VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.02. KELIAUJANTIEMS PO MAŽĄJĄ LIETUVĄ (5)

dr. Algirdas Matulevičius

Istorikas, enciklopedistas, Donelaičio draugijos narys 

Mieste veikė lietuvininkų parapija, kurioje pamaldas lietuvių kalba pradėtos laikyti nuo 1526 m. Didžiosios ligoninės maldos namuose, vėliau Steindamo (Šteindamas) priemiesčio Šv. Mikalojaus , nuo 1603 m. – rytinio priemiesčio Sakaimio Šv. Elžbietos bažnyčioje. Karaliaučiuje lietuvių kunigais dirbo: pirmasis 1531 – 1535 m. Jonas Tartyla, 1550 – 1587 m. B. Vilentas, 1587 – 1602 m. Biblijos į lietuvių kalbą vertėjas Jonas Bretkūnas, atsikėlęs iš Labguvos , 1621 – 1629 m. Jonas Rėza, 1841 – 1884 m. Fr. Kuršaitis ir kiti. Lietuviškų pamaldų atsisakyta 1915 m., vykstant karui. Kaliningrado rytinėje dalyje, iš Lietuvos pusės įvažiavus pro Sakaimio, arba Lietuvos, vartus, Lietuvių pylimo ( nuo XVIIa.Ipusės;Litauisches Wall; Litovskij val) pradžioje 1991 m. pradėjo veikti pirmoji po II pasaulinio karo Kaliningrado srityje Šventos Šeimynos Katalikų parapija, pastatyta barako tipo surenkama medinė bažnyčia (Vokietijos dovana). Iki 2000 m. kunigavo dekanas, kanauninkas žemaitis Anupras Gauronskas. Bažnyčia tapo ir Kaliningrado lietuvių švietimo ir kultūros centru. Iš mieste veikusių 33 bažnyčių per karą nukentėjo 15, po jo - dar daugiau. Išliko viena seniausių baltų kraštuose Judyčių (Juditten) bažnyčia, pastatyta apie 1294 metus. Visos jos neveikia.

XVII – XIX a. Karaliaučius buvo apjuostas gynybiniu žiedu su 11(išliko 6) bastionų, 15 fortų, ravelinais, giliais grioviais , 11 vartų (išliko 6) ir kitais fortifikaciniais įrenginiais. Palei Lietuvių pylimo gatvę įrengtas gen. Grolmanno gynybinis žiedas (nuo Priegliaus iki Aukštutinio tvenkinio šiaurėje) su pagrindiniu įtvirtinimu – Kronprinco tvirtove. Šiaurinėje miesto dalyje, Trakaimio rajone, įtvirtinimai baigiasi Prūsijos generolo feldmaršalo Fr.Dohna vardu pavadintu Dohna fortu (jame veikia unikalus Gintaro muziejus). Vienas iš bastionų Priegliaus pakrantėje pavadintas Lietuvos (Litauen) vardu. Įspūdingas 5-asis fortas miesto vakariniame pakraštyje, pakeliui į Rausvius (Raušiai, Rauschen; Svetlogorsk) prie Baltijos. SSRS kariuomenė, užėmusi šį fortą, iš vakarinės pusės apgaulingu manevru pradėjo Karaliaučiaus šturmą. Miesto centre, prie naujojo universiteto (nuo 1862 m.), buvo įrengtas Koenigsbergo komendanto gen. Lašo (Lasch) bunkeris, kuriame 1945 m. balandžio 8 d. pasirašytas miesto įgulos kapituliacijos aktas. Jame veikia muziejusBlindaž. Kaliningrado vakarinėje dalyje – pirmasis po karo Sovietų Sąjungoje Pergalės memorialas 1200 gvardiečių su Pergalės alėja. Įrengė lietuviai skulptoriai J. Mikėnas (vadovas), B. Pundzius, R. Jakimavičius, P. Vaivada. Netoliese veikė observatorija; vietos astronomai bendravo su Vilniaus astronomais. Išliko paminklas Friedrichui Schileriui (Šileris).

Karaliaučius – prūsiškos ir lietuviškos spaudos centras (nuo XIX a. – Tilžė). Reformacijos tikslas buvo evangelikų tikėjimą, liuteronybę skelbti ir platinti Prūsijos tautų gimtosiomis kalbomis. 1524 – 1940 m. iš 190 veikusių spaustuvių leidinius lietuvių kalba spausdino 23. Jau 1545 m. išspausdintas Katekizmas prūsų kalba (2 leidimai), 1547 m. – M. Mažvydo Katekizmas lietuvių kalba. Didelė Hartungų spaustuvė (1745 – 1934) išleido Mažajai Lietuvai lietuvių kalba 367 knygas bei smulkiuosius leidinius.

Karaliaučius buvo vienas gražiausių Prūsijos miestų. Nuo 1946 m. Kaliningradas – srities centras. Senamiestyje išardytos senos gatvės, nugriauti puošnūs kvartalai, nutiestos naujos gatvės, namai – dėžutės, tai daro slogų sovietmečio architektūros vaizdą. Miestas sudarkytas, nebeliko puošnaus gotikinio – renesansinio Karaliaučiaus, tapo nykiu, subjaurotu veidu Kaliningradu: tai sovietinio militarinio režimo pavyzdys. Tiesa, pastaruoju laikotarpiu pastatyta ir modernių namų.

Iš Karaliaučiaus galima per Labguvą ir Skaisgirius važiuoti į Tilžę ir grįžti namolei. Jei turime laiko, ypač verta pavažinėti po prūsų Sembą – alkaviečių, romovių, pilkapių ir piliakalnių žemę. Kaip rašo įžymus Kaliningrado srities archeologas prof. dr Vladimiras Kulakovas, geroje geografinėje ir strateginėje padėtyje, turtingoje, ypač gintaru, Semboje sembai viduramžiais gyveno tankiai, panašiai kaip išvystytos Anglijos gyventojai. Sembai – viena karingiausių prūsų genčių.Noriu pabrėžti, kad Semboje ir Aistmarių pakrantėse kryžiuočiai anksčiau , jau nuo XIIIa., XIVa., statė pilis, bažnyčias. O Mažosios Lietuvos rytinėje dalyje- vakarinių lietuvių žemėse Nadruvoje, Sūduvoje, Skalvoje, tai yra Mažosios Lietuvos branduolyje, -vėliau ir rečiau.Tai susiję ir su Lietuvos valstybės kariuomenės puldinėjimais ir dėl kitų priežasčių.            

Iš Karaliaučiaus patartina nuvažiuoti į Rudavą (Rūdava; Rudau; Melnikovo), 16 km į šiaurę. Kryžiuočiai, sugriovę sembų pilį, 1270 m. pastatė savo, XIV a. pradžioje – mūrinę. Netoli Rudavos 1370 m. vasario 18 d. įvyko didelis LDK kariuomenės (Algirdo, Kęstučio, Vytauto pulkai) mūšis su Vokiečių ordino riteriais. Kryžiuočių kronikose rašoma, kaip įprasta, kad lietuviai pralaimėjo. Betgi žuvo Ordino vyriausiasis maršalas Heningas Schindekopfas (Šindekopfas), du komtūrai (karinių apygardų vadai), net 26 riteriai, apie 300 raitelių. Tais metais didysis kunigaikštis Algirdas puolė Maskvą, Kęstutis, remdamas brolį Liubartą, – Lenkiją. Trys dideli žygiai per metus rodo LDK kariuomenės mobilumą ir valstybės galią. Mūšio vietoje kryžiuočiai pastatė akmeninį obeliską. XX a. pabaigoje dar buvo likučių su užrašu H.Schindekopfui atminti. Baigiama griauti XVI a. pabaigoje pastatyta bažnyčia.

Rūdavos mūšio paminklas. 1835 m. litografija (iš MLE archyvo)

Kelionę po Mažąją Lietuvą galima pradėti ir iš Klaipėdos per Šiaurės Šveicariją – Kuršių neriją; kadaise per čia ėjo žvyruotas pašto kelias. Kuršmarių pietiniame gale – gyvenvietė Krantas (Cranz; Zelenogradsk). Čia gyventa prūsų, kuršininkų, lietuvių; dar XVIII a. I pusėje senoliai mokėjo prūsiškai. Apylinkėse Kaupe (Kaup) ir šalia Viskiautuose (Wiskiauten; Mochovoje) IX – XI a. buvo didelė vikingų iš Skandinavijos kolonija, gintaro ir kitų brangenybių prekyvietė. Svarbi strateginė vieta: tarp Baltijos ir Kuršių marių, netoli sąsiaurio, jungusio jūrą su mariomis. Rasta daug pilkapių, keli šimtai kapų. XIX a. Krantas tapo miestu kurortu. Mums svarbiausia – Pabėtai (Pabėčiai, Pobethen; Romanovo). XIV a. pabaigoje pastatytoje bažnyčioje 1540 – 1575 m. kunigavo vienas pirmųjų prūsų krašto evangelikų liuteronų kunigų, prūsistikos pradininkas Abelis Vilis (Will). Padedamas pamokslų į prūsų kalbą vertėjo prūso Pauliaus Megotės (Megoto), jis išvertė iš vokiečių į prūsų kalbą Martino Liuterio (Luther) – liuteronybės Prūsijoje pradininko – Enchiridioną, trečiąjį prūsų kalba Katekizmą (išleistas 1561 m. Karaliaučiuje). Pabėtų bažnyčia – vienintelis su prūsų raštija susijęs paminklas, kurioje sovietmečiu buvo trąšų, grūdų sandėlis, visai baigia griūti. Juk tai europinės kultūros paveldas. Prie Bėtos upelio stovėjo sembų pilis, kurią 1255 m. sugriovė kryžiuočiai ir jos vietoje pastatė Ordino. 1283 m., 1289, 1307 m. sugriovė Lietuvos kariuomenė. Per Didįjį prūsų sukilimą(1260-1274m.) Pabėtuose ir apylinkėse vyko smarkūs mūšiai su kryžiuočiais. Per Prūsijos valstiečių sukilimą, 1525m.pilį užėmė ir sugriovė Jono Geriko vadovaujami sembai. Sembos šiaurės vakarinėje dalyje gausiai gyveno XIIIa. į Sembą kryžiuočių ištremtų sūduvių, tas kraštas vadinamas Sūduvių kampu (Sudauer Winkel). Vokiečių kronikose rašoma, kad dar XVI a. jie kalbėjo ir dainavo lietuviškai, daugiausia Pabėtų apylinkėse.  

         

Kurortinio miesto Kranto paplūdimys iki karo (iš MLE archyvo)

Viskiautų kapinyno radiniai 1931 m. (iš MLE archyvo)

Pabėtų piliakalnio dalyje sovietmečiu buvo įrengtas karjeras, smarkiai apardytas. Klaipėdos Vydūno klubas, ypač jo tarybos narys, universiteto dėstytojas doc. dr. Jurgis Mališauskas, nuo 1988 m. ne kartą prašė Kaliningrado Kultūros valdybos piliakalnį apsaugoti. Kasimo darbai buvo sustabdyti, pastatytas stendas su įrašu, kad tai Respublikinės reikšmės IX – XII a. archeologinis paminklas. Vėliau jis atitvertas geležine tvora su vartais. Atliktas svarbus darbas, dėkui tuometinei valdžiai.

Rausvių (Raušiai) paplūdimys prie Baltijos iki 1945 m. (iš MLE archyvo)

Važiuojant į pietus Karaliaučiaus magistrale, 3 km iki Rausvių (Raušiai, Rauschen, Rauschen; Svetlogorsk) kurorto prie Baltijos, kairėje pusėje už kelių kilometrų yra Sankt Lorenz (Selskoje) bažnytkaimis. 1450 m. pastatyta gražios originalios išvaizdos jūreivių globėjo šv. Lauryno bažnyčia. Užfiksuota, kad joje XVII a. II pusėje (apie 1670 m.) įvyko paskutinės Prūsų krašte pamaldos prūsų kalba, be vertėjo (tulko). Pastatas sovietmečiu naudotas žemės ūkio reikmėms, dabar baigia griūti. Netoliese jaunas ąžuolynas. Ant aukšto stataus Baltijos kranto Rausviai iki šiolei garsėja ne tik kaip kurortas, bet mums svarbiausia, – prūsų sembų maždaug prieš 400 metų prie ežerėlio (įteka Rausvės, vok. Katzbach, upelis) sodintos 3 liepos; išpuvusių kamienų viduje gali tilpti gal du žmonės. Prie Rausvės ištakų Kramavos (Cramm; Gračiovka), arba Plinkių (Pillberg) didelis piliakalnis (manoma, prūsų pilis stovėjusi nuo III a.) ir kapinynas. 4 km į pietvakarius nuo Sankt Lorenzo, Varnikų girios pakraštyje, ant kalvos tarp pelkių – Beržininkų (Bersnicken; Jagodnoje), arba Varnikų (Warnicken) piliakalnis. Asfaltuotu keliu važiuodami į pietvakarius būtina užsukti į Girmavą (Germau; Russkoje). Čia stovėjo sembų pilis Girmovė, svarbiausias atsparos punktas vakarinėje Semboje. XIII a. II pusėje užkariavo Ordino riteriai. Apie 1270 m. prūsų piliakalnio vietoje jie pastatė savo, o XIV a. pradžioje, kitoje vietoje, – akmeninę pilį. 1581 m. į čia iš Laukstyčių pilies buvo perkelta Gintaro valdyba ir prievaizdo būstinė. Nuo1644m.pilyje veikė Gintaro teismas, ant kalvos stovėjo kartuvės. Sovietmečiu ieškota Gintaro kambario. 1610 m. pilies pietinis sparnas buvo perstatytas į bažnyčią. 1945-1947m. ją nugriovė sovietiniai jūreiviai. Ant Girmavos upelio kranto išlikęs piliakalnis. XX a. pabaigoje bažnyčios ir pilies griuvėsių liekanas vokiečiai konservavo. Bet jie, XX a. pabaigoje įrengdami Vokietijos karių kapines, iškirto šimto ir daugiau metų senumo liepas su alėjomis. Sunaikintas gamtos paminklas. Kaip pavyzdį minėtas dr. doc. J. Mališauskas kelias šakas vežėsi į konferenciją Vokietijoje apie prūsus ir kaltino barbariškumu (ne tik svetimtaučiai rusai kolonistai griauna baltų ir vokiečių kultūros bei gamtos paveldą).

Antrasis Girmavos piliakalnis (Grosser Hausenberg) yra ant aukšto kalno (apie 90 m.), dabar apaugusio mišku bei krūmynais (rus. Bolšaja), apie 2, 5 km į šiaurės vakarus nuo bažnytkaimio. Manoma, čia buvo prūsų pagonių kulto vieta, pastatyta pilis. Ją užėmęs Ordinas pastatė mūrinę. Semboje tiek kalvų, pelkių, tad tinkamos vietos pilims statyti. Dar vienas stipriais įtvirtinimais prūsų piliakalnis yra 4 km į šiaurės rytus nuo Girmavos – Klein Hausen Berg. Sovietmečiu ir po 1990 metų su dr. J. Mališausku, VDU prof. A. Kopūstinsku ir kitais per ekspedicijas po visą Mažąją Lietuvą, pagal senus vokiškus žemėlapius, Girmavos apylinkėse suradome dar vieną prūsų piliakalnį – Ziegenberg (Cygenberg – liet. Ožkakalnis).

Į pietryčius nuo Girmavos – Kumėnai (Kumehnen; Kumačiovo) netoli Karaliaučiaus – Rausvių magistralės. Gotikinėje bažnyčioje (pastatyta 1390 m.) kelis šimtmečius pamaldos laikytos ne tik prūsų, bet ir lietuvių kalba; jos laikytos, nors ne visose bažnyčiose, beveik visoje Semboje. Kaip rašo kraštą išvaikščiojęs žymiausias Mažosios Lietuvos architektūrologas dr. M. Purvinas, pro Kumėnus kadaise ėjo vieškelis iš Karaliaučiaus į Palvininkus prie Baltijos. Po karo bažnyčia buvo paversta sandėliu, 1976 m. nugriautas bokštas. Svarbiausia, Kumėnai yra Alkų kalvagūbrio (Alkebirge) vakarinėje dalyje (tęsiasi nuo Pabėtų iki Medinavos, iškilęs iki 90 – 117 m.). Prie Kumėnų – Drugėnų yra aukščiausias (117 m) prūsų piliakalnis Gailgarbis (prūs. gail – baltas + garbis – kalnas), vokiškai Galtgarben. Turbūt yra viena aukščiausių Baltijos šalyse kalvų. Padavimuose pasakojama, kad čia buvo visų prūsų valdovo Vydevučio (Vaidevučio) sostas. Jo sūnus Samas ant piliakalnio pasistatė pilį. Sembos piliakalnius ir pilkapius yra aprašę Rimantas Matulis, Valdemaras Šimėnas. Ordino laikais vietovė vadinta ir Rinava (Rinau; Čaikino). XIV a. I pusėje Sembos vyskupas ant prūsų šventovės pastatydino akmeninę pilį. 1816m.ant piliakalnio buvo pastatytas granito paminklas žuvusiems Prūsijos kariams kare su Prancūzija, su Napoleono I armija atminti, 1906 m.(ar 1914m.)  - ant kalno pastatytas Bismarcko bokštas. Čia Karaliaučiaus universiteto studentai švęsdavo Rasos šventę. Po 1945 m. šiame svarbiame strateginiame punkte bazavosi sovietinis karinis dalinys, po 1991 m. – Rusijos. Per ekspediciją teko matyti piliakalnio gilius apsauginius griovius, gynybinius pylimo įtvirtinimus. Ar ne prūsų sostapilė?!

 

Iš Kumėnų galima grįžti į Karaliaučių nakvynei arba važiuoti namo. Bet dar laukia labai įdomių, reikšmingų vietovių. Patartina užsukti į šiaurės vakarus ant Baltijos kranto esančias baltų aukso – gintaro kasyklas Palvininkuose (Palweniken, Palmnicken; Jantarnyj). Baltijos pakrantėse gintaras pradėtas kasinėti XVI a., XIX a. II pusėje Palvininkuose įrengtos dvi šachtos. Metinė produkcija siekdavo 400 tonų – didžiausias gintaro telkinys pasaulyje. XX a. pradžioje įrengtas atviras didžiulio ploto karjeras, pastatyta įvairių įmonių, plovyklų, iki jūros nutiestas geležinkelis. Pavyzdžiui, 1934 m. iškasta 600 tonų. Po 1946 m. Sovietai atnaujino gintaro gavybą, ilgainiui buvo išgaunama 90% pasaulinės produkcijos. Išžvalgytos atsargos sudarė 132 100 tonų. Netoli Palvininkų – Mažasis Dirsūnkaimis (Dirškaimis, Klein Dirschkeim; Dvoriki). Geresnis kelias važiuoti nuo Girmavos, 5 km į šiaurės rytus. Manoma, čia buvusi vakarinių baltų šventovė Romuva: vokiečių mokslininkai pastebėjo, kad jau nuo XIV a. ši vietovė vadinta Rumnowe, Romayn, Rohmenen. Yra kaimas Romowe. Slegiantį įspūdį sudaro šiukšlynu paverstas karjeras – Krivių Krivaičio buveinė. 

Žuvininkai.Istoriko Chr. Hartknocho knygos apie Prūsiją (1684) graviūra

Iš Girmavos tiesiausias kelias į pietus, važiuojant netoli Baltijos pakrantės, Aistmarių šiauriniame krante – Žuvininkai (Zuvininkai, Suwenincken, Bischofshausen, Fischhausen; Primorsk) – Sembos vyskupo rezidencija nuo 1255 m. Jau 1299 m. gavo Kulmo miesto teises, 1315 m. pastatyta bažnyčia (1961 m. visai nugriauta, o miestas sovietmečiu sudarkytas, apgriautas): joje ir beveik visoje Žuvininkų apskrityje pamokslai lietuvių kalba sakyti net iki XIX a. vidurio. Pavyzdžiui, daug lietuvių gyventa Lietuvkaimio (Littausdorf) gyvenvietėje. Kaip rašo archeologas prof. dr. Valdemaras Šimėnas, Aistmarių patogiose pakrantėse kūrėsi gyvenvietės; manoma, kad ši sritis senovėje vadinta Witlandu.  Manau, kad jis teisus, nors kiti tyrėjai jo ieško kitur, tapo legendine mįsle. Apie 1280 m. ar 1285m. pastatyta vyskupo mūrinė pilis-rezidencija. Nuo 1517 m. Prūsijoje plintant Reformacijai, Žuvininkai tapo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio vasaros rezidencija. 1618m.pilyje mirė jo sūnus Prūsijos valdovas bevaikis Albrechtas Friedrichas. Dėl to 1618m.Prūsijos kunigaikštystė sudarė su Brandenburgo kurfiurstyste (vokiečių etninės žemės su Berlynu) asmeninę uniją: kunigaikštystę ėmė valdyti vokiškojo Brandenburgo kurfiurstai. Sudaryta Brandenburgo- Prūsijos valstybė. 1660 m.jungtinės valstybės sostinė iš Karaliaučiaus perkelta į Berlyną. Dėl to pablogėjo prūsų , lietuvininkų, lenkų bei mozūrų tautinė padėtis. Žuvininkų apylinkėse yra keli sembų piliakalniai. Po karo senamiestis ir bažnyčia buvo visiškai sunaikinti. Bažnyčios vietoje teliko pamatų akmenų, ant šventoriaus auga medžiai.

Baltijos pakrantė prie Tenkytų iki karo 

 Ordino pilies Laukstyčiuose koplyčia XX a. pradžioje (iš MLE archyvo)

2,5 km į vakarus nuo Žuvininkų, ant aukšto stataus Baltijos kranto, - Tenkytai (Tenkyčiai, Tenkitten; Beregovoje). Spėjama, kad 997 m. apylinkėse galėjo būti prūsų nužudytas Prahos vyskupas Vaitiekus- Adalbertas, pažeidęs pagonių tikėjimo papročius. Pirmasis misionierius prūsų žemėse; po mirties paskelbtas šventuoju. Kita nuomonė: galėjo būti nužudytas dabartinio lenkų miesto Gdansko (sen. Gedainiai, vok. Danzig) apylinkėse. 5 kilometrai į pietus nuo Žuvininkų, Aistmarių nerijos mažo pusiasalio šiauriniame gale, – pagarsėjusi Laukstyčių (Lochstete, Lochstädt; Pavlovo) Ordino pilis. 40 km atstumu nuo Karaliaučiaus. Pastatyta XIII a. pabaigoje. Svarbus strateginis punktas.1429 m. pilyje mirė buvęs Ordino didysis magistras , Brandenburgo pilies kalinys Heinrichas Plauenas. Anot dr. M. Purvino, apylinkės senovėje vadintos Witlandu. Iki 1581 m. pilyje veikė Gintaro gavybos valdyba, gyveno gintaro meistras; priklausė Palvininkų kasyklos. Per antrąjį Šiaurės karą(1701-1721) pilies 2 korpusai ir didysis bokštas nugriauti – akmenys ir plytos panaudotos svarbesnės tvirtovės, Piliavos statybai. Iki 1945 m. pilis buvo geriausiai išlikęs Ordino senosios statybos su vertingomis architektūros detalėmis pavyzdys. II pasaulinio karo pabaigoje pilyje buvo paslėptos iš Karaliaučiaus atgabentos unikalios istorinės vertybės, tarp jų didelė dalis Prūsijos slaptojo valstybinio archyvo; prūsistikos ir lituanistikos dokumentų. 1945 m. pabaigoje – 1947 m. vasarą į Rytprūsius vyko kelios Lietuvos lietuvių mokslininkų ekspedicijos, vadovaujamos Mažosios Lietuvos tyrėjo prof. Povilo Pakarklio. Laukstyčių pilyje rasta: K. Donelaičio Metų rankraštis, XVII a. etnologo Mato Pretorijaus daugiatomis rankraštis apie Prūsą bei Prūsiją, keletas M. L. G. Rėzos rankraščių bei raštų, Prūsijos kunigaikščių , karalių XVI – XVIII a. įsakų, ediktų lietuvininkams jų gimtąja kalba, daug senovinių knygų (ypač vertinga Karaliaučiaus universiteto Walenrodo bibliotekos dalis). Šios neįkainojamos vertybės buvo parvežtos į Vilnių. Labai laiku. Sovietiniai atėjūnai daug ką (kaip ir visame Karaliaučiaus krašte) išgrobstė , sunaikino. Ieškant Gintaro kambario Laukstyčių pilis buvo pastoviai griaunama, kasinėjama buldozeriais, kol nieko neliko. XX a. pačioje pabaigoje teko matyti 1 m aukščio porą sienelių, augo krūmokšniai.

Piliavos paštas, švyturys prie senojo uosto krantinės iki karo (iš MLE archyvo)

Iš Laukstyčių pavažiavus kelis kilometrus į pietvakarius, kyšulio gale, priešais Aistmarių neriją (skiria sąsiauris – protaka laivams į Baltiją praplaukti), Aistmarių pakrantėje prie nerijos didžiojo rago – Piliavos (Pillau; Baltijsk) miestas su galinga tvirtove, jūros uostu. Kaip ir kitur, sembų pilaitės vietoje Ordinas pastatė savo. 1626 – 1635 m., per I Šiaurės karą, Piliavą ir kitus Baltijos uostus valdė Švedija; švedai pradėjo tvirtovės statybą, XVII a. pastatyta citadelė; akmenys ir plytos plukdytos iš dalies griaunamų Balgos, Laukstyčių pilių. 1680 m. olandų įkurta laivų statykla statė karinius ir civilinius laivus, jie plaukdavo į Vakarų Europą, Afriką. Pasak dr. M. Purvino, Piliava tapo Prūsijos karinio laivyno viena iš bazių; laivuose jūrininkais tarnavo ir lietuvininkai. Per antrąjį Šiaurės karą (1701-1721) Piliavos tvirtovė buvo dar labiau sustiprinta.1945 m. sausio – balandžio mėnesiais iš Piliavos į Vakarus laivais išplaukė tūkstančiai Rytų Prūsijos pabėgėlių nuo Raudonojo teroro. Sovietai Piliavoje įrengė didžiausio SSRS (dabar – Rusijos) Baltijos karinio jūrų laivyno bazę, pavertė visiškai uždaru miestu.

 

Atgal