ISTORIJA
01.24. Praėjo…
Vanda Vasiliauskienė
Praėjo, praskriejo metai su visais Tėvynės džiaugsmais ir rūpesčiais, viltimis, pasididžiavimu garbingais darbais. Užvertėm seną knygą, ir gražiai, ir laisvai parašytą. Kiekvienas galime panirti savyje ir į save pažvelgti iš šalies, ko buvo verta kiekviena diena, kiek jų praėjo be prasmės. Praėję metai – tai mūsų Tėvynės, mūsų moralinio veido nuotrauka.
Pixabay.com
Atvertėme naujo šimtmečio knygos pirmąjį baltą puslapį. Pradėjome jį pildyti džiaugsmu ir skausmu, nerimu dėl Lietuvos ateities. Rezgamų pinklių, spendžiamų spąstų nepatenkintų Tėvynės laisve svetimųjų ir savųjų.
Džiaugtis yra kuo. Sausio 13-oji – mūsų tautos gyvenimo brydė per Lietuvos istoriją. Kaip galima nesidžiaugti tokia gausybe patriotinių jėgų, gyvenimo upėje nepailstančia versme. Su meile ir pagarba, grauduliu regėjome baltas it obelų žiedai žydinčias partizanų galvas. O buvo jauni. Darbo užgrūdintomis rankomis, tvirtais raumenimis laikė ginklus, nebijojo nuožmaus priešo, nebijojo mirties dėl Tėvynės. Grūmėsi, žuvo, išliko liudytojais tų baisingų dienų. Garbingai atliko pareigą Tėvynei. Subrandino dvasia stiprius savo vaikus, vaikaičius, vaikaičių vaikus. Partizanų nerimas širdyse vis dar rusena. Partizanai atvirai išgyveno dėl išlikusių priešiškų jėgų valdžios institucijose. Iškilmingas Sausio 13-osios minėjimas. Jų žodžiais, visa Vyriausybė, visas Seimas turėtų būti tautos dvasia. To dar nėra... Seime, skambant liaudies instrumentams, aidint patriotinėms liaudies dainoms, su nostalgija panirau į Lietuvos praeities kaimą, pilną jaunimo. Jaunimas mokėjo vargti, linksmintis, mokėjo nutilti, pamiršti save, savo meilę ir eiti ten, kur Tėvynė šaukė. Tąkart nepaskendome liūdesyje, širdgraužoje dėl mylimųjų netekčių. Regėjome savo rūsčią praeitį, bet ir džiaugėmės jų garbe.
Širdyje rausiasi nerimas. Silpnoji tautos dalele, nepastebėjai, kai tavo dvasia sunyko. A.Baranausko žodžiais („Anykščių šilelis“), esi nugenėta, gyveni lyg išnykusi apykreivė pušelė, svyruojanti pakelių smilga. Kas nori, kaip nori lanksto tave. Pasiklydusi tautos dalele, tavo širdis dar gyvena neapykanta, kerštu. Tą naujos eros išvakarėse, naktį, praliejai draugo kraują. Pirmajame naujos knygos puslapyje žiojėjo raudona dėmė, tavo draugo kraujas... Nerandi jėgų atsitiesti? Atsiremk į tautos patriotišką tvirtą petį. Eik su savo garbinga tauta vienu keliu. Tik taip nuplausi savo gėdą, savo, žmogaus, orumą, savigarbą, atgausi tautos garbę.
Kreipiuosi į tave, lietuvi, Bernardo Brazdžionio žodžiais: „Šaukiu tave aš/tavo protėvių dvasia“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
