ISTORIJA
12.07. Būk mano mama
Juozas Elekšis
Kai kurie jauni politikai, nepergyvenę karo ir pokario baisybių, entuziastingai reikalauja, kad už įvairius pažeidimus tėvai būtų baudžiami atimant vaikus. Deja tai yra didesnė bausmė vaikams.
Pokary teko dirbti Akmenės rajone. Buvusiam Dabikinės dvare buvo vaikų namai. Mes, mokytojai, beveik kiekvieną savaitę juose lankydavomės. Tai nunešdavome maisto, knygų ar dar ko nors. Labai jaudino tai, kad vaikai ypač puldavo prie vyresnių moterų. Jų prašymai buvo iki ašarų jaudinantys: „Būk mano mama“. Mokytojos dažniausiai negalėjo priimti vaikų. Šie, įsikibę į sijonus, mokytojas lydėdavo per visą parką ir atsisveikindavo su ašaromis. Tada ir aš neįvertinau vaikų skausmo, nes buvau jaunas ir niekas manęs neprašė būti tėčiu. Jaudino tik vaikų ašarėlės. Vis dėl to supratau, kaip jiems trūko mamos...
Kartą su mama ėjome į miške esančią gimtojo kaimo dalį, kur slėpėmės pas gimines karo metu. Vidury miško pamatėme labai suvargusią, iš balos geriančią mergaitę. Atsigėrusi ji atsigulė ant purvo krūvos. Mama ją pakėlė ir pasodino greta savęs ant pakelėje buvusio akmens. Mergaitė vėl saujelėmis sėmė ir norėjo gerti balos vandenį. Mama jai davė atsigerti iš buteliuko arbatos. Atsigėrusi ji čiulpė pirštuką, valgę pakelės žolės lapą. Mama jai davė kiaulienos odos gabaliuką. Lašinius nuo jos aš jau buvau nugriaužęs. Mergaitė čiupo odelę, kramtė, čiulpė. Mama net nubraukė ašarą. Bandėme bendrakeleivę kalbinti lietuviškai, rusiškai. Ji kažką murmėjo, berods, vokiškai. Mūsų laukė namai, pakilome eiti. Mama už rankutės vedėsi visai bejėgę mergaitę, kuri per purvyną basomis brido iki kelių. Galiausiai ji vėl mėgino gultis į purvyną. Mama vėl visus susodino ant pakelės akmens. Mergytė prisiglaudė prie Mamos ir ėmė kažko prašyti. Galiausiai supratome – ji lietuviškai ištarė: „Būk mano mama“. Jau netoli buvo geresnis keliukas. Pradėjau mamos prašyti. Gal būt galime ją paimt pas save? „Ką tu, - net nusigando mama. - Broliai slapstosi miške. Svetimas žmogus gali padėti juos susekti“. Sesuo invalidė, tėvas sunkiai serga, duonos neturime, mūšių metu prie Ventos sviedinys pataikė į trobos stogą. Pastogėje buvo aruodas. Sprogimas taip ištaškė grūdus, kad duoną gavome kepti iš miežių ir burokų mišinio. Tu turi eiti į Viekšnių gimnaziją, sutarta, kur gyvensi. Mergaitė matyt suprato, kad naujos mamos nerado ir paklusniai nuėjo link nurodytos seniūno sodybos. Tada sodybose lankydavosi badaujantys vaikai iš Vokietijos, juos, gal todėl, kad ėjo miškais, vengdami žmonių, vadinome vilko vaikais, ir Rusijos, kuriuos dėl spaudoje jau keikiamos Amerikos, vadindavo amerikonais.
Pixabay.com
Žinojau, kaip žiauriai buvo elgiamasi Vokietijoje, užėjus sovietų kariuomenei, bet labiausiai sukrėtė internete perskaityti senuko, buvusio kario, gyvai pasakoti prisiminimai. Kareiviai prieš mūšį gaudavo porciją degtinės. Jie tiesiog pakelėse prievartavo moteris, o karininkai tik žiūrėjo ir juokėsi. Mamas bandę ginti vaikai tiesiog buvo nušaunami. Žudomos ir prievartaujamos moterys vaikams garsiai rėkė: „Bėkite į Lietuvą“. Prisiminimų autorius pasakoja, kaip iš namo išbėgo dvi 14-15 metų paauglės. Jos vis šaukė „Bruder, Bruder“. Karys parodė joms greičiau dingti nuo apgirtusių karių masės, bet jos atkakliai ieškojo broliuko. Galiausiai vienas viršila liepė jas pagauti ir išrengti. Išsirengti įsakė ir apie 100 jo kareivių. Niekas nekreipė dėmesio į mergaičių riksmus, kraują. Po kiek laiko, kruvinos mergaitės gulėjo be sąmonės. Gretimai buvo ferma, kur iš gardų žviegdamos veržėsi gal savaitę nešertos kiaulės. Mergaites sumetė į kiaulių gardus. Gal po pusvalandžio iš gardų buvo išmesti jų skeletai – kiaulės viską sugriaužė. Reikia įsivaizduoti kokio siaubo apimti, alkani vaikai bėgo nuo žiaurios mirties Lietuvon. Mūsų kaiman parvesta purvina mergaitė vokiečių kalbos mokytojui papasakojo, kad jos mamą išprievartavo ir nužudė keli apgirtę kareiviai. Mama vis šaukusi bėgti Lietuvon. Ji lietuviškai išmoko tik tris žodžius: „Būk mano mama“. Tikėjo, kad tai padės jai išsigelbėti. Reikia įsivaizduoti, kiek turėjo savo trumpame gyvenimėly vaikų namų auklėtiniai Dabikinės dvare, jei net svetimų moterų maldavo būti jų mamomis! Kas gali ryžtis atimti tai, kas neatimama!
Atgal
.jpg)
(1).png)
