ISTORIJA
10.04.Pirmoji Lietuvos universiteto diplomantė matematikė Amelija Mažylytė
Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis
Lietuvos universitetas (LU), oficialiai pradėjęs veikti Kaune 1922 m. vasario 16 d., atsirado ne tuščioje vietoje. Jis buvo įkurtas remiantis Lietuvos Aukštųjų kursų (LAK), įsteigtų 1920 m., baze. Tad universitete jau nuo įkūrimo dienos buvo ir pirmakursiai, ir antrakursiai studentai, studijavę LAK, o po to tapę LU studentais, ir 1925 m. pirmieji LU diplomantai jau gynė diplominius darbus. Jų tarpe buvo ir 4 matematikai – trys vyrai: Samuelis Kapitas (1893–?), Jonas Matusevičius (1894–?) ir aplamai pirmasis LU diplomantas, po karo – Lietuvos Mokslų akademijos akademikas Paulius Slavėnas (1901–1991) bei viena moteris – Amelija Mažylytė (1900 03 17 Rokiškio aps. Panemunėlio vls. Vėbrių k. – 1972 04 30 Vilniuje).
Amelija Mažylytė
A. Mažylytės tėvai buvo stambūs ūkininkai, motina Jankevičiūtė kilusi net iš bajorų, mokėjo lenkiškai. Šeima bendravo su žinomu to meto švietėju Panemunėlio klebonu kun. Jonu Katele (1831–1908), kuris, apie keturiasdešimt metų klebonavęs Panemunėlio parapijoje, iš vienos tamsiausių ją pavertė viena labiausiai apsišvietusių Lietuvoje. Tad nenuostabu, kad Amelijos tėvai net tris dukras leido į mokslus. Vyriausioji Ona baigė keletą gimnazijos klasių, I pasaulinio karo metais dirbo į Voronežą evakuotos Vilniaus mergaičių gimnazijos bendrabučio šeimininke. Vėliau ji įgijo medicinos sesers specialybę ir ištekėjo už gydytojo terapeuto, būsimo prof. habil. dr. Mykolo Marcinkevičiaus (1892–1987). Jų sūnus – gydytojas kardiochirurgas prof. habil. dr. Algimantas Jonas Marcinkevičius (1921–2014). Jauniausioji Mažylytė – Veronika baigė Vytauto Didžiojo universitete gamtos mokslų studijas ir jauna mirė. Vidurinioji Amelija 1912 m. baigė Panemunėlio pradžios mokyklą, 1918 m. Voroneže – aukso medaliu ten evakuotą Vilniaus mergaičių gimnaziją. Savo atsiminimuose apie mokytoją kalbininką Joną Jablonskį (1860–1930) A. Mažylytė rašė: „Voronežas, 1918 metai. Kelios gimnazistės susitarėme neįsivelti į labai audringos Rusų revoliucijos, tiek užkrėtusios moksleivius, pergyvenimus, bet geriau pasinaudoti arti buvimu prie mūsų didžiųjų kalbininkų ir pramokti gražiau savo gimtąją kalbą. Mokėmės vertimus darydamos. Vertėme pasakas. Jas taisydavo p. Balčikonis. Retkarčiais tekdavo būti ir pas Jablonskį“. 1919–1920 m. A. Mažylytė mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Labai norėjo toliau mokytis, todėl, pradėjus veikti Lietuvos aukštiesiems kursams (vėliau peraugusiems į LU), persikėlė į Kauną ir įstojo į šių kursų matematikos skyrių. Studijuodama dirbo Švietimo ministerijoje, iš pradžių – kanceliarijoje, nuo 1920 09 01 – pradžios mokslo skyriuje sekretore (už tai gaudavo 900 auksinų per mėnesį algą), nuo 1920 11 01 – knygų leidimo komisijoje korektore (1000 auksinų alga, o nuo 1921 04 01 – 1200 auksinų alga). Čia labai pravertė geros lietuvių kalbos žinios. Gimtąją kalbą dar geriau išmoko, kai, dirbant šioje komisijoje, vėl artimai teko bendradarbiauti su kalbininkais J. Jablonskiu ir Kazimieru Būga (1879–1924). 1925 m. A. Mažylytė baigė LU. Matematikos-gamtos fakulteto tarybos protokole rašoma, kad ji „Parašė diplominį darbą tema „Astronomiškas laiko nustatymas“. Komisija šį darbą <...> rado patenkinamu“. Diplominio darbo vadovas buvo docentas Bernardas Kodatis-Kuodaitis (1879–1957). Nuo 1925 02 19 A. Mažylytė ėmė dėstyti matematiką ir jos mokymo metodiką Lietuvos moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminarijoje Kaune, nuo 1931 m. dar dėstė kosmografiją (astronomiją) Simano Daukanto mokytojų seminarijoje. Teko dirbti ir Kauno gimnazijose. 1929 m. ji dar baigė LU Teologijos ir filosofijos fakultetą, kurį laiką tobulinosi Grenoblio universitete Prancūzijoje. Jos mokytojo cenzo atestate nurodyta, kad gimnazijoje ji turi teisę dėstyti matematiką, fiziką, kosmografiją, o progimnazijoje – dar ir geografiją, rusų kalbą, istoriją. Gerai mokėjo rusų, lenkų, lotynų, graikų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Per vasaros atostogas nuolat keliaudavo po užsienį, stengdamasi tobulinti kalbų mokėjimą, pasiklausyti paskaitų žymiausiuose Vakarų Europos šalių universitetuose, padirbėti bibliotekose.
Buvo talentinga pedagogė. Buvusi jos mokinė Kauno „Saulės“ gimnazijoje Vanda Kuprienė, ilgai mokytojavusi Dotnuvoje, prisimena, kad, kam nors pasufleravus ar nusirašinėjant, A. Mažylytė minutę paaukodavo pastaboms apie būtiną kiekvienam žmogui teisingumą, sąžiningumą. Suabejoti jos žodžiais būdavo sunku, tokie jie būdavo įtaigūs, logiški ir pagrįsti. Mokiniams ji buvo labai gera, humaniška. V. Kuprienė prisimena, kaip ją, ilgai sirgusią ir nemokėjusią kelių geometrijos teoremų bei neturėjusią nei vieno pažymio, mokytoja A. Mažylytė „avansu ištempė“ geram pažymiui. Žinoma, „skolą“ ji grąžino su džiaugsmu ir meile mokytojai. Nekeldavo A. Mažylytė ir balso, V. Kuprienė neprisimena jos piktos, įniršusios. Visada savo pedagoginėje veikloje V. Kuprienė sako sekusi jos pavyzdžiu.
Studijuodama A. Mažylytė ėmė bendradarbiauti spaudoje. 1928–1930 m. ji buvo ir mergaičių moksleivių žurnalo „Naujoji vaidilutė“ redaktorė. Jame paskelbė minėtus atsiminimus apie J. Jablonskį. Kitų ten spausdintų jos straipsnių pavadinimai byloja, kad autorės akiratis buvo platus: „Keletas naujausios moterų emancipacijos raidos nuomonių“, „Lai suskamba kanklės“, „Kilimas moterų švietimo“, „Moterų balsavimo teisės“. Tiek šiuose, tiek matematikos didaktikos ir istorijos straipsniuose atsiskleidžia, kad A. Mažylytė buvo gerai susipažinusi su rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų ir graikų literatūra.
Kaip matematikos istorijos bei didaktikos specialistė A. Mažylytė debiutavo straipsniu, parašytu kartu su žymiu Lietuvos filosofu bei matematikos mokslo populiarintoju profesoriumi Pranu Dovydaičiu (1886–1942). Jie abu paskelbė bendrą straipsnį „Kosmoso“ žurnale (1928, Nr. 9, p. 422–427) apie žymiausią XIX a. vokiečių ir pasaulio matematiką Karlą Frydrichą Gausą (Gauss, 1777–1855).
A. Mažylytė viena parašė 9 vertingus matematikos didaktikos ir jos istorijos straipsnius ir išspausdino juos ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje periodinėje spaudoje („Gamtoje“ – 2, „Lietuvos mokykloje“ – 5, „Šviesos keliuose“ – 1, „Naujojoje vaidilutėje“ – 1). Straipsniuose A. Mažylytė nagrinėjo šias matematikos istorijos problemas: metrinės matų sistemos raidą, geometrijos mokslo vystymąsi, skaičiuotės mokymo raidą, pristatė žymiausias pasaulio matematikes moteris. Didaktiniuose straipsniuose ji aptarė aktualias matematikos mokymo progimnazijose ir gimnazijose problemas: supažindino su užsienyje leidžiamais matematikos didaktikos žurnalais, recenzavo Juozo Gvildžio (1884–1968) aritmetikos uždavinynus, aptarė matematikos mokymo tikslus mokykloje. Šie straipsniai buvo labai naudingi to meto matematikos mokytojams, juose yra daug vertingos medžiagos ir dabartiniams mokytojams.
1940–1941 m. tuometinio Lietuvos SSR švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos (1906–1979) įsakymu A. Mažylytė buvo perkelta ir mokytojavo Zarasų gimnazijoje (rašytojas ir pedagogas A. Venclova savo praktišku suvalkietišku bei pedagogo protu suvokė, kad Lietuvos gimnazijų mokytojai negali mokinių akyse per vieną vasarą tapti „tarybiniais“, todėl juos „išmaišė“, masiškai perkilnodamas į kitus miestus, tai, beje, daug gimnazijų ir progimnazijų mokytojų išgelbėjo nuo trėmimo į Sibirą: vietinis „partinis-tarybinis aktyvas“ dažniausiai buvo bukagalviai tamsuoliai ir paprasčiausiai nežinojo, kad A. Mažylytė ir kiti pedagogai buvo aktyvūs nepriklausomos Lietuvos ir jos mokyklos kūrėjai; pradžios mokyklų mokytojai nebuvo perkilnoti, todėl jų buvo ištremta 1941 m. žymiai daugiau). Išvijus sovietinius okupantus, 1941–1944 m. A. Mažylytė vėl mokytojavo Kauno mokytojų seminarijoje.
Būdama tvirtų katalikiškų pažiūrų, A. Mažylytė sovietinėje mokykloje nepritapo. Iki 1948 m. dar šiek tiek dirbo dėstytoja valandininke Vilniaus pedagoginiame institute, bet neprigijo ir ten. 1944–1946 m. ji buvo Vilniaus I tarybinės ligoninės raštinės vedėja, 1946–1956 m. dirbo kiek kūrybiškesnį darbą Lietuvos MA centrinėje bibliotekoje (dabar – Vrublevskių biblioteka), parengė jos katalogų sistemą. Net artimi giminės nežinojo, kad ji buvo baigusi Teologijos ir filosofijos fakultetą, o pokario metų pažįstami – kad ji matematikė. Net ir rimtose monografijose ji dabar kartais pavadinama iškreipta pavarde – Maželytė... (Ažusienis A., Klimka L., Matulaitytė S.Bernardas Kuodaitis ir Lietuvos astronomija. Vilnius, 2007. P. 33, 34, 58, 146). Senatvėje A. Mažylytė gyveno ir mirė sesers dukros gydytojos Almonės Marcinkevičiūtės-Bernadišienės šeimoje.
A. Mažylytė laikytina pirmąja moterimi matematikos didaktikos mokslo pradininke Lietuvoje, nes pagal dabartinius reikalavimus šios mokslo srities mokslo daktarams ir docentams ji juos tenkintų (turėjo pakankamą mokslinių straipsnių skaičių, disertaciją būtų parašiusi ir apgynusi nesunkiai). Neatsitiktinai pokaryje, kai reikėjo kompensuoti praradimus, nes 2 matematikos profesoriai ir keletas docentų karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus ir trūko matematinių disciplinų dėstytojų visose aukštosiose to meto Lietuvos mokyklose ir į jas buvo pakviesta dirbti 10 gimnazijose dirbusių LU (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) įvairių prieškario laidų absolventų matematikų, jų tarpe buvo ir A. Mažylytė.
Atgal
.jpg)
