VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.09. Neišduoto vakaro aidai...

Zigmas Tamakauskas

         Gyvenimo sūkuriuose  lyg mažyčiu blyksniu sušvitusi Kalėdų šviesa po truputį keičia savo blyksnių spalvas – iš namų  išnešamos su byrančiais spygliais jau tapusios nereikalingos kalėdinės eglės,  dar taip neseniai skleidusios  tiems patiems namams  gaivią šilumą ir džiaugsmą... Pražingsniavo ir Trys Karaliai, daug kam palikę didžiulę kraitį dvasinių dovanų. Norėdami, kad tos dovanos neišblėstų, prie savo namų durų pašventinta kreida   užrašėme ir jų vardų pirmąsias raides, pažymėtas kryžiaus – blogio nugalėjimo  ženklu.

          Ne vienam Kalėdų šventės atidaro ir gražių prisiminimų skrynią, ypač Kūčių vakaras, jo paslaptinga šventa didybė -  širdžių susijungimo vakarienė. Ji susijusi ne tik su papuošta eglute, Kalėdų Senelio dovanomis, bet svarbiausia - su atėjusiu į pasaulį Gerumo ženklu – Kūdikėlio Jėzaus gimimu. Prisiminimų laipteliais dažnai nusileidžiame ir į savo vaikystės  bei jaunystės žaliuojančias viltimi ir gražiais siekiais pievas.

         ...Savo vaikystėje po Kūčių vakarienės kartu  su tėvais sniegu užklotomis gatvėmis eidavome į netoliese esančią Šaričių bažnytėlę dalyvauti Barnelių Mišiose, o kai sovietinė valdžia ją uždarė, eidavome į Katedrą, kur taip pat maloniai nuteikdavo įrengta puošni Prakartėlė, tuometinio vyskupijos valdytojo kanauninko J. Stankevičiaus aukojamos iškilmingos šv. Mišios. Visu balsu traukdavome „Sveikas, Jėzau gimusis“. O rytmetyje – žiūrėk po eglute laukto ir vėl nepamatyto Kalėdų Senelio dovanėlė...

      Mokiausi vadinamoje komjaunimo vardo  vidurinėje mokykloje, dabar vėl susigrąžinusioje  garbingą „Aušros“ vardą. Ruošiantis vienam Kūčių vakarui, pasigirdo netikėtas beldimasis į duris, paskui į langus. Kas tai? Tarpduryje stovėjo svirduliuojantis, jau gerokai apgirtęs mokyklos rusų kalbos mokytojas R., pasiųstas tikrinti ar mokinių namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjimas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai, kaip ir mokiniai, žinojo mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo  namuose būdavo gerokai  „pavaišinamas“ tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai įkaušęs, o dar toliau – vos paeinantis... Tokį  į namus retai kas įsileisdavo.

      Tačiau po Kalėdų ar Velykų švenčių vis tiek kartais prasidėdavo vieno ar kito mokinio „auklėjimas“ – sienlaikraštyje pasirodydavo pajuokiančios karikatūros, direktoriaus pokalbiai su tėvais, grasinimai. Panašų „pokalbį“ teko patirti ir mano tėvams.  Tokiom brutaliom priemonėm sovietinė sistema norėjo atimti ir tą laimingąjį vaikystės vakarą, jį sužaloti, ištrinti. Tačiau tai sukeldavo dar didesnį pasiryžimą artintis prie gimusio Jėzaus Šviesos, išlaikant savo tautines krikščioniškas vertybes, savo šaknis.

       Įsimintinos ir vėlesnio laiko – antrųjų studijų metų Kūčios Vilniaus universitete. Jas organizavo tuomet penktakursis lituanistas Kazimieras Ambrasas, vėliau tapęs humanitarinių mokslų daktaru, studentų pamėgtu dėstytoju. Siaučiant okupaciniam vėjui, jis slapta baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo iškiliu kunigu – rašytoju ir vertėju, dvasios vadu.

       Tai buvo 1956-ųjų metų Kūčios. Kūčių vakarienė buvo parengta viename  užmiesčio privačiame name. Į ją pakvietėme ir kitų miesto  aukštųjų mokyklų patikimus studentus. Visi susėdome prie balta staltiese užtiesto didžiulio stalo. Konservatorijos teatrinio fakulteto studentas A. B. raiškiai paskaitė Švč. Mergelės Marijos litaniją, ištikimas mano studijų bičiulis Adolfas Gurskis, atmintinai mokėjęs daugybę eilėraščių, padeklamavo B. Brazdžionio eilėraštį, skirtą Kalėdų Kristui. Visi, vadovaujami Kazimiero Ambraso,  garsiai pasimeldėme, lauždami kalėdaitį prašėme Dievo palaimos ne tik sau, bet ir visai Lietuvai. Paskui vaišinomės mūsų darbščiųjų mergaičių pagamintais Kūčių valgiais, traukėme iš po staltiesės šieno smilgeles, stengėmės įsiklausyti į vakaro slaptingąją rimtį, mūsų dvasinio susitelkimo Esmę. Norėjome nuspėti ir savo ateities kontūrus. Tikėjome didžia  Viltimi, juo labiau, kad nuo Kūčių stalo ragavome medaus – šviesos ir sveikatos simbolį, spanguolių – apsaugančių nuo priešų kėslų, duonos ir pyrago – stiprybės, gerumo bei ištikimybės simbolį.

        Susibūrimą baigėme gimusio Jėzaus pasveikinimo giesme, paskui susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“ ir   „Marija, Marija“.

       Šis mūsų vakaras lyg buvo palaimintas Dievo ranka, nes vėliau, prasidėjus tardymams ir represijoms,  jis mums teikė gaivaus stiprumo. Sovietiniai saugumiečiai apie jį taip ir nesužinojo. Tai liko mūsų – neišduoto, palaimingo Kūčių vakaro paslaptis.

       Šio vakaro aidas lydi ir mūsų dienas, kada  su malda, giesmėmis, lietuviška daina ir širdžių vienybės galia nugalėjome ginkluotą  sovietinį okupantą, laimėjome Sausio 13-osios mūšį.

 

                                            

 

 

 

    

Atgal