VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.22. „Draugystės vakaras“ (Neišgalvota istorija)

„Draugystės vakaras“

(Neišgalvota istorija)

Jonas Laurinavičius

Areštinės tarpduryje pasirodė du kariškiai ir civilis vertėjas.

– Damušycie, davaj siuda. – Damušyte, ateik čia, – krestelėjęs galvą lauko pusėn, sušvokštė priekyje stovėjęs.

Abi Damušytės nustėro.

– Davaj, davaj, – energingiau paragino.

– Mes dvi čia, – prašneko ilgakasė. – Katrai reikia?

Kariškis žvilgtelėjo vertėjo pusėn, tas į popierius.

– Teresei... – patikslino.

Ilgakasė mergina iš lėto pajudėjo durų link.

– Einame su mumis, greičiau, – skubino kariškiai. – Tavęs laukia.

– Kas laukia? – nustebo Teresė.

– Tuojau pamatysi...

Išplėstomis akimis Teresė žiūrėjo tai į kariškius, tai į vertėją, tačiau šie nė mur mur – kaip kokie stuobriai.

Pixabay.com

Areštinė buvo Ivaškevičių namuose, Vytauto Didžiojo gatvėje. Ivaškevičienė mokytojavo Kaišiadorių gimnazijoje, Ivaškevičius dirbo vietos bankelio buhalteriu. Gyveno pasiturinčiai. Vieninteliai šioje gatvėje buvo pasistatę mūrinį namą. Po namu įrengė didelį rūsį. Štai tas rūsys ir užkliuvo saugumiečiams. Jie liepė Ivaškevičiams tuoj pat išsikraustyti, o jų vietoje patys įsikūrė. Namo rūsys buvo paverstas areštine. Ji niekada nebuvo tuščia: vis kas nors į ją buvo atvaromas. Naktimis tardydavo.

Į areštinę pateko ir Damušis, vietos bankelio tarnautojas. Jį uždarė ne vieną, bet su žmona ir dviem dukterimis, Kaišiadorių gimnazijos gimnazistėmis. Teresė buvo bebaigianti gimnaziją, o jos sesuo Janina mokėsi viena klase žemiau.

Teresė buvo gimnazijos pažiba. Ji ne tik puikiai mokėsi, bet popamokinėje veikloje jos visur buvo pilna: ji ir skaitovė, ir choristė, ir dramos būrelio vaidintoja, ir tautinių šokių šokėja. Joks gimnazijos meninis renginys nepraeidavo be Teresės. Ji lėkė, sukosi, tarsi gyvas sidabras. Žvitri, pakilios nuotaikos, maloniai besišypsanti, šneki, iniciatyvi.

Tačiau štai pernai vasarą į Kaišiadoris įžengė raudonžvaigždžiai kareiviai. Nepatraukliai jie atrodė: išvargę, sunykę, skurdžia apranga. Buvo čia ir tankų, ir pabūklų. Kaišiadoriškiai nepatikliai į juos žvelgė, ypač į azijietiško gymio kareivėlius: juodus mažaūgius, įstrižaakius... Tai buvo nematytos rasės žmonės... Jie sunkiai kalbėjo rusiškai, kaip ir dauguma kaišiadoriškių. Tad bendravimas buvo nekoks.

Vis dėlto bendrauti reikėjo. Politrukai – karinių dalinių politiniai vadovai – reikalavo, kad kaišiadoriškiai ir kareiviai nuolat susitikinėtų, rengtų bendras pasilinksminimo programas. Daugiausia buvo reikalaujama iš gimnazijos – kad būtų rengiami susitikimai, pašnekesiai, meno saviveiklininkų pasirodymai, draugystės vakarai.

Štai vienas toks draugystės vakaras ir turėjo vykti Kaišiadorių gimnazijoje birželio viduryje. Nors gimnazijoje kaip tik buvo pats egzaminų įkarštis, tačiau nekur dėsies, jei liepta demonstruoti internacionalinius jausmus, rodyti savo meilę vyresniajam broliui, o visų labiausiai – genialiajam Josifui Vasarionovičiui . Gimnazija parengė meninę programą lietuvių ir rusų kalbomis, po jos, žinoma, bus muzika, šokiai, pažintys su kareiviais.

Nebuvo numatyta nė vieno programos numerio, kuriame nedalyvautų Damušytė. Tautinių šokių ratelyje – ji, vokaliniame duete – ji, trumpame scenos vaizdelyje – vėl ji, pagaliau jos deklamacijomis ir turi prasidėti meninė programa.

Tačiau kai mokytojai, gimnazistai į pavakarę ėmė rinktis gimnazijon, visus pritrenkė žinia: Teresės nebėr... Ji su namiškiais uždaryta Kaišiadorių areštinėn.

– Visa programa, visas mūsų darbas šuniui ant uodegos, – sunerimo muzikos mokytojas. – Be Teresės negalime rodytis scenoje, o jos staigiai pakeisti neturime kuo. Draugystės vakaras žlugęs...

– Ačiū Dievui, – šyptelėjo mokytoja Stasė. – Galima tik pasidžiaugti, kad išvengėme tos bjaurasties, bendravimo su bolševikais.

– Ša... – ėmė tildyti ją barzdotas istorikas. – Nugirs kas tokias tavo kalbas, tai greit į kalėjimą nukeliausi...

Gimnazijoje blaškymasis, tvyro įtampa. Nežinia, ką daryti.

– Teresės nėra, – pagaliau gimnazijos direktorius prasitarė gimnazijos komsorgui. – Negalime pasirodyti draugystės vakare... Ji programos vedančioji.

– Hm... – sutriko ir komsorgas. – Praleisti tokių dalykų mes negalime. Tai ne tarybiška! Vakaras turi būti! Jis išreklamuotas. Mes negalime apvilti raudonosios armijos karių – mūsų išvaduotojų...

Komsorgas kažkur išskubėjo.

Nepraėjo nė pusvalandis, o lydima dviejų kariškių gimnazijoje pasirodė Damušytė.

– Sakiau, kad vakaras turi būti! – džiūgavo komsorgas. – Nugalėti sunkumus – kiekvieno komjaunuolio pareiga.

– Bet Damušytė ne komjaunuolė... – pratarė kažkuri gimnazistė.

– Tai kas, kad ne komjaunuolė, – išplėtė akis komsorgas. – Nesąjunginis jaunimas – tai mūsų rezervas. Jis turi imti pavyzdį iš mūsų ir sekti paskui mus...

Niekas nedrįso prieštarauti.

– Dar turime truputį laiko, eikite parepetuoti, o aš einu pas kariškius, – tarė komsorgas ir išlėkė.

Damušytė persirengė mokyklos tautiniais drabužiais ir puolė į draugų būrį. Visi paskubomis ruošėsi į sceną.

– Tai kaip čia tave paleido? – smalsavo Teresės klasės draugė. – Juk visi kalbėjo, kad tu uždaryta Ivaškevičių namų rūsyje?..

– Buvau uždaryta, – paskubomis į ausį kalbėjo klasės draugei Teresė. – Bet mane paleido, tik nežinau ar visam laikui. Manau, kad visam. Gal ir visus namiškius paleis. Prašysiu komsorgo užtarimo...

– Matai, kai tu tokia aktyvi, tai tave ir paleido. Tik tu čia dabar gražiai pasirodyk... Gal ir tėvus paleis.

– Pasistengsiu... – skaidria mergaitiška šypsena nušvito Teresė. – Komsorgo paprašysiu, kad užtartų mūsų šeimą.

Nedidelė gimnazijos salikė buvo pilna kareivių. Jie rūkė, spjaudė, kalbino miestelio merginas. Merginų buvo mažai, daugiausia komjaunuolės, senamiesčio geležinkelio darbininkės. Jos varžėsi, kad vos vos kalba rusiškai. Bet kai kažkoks ilgšis karininkas ėmė nuotaikingai tampyti bajaną, įtampa lyg ir atlėgo, pasidarė gyviau, drąsiau. O netrukus į sceną išėjo ir Damušytė. Skardžiu balsu ji prabilo:

– Privet, rebiata! Sveiki, vaikinai. Načinajem večer družby! Pradedame draugystės vakarą!

Salė pamažu nuščiuvo, nurimo. Gimnazijos saviveiklininkai pradėjo savo programą. Kas darėsi Damušytės širdyje, niekas nežino, tačiau scenoje ji atrodė švytinti, laiminga. Vieną dainą ji ir solo padainavo. Rusiškai. Kaip tik šiam vakarui buvo išmokusi. Kai užtraukė, tai užtraukė:

Široka strana moja rodnaja,

Mnogo v nej polej, lesov ir rek.

 Kareiviai irgi kartu su ja pradėjo dainuoti, nes daina buvo populiari, žinoma visoje Sovietų sąjungoje.

Ja drugoj takoj strany neznaju,

Gde tak volno dyšet čelovek.

Saviveiklininkų programa buvo neilga. Nes ji buvo daugiau iš reikalo, politinė. Kareiviai norėjo greičiau šokti, linksmintis, kalbinti gimnazistes, o šios greičiau sprukti iš scenos, iš salės. Kareiviai joms atrodė baugūs, svetimi.

Damušytė pranešė, kad gimnazistų programa baigta. Ji nusilenkė salei, žengė atatupsta kelis žingsnius ir kai scenos uždanga prieš ją nusileido, ji lengvai atsikvėpė ir įsikibdama klasės draugei Tamariūnaitei į parankę, prašneko:

– Dingstam iš čia...

Jos žengė durų link.

Bet nespėjo ir jų atidaryti, kai iš užkulisų atsirado tie patys du kareiviai ir vertėjas, kurie ją čia atlydėjo.

– Na, chvatit, pošli, – Na, užteks, einame, – prašneko ilgšis, atplėšdamas Teresę nuo draugės.

Damušytė pasijuto lyg stabo ištikta. Ji neįstengė nė žodžio pratarti. O kareiviai neklausė. Jie paėmė Teresę už parankių ir Vytauto Didžiojo gatve nutempė ją į areštinę...

 

Atgal