VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.22. Demokratijai dar buvome nesubrendę?

Parengė Juozas Brazauskas, istorikas,

biografinė apybraižos „Juozo Keliuočio drama” (2017) autorius

Ketvirto dešimtmečio pradžia yra laikoma naujos kartos lietuvių inteligentijos formavimosi pradžia. Juos burti padėjo ir žurnalas “Naujoji Romuva”(1931-1940), redaguojama žymaus kultūrininko: žurnalisto, redaktoriaus, meno kritiko Juozo Keliuočio (1902-1983).

Juozas Keliuotis

 Pradėjus eiti “Naujajai Romuvai” greta šio kultūrinio sambūrio susikūrė kitas, oficialaus vardo neturintis sambūris: “kultūrininkai, jaunieji krikščionys demokratai, 16-os daktarų klubas”.

Pirmasis žurnalo „Naujoji Romuva“ numeris (1931 m.)

Jo susirinkimai vykdavo sekmadieniais po pamaldų Įgulos bažnyčioje 10 val., dažniausiai K. Pakšto namuose, kartais pas Igną Skrupskelį. Šio būrelio nariais buvo: Pranas Delininkaitis, Juozas Ambrazevičius, Jonas Girnius, Ignas Malinauskas, Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Jonas Pankauskas, kun. Stasys Yla,  Juozas Urmanas, Juozas Leimonas, Stasys Lukšys, Stasys Rauckinas,  kun. Juozas Prunskis, Ignas  Skrupskelis ir Juozas Keliuotis.

Klubo nariai mažai domėjosi politika, daugiau dėmesio kreipė į kultūrinius reikalus. Būrelis turėjo gerų referatų, kai kada spausdinami “Naujojoje Romuvoje”, jų nuomone, patraukliame ir įtakingame žurnale. Apie šį būrelį švietimo ministras Juozas Tonkūnas buvo išsitaręs, kad kiekvienas jo narys vertas bent pusės milijono litų. Šis vertinimas pernelyg materiališkas, bet parodo, kad būrelis buvo neįkainuojamos dvasinės vertės šeima. Nors jis pastogę turėjo pas K. Pakštą, bet tikrasis jo dvasinis vadas buvo prof. Stasys Šalkauskis, nes kone visi jo nariai buvo jo studentai. 

Kiti dar žavėjosi Mykolu Krupavičiumi, o savo vyskupu laikė Panevėžyje reziduojantį Kazimierą Paltaroką, kuris, jų manymu, turėjo užimti metropolito sostą. Su didele pagarba buvo prisimenamas švento atminimo Vilniaus arkivyskupas Jurgis Matulaitis (1871-1927). Kadangi ši grupė pirmą kartą kolektyviai pasireiškė 1936 metais, savo knygoje apie Stasį Šalkauskį prof. Juozas Eretas juos pavadino“1936 m. Generacija”.  

Puikiai suprasdami spaudos galybę, jie 1936 m. įsteigė „XX Amžių” ir iš jo padarė patį įdomiausią, spalvingiausią dienraštį Lietuvoje. Neužsimerkdami prieš aktualius valstybės reikalus  šis intelektualinis sambūris artėjant seimo rinkimams 1936 m. vasario 23 d. “Naujojoje Romuvoje” paskelbė politinę deklaraciją, įvardintą “Į organiškos valstybės kūrybą”. Ši deklaracija buvo „šviesos pragiedrulys” (Aleksandras Merkelis), bet A. Smetonos autoritarinis rėžimas jos nepaisė.

 Prof. Stasio Šalkauskio nuomone, ši deklaracija buvo „ne kas kita, kaip ramios ir bešališkos akademinės minties apraiška”, kuria „nieko nenorima užgauti, nieko nesistengiama kaltinti, niekam netaikoma karčių žodžių”, o atvirkščiai, stengiamasi „raminti politines aistras ir sudaryti produktyvaus bendradarbiavimo ir darnaus susitarimo nuotaiką”.

Patys deklaracijos autoriai pripažino, kad ši deklaracija - tik pamatas diskusijoms, noras prisidėti prie naujos, tobulesnės valstybės,  kurios „turinys yra lietuviškoji kultūra”, o tikslas - bendras gėris, galintis tapti norma visiems - ir tiems, kurie valdo, ir tiems, kurie valdomi”, sukūrimo.

Bet diskusija neišsiplėtojo iki konkrečių realių pasiūlymų. Valdžia ir visuomenė gyveno skirtingą gyvenimą. Prezidentas Antanas Smetona sakė : „Ateis laikas, kada bus ir mūsų valstybės kita forma”.

Į politiką nelindo, politinių aistrų nežadino ir  „Naujoji Romuva ”. Žurnalas valdžiai  nebuvo pavojingas, nes neturėjo tikslo ugdyti opozicijos jai, o opozicijai žurnalas buvo mielas, nes nebuvo jai konkurentas. „Naujoji Romuva“ liko kaip lietuviškos dvasios žadintojas kūrybai, tikram gyvenimui“.

1935 m. jau gerai žinomas ir gerbiamas spaudos veikėjas Juozas Keliuotis išleido sociologinių svarstymų knygą „Visuomeninis idealas: visuomeninės filosofijos metmenys”. Kitais,  1936 m.,  išleista Juozo Keliuočio knyga „Šių dienų spaudos problemos”. Šiose knygose  ragina  turėti ateities idealus, kurie būtų pagrįsti giliais žmogaus troškimais, kurie viliotų eiti pažangos keliu. Knygoje apie spaudos problemas Juozas Keliuotis išryškino įvairų ir sudėtingą periodinės spaudos įvaizdžio formavimą. Kartu keliama būtinybė reformuoti lietuvių spaudą. „Naujoji Romuva” modernizavo lietuvių žurnalistiką, įvedė interviu ir pokalbius prie apskrito stalo. Ši graži tradicija neįsivaizduojama dabartinėje žurnalistikoje.

 Romuviečiai buvo įsijautę į visuomenės kritikų vaidmenį, nes “atėjo statyti bei kūrybos darbo dirbti”. Bet skambėjusi kritika buvo nukreipta ne prieš valdžią, bet prieš  visuomenę, menkai besirūpinančią tautinės kultūros problemomis. Tai aktualu ir šiandien postmodernistinėje Lietuvoje. Kultūros kūrimas - didžiulės dvasinės įtampos reikalaujanti pastanga, valstybės pareigūnų, jų tarpe kultūrininkų, atsakomybė, kurios pasigendama.

Tautinės kultūros kūrimas nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo laikytas politiniu valstybės Nepriklausomybės stiprinimu, kovos dėl Nepriklausomybės tęsiniu. Prof. Stasio Šalkauskio žodžiais tariant, politinę savo Nepriklausomybę Lietuva  privalo įtvirtinti  „šalies viduje stiprindama visuotinai reikšmingą kultūrą”.

Pasiūlyta net tautinės valstybės kūrimo schema: Nepriklausomybė iškovojama politinėmis priemonėmis, o įtvirtinama pasitelkus tautinę kultūrą,  kuriai pritarė tiek režimas, tiek romuviečiai. Antraisiais žurnalo leidybos metais Juozas Keliuotis teigė, jog politiškai mes jau laisvi ir galime savarankiškai tvarkyti savo politinius ir ekonominius reikalus. Bet savo dvasinės ir kultūrinės laisvės mes dar nepaskelbėm. Savo dvasinio veido dar neparodėm. Savo tautinio  genijaus vėliavos dar neiškėlėm. Savo tautos pašaukimo nevykdom”.

Tautos pašaukimas - savo tautinės didybės („tautos genijaus”)  realizavimas, o tautinė didybė išreiškiama tik per tautinės civilizacijos sukūrimą, kuri tampa tautos Nepriklausomybės, jos savarankiškumo garantu,  tvirtinant, „kad be kultūrinio savarankiškumo, be tautinės civilizacijos tauta nėra gyva. Juk mes buvome netekę ir politinės nepriklausomybės daugiausia vien  todėl, kad nebuvome sukūrę tautinės civilizacijos”. Tai buvo iš esmės prof. Stasio Šalkauskio minčių pakartojimas.

Šioje kovoje dėl tautinės kultūros reikėjo įveikti priešus, o tai buvo galima padaryti tik vieningai susitelkus.  Štai kodėl  taip energingai romuviečiai skelbė tautinės vienybės šūkį. Lieka neatsakytas klausimas, kaip patys romuviečiai vertino praktines tautos vienybės realizavimo galimybes. Po kelerių metų  Vincas Rastenis tvirtino, kad pasiekti  tautos vienybę galime susitarimo ar pritarimo  keliu, jog susitarimas kelias „negali duoti tvirto politinio tautos vieningumo”, todėl visiems, kurie trokšta tautos vienybės, reikia rinktis pritarimo kelią.

Svetimų įtakų Lietuvos gyvenime ir kultūroje problema buvo ryški. Svetimų įtakų problema siekia pačią Lietuvos valstybės sukūrimo pradžią. Susikūrusi Lietuvos valstybė per mažai rūpinosi lietuviškos ir tautinės civilizacijos kūryba. Ji nesukūrė tinkamų sąlygų atsirasti lietuvių kalbos rašmenims. Pasisavino jau buvusios slavų kalbos rašmenis, o drauge su ja ir jų kalbą. Tai buvo didelės ir tragiškos reikšmės faktas. Jis Lietuvos aukštuomenės neskatino kurti literatūrinę lietuvių kalbą, jos mokytis, ją naudoti valstybės gyvenime.

Kylant kultūrai, buvo naudojamos svetimos - lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, italų ir slavų kalbos, jų  menas. Senoji lietuvių liaudies kūryba buvo ne tik ignoruojama, bet ir niekinama. Dėlto iki šiol beveik nieko tikro apie ją nežinome arba žinome nedaug. Lietuvoje buvusi medinė architektūra, skulptūra ir taikomoji dailė neišliko iki šių dienų. Todėl  turime net mokslininkų, tvirtinančių, kad senovėje lietuviai neturėjo savo mitologijos, buvome primityvūs, be jokios kūrybinės fantazijos ir tenkinomės tik pačių elementariausių gamtos jėgų garbinimu…

Svetimųjų kultūrų įtaka, savos lietuvių kultūros ir savo tautinės civilizacijos ignoravimas buvo pagrindinė Lietuvos valstybės žlugimo, lietuvių tautos kultūrinio atsilikimo ir milžiniško jos nutautėjimo priežastis.  Vos tik atslūgo Nepriklausomybės kovos,  vėl atgijo tradicinio lietuviškos kultūros ir jos tautos civilizacijos ignoravimas, savo kultūrinių poreikių tenkinimas svetimomis kultūromis ir miesčioniškas pomėgis puoštis svetimomis plunksnomis...

Atgavus Nepriklausomybę jau ėmė formuotis lietuviška jaunoji karta, užaugusi ir išsimokslinusi Lietuvoje ir Vakarų Europoje. Bet liko daug lietuvių, kurie nebuvo laisvi nuo vergiškos dvasios. Daug metų vergavę svetimiems ir saviems ponams, pakėlę okupacijas, buvę baudžiavoje, net būdami politiškai laisvi, nedrįsta manyti, kad lietuviai gali būti dideli ir laisvos  dvasios. Stipri vergiškumo dvasia padėjo klestėti rusicizmui, polonizmui ir germanizmui.                

Lietuvių kultūra turi būti  laisva, drąsi ir originali ir nuo svetimųjų įtakos  ir nuo biurokratizmo, nuo krašto partinių ideologijų. Stiprybės lietuviška kultūra  turi semtis iš praeities, iš liaudies meno, iš  didžiųjų kūrėjų palikimo. Drauge ji turi būti originali, XX amžiaus stiliaus, įsisavinusi naujausius pasaulinės kultūros laimėjimus.

Lietuvišką kultūrą ugdyti ir jai vadovauti gali tik patys lietuviai. Svetimšaliai galėtų tik kai ko pamokyti (pvz., industrializuoti ir elektrifikuoti  kraštą), bet jie negali išmokyti lietuviškai kurti ir  galvoti. Mes patys turime būti savo valstybės ir savo tautos šeimininkais. Tik tuomet ji prasiskins kelią į pasaulio kultūrą.

Tik per laisvę ir originalumą atsiskleis Lietuvos genijus ir iškovos sau teisę egzistuoti  ir dalyvauti pasaulinės kultūros procese. Lietuvių tauta jau  subrendo  ne tik politinei, bet ir kultūrinei laisvei ir Nepriklausomybei. Neatmesdama nė vienos tautos kultūrinių laimėjimų, jų neniekindama,  jau norėjo laisvai ir savarankiškai kurti, rūpintis savo tautinio genijaus realizavimu. Tokia lietuviška samprata nieko bendro neturėjo nei su šovinistiniu nacionalizmu, nei su miesčionišku kosmopolitizmu. Bet ginant tokią lietuviškos kultūros sampratą, „Naujajai Romuvai” teko nuolat  grumtis su autoritarine  valdžia, su klerikalizmu, rusicizmu, polonizmu ir germanizmu.

1934 m. rudenį Juozui Keliuočiui kilo mintis apibendrinti kovos dėl lietuviškos kultūros rezultatus, nustatyti lietuviškos kultūros ateities gaires, sukurti lietuviškos kultūros ideologiją ir programą. Kultūra jam buvo kolektyvinis veiksmas, kuriame visiems užteko vietos ją kurti („Menininkai yra tautos dvasios reiškėjai”- Johano Gotfrido Herderio iškelta tezė). Šiems tikslams realizuoti buvo organizuotas lietuviškos kultūros kongresas. Jis įvyko 1935 m. kovo 3-6 dienomis Universiteto salėje.

Tai buvo pirmas ir vienintelis lietuviškos kultūros kongresas. Jis rado atgarsį visoje Lietuvoje. Kongresą sveikino beveik visos didesnės kultūros įstaigos, visos kūrybinės organizacijos, dauguma studentų korporacijų, visi Lietuvos vyskupai. Jis buvo plačiai ir palankiai aprašytas spaudoje.

Tautininkai, norėdami sumažinti kongreso svarbą, tomis dienomis  suruošė savo kultūros savaitę. Bet ji Lietuvos visuomenės net nebuvo pastebėta. Prezidentas A. Smetona nedalyvavo kongreso atidaryme, bet prezidiume buvo ir valdžios atstovai.

Kongrese buvo bandyta visas lietuviškos kultūros problemas  aptarti pasaulinės kultūros ir civilizacijos kontekste. Jis parodė, kad be karo ir kruvinų revoliucijų galime išspręsti daug didelių ir aktualių kultūros problemų. Daugiau tokio pobūdžio kongresų nebeįvyko. Prieš šio kongreso iškeltas idėjas jau niekas viešai nebekovojo. Niekas negynė svetimų įtakos pirmavimo visuomenėje. Atrodė, kad kongreso idėjos jau taps visuotinai vykdomos ir realizuojamos. Tik 1940 metais atgavus Vilnių, Juozas Keliuotis ėmė svajoti apie antrojo lietuviškos kultūros kongreso sušaukimą Vilniuje. Bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija sujaukė šiuos planus.

Didžiuliame meninių įspūdžių ir visuomeninių interesų sraute Juozo Keliuočio intelektas veržėsi į priekį, skubėdamas kažką naujo pastebėti ir įteisinti. Jis drąsiai skelbė savo kritiškus nuosprendžius tiek naujai lietuvių literatūrai („dabar jau priėjome tokio lygio laikotarpį, kada  geriau nieko nerašyti, negu blogai rašyti”), tiek lietuvių dailės kūriniams („juos geriau būtų rodyti turgavietėse, o ne dailės parodose”). Tačiau pagrindinė Juozo Keliuočio kritikos  nuostata buvo palaikyti, žadinti, telkti kylančias jėgas, iškovoti joms „gyvybinę erdvę”, formuluoti jų uždavinius lietuvių kultūroje. Kilęs Antrasis pasaulinis karas viską sužlugdė, sugriovė, viską apvertė aukštyn kojom. Jis prarijo ir pačią Lietuvos Nepriklausomybę. 

 

                                                

Atgal