VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.04.Lietuvių politikos ir kultūros veikėjų pėdsakai Šveicarijoje

 Parengė istorikas Juozas Brazauskas

XIX a. pabaigoje- XX a. pirmoje pusėje Šveicarija darė didelę įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Šiuo laikotarpiu  katalikiškame Fribūro universitete studijavo apie pusantro šimto būsimų Lietuvos valstybės veikėjų.

1904 m. vasarą rašytojas Jonas Biliūnas praleido Lietuvoje – Panevėžyje, Šiauliuose, Anykščiuose. Sveikatą alinanti džiova trukdė rašytojui Jonui Biliūnui susikaupti kūrybos darbui. Rugpjūčio 4 d. susituokė su Augustino Janulaičio seserimi  Julija Janulaityte Kairių bažnytkaimio koplytėlėje, apsuptoje baltuolių beržų. Jie apsėjo be didelių iškilmių. Svarbu, kad šventė buvo abiejų širdyse. Pasėdėjo prie kuklių vaišių stalo Julijos tėviškėje. Jos motina palaimino, palinkėjo jiems laimės, santarvės.

Tikėdamasis pagyti, Jonas Biliūnas 1904 m. rudenį išvažiavo į Šveicariją, Ciurichą: „Iš Leipcigo būtinai ant kokių metų, jeigu ne daugiau, išsidanginsiu: keliausiu  dabar į Ciurichą”,- rašė 1904 m. rugsėjo 22 d. Jurgiui Šauliui. Šiame laiške pirmą kartą paminėjo, kad važiuos mokytis į Šveicariją.

Apie tai svajojo dar 1903 m. pradžioje būdamas Leipcige. Iš laiško Jurgiui Šauliui.1904 m. sausio 6 d.: „Baisiai noris man aplankyti Šveicariją. Kada nors – gal ir galėsiu nors vėliau nuvažiuoti. Žinoma, noris  <….> pamatyti Šveicarijos kalnus, orą, upelius ir lomas”.

Spalio 22 d., šeštadienį,  jau buvo Ciuriche: „Esu sveikas. Ciuricho oras puikus, kvėpuoju kuo geriausia”,- rašė laiške žmonai Julijai. Laiške Povilui Višinskiui skundėsi: „Esu Ciuriche jau, bet vienas kaip vilkas.<…> Šiandien pasiutusiai esu nuvargęs”. Atvykęs teturėjo pasiskolinęs 12 frankų. Ciurichas jam patiko. Gražus miestas ir grynas kalnų oras.

Ciuriche ne tik žavėjosi gamta, bet ir sekė kultūrinį gyvenimą, universitete toliau studijavo literatūrą. Prisipažino, kad Šveicarija teikia įkvėpimą, bet „medega beletristui guli” Lietuvoje. Povilui Višinskiui prisipažino, kad jam už politiką kur kas svarbiau literatūra, „stovinti arti žmogaus dvasios”.

Atvykęs į Ciurichą, bendravo su dviem  lietuviais: architektu ( Alfonsu Vaitkevičiumi) , mediku (Jonu Mikulsku). Iš 1905 m. sausio 13 d. laiško P. Višinskiui: „Išeinam naktį ar vakare į miestą ir atsistoję vėpsom į Ciuricho nakties gražumą…”. Save Jonas Biliūnas vadino filosofu, mat studijavo filosofijos skyriuje. Studijos buvo vaisingos ir įkvepiančios.

Ruduo – maloniausias metų laikas: saulė jau ne taip kaitina, dangus melsvas, o nuostabios gamtos spalvos dažnai išsilaiko iki pat gruodžio rūkų.  Rašytojas apsistoja senamiestyje, Neumarkt 15, pensionate „Mėlynoji lelija“.

Mažame kambarėlyje, trečiame aukšte („pačioje padangėje“), pasinėrė į kūrybą. Kambarėlį už 15 frankų išnuomojo praturtėjusio staliaus Alberto Dymando dukra Marta Bolje, ne per seniausiai ištekėjusi. Šis namas iki šiol stovi ir tuo pačiu pavadinimu. Jame rašytojas sukūrė testamentinį eilėraštį „Kad numirsiu, mane pakaskit“.

1905 m. balandžio-gegužės mėnesiais naujame bute ant kalno, netoli universiteto Nr.58 ( jis taip pat išlikęs) rašytojas gyveno kartu su žmona Julija Janulaityte – Biliūniene. Šieme bute jiems leista valgį išsivirti. Julija mokėjo skaniai ir pigiai gaminti. Gyveno apačioje, pirmame aukšte, nereikėjo laiptais laipioti. Tik kambarys nebuvo saulėtas. Šalia namo du sodeliai, kur gali sėdėti, saulėje šildytis, skaityti ir mokytis. Pro langą matė tyvuliuojantį Ciuricho ežerą, o už  jo rūkų aptrauktą sniego Uetlibergo kalną. Lengvos kaip pūkas lekiojo mintys, kilo galvoje tolimos tėvynės vaizdai. Grynas kalnų oras Jonui Biliūnui teikė vilties pasveikti...

Gavęs iš Amerikos lietuvių stipendiją, nuo lapkričio 1 d. tapo pilnateisiu universiteto studentu. Du mėnesius atsidavė literatūros studijoms ir pamažu tolo nuo visuomeninio politinio darbo. Iš 1904 m. gruodžio 10 d. laiško Jurgiui Šauliui: „Apart savo literatūros, nieko daugiau nenoriu žinoti<...> Nuo politikos  jau nebe vakar atsisakiau, <... tai dabar nė kiek ji manęs prie savęs netraukia“. Šveicarijoje ketino pasilikti ilgai.

Skurdžiai gyvendamas Ciuriche  pirmą semestrą lankė paskaitas universitete, kol liga neprogresavo. Antrą semestrą  vis dažniau paskaitas praleisdavo, kilo temperatūra. Liga nesitaisė ir 1905 m. pradžioje pasiguodė laiške žmonai Julijai , kad norįs grįžti į Lietuvą.

Sausio ir vasario mėnesiais daug rašė. Gimė vienas brandžiausių jo apsakymų ”Žvaigždė”- trumpas kūrinys šveicariškais motyvais, testamentinis eilėraštis „Kad numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto.”

1905 m. kovo 15 ar 16 d. pas Joną atvyko žmona Julija. Nuotaika kiek pagerėjo, atsirado noras kurti. Balandžio mėn. persikelta į kitą butą, ant kalno, arčiau universiteto.  Tuo laiku buvo parašyta alegorija „Laimės žiburys“.

Pasiaukojantis jaunos žmonos rūpestingumas ir slaugymas daug ką išgelbėjo. Lietuva būtų Jono Biliūno netekusi bent dviem metais anksčiau, tais dviem metais, kurie buvo patys našiausi jo kūryboje: „Liūdna pasaka“, „Piestupis“, „Brisiaus galas“. Jau mūsų minėtas apsakymas „Laimės žiburys“.

Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamos aukos visuomenės labui prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausių to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja žlugs ir moralė, paremta žmogaus neapykanta žmogumi. Laimė įsiviešpataus pasaulyje tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba.

Kūrinyje regime vyrus ir moteris  drauge pasirenkančius tą patį kolektyvinį siekį. Tai buvo XX a. pradžios pažangaus galvojimo vizija. Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe. Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama.

Pragyvenimas Šveicarijoje buvo brangus, mokslui ir knygoms reikėjo sukti nuo maisto. Organizmas silpo. Gydytojai patarė važiuoti namo, nes, anot jų,  liko gyventi tik keli mėnesiai… Gegužės pradžioje rašytojas Jonas Biliūnas su žmona grįžo į Lietuvą. Į Šveicariją rašytojas jau niekada nebegrįžo.

Grįžęs iš Šveicarijos, rašytojas gyveno Lietuvoje, bet rudenį išvyko į Zakopanės kurortą, kuriame mirė 1907 m. gruodžio 8 d. Palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. jo palaikai rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko rūpesčiu perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje, netoli Anykščių.

Tarp 1905-1907 m. pavasarių Ciuricho ir Fribūro universitetuose kaip laisva klausytoja, remiama „Motinėlės“ draugijos Lietuvoje organizacijos stipendija,  filosofijos, literatūros, pedagogikos, vokiečių bei prancūzų kalbų paskaitų klausė Marija  Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana („kad paskui geriau ir protingiau galėčiau rašyti“).

Atvyko 1905 m. balandžio 16 d.  Išlikęs namas, kuriame rašytoja nuomojo kambariuką, visai netoli Jono Biliūno gyvenamos vietos. Rašytojų bendravimas bei kaimynystė truko tik keletą savaičių. Daugiau kaip du metus Šveicarijoje būti neketino. Trys semestrus klausėsi paskaitų kaip laisva klausytoja- auditorė Ciuricho universitete, ketvirtą 1906 m. po vasaros atostogų vieną semestrą – Fribūro universitete.  Šiame katalikiškame universitete  mokėsi daug lietuvių kunigų.  Marija Pečkauskaitė gilinosi į literatūrą ir filosofiją- klauisėsi prof. M. Muninko ( M. de Munnynck) estetikos paskaitų, kurios vėliau sužavėjo V. Mykolaitį- Putiną.

Specialiai vardiniame pažymėjime 1905-1906 m. žiemos semestrui Ciuricho universitete  nurodomos šios klausytojo discipinos: sociologija, religijos filosofija, sistemiškoji filosofija, XIX a. dramaturgai, darbo problema. Didžiausią įspūdį jai darė du universiteto profesoriai :

F.V. Fersteris ir R. Zaičikas. Pirmasis  buvo itin kilnus, sudvasintas, mokėjęs pagarbiai atsižvelgti į kito  nuomonę, skaitęs moralinės etikos kursą.

M. Pečkauskaitės  idealas – gyventi tarp savų ir Lietuvoje darbuotis. Šveicarijos gamta Marijai Pečkauskaitei paliko neišdildomą įspūdį. Išsvajota šalis liko prisiminimuose.

Sugrįžusi į Lietuvą, Marija Pečkauskaitė parašė  „Šveicarijos įspūdžius“. Pirmoji publikacija išspausdinta „Vaire“1914 m. 5, 6, 9 numeriuose.  Pirmoje dalyje „Kelionė“ aprašyti  pirmieji kelionės įspūdžiai: „Nuolat matau ką nors nauja, neregėta.<...>Reginiai kaskart puikesni“. Šveicarijos sieną pravažiavo naktį. Marijai pasirodė, kad ji sapnuoja:

„Čia pat, už vagono langų, po mano kojomis, liūliavo didelis ežeras. Smaragdinės bangos spindėjo auksu po auksiniais saulės spinduliais. Anapus krantas žaliu amfiteatru kilo aukštyn. O ten, toliau, ant horizonto, tarsi baltų debesų eilė. Tai kalnai. Tai Alpės. Milžiniški įvairaus pavidalo, visi  balti ; aukštai savo puikias galvas iškėlę, amžinai saulei stačiai į veidą žiūrintieji- stovi, it kokia užburtoji šalis, balta, spindinti, nesutepta, skaisti, mistinga.

Apie Ciurichą ji rašė: „Čia viskas netikėta, nepaprasta. Eini štai gatve- ūmai matai prieš save aukštus, kaip siena, laiptus; ūmai įeini į trunelį; ūmai gatvė pasisuka, įlipi į kalną- ir štai puikiausias reginys išsiplečia žemai, po tavo kojų. Štai nuo gatvės į šalį ranguoja siauresnė gatvelė – takas tarp dviejų uolų sienų, apsigobusių žaliomis šakomis. Namai taip pat labai įvairios architektūros. Labai mažai tų biaurių, nuobodžių kazarmų ( kareivinių- J. B) stiliaus namų, kokių matai ant kiekvieno žingsnio mūsų miestuose. Čia kiekvienas namas su daugybe romantingų balkonų ir balkonėlių, apaugusių rožėmis ar šviesiai žaliomis glicinijomis, apsikrovusiomis begale violetinių ilgakekių žiedų, gracingais bokšteliais ir poetingais kampeliais – yra tarsi maža poemėlė“.

Ciuriche M.Pečkauskaitę stebino nepaprasta Ciuricho švara : „Labiausiai į akis Ciuriche puola – tai didelis švarumas“. Anot rašytojas, švara ir tvarka yra įaugę į šveicarų kraują, jog jis negali būti betvarkis.

Rašytoja romantiškomis spalvomis piešė vaizdą ant Uetlibergo kalno: „..akys pamatė stebuklingą reginį. Viršum manęs mėlynavo dangus lyg brangiausias zafyras, saulės spindulio pervertas, po manimi žaliavo žolės smaragdai...“(1914.“Ant Uetliberg‘o“). Sugrįžusi į Ciurichą taip aprašė gamtos grožį: „ Išilgai ežero tęsėsi žiburių vainikas, iš pradžių plonas, paskui kaskart platesnis ir tankesnis. Tartum koks angelas, pralėkdamas pro tą puikų klonį ir jo gražumo pagautas, priraškė keletą saujų  žvaigždžių  ir pabėrė žemėn. Ir snaudžia sau tylus, miegūstas ežeras tuose aukso žvaigždžių slepčiuose, lyg tas stebuklingasis pasakos ežeras, ant kurio plauko sužavėta karalaitė, aukso antimi paversta“. Laisvalaikiu rašytoja keliavo po apylinkes, lankė meno paminklus bei galerijas, dalyvavo visuomeninėje veikloje (1906 m. „Sandaros“  lietuvių studentų draugija).

1906-1908 m. Šveicarijoje, Švyco katalikiškoje gimnazijoje mokėsi būsimasis Lietuvos valstybės veikėjas, jauniausias 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Bizauskas.

1906 m. iš Sankt Peterburgo į Berną atvyko studijuoti Vanda Mingailaitė- Tumėnienė (1880-1976). Medicinos studijas baigė 1911 m. Baigusi trijų mėnesių kursus Sankt Peterburge, 1912 m. grįžo į Šveicariją  ir dvejus metus dirbo privačioje Davoso tuberkuliozės sanatorijoje.  Uždarius šią sanatoriją, dirbo  netoli Bazelio  esančioje Lystalio apskrities ligoninėje, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,  išvyko atgal į Rusiją.

Nepriklausomoje Lietuvoje  Vanda Mingailaitė- Tumėnienė įdiegė daug naujovių medicinos srityje. 1923 m. ji įkūrė Lietuvos universiteto Medicinos  fakultete Vaikų ligų katedrą, kuri buvo pagrindu kuriant Valstybinę vaikų ligų ligoninę. Iki 1944 m. V. Tumėnienė vadovavo šiai ligoninei. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Dabar jos vardu pavadintas Kauno ligoninės Vaikų reabilitacijos centras.

Rašytojas ir pedagogas Justinas Tumėnas (1881-1946), V. Mingailaitės vyras, už kurio ištekėjo 1912 m. Grenoblyje,  taip pat studijavo Berno universitete, 1917 m. dėstė Ženevos universitete filosofiją. Berne ir Ženevoje išleistos kelios jo knygos.

1904 m. Berno kantone (dabar Beatenbergas) širdies ritmo sutrikimus gydėsi gydytojas, politikas Jonas Basanavičius (1851-1927). Tas dienas, kupinas susižavėjimo Šveicarijos gamta, aprašė autobiografijoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Pasigydęs J. Basanavičius keliavo po Šveicariją aplankė Liucerną, nuvyko prie Keturių kantonų ežero, pasiekė Rigi Kulmą (1797 metro aukščio). Čia jis nekaip pasijuto, skirtingai nuo Jono Mačiulio- Maironio.

Į Šveicariją gydytis atvyko ir Gabrielius Narutavičius (1865-1922). 1886 m. atvyko į Šveicariją, Davosą, gydytis plaučių ligos. Sustiprėjęs 1886-1891 m. studijavo statybos inžineriją Konfederacijos  politechnikume Ciuriche ( nuo 1911 m. Ciuricho valstybinė aukštoji technikos mokykla). Nuo 1906 m. dėstė šioje mokykloje, nuo 1908 m. tapo hidrotechnikos profesoriumi. Šveicarijoje padarė įspūdingą karjerą. 1917-1920 m., užtvenkus Wohlensee ežerą netoli Berno, buvo pastatyta Muhlebergo vandens jėgainė. Tai buvo pats moderniausias betono statinys to meto Europoje.

Šiuo savo kūriniu G. Narutavičius didžiavosi visą gyvenimą. 1919 m. Lenkijos vyriausybės kvietimu išvyko į Varšuvą, kur tapo viešųjų darbų ministru ir trumpam dirbo užsienio reikalų ministru. 1922 m. buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Po penkių dienų nuo prisaikdinimo

G. Narutavičius dėl politinių motyvų buvo nušautas.

Jo brolis Stanislovas Narutavičius priėmė Lietuvos pilietybę, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.

Atgavus lietuvių spaudą Lietuvoje ėmė kurtis mokslo draugijos. Taip buvo paruošta dirva Vilniaus universitetui atgaivinti. Tuo metu įvairiuose Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose filosofiją studijavo Romanas Bytautas, Aleksandras Dambrauskas- Adomas Jakštas, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis – Putinas, Pranas Dovydaitis, Pranas Kuraitis, Izidorius Tamošaitis ir kiti jaunuoliai.

Jie paklojo pagrindus profesionaliai lietuvių filosofijai. 1922 m. įkurtame Kauno universitetye pradėtos dėstyti flosofinės discipinos, imta leisti filosofijos žurnalą LOGOS. Nuo tada atsivėrė langas į Europos kultūrą.

Modernistinės filosofijos pradininku Lietuvoje laikomas Romanas Bytautas. Jis vienas iš tų lietuvių kultūros veikėjų, kuris nesulaukė Vasario 16-osios.

Romanas (vėliau vadinosi Ramūnu) Bytautas gimė 1886 m. rugpjūčio 22 d. Drobūkščiuose, Varnių valsčiuje, smulkių bajorų šeimoje (dabar Telšių rajonas). Baigęs Kražių pradžios mokyklą,  įstojo į Permės gimnaziją. Po metų sugrįžo į Lietuvą. Mokėsi Vilniaus 1-oje gimnazijoje.

Anksti pradėjo rašyti eiles, tiesa, rusiškai. Ankstyvoji kūryba neišliko, nes buvo sudeginta. 1905 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos- matematikos fakultetą. Po dviejų metų perėjo į Istorijos- filosofijos fakultetą. Be filosofijos, domėjosi kalbomis, politine ekonomija. Kruopščiai parengė disertaciją, kurioje siūlė derinti materializmą ir idealizmą (V.Wundto sielos supratimo kritika). Už šį darbą universitetas suteikė aukso medalį.

R. Bytautas buvo paliktas Maskvos universiteto Filosofijos katedroje rengtis profesūrai. R. Bytautas stengėsi atsiliepti į tuometinės Lietuvos dvasinio gyvenimo aktualijas. Nuo 1906 m. dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos ir Lietuvos mokslo draugijos veikloje, padėjo įkurti pirmą lietuvių moksleiviams skirtą žurnalą „Aušrinė“(1910). Jame spausdino svarbiausius savo straipsnius.

Esminiu tautos atributu laikė kalbą. Bet į ją pažvelgė filosofo žvilgsniu. 1908 m. parašė straipsnį „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“.

Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio darbas lietuvių kalba. Filosofo nuomone, kalbos raida sutampa su tautos kultūros istorija ir atspindi tautos santykį su pasauliu ir mąstymo būdą.

Bet ryškiausiai šias problemas atskleidė straipsnyje „Tauta ir tautiška sąmonė“(1913 ). Šiame straipsnyje filosofas pastebėjo : „Tauta yra kuopa žmonių, suvienytų dvasiško tvėrimo interesais, kurie kyla bendrinės kalbos, kaipo kolektyvaus dvasiško veikimo organo, pamatu. Per kalbą įvyksta žmonių dvasiškas bendradarbiavimas, per kalbą žmonija gauna galią sudėti atskirų individų  prietyrius į vieną visuotinę prietyrą, o tai būtina pirmyneigos sąlyga. Galima sakyti kalbą esant žmonijos dvasiško veikimo pamatu, ant kurio išauga visuomenės organizacija ir visa jos kultūra“.

Anot filosofo, kalba yra tautos saviraiškos forma, sudaro jos kultūrinio bendravimo pamatą. Tautos viena nuo kitos skiriasi savo kultūra. Kiekviena tauta turi ypatingą savo raštiją, meną, poeziją, mitologiją. Tai sudaro tautos dvasinį fondą.

Dori ir nedori gali būti įvairių pasaulėžiūrų žmonės. R. Bytautas manė, kad žmogui tikėjimas būtinas : „Tikėjimas būtinas žmogaus dvasios elementas. Be jo negali būti gyvenimo, veiklos. Tikėjimas būdingas kiekvienam žmogui ir lenkia jo elgesį, net to, kuris savo pasaulėžiūra pasiryžęs grįsti grynu žinojimu – mokslu. Jis yra tikrasis istorijos judintojas: viltis ateitimi, tikėjimas idealu veda žmoniją pirmyn”. Visus tuos dalykus žmogus suvokia remdamasis filosofija. R. Bytauto įsitikinimu, filosofinis išsilavinimas būtinas kiekvienam žmogui.

R. Bytautas 1913 m. susirgo kaulų tuberkulioze. Liga sparčiai progresavo. Filosofas išvyko gydytis į Druskininkus, paskui – į Italiją ir Šveicariją. Šioje Alpių respublikoje jis ir mirė: Lezene, prie Ženevos ežero, Vo kantone 1915 m. birželio 22 d., nesulaukęs dvidešimt devynerių metų. Ten ir palaidotas. Kapas dabar niekam nežinomas…

1932 m. gruodžio 16 d. kapą aplankė Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas. Kapas Nr.209 buvo senoje kapinių dalyje. Stovėjo medinis kryžius iš plonų lentelių. Kapas aptvertas geležine tvorele prie pat tvoros. Visa tai sužinome iš ambasadoriaus… vizitinės kortetelės, saugomos LCVA.  Kapinių akmeninėje sienoje 2015 m. pritvirtinta atminimo lenta filosofui Romanui Bytautui ir dailininkui  Antanui Samuoliui atminti. Tais metais buvo minimo R. Bytauto mirties 100-osios metinės.

„Aušrinė“ pažadino ir subūrė to meto pakrikusį ir išsibarsčiusį lietuvių jaunimą į didelį būrį, užmezgė jo bendravimą tarpusavyje ir su tauta, sutvirtino jos lietuviškumą ir pasiryžimą dirbti jos labui.

Maironio atminimo lenta ant St.Charles vilos koplyčios

Maironio atminimo lenta. Nuotraukos iš Birutės Brazauskienės archyvo

...Žinoma, kad 1928 m. liepos viduryje Bazelyje keletą dienų praleido poetė Salomėja Nėris. Nepaprastą įspūdį poetei paliko Bazelio katedra ir ypatingai Reino upė („O, sveikas Reine, mano svajone. Sveikas, pasakų Reine“).

Tai buvo pirmoji poetės kelionė į Šveicariją. Savo kelionės įspūdžius parašė 1928 m.“Lietuvos aide“ straipsnį „Bedieviškas miestas“. Ciuriche, Rehalp kapinėse aplankė vienintelio šveicarų lyriko H.Leutholdo kapą. Šis šveicarams mažai žinomas lyrikas S.Nėrei savo dvasia buvo artimas.

Straipsnyje poetė pastebėjo: „Linksmas, gyvas ir bedieviškas miestas yra Ciurichas. Mokslo, meno ir ypatingai menininkų bei poetų centras. Kokių tautų menininkai čia studijavo ir gyveno. Pačių šveicarų visas poetų ratas čia gimė ir mirė“.

Verta priminti, kad Ciuriche gyveno Mocartas, Getė,Tomas Manas.Čia prasidėjo dadaizmo judėjimas, daugiau kaip prieš 100 metų miesto centre duris atvėrė pirmasis Europoje vegetariškų patiekalų restoranas.

... Eilėmis apdainavusi Šveicarijos grožį, poetė to paties „Lietuvos aido“ straipsnyje „Alpėse“ pastebėjo: „Paskutinį kartą aš važiuoju švariu šveicarų traukiniu į Šafhauzeną. Už keleto valandų reiks persėsti į svetimą, vokiečių traukinį. Kas ne šveicarų- man svetima.O Šveicarija man – kaip motina. Per tas pora savaičių aš taip prisirišau savo širdį prie šio stebuklingo krašto, kad dabar man skaudu atsiskirti...“. Šafhauzenas buvo paskutinė Šveicarijos žemės pėda. Reino kriokliai jai buvo stebuklas: „O Dieve !Tai gražiausia, ką  tu davei man šią vasarą pajusti! Tai yra kartu baisiausia ir skaudžiausia! Mano laimės ir skausmo karūna“.

Antrą kartą poetė Šveicarijoje lankėsi 1930 m.  vasarą kartu su doc. Balio Sruogos atrinkta grupe. Tačiau pirmoji kelionė paliko neišdildomų įspūdžių. Gal todėl, kad keliavo su  gerbiamu ir mylimu žmogumi, šveicarų prof. Juozu Eretu. Kelionėje poetė pajuto šio krašto išskirtinumą ir grožį

( „O baltieji kalnai, o baltieji kalnai / Nusilenkt aš jums kaip dievams atėjau...“). Būta ir kitos priežasties. Antroji kelionė 1930 m. į kalnus galėjo baigtis tragiškai. Nenusisamdę brangiai kainuojančio vadovo, grupė pasikydo kalnuose ir tik atsitiktinai išsigelbėjo nuo mirties...

Centrinėje Šveicarijos dalyje gydėsi ir ilsėjosi kunigas ir poetas Jonas Mačiulis- Maironis. „Ežero skaisčios bangos liūliavo /Žaliu smaragdu; /Saulė už Alpių leidos sustingus...“ atmename kiekvienas dar nuo mokyklinio suolo. Gal tuome dar nesuvokėme, ką reiškia eilutės:

„ Kiek atminimų- atsitikimų / Gyvų kitados /, Vienas už kitą brėško ir švito / Anapus ribos!

Klausydamas Liucernos bažnyčių varpų aido, supdamasis valtyje ant Keturių kantonų ežero, žvelgdamas į snieguotą Pilatus kalno viršūnę poetas jautriai aprašo tolimą tėvynę, jos ilgesį, jaunystės prisiminimus: „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Užmatyt negali Lietuvos; /<...> Ir tą šalį norėtų pasiekti akis, /Kur Dubysos atkrančiai žali“.

Pirmą kartą į Šveicariją poetas atvyko 1894 m. 1899 m. laiške Adomui Jakštui rašė: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartus buvau ir kur maloniaus tarp gamtos grožybių“.

1907 m. liepos mėn. Maironis užbaigė poemą „Jaunoji Lietuva“. Ilgą laiką nebuvo žinoma, kurioje vietoje buvo sukurta garsi poema. Dabar jau tapo aišku. Megenas, keturi kilometrai už Liucernos. Tereikėjo atsiversti sukurtos poemos pabaigą. Joje parašyta: „Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoje 25 d. liepos 1907 m.“  Šveicarijos lietuvių pastangomis. 2007 m. prie istorinės vilos koplyčios sienos pritvirtinta atminimo lenta, menanti lietuvių tautos dainiaus šioje vietoje sukurtą poemą „Jaunoji Lietuva“. Už kelių šimtų metrų – Keturių kantonų ežeras, o už jo stūkso Rigi Kulmas-didingas kalnų masyvas- poeto įkvėpimo nebylūs liudininkai. Apima pasididžiavimo jausmas – čia įamžinta poeto sukurta būsimos Lietuvos  vizija.

Ieškodamas kūrybai įkvėpimo dailininkas Petras Kalpokas Tičine, netoli Lokarno, 1909 m. nusipirko 300 kvadratinių metrų sklypelį žemės, iš akmenų pats pasistatė jaukų namelį. Čia pat  figų medžiai, vynuogienojai, slėnyje šniokščiant upė. Dailininkas tapė švelniai baltuojančius pavasario berželius, tamsias giraites, mažus upelius ir ...ilgėjosi tėvynės, o  akyse stovėjo aukšti beržai svyruonėliai, tamsios eglės, šiaudais dengtos samanotos bakūžės... 1910-1913m. Šveicarijoje tuberkuliozę gydėsi poetas Jurgis Baltrušaitis. Į Šveicariją jis atvyko iš Maskvos su žmona Marija ir sūneliu Jurgiuku. Apsistojo Zimeno kalnų slėnyje, Cvaizimeno miestelyje, 948 m. virš jūros lygio „Monbijou“ pensionate. Šveicarijoje poetas ne tik pasveiko, bet išleido  ilgai lauktą savo kūrybos knygą „Žemės laiptai“(1911, rusų kalba).

Pirmą kartą Šveicarijoje Jurgis Baltrušaitis lankėsi 1902 m. po kelionių Italijoje ir Austrijoje. 1907 m. poetas lankėsi Danijoje, Olandijoje bei vėlgi Šveicarijoje. 1912 m. pavasarį, jau vienas be šeimos, vėl išvažiavo į Šveicariją ir čia buvo iki tų pačių metų rudens. Tuomet jau pasveikęs sugrįžo į Rusiją. Rinkinį „Kalnų takas“(1912, rusų kalba)  poetas paruošė taip pat dar gyvendamas  Šveicarijoje.

Kalnai Jurgio Baltrušaičio poezijoje – sakrali vieta, gamtos sukurta šventovė, leidžianti žmogui patirti dieviškąją galią, pajusti Visatos vientisumą. Kelionės į Vakarų Europą tarp inteligentų buvo laikomos gero tono ženklu ir būtinos bendram išprūsimui.

Į užsienio kurortus rusai atvažiuodavo ilsėtis ir gydytis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Šveicarijoje lankėsi  visi įžymūs rusų poetai, išskyrus

A. Puškiną ir M. Lermontovą.

 

 

 

 

 

Atgal