VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.23. Karininkas, inžinierius, Telšių burmistras Ignas Slabšys

Vytautas Indrašius

 

Aštuonis vaikus užaugino Zarasų apskrities, Antazavės valsčiaus, Pazaduojos viensėdžio pasiturintys ūkininkai Jonas ir Barbora (Andriūnaitė) Slabšiai. Iš to vaikų daugumo Slabšių visur būta: Teodoras (1908-1990), baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, pradėjo dirbti Kauno apskrities policijos V nuovadoje raštvedžiu, nuo 1930 m. balandžio 10 d. iki 1939 m. gegužės 1 d. buvo Kauno miesto policijos nuovados viršininko pavaduotoju. 1940 m. rugpjūtyje išvykęs į Ameriką, gyveno ir mirė New Yorke. Ten pat, pasibaigus karui atsidūrė ir jo brolis Mykolas (1916-1968), Lietuvos-Italijos prekybinio laivo jūrininkas. Baigęs Neapolio universitetą, brolio Teodoro padedamas, 1958 m. įsikūrė Vašingtone, tapo žinomu mokslininku-okeonografu JAV pakrančių ir geodezijos tarnyboje. Žuvo automobilio avarijoje 1968 m. gegužės 26 d. kartu su žmona Monika Blažyte, - Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos mokytoja.

Rožė Slabšytė-Kirlienė ir Elena Slabšytė-Dalibagienė mokytojavo Kaune, Utenoje, Zarasų krašte. Ona Slabšytė, Stasė Kuzmienė gyveno Kaune. Tik Antanas Slabšys pasiliko ūkininkauti tėvų sodyboje. Antaną (1906 – 1982), dirbusį eiguliu Antazavės girininkijoje ir dalyvavusį 1941 m. birželio sukilime prieš raudonuosius okupantus areštavo, 1945 m. gegužės 30 d., nuteisė 20 metų ir įkalino Vorkutoje. Mūsų aprašomą Igną Slabšį, Lietuvos kariuomenės majorą, aukštąjį mokslą įgijusį Italijoje ir dirbusį inžinieriumi Kaune, sušaudė Sverdlovsko kalėjime.

Ignui Slabšiui gyvenimas dosniai atseikėjo šlovės, lengvos karjeros, artimo bendravimo su aukšto rango pareigūnais, suteikė galimybę lankytis daugelyje egzotiškų šalių,- kas ir dabar nedaugeliui įmanoma. Gal ir būtų lengvai baigęs šią žemišką kelionę Lietuvoje, jeigu ne mūsų valstybę užplūdę sovietiniai satrapai…

Majoro Igno Slabšio žmona, mokytoja Rožė Bieliūnaitė

Slaptosios karininkų sąjungos valdybą, sėdi iš kairės: inž. mjr. Ignas Slabšys, pirmininkas, generalinio štabo plk. Vladas Skorubskis, kpt. Antanas Mačiuika. Stovi: kpt. Juozas Matulevičius ir kpt. Antanas Steponaitis

Ignas Slabšys

Savo „Curriculum vitae” Ignas Slabšys rašė: „Esu gimęs 1899 m. birželio 1 d. Pazaduojos vienkiemyje, Zarasų apskrityje. Pradžios mokslą ėjau Antazavės liaudies mokykloje, 1909 – 1915 m. lankiau Dvinsko realinę mokyklą, kurioje baigiau penkias klases. Prasidėjus karui išvažiavau į Rusiją, mokiausi Pskovo gubernijos, Velikije Luki mieste ir 1917 m. pavasarį baigiau Varšuvos I – ją realinę gimnaziją (ji karo metu buvo evakuota iš Varšuvos į Petrapilį). 1917 m. rudenį įstojau į Petrapilio Technologijos instituto, mechanikos skyrių”. Čia reikėtų papildyti, kad studijuodamas Ignas Slabšys 1916 m. vasarą ir nuo 1917 m. pavasario iki grįžimo į Lietuvą, dirbo jaunesniu techniku Peterburgo miesto darbų vykdymo komisijoje, kuri iš Ladogos ežero į miestą tiesė vandentiekį.

1918 m. pradžioje, genamas bado paliko Peterburgą ir atvyko į Linsno dvarą prie Daugpilio, pas pažįstamą studentą latvį, tačiau iš ten, eidamas pas tėvus, pateko vokiečių nelaisvėn, iš kurios į gimtinę sugrįžo tik 1918 m. rugsėjį.

1919 m. vasarą Ignas Slabšys stojo į giminaičio Juozo Andriūno organizuotą partizaninį būrį kovai su bolševikais Lietuvos kariuomenės užnugaryje. Keliolika dienų rinkę žinias apie bolševikų išsidėstymą, jų gynybines pozicijas, perėjo fronto liniją ir visi 1919 m. birželio 17 d. savanoriais įstojo į Pirmąjį Raitelių pulką. Iš čia Ignas Slabšys liepos 31 d. siunčiamas į karo mokyklą, 1919 m. gruodžio 16 d. ją baigęs pirmos rūšies gabumais, gauna leitenanto laipsnį ir kaip gabiausias karininkas paliekamas karo mokykloje vyresniojo instruktoriaus pavaduotoju ir instruktoriumi. Būdamas šiose pareigose, laikinai dirbo karo mokyklos krautuvės vedėju, ginklininku, iždininku ir ūkio reikalų vedėju. Nuo 1920 m. kovo 7 d. dėstė granatų taktikos kursą, kartu su karo mokyklą rugpjūčio – spalio mėnesiais buvo Vilniuje ir vykdė ginklininko pareigas.

Karo tarnyba, studijos užsienyje ir A. Voldemaro adjutantas

1920 – 1921 m. leitenantas Ignas Slabšys ne tik karo mokyklos dėstytojas, bet dar tos mokyklos viršininko adjutantas. Kaip gerai mokantis vokiečių kalbą, 1921 m. vasario 26 – kovo 9 d. siunčiamas į komandiruotę Berlyne. Už sąžiningą adjutanto pareigų atlikimą, 1921 m. rugpjūčio 28 d. jam pareiškiama padėka. Tų metų atestacijoje rašoma: „Tarnybą žino gerai ir sąžiningai ją atlieka. Griežtas, drausmingas kaip tarnyboje, taip ir laisvalaikiu. Gali užimti aukštesnes pareigas”.

1921 m. rugpjūčio 29 d. Ignas Slabšys skiriamas Karo technikos valdybos ryšių skyriaus viršininko pavaduotoju, iš šių pareigų, 1921 m. gruodžio 7 d. su Krašto apsaugos ministerijos stipendija komandiruojamas į Belgiją, kur iki 1926 m. rugpjūčio 9 d. mokosi Briuselyje, aukštojoje Karo inžinerijos mokykloje. 1923 m. gegužės 18 d. pakeliamas į vyresniuosius leitenantus.

1926 m. grįžęs iš Belgijos į Lietuvą, Ignas Slabšys tarnauja Karo mokslų valdyboje, spaudos ir švietimo skyriaus periodinių leidinių redaktoriumi, nuo 1927 m. rugpjūčio 29 d. – Karo technikos štabe, karo technikos skyriaus viršininku. Skaitė paskaitas karo mokykloje ir Aukštųjų karininkų kursų inžinerijos skyriuje.

1927 m. rudenį, kaip gerai mokantis prancūzų ir italų kalbas, rekomenduojamas ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro (1883 – 1942) asmeniniu adjutantu. Buvo greta jo diplomatinėse kelionėse ir Nacijų lygos konferencijoje Ženevoje, bei pas Romos popiežių, sudarant Servinę sutartį, vertėjavo A. Voldemarui lankantis oficialiame priėmime pas Italijos diktatorių Benito Musolinį ir pas Italijos karalių Viktorą Emanuelį III – jį. Karaliui gerą įspūdį paliko išprusęs, mandagus, plačių pažiūrų karininkas Ignas Slabšys ir 1927 m. gruodžio 19 d. apdovanojo jį „Karuna d’Italia” (Italijos karūnos 4 laipsnio) ordinu. Mūsų vyriausybės buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

1927 metais Ignas Slabšys du kartus paaukštinamas laipsniu: Vasario 16 d. – jam suteikiamas kapitono, rugpjūčio 1 d. – majoro. Tai bene vienintelis atvejis Lietuvos kariuomenės istorijoje, kai vienerių metų eigoje karininkas šoktelėjo dviem pakopom. Bet žinant Igno Šlabšio neeilinius gabumus, puikų išsimokslinimą, penkių užsienio kalbų žinojimą ir kitas savybes, stebėtis netenka.

1928 m. majoras Ignas Slabšys vėl išvyko į Belgiją ir L’ježo universitete Elektrotechnikos fakultete apgynė inžinieriaus diplomą.

Ir staiga 1929 m. gegužės 3 d. pasirodo įsakymas, kad majoras Ignas Slabšys, jam pačiam prašant išleidžiamas į inžinerijos karininkų atsargą. Vieni kalbėjo, kad tai pulkininko Skorupskio, majoro Kalmanto ir kapitono Mačiuikos intrigų auka, bet daugumai buvo aišku, kad būdamas artimas A. Voldemaro aplinkos žmogus, prisidėjo prie rengiamo prieš prezidentą pučo. Buvo įkurta slaptoji karininkų sąjunga, kurios valdyboje vienas tarp pagrindinių vadovų buvo mjr. Ignas Slabšys. Valdyba parengė perversmo planą ir pakvietė Povilą Plechavičių atstovauti karinei valdžiai.

Pašalinimas iš kariuomenės Ignui Slabšiui buvo netikėtas moralinis smūgis, kurį su didele širdgėla išgyveno iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. Kad lengviau pakeltų dvasinę krizę, 1929 m. gegužės gale išvyko į Belgiją ir iki 1930 m. rugsėjo 1 d. dirbo garsioje Briuselio „Philips” radijo aparatų gamykloje elektromontažo skyriaus vedėju.

Mes niekad nesužinosime, tik spėlioti galime, kodėl Ignas Slabšys vėl sugrįžo į Lietuvą. Buvo didelis savo šalies patriotas? Ilgėjosi Kaune paliktos žmonos Rožės Bieliūnaitės, kurių santuoką 1929 m. gruodžio 31 d. palaimino kanauninkas J. Tumas Vytauto Didžiojo bažnyčioje? Ar tiesiog pastūmėjo lemtis?..

Bet grįžo, ir 1930 m. spalio 12 d. Susisiekimo ministeriui V.Vileišiui parašė pareiškimą, prašydamas priimti į darbą ir buvo paskirtas Geležinkelių valdybos, kelių statybos direkcijos vyresniu techniku. Už gerą statybinių darbų organizavimą tiesiant Telšių – Kretingos geležinkelį, 1931 m. balandžio 1 d. paaukštinamas pareigose, - dirba kelių statybos direkcijos vyriausiu inžinieriumi. Keletą kartų komandiruojamas į Belgiją, Šiaurės Prancūziją ir Liuksemburgą.

Telšių miesto burmistras

Gerų darbų žmonės ilgai nepamiršta, nepamiršo Inžinieriaus Igno Slabšio ir žemaičiai. 1935 m. gegužės 2 d. Telšių apskrities viršininko Julijono Šalkausko rekomenduotas, miesto tarybos posėdyje vienbalsiai išrenkamas miesto burmistru. Pradėjęs vadovauti, pirmiausia paprašė daugiau lėšų skirti maudyklėms sutvarkyti Masčio ežero krantuose, davė nurodymą praplatinti ir suremontuoti miesto šaligatvius ir priemiesčio gatves, sutvarkė miesto turgavietę, pastatė amatų mokyklą, įrengė patalpas kino teatrui „Šatrija”. Bet labiausiai visus „papiktino” uždrausdamas elgetauti Telšių mieste, o elgetas liepdavęs siųsti į žmogaus globos draugijos įsteigtą prieglaudą.

Po meto laikraštis „Vakarai”, leidžiamas Klaipėdoje 1936 m. gegužės 3 d. ir birželio 7 d. rašė: „Beturčiams miestelėnams buvo sunkiai prieinamas gydymas ligoninėje, bet dabar jau šis reikalas pertvarkomas. Nors miesto ekonominė būklė nelengva, bet visi ilgesnio gydymo reikalingi talpinami į vietos apskrities ligoninę. Daromos pastangos panaikinti elgetavimą. Reikalingieji paramos ją gauna pinigais, arba aprūpinami pietumis, pastoge ir kitais būdais per miesto savivaldybės šelpiamą Žmogaus globos draugiją ir kitas labdaringas organizacijas, kurios gauna pašalpas iš miesto savivaldybės kasos. Bedarbių visiškai nėra, nes visi, kurie nori dirbti, darbu aprūpinti. Neturi darbo tiktai nenorintieji dirbti.

Visokeriopai remiamos kultūrinės organizacijos. Mokyklos reikmėms yra nupirkti buvę gimnazijos rūmai, kurie jau remontuojami ir pritaikomi mokyklos reikalams. Bus įrengta ir sporto aikštė. Dar šiais metais numatyta įpusėti su statyba naujos, moderniškos mokyklos Žarėnų gatvėje. Šiam tikslui pažadėta iš Valstybinės Taupomųjų kasų valdybos paskola 94000 litų.

Kaip matome tokiu trumpu laiku yra atlikta labai daug darbo, tuo tarpu, kai miesto skolos prieš metus siekusios 200 0000 litų, ne tik nepadidėjo, bet net keliasdešimt tūkstančių litų sumažėjo.

Geras administratorius, burmistras inž. Slabšys, kad ir labai apkrautas tiesioginių pareigų darbais, pasižymi ir organizacine -visuomenine veikla. Gražiai sugyvenamu būdu ir savo aukštos kultūros dvasinėmis ypatybėmis yra užkariavęs visų be išimties telšiečių simpatijas”.

Sušaudytas už ištikimybę Lietuvai.

1937 m. liepos 1 d. Ignas Slabšys vėl atsiranda Kaune, įsidarbina privačioje Antano Laskausko eksporto – importo firmoje, eksporto skyriaus viršininku ir čia dirba iki 1940 m. rugpjūčio 16 d. Jam patikima 1939 m. Čekoslovakijoje užpirkti 20 naujos modifikacijos tankų Lietuvos kariuomenei, sudaryti sutartis su Belgijos ir Liuksemburgo įmonėmis. Karo taktikos ir strategijos inžinierius jaučia kokia grėsmė artėja iš tarybų Rusijos ir vis mažiau lieka tikėjimo, kad Lietuva liks nesutrypta, matė ne Lietuvos naudai besiklostančius įvykius ir nenorėdamas likti nuošalyje nuo savo tautos, 1939 m. jis rašė: „Kaipo didelis Lietuvos patriotas, eilinio ūkininko – valstiečio sūnus ir kaipo karys savanoris, aš niekuomet nebuvau ir nebūsiu priešvalstybiniu gaivalu. Pagaliau, šiais neramiais laikais gali prisieiti mūsų Tėvynės laisvę su ginklu rankose ginti. Kaip ir 1919 metais būsiu jos gynėjų pirmose eilėse. Pasikliaukite!..“

Neužsimetė šie patrioto žodžiai tarp daugybės dokumentų. Kai 1940 m. Kaune kūrėsi Lietuvos Laisvės frontas prieš sovietinius okupantus, jo veikloje randame ir Igno Slabšio pėdsakų, kuriuos pastebėjo valdžios instancijas kontroliavę sovietiniai saugumiečiai. Ignas Slabšys pakeičia darbovietę, nuo 1940 m. spalio 2 d. iki 1941 m. birželio 14 arešto, dirba Kauno mėsos tresto „Maistas“ transporto skyriaus viršininku.

1941 m. birželio 14-osios naktį Ignas Slabšys su žmona Rože areštuojami. Greit jų keliai išsiskyrė amžinai. Mokytoją Rožę Bieliūnaitę (1896-1953), kilusią iš daugiavaikės Dusetų valsčiaus, Jaskoniškių kaimo ūkininkų Jono ir Veronikos (Jameikytės) Bieliūnų šeimos, nuo vyro atskyrė ir ištrėmė į Altajų. Tardymo metu sužinoję, kad „politinio nusikaltėlio ir užsienio žvalgybos agento I. Slabšio“ žmona lengvai gyvena, 1942 m. nutrėmė prie Laptevų jūros, apgyvendino Janos upės Kougustano saloje. Tik 1947 m. Rožei pavyko apsigyventi Jakutske. Čia 1953 m. lapkričio 27 d. mirė. Sibiro šaltis ir nežmoniškos gyvenimo sąlygos gražią, inteligentišką moterį pavertė ligota, vieniša ir neturinčia vilties senute, kol galu gale iškankintą pakasė kažkurioje Jakutsko dykvietėje…

Igną Slabšį su 24 Kauno inteligentijos atstovais nuvežė į 47 – jį kalinių lagerį netoli Gario miesto, Sverdlovsko srityje. Pradžioje dirbo brigadininku prie miško kirtimo darbų, vėliau dešimtininku esto R. Pildo brigadoje. Būdamas silpnos sveikatos, nualintas vergiško darbo ir badavimo, visiškai apsilpo ir nuo 1941 m. lapkričio 12 d. dirbti jau nebegalėjo. Bet laisvės troškimo dvasia ruseno ir nusilpusio patrioto kūne – gal pergalingai žygiuojanti vokiečių kariauna pasieks Sibirą. Tada ir jie, vadovaujami Vytauto Bičiūno sukils, ginklu sunaikinę savo kankintojus, išsiverš iš vergovės gniaužtų. Bet 1942 m. sausio-vasario mėnesiais visi 20 lietuvių išsilaisvinimo organizacijos vadovų ir narių areštuojami. Igną Slabšį areštavo 1942 m. sausio 25 d. Ilgai tardė, rinko liudininkų parodymus, išsikvietė į Rusiją pabėgusį, 1940-1941 m. Panevėžyje dirbusį NKVD skyriaus tardytoją Vilemą, kuris „atsivežė” Igno Slabšio veiklą Lietuvoje kompromituojančių dokumentų

Po pusmetį trukusių tardymų pateikė standartinius kaltinimus. Surašė taip, tarsi visas Igno Slabšio gyvenimas – vieni nusikaltimai: 1919 – 1929 m. tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje priklausė fašistinei Voldemaro partijai, kuri turėjo tikslą įtvirtinti Lietuvoje fašistinę santvarką. Vokietijos agento Fogelio užverbuotas, vykdė žvalgybinę veiklą, rinko duomenis apie tarybų sąjungą ir raudonosios armijos dalinius Lietuvoje ir duomenis perduodavo Vokietijai. Vokietijos žvalgybinių organų nurodymu, tarybų Lietuvos teritorijoje įkūrė sukilėlių organizaciją, kurios tikslas, padedant Vokietijai atplėšti Lietuvos respubliką nuo SSSR ir joje įvesti fašistinę santvarką.

Kaltinimų tiradą užbaigė tuo, kad „būdamas vienu iš pogrindinės kontrrevoliucinės sukilimo organizacijos organizatorių ir vadovų, sukilimo komiteto nariu, vesdamas propagandinę agitacinę veiklą, verbavo į sukilimo organizaciją naujus asmenis, ir tuo nusikalto pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1a, 58-4, 58-10 ir 58-11 straipsnius”.

Šių kodeksų pagrindu, 1942 m. spalio 17 d. NKVD Ypatingasis pasitarimas Sverdlovske, Gario koncentracijos stovyklos kalinį Igną Slabšį, drauge su 13 tokių pat sukilimo organizatorių, nuteisė aukščiausia bausme – sušaudyti, su asmeninio turto konfiskavimu, ir nuosprendį įvykdė 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovsko kalėjime.

Drauge su Ignu Slabšiu budeliai sušaudė mūsų valstybės tarpukario elitą: Vidaus reikalų ministerijos referentą Tadą Aleknavičių – Alekną, rašytoją, enciklopedistą Aleksandrą Ignatavičių, dailininką, rašytoją, teatro veikėją Vytautą Bičiūną, teisininką, Nepriklausomybė akto signatarą Praną Dovydaitį, diplomatą Valdemarą Černeckį, žymų advokatą Antaną Endziulaitį, žurnalistą, žurnalo „Trimitas” redaktorių Joną Kalnėną, teisininką pulkininką Jurgį Jurą Kubilių, teisininką pulkininką Juozą Papečkį, Kauno verslininką Gecelį Perelšteiną, mokesčių inspektorių Antaną Pranaitį, divizijos generolą Joną Sutkų. Visų jų pavardes ir nuopelnus turi žinoti laisvos mūsų valstybės žmonės.

 

Atgal