ISTORIJA
12.02. KELIAUJANTIEMS PO MAŽĄJĄ LIETUVĄ (6)
dr. Algirdas Matulevičius
Istorikas, enciklopedistas, Donelaičio draugijos narys
Iš Laukstyčių palei Aistmares galima grįžti į Karaliaučių. Betgi rūpi, kas ten Aistmarių rytiniame krante? Vėl visi keliai veda iš Karaliaučiaus link pietvakarių. Pirmiausia Brandenburgas (Ušakovo) abipus Šaltuonos (Prūsa, Virsinga, Frisching; Prochladnaja) upės, įtekančios į Aistmares, žiočių.
Brandenburgas. Istoriko Chr. Hartknocho knygos apie Prūsiją (1684) graviūra
Nuo čia į pietus prasideda Notanga – prūsų notangų žemė. 3 km atstumu, prie žiočių stovėjo jų pilis. Apie 1240 m. užkariavo Ordinas ir pastatė savo Lenzenbergą (Lencenbergas). Per Didįjį prūsų sukilimą 1260 – 1274 m., 1267 m. šią pilį buvo užėmęs varmių vadas Glapas.1273m.paimtas į nelaisvę ir riterių pakartas. Ta kalva prie Karaliaučiaus šimtmečius vadinta Glapo kalnu-Glapenberg. Herkaus Manto vadovaujama kariuomenė ties Pokarbiais (Pokarviai; 3 km į rytus nuo Brandenburgo) 1261 m. sausio 21 d. sumušė Ordino kariuomenę, nugriovė pilį. Tai buvo didžiulė prūsų genčių pergalė atvirame mūšyje. Ji paskatino prūsus dar ryžtingiau kovoti su pavergėjais kryžiuočiais, vaduoti savo žemes. Beje, Lencenbergo pilyje kryžiuočiai įvykdė žiaurų nusikaltimą: sukilimo užuomazgoje , 1260m. pradžioje jie pakvietė kai kuriuos prūsų vadus tartis ir apgaule juos suvilioję, sudegino kartu su pilimi. Ordinas pastatė kitą, didesnę Brandenburgo pilį. Kaip komtūrijos centras Brandenburgas tapo ir svarbiu Aistmarių uostu. Po Žalgirio mūšio (1410), 1415 – 1422 m. pilyje riterių kalintas nuverstas Ordino didysis magistras Heinrichas Plauenas. Didelio ploto pilis baigia griūti, nyksta telikęs gotikinės bažnyčios (1320 m.) apgriuvęs bokštas. Įdomu , kad 1400 m. per kelionę po Prūsijos šventas vietas Brandenburgo bažnyčioje ir pilyje lankėsi Vytauto Didžiojo žmona Ona. Toks didelis buvo LDK valdovo autoritetas.1945m.prie Brandenburgo vyko dideli mūšiai .
Balgos pilies dalis griuvėsių (2009 m.; Valentino Juraičio nuotrauka)
Balgos pilies priešpilis XX a. pradžioje (iš MLE archyvo)
Važiuojant palei Aistmares tolyn į pietus, ant aukšto stataus kyšulio į Aistmares, – garsioji grėsminga Balgos (Balga; Vesioloje) pilis. Patogi strateginė padėtis dar ir dėl to, kad apylinkės pelkėtos. Čia jau prūsų žemė Varmė. Stovėjo varmių pilis Honeda (Vundenava, Undenava; nuo XIII a.). Ordino riteriai, neįstengdami užimti pilies, apgavo varmius, nužudė pilies valdytoją Kodrūną, sunaikino ją ir 1239 m. pastatė Balgą. Viena stipriausių ir svarbiausių Ordino pilių užkariaujant varmius, notangus, sembus – iki 1255m.pastatytos Karaliaučiaus pilies. Buvo plečiama, stiprinama, perstatoma; iki 1500 m. komtūrijos centras. 1525 – 1550 m. buvo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio globojamo pirmojo Sembos protestantų evangelikų vyskupo Georgo von Polenzo (Polencas) rezidencija; čia mirė, palaidotas Karaliaučiaus katedroje . 1524 m. tapo pirmuoju protestantų vyskupu Europoje, išleido įsaką Prūsijos bažnyčiose religines apeigas atlikinėti vokiečių, prūsų, lietuvių ir lenkų kalbomis! Kaip minėta, po XVII a. karų su švedais pilies mūrai naudoti Piliavos tvirtovės statybai. M.L. G. Rėza vokiečių kalba parašė epinį eilėraštį Balgos griuvėsiai. Pilis smarkiai apgriauta per SSRS – Vokietijos karą. Išliko priešpilio, kuriame 1929-1945m. veikė kraštotyros muziejus, likučiai, bet ir jie atrodo įspūdingai. Ir šioje pilyje sovietmečiu ieškota Gintaro kambario. Iš gotikinės bažnyčios(1330) taip pat likę tik griuvėsiai. Kaip ir prie visų bažnyčių, Balgos kapinės iškasinėtos, sužalotos. O juk jose palaidota tiek garsių raštijos, kultūros, mokslo korifėjų, nusipelniusių Mažajai Lietuvai (prisiminkime Valtarkiemį).
Šventapilė.Istoriko Chr. Hartknocho knygos apie Prūsiją (1684) graviūra
Paskutinis objektas prie Aistmarių (3 km) ir Paserijos upės, netoli dabartinės Lenkijos sienos (po 1945 m. gavo ⅔ senosios Prūsijos iki Vyslos) – Šventapilė (Heiligenbeil; Mamonovo). 45 km į pietvakarius nuo Karaliaučiaus. Čia ir toliau į pietus, Lenkijoje, varmių žemė. 1301 m. gyvenvietei suteiktos Kulmo miesto teisės. Manoma, čia buvusi prūsų pagrindinė šventykla Romuva, kurioje gyvenęs Krivių Krivaitis. Pasak padavimo, augęs šventas pagoniams ąžuolas. Neva pats prūsų karalius Vydevutis (Vaidevutis) jį pašventinęs. Varmės vyskupas Anzelmas kirviu nukirtęs ąžuolą ir liepęs sudeginti. Taip užkariautojai krikščionys išniekino gamtameldžių baltų tikėjimą. Šventapilėje, ypač apylinkėse, gyvenantiems prūsams ir lietuvininkams pamokslai kurį laiką buvo sakomi jų gimtąja kalba.1985m. bažnyčia (minima nuo 1320m.) sovietų susprogdinta. Šventapilė buvo pietvakariausia Mažosios Lietuvos (jos teritoriją imant plačiąja prasme) gyvenvietė.
Obeliskas 1807 m. mūšiui ties Prūsų Ylava tarp Napoleono vadovaujamos Prancūzijos ir jungtinės Prūsijos – Rusijos kariuomenių atminti (pastatytas Prūsijos karaliaus nurodymu 1856 m.; Valentino Juraičio nuotrauka)
Važiuodami Mažosios Lietuvos pietine riba, Kaliningrado srities – Lenkijos pasieniu rytų link pro Žintus (Zinten; Kornevo; 23 km), pasiekiame Prūsų Ylavą (Yluva, Preussisch Eylau; Bagrationovsk) Notangoje. Kryžiuočiai, nugriovę prūsų notangų pilį, 1330 m. pastatė savo medinę, ilgainiui – mūrinę (dalis išliko). Bažnyčioje, pastatytoje XIVa. viduryje, pamaldos vyko prūsų ir lietuvių kalbomis. XX a. 7 dešimtmetyje įrengtas fabrikas . Prūsų Ylava pagarsėjo 1807 m. vasario 7-8 dienomis vykusiu dideliu mūšiu tarp Prūsijos bei Rusijos jungtinės kariuomenės (apie 60 000 karių) ir Napoleono I didžiosios armijos (apie 70 000). Žuvusiems (iki 50 000; daug lietuvininkų, prūsų kilmės karių) 1856 m. ant kalvelės pastatytas gražus paminklas. Tebestovi – juk kariai ir rusai. Po šio mūšio Prancūzijos imperatoriaus kariuomenė veržėsi tolyn per Mažąją Lietuvą – link Nemuno, Tilžės. Beveik pakeliui, 11 km į šiaurę nuo Prūsų Ylavos, - Miulhauzenas (Mühlhausen;Gvardeiskoje). Mums įdomu, kad XIV a. statytoje bažnyčioje 1560 – 1590 m. kunigavo žinomas Prūsijos bei Mažosios Lietuvos kartografas ir istorikas Kasparas Hennenbergeris. Čia, taip pat gretimose parapijose pamokslus prūsams, lietuvininkams sakė jų gimtąja kalba (ir lenkų kalba). Nuo 1590 m. pamokslavo Karaliaučiaus Lyvenikės parapijoje. Sovietmečiu bažnyčia paversta grūdu malūnu ir sandėliu.
Supoetinta Taravos bažnyčia (1350) (iš MLE archyvo)
Tarava.Paminklas prof. Simonui Dachui su Taravos Anikės skulptūra priešais Klaipėdos dramos teatrą
Noriu pažymėti, kad visoje Notangoje pamokslai buvo sakomi ne tik prūsų kalba, nes tai prūsų notangų žemė, bet ir lietuviškai. Miulhauzene XVI a. palaidoti Martino Liuterio duktė Margareta fon Kunheim (gyvenvietę apie XV a. vidurį Ordino didysis magistras dovanojo grafams fon Kunheimams) su vyru ir 6 vaikais. Berods, čia gyveno ir palaidoti Hennenbergerio duktė Barbora, ištekėjusi už Liuterio sūnaus Hanso. Važiuojant į šiaurę link Karaliaučiaus Taravos (Torava, Tharau; Vladimirovo) bažnytkaimis. Garsėja dėl meilės . 1350 m. pastatytoje gotikinėje bažnyčioje kunigavusio A. M. Neanderio (1589 – 1630) duktė Anikė (Anna, Ankė) ištekėjo už Trempų kunigo Johanneso Partatijaus (Partacijus). Susituokė Karaliaučiuje, kur jau buvo pradėjęs universitete profesoriauti jo draugas klaipėdiškis poetas Simonas Dachas. Manoma, šis įsimylėjo Anikę ir 1637 m. vestuvininkams parašė eilėraštį Aennchen von Tharau (Anikė iš Taravos). Kupinas aistros ir meilės eilėraštis plačiai paplito kaip vokiečių mėgstama daina Prūsijoje ir Vokietijoje. Kartais skamba ir šiais laikais. Taigi, Anikė šlovinama kaip ir vėlesnių laikų Prūsijos karalienė Luise (Luizė). Įsruties senosiose kapinėse Anikei pastatytas paminklinis akmuo, čia ji palaidota. 1912 m. Klaipėdoje S. Dachui buvo pastatytas paminklas – fontanas su Taravos Anikės skulptūra viršuje. 1939 m. naciai jį nugriovė rengdami vietą Vokietijos fiureriui Adolfui Hitleriui. Vokietijoje atkurta skulptūra 1989m.lapkričio 18 d. vėl buvo pastatyta savo vietoje Klaipėdoje, aikštėje priešais dramos teatrą. Karaliaučiaus universiteto profesorius, rektorius Simonas Dachas palaidotas, kaip ir Stanislovas Rapolionis, Katedros profesorių kriptoje.
Tarava – dar prūsų notangų žemė. Pravažiavus dar 14 km į šiaurę – Karaliaučius; jau sembų žemė. Iš šio didžiausio miesto pavažiavus šiaurės kryptimi 11 km – Neuhausenas (Noihauzenas; Gurjevsk). Buvusi prūsų sembų gyvenvietė su pilimi. 1292 m. pastatyta Sembos vyskupo kapitulos pilis, vėliau – katalikų bažnyčia. Prasidėjus Reformacijai, 1525 m pilis tapo Sembos vyskupo Reformacijos platintojo minėto G. Polenzo (Polencas) būstine, pirmojo Prūsijos kunigaikščio (buvusio paskutinio Vokiečių ordino didžiojo magistro) Gediminaičio Albrechto Brandenburgiečio vasaros rezidencija. XVII a. pilis tapo Brandenburgo kurfiursto Georgo Wilhelmo medžioklės rūmais. Sovietmečiu pilyje buvo įrengtos mašinų remonto dirbtuvės, trestas, suniokota. Bažnyčia(XIVa.; pamaldos vyko ir lietuvių kalba) paversta sporto klubu, sandėliu; po 1991 m. atstatyta, įrengta cerkvė.
Labguvos bažnyčia mena Joną Bretkūną (iš MLE archyvo)
Važiuodami tolyn į šiaurės rytus, link Tilžės, pasiektume Labguvą (Labegowe, Labiau; Polesk), maždaug sembų, nadruvių ir skalvių žemių sandūroje, prie Deimenos žiočių, kuršių marių pietrytiniame pakraštyje . 1258 m. kryžiuočiai užėmė sembų pilį ir pastatė savo. Iš čia rengė karo žygius į skalvių, į lietuvių žemes anapus Nemuno. Ordino pilį neretai puldinėjo skalviai(1278m.sudegino), LDK lietuviai (dažniausiai iš Žemaitijos). 1526 m. pilį su valsčiumi minėtas Albrechtas dovanojo sužadėtinei Danijos princesei Doratai (Daratėja). Šiai žmonai mirus, nuo 1565 m. priklausė kitai žmonai – Braunschweigo (Braunšveigas) hercogo dukteriai Annai Marijai. Per Šiaurės I karą (1655-1660 ) pilyje 1656m. tarp Prūsijos didžiojo kurfiursto Friedricho Wilhelmo ir užkariautojo Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo buvo pasirašytas Labguvos traktatas, kuriuo Švedija vėl pripažino Prūsijos kunigaikštystės nepriklausomybę nuo Lenkijos.1657 m. baigta statyti šešiakampė tvirtovė su senąja pilimi centre. Pilyje veikė Labguvos apskrities viršininko būstinė, teismas. 1893 – 1903 m. vertėju į lietuvių kalbą ir teismo asistento padėjėju dirbo ir Labguvoje palaidotas aušrininkas Jurgis Mikšas. XIX a. 6 dešimtmečio pabaigoje pilis perstatyta, iki 1964m.veikė kalėjimas. Sovietmečiu buvo nugriautos priešpilio dalys, pilis perstatinėta, daug kas sunaikinta. Išlikusioje dalyje buvo įrengta laivų remonto gamykla, kuri 1990m. bankrutavo.
Nuo apie 1530 m. veikusioje Labguvos parapinėje mokykloje daug mokėsi ir lietuvininkų vaikų. XIV a. pabaigoje pastatytoje vienintelėje Semboje, išskyrus Karaliaučiaus Katedrą, trijų navų bažnyčioje šimtmečius buvo laikomos lietuviškos (kurį laiką ir prūsų, galbūt kuršininkų, kalba) pamaldos, o beveik visose Labguvos apskrities bažnyčiose – net iki XIX a. vidurio: dar XVIII a. pradžioje (iki 1709 – 1711 m. Didžiojo maro bei bado) lietuvininkai apskrityje sudarė absoliučią gyventojų daugumą. 1562 – 1587 m. Labguvoje kunigavo vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Bretkūnas. Čia ir 1587 – 1602 m. Karaliaučiaus Šteindamo parapijos bažnyčioje sakė lietuviškus pamokslus. Labguvos apylinkėse rinko etnografinę medžiagą apie Mažąją Lietuvą bei lietuvininkus (išliko jo rašytos istorijos fragmentai). Apmaudu, kad sovietiniai nusikaltėliai 1960 m. šią istorinę šventovę nugriovė, vietoj jos pastatytas gyvenamasis namas. Kapinių vietoje įrengtas skveras. Apskritai, sunaikintas Labguvos senamiestis.
Iš Labguvos skalvių žeme per Laukišką (Laukischken; Saranskoje), Mielaukius (Mielaucken; Zalesje), Skaisgirius (Skaisgirren; Bolšakovo) galima pasiekti Tilžę. Laukiškos bažnyčioje lietuviškus pamokslus sakė žymūs lietuvių raštijos darbuotojai kunigai: 1555 – 1563 m. A. Jomantas, 1579 – 1607 m. D. Gaidys, 1641 – 1646 m. J. Partacijus. Pastarojo, taip pat Chr. Grubės (kunigavo 1646 – 1652 m.) ir J. M. Beilsteino (1653 – 1676) žmona buvo minėtoji Anikė iš Taravos. Tai bent moteris, kokių tais laikais buvo reta! Laukiškoje Ordino pilis (1327) XVI a. perstatyta į medžioklės rūmus o sovietmečiu pritaikyta mokyklai. Ta gaida ir baigiame kelionę.
Daug įdomybių ir paslapčių liko Mažosios Lietuvos pietrytinėje dalyje, arčiau sienos su dabartine Lenkija: notangų, bartų, nadruvių žemės paribyje. Kaip ir kituose mūsų aprašytuose kraštuose, taip ir šiame, pamaldos bažnyčiose laikytos ir lietuvių kaba. Pavyzdžiui, Bambaliai netoli Frydlando, Alnos upės pakrantėje, kuriuose 1536 m. gimė Jonas Bretkūnas (sovietmečiu visiškai sunaikinti), Nordenburgas, Girdava, Trempai (1752 – 1800 m. kunigavo ir čia mirė garsus mokslininkas, lietuvių raštijos darbuotojas Gotfrydas Ostermejeris), Darkiemis su baltų Dievo Patrimpo kalnu.Pastarajame lietuviškas pamaldas nustota laikyti tik 1890 metais. Mažosios Lietuvos ribose su Mozūrija- Geldapė (Galdapė) Romintos girios pakraštyje, jau dabartinėje Lenkijoje. Per Septynerių metų karą( 1756 – 1763) girioje nuo Rusijos kariuomenės siautėjimo su parapijiečiais slapstėsi ir laikė pamaldas kunigas K. Donelaitis. Nuo senovės išlikusi garsioji didžiulė giria (beveik dab. Lietuvos teritorijos dydžio – iki 60 000 km2ploto!) buvo statybinė medžiaga ir kuras vietiniams gyventojams, gėrybėmis maitino lietuvininkus. Buvo mėgiamiPrūsijos kunigaikščių, didikų, karalių, Vokietijos imperatoriaus Wilhelmo II, nacių laikų Prūsijos ministro pirmininko, Vokietijos Reichstago pirmininko, Reicho maršalo Hermanno Göringo (Geringas), užsienio kilmingų svečių medžioklių plotai. Buvo pastatytos medžiotojų vilos, rūmai. Po karo medžioklės pastatų kompleksas nugriautas. Per Romintos girią ėjo partizanų takai per Lenkiją į Vakarus. Teko nakvoti prie Romintos upės, ties ta vieta, kurioje po karo, verždamasis į Vakarus, su bendražygiais nakvojo legendinis partizanų vadas Juozas Lukša (slap. Daumantas, Skrajūnas). Nuostabus miško vaizdas! Istorikas Norbertas Stankevičius rašo, kad į Romintos girią atvažiuodavo ir užsienio valstybinių, politinių, karinių veikėjų; pvz., Suomijos gynybinio karo su užpuolike SSRS didvyris, švedų kilmės maršalas Manerheimas. Įdomu, kad Romintos (Rominten; Krasnolesje) mažoje gyvenvietėje Romintos girios pakraštyje apgriauta evengelikų bažnyčia dabar atstatyta, įrengta cerkvė (juk visos Kaliningrado srities miestuose veikia tik kelios cerkvės). Kapinėse yra paminklai I pasauliniame kare žuvusiems Vokietijos (yra ir lietuvininkų, arba mažlietuvių) ir Rusijos (yra ir didlietuvių) kariams.
Atgal
.jpg)
