezonus renginiuose įvairiuose miestuose, net Latvijoje. Smagu, kai važiuojant fotografuoja tave ir ploja šimtatūkstantinė minia.

Mano nuomone, senovinės technikos klubuose turi būti technikos įvairovė. Esu numatęs įsigyti istorinius vakarietiškus lengvuosius motociklus, kurie papuoštų ir papildytų mūsų turimus. Kol kas nepriklausau jokiam klubui, tačiau bendrauju su senovinės technikos gerbėju Antanu Zimnicku iš Raguvėlės.

Žaviuosi ir senais automobiliais. Praėjusių metų rudenį po ilgų paieškų Vokietijoje pavyko nusipirkti buvusį ambasados automobilį, turintį 6 duris, –  seną „Mercedes“, po dviejų metų įgysiantį istorinės transporto priemonės statusą. Su juo planuoju dalyvauti parodose.

Laikykimės saugaus greičio

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė ir motociklų parkas – „Jawos“ ir „IŽ“ nuėjo į senovinių motociklų kategoriją. Lietuvoje atsirado gausybė įvairių markių motociklų. Labai greitų, o tuo pačiu ir labai pavojingų pačiam motociklininkui. Juk jo nuo rimtos avarijos neapsaugos jokia apranga. Pagrindinė apsauga yra saugus greitis.

Atgal