VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

08.21. Su Sąjūdžio laikraščiu

Jonas Staliulionis

 

Vos užgimęs Sąjūdis įsiūbavo Lietuvą, ir visi šviesesni žmonės graibstyte graibstė laisvą spaudą, nekantriai laukdavo „Atgimimo bangos“ su Vytautu Landsbergiu. Gerai įsiminiau tuometinį mūsų, „Merkio krašto“ laikraščio neetatinį korespondentą Stasį Markevičių, kuris, atėjęs į mano kabinetą su ką tik parašytu straipsneliu, pasakė: „Žinai, Jonai, man dabar Vytautas Lansbergis tai kaip Dievas“. Man, beje irgi. Taip mus ir užbūrė Sąjūdis su „Atgimimo banga“. O mano, kaip „Merkio krašto“ korespondento, pasikalbėjimas Kabeliuose su 1918 metų savanoriu Romualdu Valentukevičiumi įpūtė patriotinių jausmų, ir aš dažnai su būreliu varėniškių važiuodavau į Vilnių saugoti ir ginti nuo sovietų agresijos pagrindinių mūsų simbolių. Tas pasikalbėjimas su savanoriu Kabeliuose Grigo gryčioje besiklausant netoliese esančiame poligone kulkosvaidžių kalenimo ir patrankų sviedinių bumbsėjimo sugulė į apybraižą „Atėjęs iš kito laiko“. Mat savanoris buvo gimęs 1888 metais ir dar gerai prisiminė tuos laikus „ kai caro batas mindė knygą ir žodį gimtąjį užgynė“. Jis ir pats skaityti mokėsi dūminėje pirkioje prie balanos.

Sąjūdžio organizuotame Baltijos kelyje, 1989 m. rugpjūčio 23 d. wikimedia.org.

Tada mitingai vykdavo ne tik Vilniuje, bet ir Varėnoje. Varėnos sąjūdininkai dažnai rinkdavosi aptarti politinės situacijos, padiskutuoti aktualiais Lietuvos nepriklausomybės klausimais. Taip besirutuliuojant įvykiams pribrendo laikas ir rajonų Sąjūdžio laikraščiams. Ir varėniškiai į sąjūdžio būstinę nešė straipsnius laikraščiui, kurį buvo nuspręsta vadinti „Varpile“. Taip vadinosi kadaise Varėnos senamiestyje stovėjusi Vytauto pilis. O atsakingasis Varėnos Sąjūdžio sekretorius Sigitas Arnauskas juos dėjo į segtuvą ir ieškojo redaktoriaus. Tai jis 1989 metų rugpjūčio pradžioje atėjo pas mane į  „Merkio kraštą“ ir pasiūlė tapti „Varpilės“ redaktoriumi. Aš iš karto net negalvojęs sutikau. Mat labai troškau prisidėti prie Lietuvos atgimimo.

Sklaidydamas S. Arnausko atneštus rašinius, prisiminiau, kaip Vilniuje vieną šaltą vakarą, stovėdamas prie laužo, klausiausi žlegančių sovietų tankų ir tyliai pats sau deklamavau Bernardą Brazdžionį:

Kas Gedimino seną pilį saugos,

Kalne kas vėliavą pakels ir kas nuleis,

Jei jūs paliksit žemę, kur užaugot,

Po vargo atodūsiais kaip Nemunas giliais.

 

Kas tėviškėn atkels vartus kai grįšim,

Kas žiburį uždegs, kas alkanus pavalgydins?...

Kas kas pavasarį po baltą vyšnią

Mūs, ištremtųjų, atminimui pasodins.

Išeidamas Sigitas palinkėjo sėkmės, o svarbiausia kuo greičiau pradėti darbą. Mat laikraščio išleidimas ir taip vėluoja, nes vienas mūsų sąjūdietis, panoręs redaktoriauti, dvi savaites šituos rašinius prasinešiojo savo aplanke ir grąžino atgal. Ne visada ne visiems pavyksta gerus norus įgyvendinti. Kartais dėl per didelio pasitikėjimo savimi tenka ir nagus nusvilti, Bet ką padarysi. Susiradau mašininkę ir pradėjau redaguoti atneštus rašinius. Paskui nuėjęs į spaustuvę, užsisakiau laikraščio maketavimo blankų, pasikalbėjau su žaviomis spaustuvės merginomis Angėle Čeniene ir Dana Sakavičiene, sutikusiomis imtis šio techninio darbo. Sąjūdžio laikraštį rinkti teko išklerusiu linotipu, ir klaidos pylėsi lyg iš gausybės rago. Sunku būdavo jas  „išlesioti“. Todėl į talką pasikviečiau rajone žinomą lituanistę Juliją Kavaliauskienę. Mokytoja buvo kruopšti ir atidi ir klaidų pavykdavo išvengti. Baigdamas pirmą „Varpilės“ numerį, sužinojau panorusio redaktoriauti žmogaus pavardę ir užrašiau jo vardu. Kitą laikraščio numerį pažymėjau dar vieno sąjūdiečio vardu. Mat tikėjausi, kad, perskaitę savo pavardes tokioje  garbingoje vietoje, panorės įsijungti į laikraščio leidybą. Bet pasirodo klydau ir dėl tokio savo neapdairaus poelgio gailėjausi.

Iš viso išleidau vienuolika „Varpilės“ numerių. Pusė jų buvo dvigubi. Mat Sąjūdžio pakilimo laikais atsirado nemažai korespondentų, norinčių viešai tarti savo žodį. Bet laikas bėgo, ir Sigitas Arnauskas pasiūlė nutraukti Sąjūdžio laikraščio leidybą, nes trūksta popieriaus, lėšų, siaurėja  korespondentų ratas. Taip ir padariau. Bet S. Arnauskas persigalvojo, nuvažiavo pas Romualdą Valentukevičių, išklausė jo pasakojimo apie gyvenimą ir išleido dar vieną laikraštį.

Nuo tų dienų prabėgo trisdešimt metų. Laikas, plasnodamas vėjo sparnais, nunešė toli, iš atminties išdilo daugelis žmonių vardų, įvykių, atsitikimų... Ir aš jau tik prigesusiomis akimis, pavartau vieną kitą „Varpilės“ numerį, pasidžiaugiu kokiu  nors anų laikų sentimentu.

 

Atgal