VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01.25. Vienos nuotraukos istorija

Juozas Brazauskas, istorikas

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune, rinkdamas medžiagą istorinei apybraižai apie šveicarų-lietuvių santykius, radau įdomią nuotrauką. 1917 m. Stokholmas. Vincas Mykolaitis-Putinas su draugėmis. Pakeliui iš Švedijos per Vokietiją į Šveicariją. Tokia būtų trumpa istorija. Panorau pasidomėti šios kelionės dalyvių likimu.

Į kelionę visas penketukas išsiruošė 1917 m. lapkričio pradžioje sunkiomis karo ir revoliucijos sąlygomis. Merginos tuo metu studijavo Peterburge. Per Suomiją atvyko į Švediją. Čia daugiau kaip tris mėnesius laukė leidimo pervažiuoti Vokietiją.

V. Mykolaitis- Putinas su bendrakeleivėmis.1917 m. Stokholmas. Pakeliui per Vokietiją į Šveicariją. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus

Stokholme telkėsi nemažas būrelis karo išblaškytų lietuvių. Veikė komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Prisišlieję prie tautiečių, atvykėliai gana turiningai leido laiką. Ypač įdomūs buvo susitikimai su Stokholme atsidūrusiu rašytoju, kun. Juozu Tumu-Vaižgantu. Rašytojas, ilgėdamasis tėvynės čia pradėjo rašyti įžymiuosius „Pragiedrulius“. Ką parašydavo per savaitę, savaitgaliais skaitydavo savo tautiečiams.

1918 m. pradžioje pagaliau buvo gautas leidimas vykti į Šveicariją. Griežtai uždarame vagone visas penketas pervažiavo Vokietiją ir po daugelio varginančios kelionės nuotykių ir formalumų pasiekė Berną, o po to ir Friburą. Atvykėlius globojo vietos lietuviai.

Friburo universitetas buvo įkurtas 1889 m. Tai buvo vienas žymiausių Vakarų Europos katalikybės skleidimo ir mokslo centrų. Lietuviai buvo susibūrę į korporaciją “Lituania“(1899-1915 m. draugija vadinosi „Rūta“).

Universitete studijavo vėliau išgarsėję lietuvių kultūros veikėjai: St. Šalkauskis, J. Totoraitis, P. Augustaitis, I. Tamošaitis, J. Matulaitis, J.Purickis, L. Bistras, o vienerius metus-Marija Pečkauskaitė. 1919 m. Fribure studijavo 22 lietuviai.

1918-1922 m. Friburo universitete studijavo Vincas Mykolaitis-Putinas, gavęs Amerikos Tautos Fondo stipendiją. Kartu studijuoti vyko dar keturios merginos: Marija Andziulytė, Ona Petrauskaitė, Emilija Ramanauskaitė ir Uršulė Urniežiūtė.

Po daugelio metų Uršulė Urniežiūtė-Starkienė taip prisiminė poeto laikyseną: „Pažinau Putiną, kaip labai taurų, paprastą, nuoširdų ir kuklų žmogų. Nė sykio neišgirdome iš jo lūpų kokio ciniško ar vulgaraus posakio, dviprasmiškų užuominų. Jis buvo visuomet draugiškas, korektiškas su visomis lygiai. Nebuvo nei su viena iš mūsų kokio flirto...“

Tos kelionės atminimui skirtas poeto eilėraštis „Keturioms kelionės draugėms – atsiminimui“, niekur neįtrauktas į kūrybos rinktines ar rinkinius:

Gyvenimo naujo, gyvenimo kito

Vienoda mums žvaigždė kadaise sušvito –

Į vieną subėgo skirtingi keliai, -

Ir padavėm ranką, ir praskleidėm dvasią,

Ir daug ką gilybėse laikėm užkasę,

Pravėrėm be baimės, pravėrėm giliai

Sudie tad, Draugužės. Per daug pamatyta,

Per skaudžiai širdin kruvinai įrašyta,

Kad vėl toliau eiti užmerkus akis.

Norėčiau pirmąsias svajones grąžinti,

Ik saulės nutiesti pakilusią mintį,-

Tegu tiktai skausdamos širdys išgis.

1918 m. vasario 24 d.

Lietuviai tuo metu turėjo gerą vardą Friburo universitete. Lietuviai buvo darbštūs ir pareigingi. Mokslo metais Šveicarijoje poeto sukurta poezija įgauna iš dalies alegorinį, iš dalies simbolinį pobūdį („Žiburių nešėjai“, „Jūros verpetuose“ ir kt). Mokslus universitete baigė filosofijos daktaro laipsniu. Ketveri metai, praleisti Fribure, buvo svarbūs rašytojo kūrybai ir gyvenimui. Čia jis subrendo ir kaip žmogus, ir kaip rašytojas. Humanitariniai mokslai formavo kūrybos principus ir pasaulėžiūrą. Putinui buvo artima teorija, kad menui gali tarnauti visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai. Tikras menas yra tas, kuriame plazda gyva kūrėjo dvasia.

1922 m. rudenį, užbaigęs mokslus Fribure, V. Mykolaitis-Putinas išvyko metams gilinti savo žinių į Miuncheno universitetą. Čia jis susikoncentravo į literatūros dalykus ir rengėsi profesūrai Lietuvoje, ką tik susikūrusiame Kauno universitete. Miunchene Putinas ruošė habilitacijos darbą apie lietuvių liaudies kūrybą. 1923 m. V. Mykolaitis- Putinas grįžo į Lietuvą ir įsijungė į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Pradėjo dėstyti literatūrą Kauno universitete. 1928 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

O koks buvo merginų likimas?

Uršulė Urniežiūtė-Starkienė gimė 1895 m. gruodžio 12 d. Šiauliuose. buvo vyriausia netoli Šiaulių gyvenusio ūkininko dukra. Tėvas norėjo, kad visi jo vaikai pramoktų lietuviško rašto, o po to įsigytų kokį amatą, nes tolesniems mokslams lėšų sukrapštyti negalėjo. Uršulė iš kaimyno, dirbusio Frenkelio odų fabrike, gaudavo lietuviškos spaudos, todėl ir pati panūdo toliau mokytis.Tiesa, Šiauliuose ji mokėsi siuvėjos amato, bet to merginai neužteko. Uršulė įsijungė į ten veikusią lietuviškų organizacijų veiklą ir draugų paskatinta ėmė laisvu laiku vakarais mokyti neturtingųjų vaikus rašto. Tokias slaptas mokyklėles, kaip vėliau savo atsiminimuose rašė U. Starkienė, ji turėjusi bent dvi. Tačiau jos pačios svajonė toliau mokytis neužgeso.

Apie tai ji pasipasakojo Šiauliuose dirbusiam kun. Jurgiui Galdikui, kuris mieste organizuodavo lietuvišką kultūrinę veiklą. Jo dėka Uršulė tapo dvarininkaitės Marijos Rusteikaitės lietuvių kalbos mokytoja, o ši padėjo pasiruošti gimnazijai. Atėjus vasarai, Marija pakvietė Uršulę į savo dvarą. Tačiau merginos tėvas pasipriešino tokiems planams ir tik kun. J. Galdiko įkalbėtas nusileido ir sutiko su dukters norais.

Vėliau Marijos Rusteikaitės iškviesta Uršulė išvyko į Peterburgą. Peterburge ji mokėsi ir pati užsidirbdavo pragyvenimui. Artinantis Rusijoje žiauriesiems 1917-ųjų įvykiams, netikėtai Amerikos lietuvių dėka, Peterburgo įtakingiems lietuviams atrinkus, penki Lietuvos jaunuoliai buvo išsiųsti į Šveicariją mokytis. Tarp jų buvo Uršulė Urniežiūtė.

Uršulė Friburge baigė istoriją ir vokiečių kalbą, vėliau Šveicarijoje įgijo prancūzų kalbos mokytojos diplomą. Grįžusi į Lietuvą, dirbo pedagoge Kražiuose, nuo 1926 metų apsigyveno Kaune, dirbo Mokytojų seminarijoje.

1941-1956 metais buvo ištremta. Altajaus tremtyje perėjo tikras golgotas, palaidojo iš bado mirusį paauglį sūnų Kęstutį. 1942 m. Sverdlovske sušaudytas jos vyras Zigmas Starkus. Kiti duomenys skelbia, kad buvęs žymus Lietuvos politikos ir visuomenės narys mirė Sibire nuo bado ir šalčio 1944 m. lakričio mėn. 1997 metų kovo 13 dieną Kaune gyvenimą šioje žemėje baigė ir Uršulė Urniežiūtė -Starkienė.

Marija Andziulytė- Ruginienė gimė 1896 m. gruodžio 6 d. Smalinyčios k., Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. 1914 m. baigė Vilkaviškio mergaičių gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais studijavo Petrograde. Čia ir susipažino su kun. V. Mykolaičiu -Putinu, kuris mokėsi Dvasinėje akademijoje ir buvo atleistas nuo karinės tarnybos .

1918-1923 m. Friburo universitete studijavo istorijos filosofijos fakultete. 1923 m. už disertaciją „Die Gruendung des Bistums Samaiten“

(“Apie Žemaičių christianizacijos pradžią”)gavo filosofijos daktarės laipsnį. Jai tuo metu buvo 27 metai - tai pirmoji istorijos mokslų daktarė moteris Lietuvoje.

1923 -1926 „Kultūros“ mergaičių seminarijos mokytoja, nuo 1926 m. „Saulės“ mergaičių mokytojų seminarijos Kaune direktorė. Mokytojavo ir Ukmergės gimnazijoje. Rašinėjo į lietuvių spaudą: „Ateitis“, „Draugas“, „Moteris“, „Naujoji Vaidilutė“, “Kultūra”, “Draugija”, Tautos mokykla”, “Lietuvos mokykla” ir kt. 1937 m. išspausdino savo mokslinį darbą – monografiją „Žemaičių christianizacijos pradžia“.

Okupacijos metais, būdama tremtinio Klemenso Ruginio žmona, turėjo nutraukti mokslinę ir pedagoginę veiklą. Iki pensijos (1956 m.) dirbo Kauno III gimnazijoje sekretorės pareigose. Mirė 1973 m. spalio 10 d. Kaune. Vykdant jos valią pedagogės ir mokslininkės M. Andziulytės - Ruginienės palaikai iš Kauno perkelti į Paežerius (Vilkaviškio raj. ) ir palaidoti greta motinos.

Ona Petrauskaitė- Krikščiūnienė (1895-1965) 1916 m. baigė gimnaziją Voroneže (Rusija). Bestuževo aukštuosiuose kursuose Sankt Peterburge studijavo istoriją ir pedagogiką. 1918-1922 m. studijas tęsė Friburo universitete. 1922-1926 m. mokytojavo Šiauliuose, 1929-1939 m. Kauno Meno mokykloje. 1927-1939 m. veikė „Lietuvos vaiko“ draugijos centro valdyboje (vicepirmininke, nuo 1929 m. valdybos pirmininkė), buvo aktyvi ateitininkė, korporacijos „Giedra“ narė, vaikų darželių kursų iniciatorė, Aukštojo mokslo moterų sąjungos pirmininkė (1931-1932 m.).

Karui baigiantis, pasitraukė į Vokietiją, mokytojavo lietuvių gimnazijoje Detmolde, 1947-1948 m. Pinneberge. Persikėlusi į JAV, tęsė mokytojos darbą. Nuo 1953 m. dėstė Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje. Dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės, Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) nuo 1955 m. Čikagos skyriaus pirmininkė bei apskrities valdybos vicepirmininkė) veikloje. Pedagogikos klausimais rašė lietuvių spaudoje.

Kol kas mažai žinome apie ketvirtą merginą - Emiliją Ramanauskaitę. Ji studijavo Friburo universitete ir buvo gavusi Friburo universiteto draugijos “Lituania” fondo pašalpą, skirtą ne tik mokslams, bet ir pragyvenimui.

Fondas buvo įkurtas 1919 m. Daugumą lėšų skyrė Amerikos Tautos Fondas. Iki 1918 m. rugsėjo mėn. buvo surinkta 21 254 frankai. Išleista pašalpoms virš 20 tūkst.frankų. Atsiminimuose apie Vincą Mykolaitį- Putiną užsimenama, kad Emilija Ramanauskaitė 1922-1923 m. išvyko iš Friburo, nebaigusi studijų. Matyt, neturėjo lėšų tęsti mokslus. Gal skaitytojams kas nors daugiau žinoma?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal