ISTORIJA
01.22. Skaitytojo nuomonė
Vytas Tamošiūnas
Klaipėda
Sausio 2 d. per Lietuvos televiziją pakartotinai pažiūrėjau dokumentinį filmą, nagrinėjantį kai kurias istorines peripetijas iš mūsų neilgo pajūrio istorijos. Tas filmas vadinosi „Istorijos perimetrai. 4 d. Jūros vartai.“ Filmas visumoje neblogas, nors, manau, galėjo būti ir geresnis, o komentaruose pasitaikė netikslumų ir nepaminėtų faktų. Na, štai, pvz., filmo komentatorius dėsto, kad buv. Klaipėdos krašto siena net du šimtus metų skyrė Rusijos ir Vokietijos imperijas, nors faktiškai ta pasienio riba minėtas imperijas skyrė šimtą su trupučiu metų, o anksčiau ta pasienio linija skyrė Lietuvos kunigaikštystę nuo Rytų Prūsijos. Štai parodomas mažas griovelis tarp Vytauto g. ir jūros, esantis pusiaukelėje tarp Nemirsetos ir Birutės kalno ir komentatorius dėsto, kad štai koks menkas griovelis beliko iš buv. pasienio linijos, kurį dabar nesunku peršokti. Deja, matomai filmo statytojai nežinojo, kad toliau laukais einanti link Bajorų prie Kretingos buv. pasienio linija vietom virsta tikru prieštankiniu grioviu. Visu tuo ruožu esu praėjęs pėstute. O tų buv. pasienio griovių yra likę ir kitose vietose, ypač kur pasienis ėjo miškinga vietove. O kalbant apie buv. pasienį ties Nemirseta, tai abipus to buv. pasienio yra išlikusios buv. pasienio tarnybos pastatėlių vietos su plytgalių liekanom, apaugusios alyvų krūmokšniais. Gerai, kad filme buvo parodyta tikra buv. pasienio linija, nes esu kadaise matęs vieno žinomo Klaipėdos kultūrininko komentarus viename filmuke, kuriame jis nurodinėjo buv. pasienio liniją einančią nuo Nemirsetos buv. kurhauzo link jūros, nors nuo tos linijos iki tikros pasienio juostos yra visas kilometras. O štai mūsų ankstesniame filme dėstant istorines peripetijas, kurios vyko 1919-1921 m. su Latvija dėl pajūrio ruoželio su Palanga ir Šventąja priklausomybės, buvo visai nepaminėtas svarbus derybų faktas, kad lietuvių argumentai dėl to pajūrio ruožo etniškumo ir kitų faktorių latvių užsispyrimo nepaveikė ir lietuviai buvo priversti Latvijai perleisti dar didesnį žemių plotą šiauriau Biržų, negu siaura pajūrio juosta su Palanga ir Šventąja. Taigi, faktiškai lietuviai savo žemių plotą iškeitė į savo kitą plotelį, todėl latviai dėl tokio sandėrio tikrai nepatyrė jokio nuostolio, nors filme buvo išreikštas lyg apgailestavimas, kad Latvija po to sandėrio prarado kuršišką Būtingės kampelį, lyg tai kuršininkai automatiškai visi turėtų priklausyti tik Latvijai. Minėtas filmas buvo skirtas išvardinti buv. problemas, nustatant vakarinės Lietuvos dalies sienas su kaimynais, taigi, būtų labai tikę pažymėti įdomų faktą, kad Lietuvos pasienio linija Vakarų Lietuvoje įvairiu metu ėjo palei upės ir upelio vienodu Šventosios vardu vagas. Greta kitų istorinių temų per paskutinius dešimt metų sustiprinau savo susidomėjimą Antrojo Pasaulinio karo eiga ir įvairiomis jo peripetijomis, perskaičiau ta tema daug dokumentinės medžiagos, peržiūrėjau daugybę dokumentinių filmų ir pan. Ypatingai mane domina Vokietijos situacija, kada ji, vos su keletu silpnų ir formalių sąjungininkų sugebėjo įsivelti į karą beveik su visu pasauliu ir gana sėkmingai kurį laiką kariavo, nors nugalėti vienai Vokietijai stipriausias pasaulio kariuomenes rodosi nebuvo jokių galimybių. Vokietija nuo seno garsėjo kaip viena iš kultūringiausių pasaulio kraštų, bet štai, dėl nepalankių jai aplinkybių po Pirmojo pasaulinio karo, kurio dėka į valdžią Vokietijoje atėjo A. Hitleris ir kuris bandė Vokietijos mokslo ir kultūros pasiekimus pajungti savo politikos interesams. Vokiečių pareigingumas, paklusnumas karo metais neretai atsirūgdavo prieš juos pačius. Ypač tas matyti karo pabaigoje, kai Vokietiją iš visų pusių puola skirtingos sąjungininkų kariuomenės, o daugelis paklusnių valdžiai vokiečių toliau vykdo lyg niekur nieko įvairias savo funkcijas. Karinė policija gaudo dezertyrus ir juos baudžia mirtimi sušaudant arba pakariant, sušaudomi buvę politiniai priešininkai, kurie visą karą praleido konclageriuose ir pan. Ypač stebina, kai einant paskutinėms karo dienoms, pareigingi vokiečiai, konclagerių tarnybos varosi su savim leisgyvius kalinius neva turint utopinį tikslą juos kažkur kitur „saugiai“ vėl įkalinti. Nors, rodosi, paprasta savisaugos logika rodė, kad tokioje beviltiškoje situacijoje esant vokiečiams, nebeturėjo rūpėti idiotiškų įsakymų vykdymas, o reikėjo rūpintis savo saugumu. Vokiečiai, kas iš pareigos, kas iš baimės klusniai vykdė vienokius ar kitokius vyresniųjų įsakymus, už kurių vykdymą sąjungininkai net be teismo įvykdydavo susidorojimą. Pav., JAV kariškiai yra sušaudę net kelių konclagerių tarnybas, nors jos be kovos pasidavė amerikiečiams, nors juk galėjo prieš ateinant amerikiečiams pabėgti nuo tų savo saugomų konclagerių ir pan. Kai kada gyvenime visgi geriau nusižengti tam pareigingumui, negu jį aklai vykdyti. Panašūs tragiški nutikimai karo pabaigoje Vokietijoje rodo, kad kiekviena kariaujanti pusė ilgą laiką galvojo, kad pergalė bus jų pusėje, todėl, atrodo, niekas nesirūpino dėl savo elgesio logiško įforminimo pralaimėjimo atveju. O kai tokio įforminimo nebuvo, todėl ir vyko įvairūs nesusipratimai ir tragiškos, beprasmės perturbacijos.
P.S. Visgi įdomu būtų sužinoti, kaip JAV kariškiai elgtųsi pamatę jų sąjungininkų TSRS Gulago lagerius.
Atgal
.jpg)
