VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

09.02. Skapiškietis kun. Petras Tijušas (1921 07 08–1948 04 25–1999 12 11)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Tvirų kaime (nuo Skapiškio miestelio link Pandėlio 4 km.) Stasio Belecko ir Katrės Valentukaitės šeimoje išaugo trys vaikai: dukra Joana, sūnūs Romas ir Jonas.  Beleckaitė Joana (1902–1979 03 29) ištekėjusi už Petro Tijušo (1896 03 08–1945 01 19) sulaukė 4 vaikų: Petro, Alberto, Almonės ir Eugenijos. Albertas ir Almonė mirė maži.

Kunigo Petro vaikystė

Vyriausias sūnus – būsimasis kunigas Petras gimė 1921 m. liepos 8 d. (kitur įrašyta birželio 8d.), jauniausia – Eugenija – 1940 m. balandžio 9 d.

Tijušai turėjo mažai (2 ha žemės), laikė karvę, turėjo bičių, didelį vėjinį malūną, kalvę, vėlė milą. Petras Tijušas buvo labai nagingas, darbštus, tad ir sūnui Petrui nuo mažens buvo griežtas. Vaikas, negalėdamas ilgiau bendrauti su bendraamžiais, lankydavosi malonybiniais vardais vadinamų senmergėlių Marijonytės ir Elizbietytės namuose.

Paaugęs Petriukas daug laiko praleisdavo su daug už jį jaunesnėmis pusseserėmis – mamos brolio Romo Belecko (1905–1984) ir Onos Vilimaitės (1908–1983) dukromis: 1930 m. gimusia Eugenija (ištekėjo už Antano Naujiko, 1926–2002) ir 1932 m. gimusia Aldona (ištekėjo už Povilo Kytros, 1917–2008). Įdomus pastebėjimas, kad Petras, pasak Aldonos Kytrienės, jos tėvus vadino ne dėdė ar dėdienė, ne Ona ir jos vyras – o „Onais“.

Kitas Petro dėdė iš motinos pusės – Jonas Beleckas išėjo užkuriomis į Miliūnų kaimą, vedė Genovaitę Jokubauskaitę, išaugino sūnų Algį ir dukrą Savutę.

Kaip yra pasakojusi Aldona Kytrienė (1932 01 01–2015 11 19), tėvai dažnai ją ir seserį palikdavo Petro globai ir priežiūrai. Jis mėgo mergaites auklėti, ypač savo „aukojamų Mišių“ metu, nes nuo pat mažens  vaidino kunigėlį. Petras patarnaudavo šv. Mišiose kan. Nikodemui Kasperiūnui  (1872 01 22–1896 05 18–1956 02 13), tad sekmadieniais paliktas prižiūrėti mergaičių, rugiuose pasistatydavo altorių ir, suklupdęs mergaites, „aukodavo Mišias“, neleisdamas joms ne tik sukosėti, bet ir pakrutėti. O Aldutė su Augute buvo paklusnios, džiaugėsi turėdamos tokį pusbrolį. Petras mėgdavo uogauti, tad į mišką vesdavosi ir mergaites. Šios gi, prisivalgiusios uogų, norėdavo namo. Tada Petras pasodindavo mergaites ant kelmo, rinkdavo aplink uogas ir kad jos „nezystų“, sekdavo pasakas, deklamuodavo eilėraščius ar juokindavo. Taip joms pasėdėjus ant kelių kelmų, Petras prisirinkdavo krepšį uogų, įpildavo į puodelius ir mergaitėms. Deja jos, beeidamos namo, dažnai užkliūdavo už kelmo ir uogas išberdavo.

Karo ir pokario metai – tėvo netektis.

Baigęs Skapiškio pradžios mokyklos 6 skyrius ir Kupiškio gimnaziją, kanauninko N. Kasperiūno remiamas 1943 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Karo pabaigoje padegamosiomis kulkomis buvo apšaudyti Tvirai – beveik visas kaimas sudegė. Iš Joanos ir Petro Tijušų sodybos likosi tik kalvė. Joanos brolio Romo Belecko vienkiemis, nors ir buvo apšaudytas – nesudegė. Joana su šeima apsigyveno brolio namuose.

Aldona Kytrienė yra pasakojusi, kad 1945 m. pradžioje į jų sodybą įsiveržę stribai ieškojo Petro Tijušo. Nors buvo aiškinama, kad jis mokosi Kauno kunigų seminarijoje, „sovietų valdžios gynėjai“ šaukė, kad jis banditas, kad jis slapstosi. Tad intensyviai ieškojo po visus namus, net plėšė grindis, o nesuradę – išsivarė tėvą. Kartu su Petru Tijušu varėsi Petrą Kaladę, Leoną Matuzą, Kytrą, Kirstuką ir Notigalės miške sausio 19 d. visus nušovė. O tuo metu susišaudant su partizanais, buvo ir nukauta 12 laisvės gynėjų. Stribai partizanus atvežė į Skapiškį ir išmetė prie stribynės, po to nuvežė į Pandėlį. Ten irgi jų kūnus išmėtė miestelyje, vėliau sumetė į pieninės šulinį.

Miške paliktus nušautus vyrus suradę žmonės atpažino ir pranešė giminėms, šie gi slapčia parsivežė ir palaidojo.

Romas Beleckas padarė karstą ir Petrą Tijušą palaidojo Tvirų kapinėse. Po kurio laiko, jau tapęs kunigu Petras savo tėvui ir anksti mirusiems broliui Albertui bei sesei Almonei pastatė paminklą ir jį pašventino. Vėliau čia atgulė motina, o 1999 m. ir jis pats, o  2010 m. – sesuo Eugenija.

Aldona Kytrienė yra pasakojusi, kad seminaristas Petras, sužinojęs apie tėvo netektį, atvažiavo aplankyti motinos. Išlipęs iš siauruko (per Tvirų kaimą tuomet ėjo geležinkeliukas), klupdamas iš skausmo ir vėl kildamas jis ėjo namo. O šią skaudžią žinią jam pranešė krikštatėvis Ksaveras Rakauskas, kai Petras, gerai išlaikęs egzaminą, tad linksmai nusiteikęs, ėjo namo...

Joana Tijušienė nebeturėjo ne tik namų, neteko ir vyro. Po kurio laiko jos broliai Romas su Jonu ant sudegusio namo pamatų pastatė naujus namus, kuriuose buvo suruošti pietūs kun. Petro Tijušo primicijoms.

Petras Tijušas – kunigas

1948 m. balandžio 25 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas kunigais įšventino penkis, kilusius iš Panevėžio vyskupijos: Petrą Adomonį (1922 01 22 –1948 04 25–2001 04 16), Alfonsą Gražį (1923 02 09–1948 04 25–1992 02 24), Petrą Tijušą (1921 07 08–1948 04 25–1999 12 11), Vytautą Tvarijoną  (1924 05 07–1948 04 25–1994 01 10) ir Adolfą Breivę (1924 01 15–1948 04 25–2002 07 29). 

Pirmas šv. Mišias kun. Petras Tijušas aukojo Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje. Itin simboliška, kad primicijų metu iš brolio kun. Petro rankų Eugenija priėmė Pirmąją Šv. Komuniją.

Primicijose dalyvavo būrys kunigų, labai daug žmonių – tai reta šventė Skapiškio miesteliui ir aplinkiniams kaimams. O vaišių stalui maistą nešė visas Tvirų kaimas. Vyriausiai šeimininkei Julei Kaladienei talkino kitos šeimininkės bei jaunimas.

Po primicijų Aldutė su tėveliu Romu Belecku palydėjo kunigą į Rokiškį – tada mergaitė pirmąsyk važiavo traukinuku.

Kun. Petras Tijušaskunigo sesuo Eugenija (Tvirai, 1948 m.)Beleckienė, kun. Petras ir Romas Beleckas. Stovi: Joana Tijūšienė, kunigo pusseserė Aldona su vyru Povilu Kytra

Kunigas Petras Tijušas sėdi su motina Joana Tijušiene. Už jų stovi kunigo sesuo Eugenija (Tvirai, 1948 m.)

Kun. Petras Tijušas su giminaičiais, motina. Priekyje pusseserė  Eugenija su vyru Antanu Naujiku. Iš kairės sėdi Ona Beleckienė, kun. Petras ir Romas Beleckas. Stovi: Joana Tijūšienė, kunigo pusseserė Aldona su vyru Povilu Kytra

Kun. Petras Tijušas mėgo keliauti su dviračiu. Pumpėnai

Kun. Petras Tijušas Tvirų kapinėse šventina paminklą tėvui, broliui bei sesei. Nuotraukas  straipsnio autorei padovanojo kunigo sesuo Eugenija Beleckienė ir kunigo pusseserė Aldona Kytrienė

Pirmoji darbo vieta Pasvalys (paskirtas 1948 m. balandžio 25 d.), kur dirbo vikaru.  Kun. Petrui Pasvaly padarė prostatos operaciją, vėliau gydė Panevėžyje (nesilaikė šlapumas). Augo jo baimė ir didėjo nerimas. Gydytojai (Panevėžyje) tai matydami, pasiūlė pasigydyti Naujoje Vilnioje. Tačiau ten jį aplankiusi sesuo pamatė, kad po vaistų gausos brolis tampa tarsi neveiksnus. Pumpėnuose, išsivysčius aterosklerozei, šeimininkei tapo sunku prižiūrėti tokį ligonį. Gydytoja pasiūlė Joniškėlį. Čia itin rūpestingai prižiūrėjo seselė – slaugytoja, mat jos sūnus mokėsi kunigų seminarijoje. Po kurio laiko, kun. Antano Balaišio iniciatyva iš Joniškėlio buvo nuvežtas į Pasvalį, o iš ten vėliau į Rokiškį…

Po metų (1949 08 02) perkeliamas į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą vikaro pareigoms. Neilgai tedirbo Panevėžyje. Skundėsi, kad sunku dirbti miesto parapijoje. Vyskupas Kazimieras Paltarokas nenoromis patenkino jo troškimą dirbti kaimo parapijose ir po trijų mėnesių perkėlė į Naujamiestį  Šv. apaštalo Mato parapiją, o 1950 m. sausio 12 paskyrė į Smilgius (Panevėžio r.) Šv. Jurgio parapiją. 1951 m. kovo 10 d. paskyrė laikinai pavaduoti Sidabravo Švč. Trejybės parapijos administratorių, o 1951m. birželio 19 d. paskyrė Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos administratoriumi (Biržų r.), kur jis dirbo beveik 16 metų.

Kunigo sesuo Eugenija

Eugenija Tijušaitė (1940 04 09–2010 01 18), mokydamasi Skapiškyje, brolį kunigą lankydavo dirbantį Smilgiuose. Iš ten per Saločius brolis ne kartą yra nusivežęs į Rygą, ten kai ką nupirkdavo savo mažajai sesutei. Eugenijai mokantis 10 klasėje, tokios kelionės metu brolis nupirko rudą paltą.

1958 m. Eugenija baigė Skapiškio vidurinę mokyklą (auklėtoja Aleksandra Klevičkienė, 1918 05 27–2008 06 23). Eugenija  su džiaugsmu prisimena chemijos mokytoją Magdaleną Gudaitytę  (1913 03 03–1992 09 22), kuri per egzaminą jos žinias įvertino penketu (tuomet tai aukščiausias balas). Mergaitė svajojo studijuoti mediciną, tačiau nušautas tėvas, brolis kunigas... Charakteristikoje (ji buvo įteikta antspauduotame, užklijuotame voke) apylinkės sekretorius nieko nenutylėjo. Be abejo, su tokia charakteristika niekas nepriėmė net dokumentų.

1960 m. Eugenija ištekėjo už Antano Belecko (1930 04 02 – 2012 04 02) ir likosi kolūkyje. Dirbo įvairius darbus: „Ąžuolo“ kolūkio kuro sandėlyje, apylinkės taryboj – karinės įskaitos vedėja ir kitur. Eugenija ir Antanas Beleckai išaugino du vaikus. 1962 m. gimęs Linas, baigęs technikumą Vabalninke, dirbo tekintoju; 1966 m. gimusi dukra Rima Beleckaitė (1966 02 22–2014 12 03), baigusi medicinos seserų mokyklą Panevėžyje, dirbo Pandėlio ligoninėje. Deja, gyvenimą baigė tragiška mirtimi.

Ištekėjus dukrai Eugenijai, Joana Tijušienė persikėlė gyventi pas ją ir žentą, o savo namus pardavė. Kunigas Petras labai mylėjo motina – kiek galėdamas lankė, rėmė ją materialiai.

Kunigas Petras Smilgiuose

Kunigas Petras Tijušas, kaip žinome, Smilgiuose  Nukryžiuotojo Jėzaus parapijoje dirbo beveik 16 metų. Smilgiuose klebonijos nebuvo. Kunigas gyveno pas žmones (puskilometris nuo bažnyčios), turėjo kambariuką. Kaip pasakoja sesuo Eugenija, turėjo gerą šeimininkę Emiliją (pavardės neprisiminė). Ji ne tik skaniai gaminusi įvairius patiekalus (buvo baigusi kulinarijos mokyklą), bet buvo labai nuoširdi, gero būdo. Nepaisant kunigo griežtumo – visada besišypsanti. Šeimininkė Emilija labai mėgo kunigo seserį, kuri, atvykusi aplankyti brolio, likdavosi ir nakvoti. Ištekėjusi Eugenija brolį lankydavo kartu su vyru Antanu – važiuodavo motociklu.

Smilgiuose kun. Petrui šv. Mišiose patarnaudavo Jonas Kubilius, vėliau, dar nebaigęs muzikos mokslų,  dirbo vargonininku. O baigęs mokslus išvyko dirbti į Klaipėdą, tačiau su kun. Petru palaikė bičiuliškus santykius ne tik jis, bet ir jo žmona, o gimus sūneliui kunigas tapo jo krikšto tėvu.

Kunigas Petras nepamiršo skapiškėnų

Su kunigu Petru artimai bendravo skapiškietis – kun. Antanas Balaišis (1923 01 01–1948 10 31–2005 11 07). Šiaip kun. Petras draugų neturėjo, bičiuliautis nemėgo, tačiau atvykusius skapiškėnus džiugiai sutikdavo. Šeimininkė paruošdavo skanaus maisto, išdėstydavo gražiausius indus – kunigas norėjo, kad stalas blizgėtų, mat jis, kaip yra pasakojusi sesuo, turėjo pomėgį indams – kur benuvyktų vis jų pirkdavo, tad turėjo jų daug sukaupęs.

Aldona Kytrienė yra pasakojusi, kad Skapiškio jaunimas su kepiniais ne sykį važiavo į Smilgius sveikinti kraštietį Vardo dienoje.

Ir pats kunigas nepamiršdavo aplankyti giminaičių iškilmingomis progomis. Taip jis 1950 m. vienu metu sutuokė abi savo pusseseres, kurias globojo vaikystėje ir kurios buvo tokios kantrios tada jo „aukojamų Mišių“ metu – palaimino Aldonos Beleckaitės ir Povilo Kytros bei Eugenijos Beleckaitės ir Antano Naujiko santuokas. Kun. Petras palaimino ir savo dėdės Romo ir Onos Beleckų sutuoktuvių penkiasdešimtmetį. Atvykdavo sutuokti ir kitų Tvirų bei Skapiškio gyventojų porų.

Darbas Pumpėnuose

1967 m. paskirtas kun. Petras Tijušas buvo paskirtas Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonu, kartu aptarnavo ir Kriklinių  Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos tikinčiuosius. Paskirtas į Pumpėnus kunigas dirbo iki kol leido sveikata ir gyveno iki mirties. Pumpėnuose kunigas suorganizavo nemažą chorą, didžiulę procesiją, šventorius pasipuošė gėlėmis.

Pumpėnuose kun. Petras jau turėjo kleboniją – nedidelį namelį netoli bažnyčios už upelio. Į bažnyčią kunigas eidavo per tiltą. Pasak Eugenijos Beleckienės, sykį jį bandė nuo to tilto nustumti, grasino susidoroti, gąsdino telefono skambučiais, tad kunigas buvo net išjungęs telefoną. Šie gąsdinimai kilo todėl, kad ne visiems patiko kunigo elgesys. Kunigas Petras buvo labai griežtas: jei mirė girtas ar be sakramentų, jis, nepaisant keliamo triukšmo, atsisakydavo laidoti. Be abejo, tokie gąsdinimai atsiliepė kunigo sveikatai.

Be to, Pumpėnuose kunigas patyrė dvi dideles netektis: 1979 m. kovo 29 d. mirė motina. Ją Tvirų kapinėse palaidojo kun. Juozapas Lukšas (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09).  Po kurio laiko mirė ir kunigo Petro šeimininkė.

Sesuo prisimena, kad į motinos laidotuves atvažiavo Pumpėnų choristai. Iš jų kalbų pajuto gilią pagarbą broliui kunigui.

Pumpėniškių pagarbą kunigui liudija Pumpėnų Carito žodžiai, įrašyti 1998 m. balandžio 26 d.:

Ir štai prabėgo Jūsų 50 kunigystės darbo metų, iš jų 32 metai Pumpėnų parapijoje.

Darbų tiek padaryta, gerų minčių prisėta, jėgų tiek išdalinta, širdies nepagailėta.

Brangus Tėve, ganytojau, per gyvenimą žengei su Kristumi, mokei žmones jį visada mylėti.

Sveikiname Jubiliejaus proga. Telaimina ir ateityje Visagalis Dievas Jūsų kelią, suteikia stiprybės, sveikatos, telydi Jus Viešpaties malonė.

Sudėtinga kun. Petrui buvo rasti gerą šeimininkę. Pagaliau šio darbo ėmėsi Emilija Sadauskaitė, slaugiusi jį ligoje, prižiūrėjusi iki mirties.

1986 m., nusilpus sveikatai, kun. Petras Tijušas jo paties prašymu, atleidžiamas iš Pumpėnų parapijos klebono pareigų ir paliekamas vikaro teisėmis.

Kunigas Petras Tijušas pašaukiamas į Amžinybę.

Kunigo sesuo Eugenija straipsnio autorei yra pasakojusi apie brolio ligas: operacijas, ligonines Pasvalyje, Panevėžyje, Naujoje Vilnioje, Joniškėlyje, vėl Pasvalyje, Rokiškyje. Pasakojo, kad šalia nervų ligų išsivystė ir aterosklerozė, kad jį rūpestingai slaugė Joniškėlyje, mat seselės – slaugytojos sūnus mokėsi kunigų seminarijoje... Paskutinė ligoninė – Rokiškyje. Čia apsilankiusios sesers jis kas kartą prašydavo: „Vežkit mane namo“, t. y. į Pumpėnus.

Parvežus į Pumpėnus, apsirgo plaučių uždegimu. Nekrentant aukštai temperatūrai, šeimininkė norėjo skambinti sesei, bet kunigas sudraudęs. Šeimininkė Eugenijai paskambino jau kunigui mirus – 1999 m. gruodžio 11 d. Sesuo greit atvyko į Pumpėnus, padėjo pašarvoti bažnyčioje. Į Pumpėnus atvyko ir kiti giminaičiai, gausus būrys Skapiškio bei Tvirų kaimo žmonių. Atvyko įvykdyti paskutiniąją kunigo Petro Tijušo valią – parsivežti jo palaikus ir palaidoti šeimos kape Tvirų kapinėse.

Pumpėnų bažnyčioje vykusioms laidotuvių pamaldoms, vadovavo vyskupas Juozas Preikšas (1926 11 22–1950 09 23–1984 12 02–2018  02 11), kartu meldėsi keliolika kunigų. Turiningą pamokslą bažnyčioje pasakė  skapiškietis monsinjoras Petras Meilus (1932 01 01–1963 04 10–2015 10 26).

 Po pamaldų kunigo palaikai palydėti į gimtąją Skapiškio parapiją. Tvirų kaimo kapinėse prie kapo duobės kalbėjo kurso draugas kunigas Petras Adomonis (1922 01 22–1948 04 25–2001 04 16) ir kraštietis kunigas Antanas Balaišis (1923 01 01–1948 10 31–2005 11 07).

Kunigas Petras Tijušas sugrįžo į gimtuosius Tvirus liudyti meilę ir pagarbą savo kraštui.

 

 

 

 

 

 

 

Atgal