VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.27. Knyga - Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnų atminimui pagerbti

Violeta Rutkauskienė    

Specialiai “Lietuvos aidui” iš Čikagos

2017 metų vasarą pasirodė pirmoji platesnės apimties knyga „Lietuvos žvalgyba XX. a. viduryje ir antrojoje pusėje“,ošiemet, 2018-aisiais, išėjo nauja šios knygos laida, papildyta daugiau nei 100 puslapių, į kuriuos sugulė per trumpą laiką naujai atrasta, mažai kam žinoma medžiaga, faktai, dokumentai, nuotraukos.

Violeta Rutkauskienė

Tikrai svarbu, kad Lietuvos Respublikos atstatymo šimtmečiui sulaukėme reikšmingų leidinių ne tik apie pačios Lietuvos atsikūrimą, bet ir apie joje 1918 -1940 m.   gimusias ir veikusias institucijas - Lietuvos žvalgybos ir Saugumo tarnybas, jų vaidmenį įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, saugant atgimusią valstybę nuo vidaus ir išorės pavojų, priešiškų jėgų poveikio. Tai Lietuvos Genocido tyrimo centro ir Lietuvos Respublikos saugumo Departamento išleistas pirmas tokio pobūdžio leidinys – pirmoji knyga. Pirmosios knygos antrasis papildytas leidimas, suspėtas išleisti šiemet, Lietuvos šimtmečio jubiliejui, laukiant ir pačios Lietuvos Saugumo tarnybos įkūrimo reikšmingos sukakties. Tenka priminti, kad šių metų rudenį, spalio 27 d. Lietuvos Saugumo tarnybos paminės savo įsikūrimo, veiklos ir gyvavimo šimtąjį jubiliejų. Knyga dedikuota Lietuvosžvalgybos ir Lietuvos saugumo tarnybų pareigūnų atminimui, kuriuos 1940- 41 m. sovietinė okupacija ir aneksija brutaliai ir žiauriai sunaikino. Tai pagarbos ženklas ir ilgai lauktas paminklas visiems mirusiems ir nužudytiems ištikimai Lietuvai tarnavusiems, savo gyvybę vardan Lietuvos paaukojusiems Lietuvos žvalgams ir saugumo tarnautojams. Knygą parašė   dr. Severinas Vaitiekus, Valstybės saugumo departamento darbuotojas, žurnalistas, istorikas, istorinių darbų autorius. Visuomenei jis labiau pažįstamas kaip fundamentalaus leidinio apie Tuskulėnus - „ Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947) „ knygos autorius.

Platesniajam besidominčiųjų skaitytojų ir visuomenės ratui antrasis knygos leidimas buvo pristatytas šiemet,balandžio 5 d. Kaune, Istorinėje Prezidentūroje. Naująjį leidinį, pilnutėlėje Lietuvos Respublikos Istorinės Prezidentūros salėje, dalyvaujant ir pačiam autoriui, pristatė žinomi Lietuvos istorikai dr. A. Anušauskas, dr. Ingrida Jakubavičienė, diskusiją moderavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė dr. Monika Kareniauskaitė.

Paminklas nužudytiems Lietuvos saugumo pareigūnams atminti

Lietuvos Saugumo ir slaptųjų tarnybų tema visuomenei yra mažai žinoma, nedaug mokslininkų tyrinėta ir liesta nevien dėl savo darbo ir veiklos specifikos, bet ir dėl įvykusio brutalaus šių tarnybų ir jų tarnautojų sunaikinimo, įvykusio sovietų okupacijos metu.Knygoje atkuriamas Lietuvos žvalgybos ir Lietuvos saugumo - slaptųjų tarnybų, veiklos kelias, kūrimosi ypatybės, darbo pobūdis, specifika, kovos su Lietuvos priešais: svetimų valstybių šnipais ir agentais metodai, profesinės sėkmės, patirtų nesėkmių, skaudžių praradimų ir netekčių istorija. Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybos istorija parodoma per konkrečius saugumo tarnybų darbuotojus, jų pagalbininkus, bendradarbius, slaptuosius agentus, kurie laikėsi duotos savo valstybei priesaikos ir aukojo savo laisvę, sveikatą, gyvybę, artimųjų gyvenimą ir gerovę vardan Lietuvos išlikimo, vardan jos ateities ir atgimimo. Knyga, paremta istoriniais, moksliniais ir žurnalistiniais tyrimais, archyvų dokumentais, istorikų darbais, gyvųjų liudytojų ir žuvusiųjų/nukankintų tarnautojų artimųjų atsiminimais, periodikos publikacijomis, išlikusiomis ir sunkiai surinktomis nuotraukomis.

Ši knyga yra tarsi paminklas, kuriuo norima išreikšti pagarbą tiems, kurie nepalūžo, nepasidavė ir garbingai atlaikė sovietinių struktūrų žiaurumą ir kankinimus.

Prikėlė kapų tyloje paslėptus likimus

1940-siais sovietams užėmus mūsų kraštą, visa sovietų represinio aparato jėga pirmiausiai buvo sukoncentruota į valstybę saugančių institucijų kuo operatyvesnį likvidavimą, nepaprastai brutalią jėgą nukreipiant prieš valstybę saugojusias ir gynusias institucijas bei jose dirbusius žmones. Knygos autoriui dr. Severinui Vaitiekui teko nepapratai sunkus ir sudėtingas uždavinys: parašyti knygą apie brutaliausiais būdais sunaikintą Lietuvos saugumo tarnybą, žiauriausiais metodais nužudytus tarnautojus, sunaikintas jų šeimas ir artimuosius, daugelį skaudžių faktų ir įvykių prikelti iš užmaršties, atrasti, o kartais ir atkasti kapų tyloje paslėptų žmonių likimus, paliesti niekieno iki šiol nepakeltas bylas, surasti ir prakalbinti dar gyvus liudytojus. Autorius atliko beveik neįmanomą darbą, rinkdamas medžiagą po trupinėlį apie žmones, kurie ne vien dėl savo slaptųjų pareigų visuomenei buvo mažai žinomi ar girdėti, bet ir dėl to, kad jie patys, jų vardai, jų gyvenimo ir veiklos faktai buvo kruopščiai ir sistematiškai trinami iš atminties, jie patys apšmeižti, apipilti purvais, apmeluoti, išniekti sovietinės sistemos, dar daugelį metų net ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje pamiršti ir palikti be vietos Lietuvos istorijoje. Dažno jų ir kapo nėra ir iki šiol nustatyti, surasti nepavyksta.

Pasmerkti svetimų,išduoti savų

lgai laukta knyga yra ne vien priminimas, bet ir pamoka, turinti įspėti dabarties ir ateities kartas, kad istorijai nėra paslapčių, kad anksčiau ar vėliau atsiskleidžia ne tik nežinomi žygdarbiai, bet ir nedori darbai bei išdavystės. Knygoje plačiai pasakojama apie Lietuvos žvalgybos ir Lietuvos Saugumo departamento (VSD) buvusių vadovų: Augustino Povilaičio, Jono Statkaus, Stepono Rusteikos ir daugelio kitų slaptųjų tarnybų darbuotojų: Povilo Lašo-Spridonovo, Broniaus Vėžio, Konstantino Dulksnio, Jono Kazlausko, Petro Kirlio, taip pat slaptųjų agentų ar Lietuvos žvalgybos bei saugumo sistemoje dirbusių bendradarbių bei informaciją teikusių asmenų veiklą, jų sunkų ir kupiną pavojų darbą, o vėliau jų išgyvenimus ir likimus, sovietinėms represinėms struktūroms vykdant persekiojimus, žiaurius sovietų struktūrų metodus, patirtus išmėginimus, kančias, atskirų pareigūnų sunaikinimą bei skaudžias jų gyvenimo istorijas.

Surinktieji faktai atskleidžia, kad ir suprasdamos 1939-1940 m. po Vilniaus grąžinimo susidariusią aštrią ir įtemptą situaciją Lietuvoje, atsakingos Lietuvos valdžios struktūros, kaip LR Vidaus reikalų ministerija ar jai pavaldus Valstybės Saugumo Departamentas, galimai sovietinei krašto okupacijai iš anksto nesirengė, neturėjo instrukcijų kaip elgtis, o okupacijai prasidėjus, nebuvo sudarytų ir apgalvotų planų, kaip skubiai ir organizuotai veikti pogrindžio sąlygomis, nenumatyta, ką daryti, jei prasidėtų saugumo pareigūnų ir jų artimųjų persekiojimas.

Knygos „Lietuvos žvalgyba XX. a. viduryje ir antrojoje pusėje“ viršelis

Knygos pristatymas Kauno prezidentūroje. Iš kairės: A. Anušauskas, I. Jakubavičienė, S. Vaitiekus, M. Kareniauskaitė. Foto: Giedrius Sakalauskas

Naujųjų Rasų kapinėse  okupacijų aukų atminimą  įamžinintis  kenotafas Nr. 3, kuriame įrašytos ir žiauriai nukankintų Lietuvos  Kontražvalgybos ir Saugumo tarnautojų  Konstantino Dulsksnio, Petro Kirlio, Povilo Lašo ir kt. Lietuvos patriotų pavardės.

Foto: Violeta Rutkauskienė

1940 m. birželio 10 d. VSD direktoriaus A. Povilaičio duotas įsakymas sunaikinti agentūrines bylas, pradėtas vykdyti tik birželio 14 d., tačiau ir tada, trūkstant išsamesnių ir tikslių nurodymų, saugumo archyvų naikinimas nevyko sklandžiai. Atskiruose Lietuvos vietovėse vietiniai pareigūnai bylų naikinimą laikė neprotingu sprendimu ir griežtai atsisakė tai daryti. Nebuvo ir aiškaus plano, siekiat kaip nors išsaugoti bent dalį lietuvių žvalgų profesionalų, nors kaip knygoje pažymima, tokių galimybių būta. Lietuvos vyriausybė, vis dar naiviai tikėdamasi sovietų malonių, Kremliui spaudžiant, galutinai pasimetė sukaustyta baimės ir neryžtingumo. Prasidėjus sovietų provokacijoms pasidavė stalinistų spaudimui, faktiškai kapituliavo – neva tautos „gelbėjimui“ aukodama ir sovietų linčui išduodama niekuo kaltus savo pareigūnus - Vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo Departamento viršininką A. Povilaitį. Kaip žinome, sovietams šių aukų neužteko. Netrukus bolševikų klastos ir Kremliaus keršto aukomis tapo ir kiti Lietuvos žvalgybos ir Saugumo tarnautojai. Jie buvo grobiami ir kišami į kalėjimus, kankinami dar nė nepaskelbus Lietuvos Tarybų Respublika. Jie buvo kaltinami padarę nusikaltimus prieš Sovietų Sąjungą ir baudžiami pagal Tarybų Rusijos įstatymus, nors Lietuva dar nebuvo galutinai įkorporuota į SSSR sudėtį. Saugumo pareigūnai žiauriai kankinami ir tardomi buvo ne tik Kaune, bet ir Maskvoje. Nuvežti į Maskvą iš geležinkelio stoties buvo vežami autobusais, susodinti į geležinius narvus kiekvienas atskirai. Apie visa tai plačiai ir išsamiai pasakojama šioje knygoje, prisimenant be galo skaudžius daugelio Lietuvai širdimi atsidavusių ir ištikimų pareigūnų likimus.

Sovietų valdžią įvedinėjo vietinių žmonių rūbais perrengti enkevedistai

SSSR politinė valdžia ir represiniai organai, kaip matome iš knygoje pateiktų pavyzdžių, Baltijos šalių okupacijai ruošėsi iš anksto. Jau nuo 1935 m. sovietai aktyviai ėmė kaupti informaciją apie Lietuvos žvalgybą ir VSD, kariuomenę, mūsų šalies vidaus ir užsienio padėtį. 1938 m. gegužės mėn. iš Kauno į Maskvą konsultacijoms buvo iškviesti sovietinės žvalgybos Lietuvoje rezidentai. Vienas jų - Sergejus Roditelevas, jau Maskvoje su NKVD liaudies komisaru Nikolajum Ježovu svarstė žvalgybines užduotis Lietuvoje. Jau tada Maskva iškėlė užduotį verbuoti politiškai aktyvią agentūrą, galėsiančią reikiamu momentu pakreipti Maskvos naudai politinius įvykius ir padėti vietinei darbininkų klasei nuversti nekenčiamus marionetinius rėžimus. Kaip tik tada NKVD Užsienio Nacionalistinių ir emigrantų skyrius teikė pasiūlymą panaudoti Lietuvos, kaip ir kitų dviejų likusių Baltijos valstybių, „rusų ir žydų emigrantų organizacijas, galinčias aktyviai įsitraukti į planuojamų perversmų eigą. Tačiau tuo pačiu Kremlius suprato, kad tai nėra pakankamos pajėgos sėkmingai okupacijai įgyvendinti ir todėl jau 1940 m. pavasarį į Lietuvą išsiuntė SSSR karines žvalgybos grupes. Vienas iš tos sovietinių diversantų grupės narys Anatolijus Guskovas atsiminimuose rašė, kaip Maskvoje pasimokęs intensyviuose lietuvių kalbos kursuose su grupe žvalgų kirto Lietuvos sieną. Šios grupės užduotis – suteikti Lietuvos žmonėms pagalbą įvesti sovietinę valdžią Lietuvoje, o kraštą prijungti prie Sovietų Sąjungos. Guskovas, kaip ir kiti grupės nariai turėjo nepriekaištingai padirbtus Lietuvos saugumo departamento tarnautojų dokumentus. Pasiekus Lietuvą, visa grupė autobusais nuvežta į SSSR pasiuntinybę Kaune. Čia jie perrengti vietinių žmonių drabužiais, ilgai ir išsamiai instruktuoti apie padėtį Lietuvoje. Minint šiuos knygoje aprašytus momentus, prieš akis iškyla neseni įvykiai Ukrainoje. „Žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymas Kryme, tarsi atkartoja istoriją. Ar mes pasimokėme iš jos?

Lietuvos Žvalgybos ir Saugumo institucijų sunaikinimas

 Okupacijos pradžioje, pereinamu laikotarpiu, sovietai siekė likti šešėlyje - Lietuvos užgrobimą nuspręsta vykdyti pačių Lietuvos piliečių rankomis. Todėl sovietai kuriam laikui išlaikė senojo saugumo aparato tarnautojus, struktūrą ir formą. Tačiau toks susovietintas saugumas jau nieko bendro neturėjo su Lietuvos valstybe. 1940 m. birželio - liepos mėn. į Lietuvą atvykusi grupė operatyvinių NKVD įgaliotinių, pradėjo Lietuvos Saugumo sovietizavimą. Jie kaip patarėjai teikė konsultacijas ir faktiškai ėmėsi vadovavimo VSD bei jos apygardoms. Nors oficialiai VSD nustojo veikti ir gyvuoti nuo 1940 m. rugpjūčio 28 d., įsigaliojus nauji LTSR konstitucijai, pagal kurią įkūrus SSSR NKVD - LSSR vidaus reikalų liaudies komisariatą, VSD (Valstybės Saugumo departamentas) oficialiai buvo panaikintas. Tačiau realiai Lietuvos saugumo tarnybos veikla nutrūko gerokai anksčiau, jau VSD vadovu paskyrus Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių A. Sniečkų. Komunisto pogrindininko A. Sniečkaus paskyrimas VSD vadovu, faktiškai reiškė Lietuvos saugumo institucijų pabaigą.

Jauper pirmąjį okupacijos mėnesį Vidaus reikalų ministro M. Gedvilo įsakymais buvo atleista 40 apskričių, saugumo apygardų ir policijos viršininkų, suimta ar pasitraukė iš Lietuvos 83 VSD darbuotojai. Kauno apygardoje iki 1940 m. liepos 16 d. iš 22 darbuotojų tarnyboje liko 6, o iš 35 VSD Ypatingojo skyriaus darbuotojų palikti tarnauti tik 5 žmones. Jų vietas užėmė vietos komunistai ir atvykėliai iš Rusijos NKVD. Kai kuriuos Lietuvos saugumo tarnautojus buvo bandoma perverbuoti ir prisijaukinti dirbti sovietams. Daugelis senųjų Lietuvos saugumo pareigūnų pasitraukdavo tyliai, išeidavo ir negrįždavo. Vieni bandė trauktis į vakarus, kiti išėję slapstėsi.

Eusiejaus Rozauskas, buvęs NKVD kvotų skyriaus viršininkas  1957-  1973 m. ,vadovavęs  Lietuvos archyvams. Jo sąžinę slegia Rainių, Pravieniškių, Panevėžio ir Bigosovo (Baltarusija) žudynės, jo rankose ir valioje buvo  suimtųjų ir nužudytojų patriotų bylos, tardymo protokolai, sekimo ir bausmių vykdymo dokumentai, kurie liudijo  jo paties ir  NKVD bendražygių juodus darbus  ir kruvinus nusikaltimus.  Foto: 1970 m. (LCVA)

Iki 1940 m. liepos19 d. buvo suimti visi Lietuvos Saugumo aukščiausieji pareigūnai. Rugpiūčio viduryje susovietinto VSD kvotų viršininko Eusiejaus Rozausko tardymo dalis jau tardė 23 buvusius Lietuvos saugumo agentus, 3 saugumo viršininkus ir 35 buvusius policininkus. Kaip vėliau susovietintame saugume paliktas dirbti A. Gailius prisiminimuose liudijo, susovietintam Lietuvos saugume tarnauti likę senieji VSD valdininkai buvo panaudoti patiems „šlykščiausiems darbams“ - savų saugumo tarnautojų areštams vykdyti, pirmiesiems masiniams Lietuvos valstybės veikėjų suėmimams ir jų šeimų terorizavimui.

Simbolinis  Maskvoje sušaudyto  VSD  viršininko Augustino Povilaičio kapas  Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. Foto: iš R. Povilaičio šeimos archyvo  

SSRS  NKVD nurodymas Butyrkų kalėjimo viršininkui  buv. Lietuvos saugumo  departamento Agentūrinio skyriaus " Kovai su komunistų partija"  vedėjo Povilo Lašo- Spiridonovo tolesniam tardymui iš Maskvos į Kauną pervežti  laikantis ypatingų saugumo reikalavimų atskirame vagone, izoliuojant nuo kitų suimtųjų. 1941 m.  kovo 25 d.  Foto:   (LYA)

Jau birželio 15 d. buvo suimtas Vidaus reikalų ministras K. Skučas ir VDS direktorius A. Povilaitis., o netrukus ir kiti aukšti Lietuvos Saugumo tarnautojai. Abu juos suėmė dar Lietuvos Pašvenčio pasienio baro policininkai. Kaip knygoje minima, Povilaitį sulaikė to pasienio baro policininkai V. Krivickas ir M. Maruckas. Po kelių dienų, birželio 19 d. sovietų statytinis prezidentas Justas Paleckis, davė leidimą kaip prieš Sovietų Sąjungą nusikaltusiam ministrui, kelti bylą. Netrukus abu Lietuvos saugumo vadovai buvo patalpinti Kauno Sunkiųjų darbų kalėjime. Matui Krygeriui pavedama tardyti K. Skučą, o Sevelijui Zimanui (sovietinio partizano, seno komunisto pogrindininko H. Zimano broliui) A. Povilaitį.

Žudomi be kaltinimų, teismo nuosprendžių

Netrukus buvo pradėti ir kitų Lietuvos Saugumo tarnautojų areštai. 1940 m. birželio 21 d. VSD budėtojas, jaunas valdininkas Antanas Valinčius suėmė jau pensijoje esantį, buvusį VSD skyriaus kovai su komunistų partija viršininką Povilą Lašą - Spiridonovą. Tą pat dieną buvo suimtas VSD Marijampolės apygardos viršininko padėjėjas V. Augustaitis. 1940 m. liepos 11d. taip pat vieni pirmųjų buvo suimti VSD slaptieji bendradarbiai Izraelis - Merchelis ir Melachas Raudanskiai. Jie mirė tremtyje, sovietų lageriuose. Tremtyje ir sovietų kalėjimuose panašūs likimai laukė daugelio VDS tarnautojų: J. Šabano, Z. Starkaus, J. Laskausko V. Milašiaus, L. Urniežiaus ir daugelio kitų. Mirties bausmės, nuosprendžiai Lietuvos žvalgybos ir Saugumo aukštiems pareigūnams buvo vykdomi daugelyje jų įkalinimo vietų - Sverdlovske, Norilske ir kitur, net nepateikus kaltinimų, be teismų nuosprendžių. Lageriuose ir kalėjimuose įkalinti Lietuvos pareigūnai buvo naikinami ne tik šaudant. Jie mirdavo nuo kankinimų, sunkių gyvenimo sąlygų, bado, šalčio, nepakeliamo sekinančio darbo.

Enkavedistai nevengė ir didesnių masinių susidorojimų. 14 lietuvių kalinių, kurių tarpe buvo ir Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnautojų, ištiko panašus likimas, kaip ir lenkų karininkus Katynėje. 1941 m. birželio 26 d. Polocko rajone, netoli Bigosovo geležinkelio stoties buvo sušaudyta visa grupė lietuvių kalinių mirtininkų vežamų iš Kauno NKVD kalėjimo Nr. 1. Pagal NKVD pareigūno Eusiejaus Rozausko paruoštą aktą, nuosprendžio vykdyme dalyvaujant enkevedistams drg. Tumakovui, E. Rozauskui, jo pavaduotojui Ūsui ir Dmitrijevui, bausmė įvykdyta 15-ai lietuvių. Pažymėtina, kad Bigosove nužudytų žmonių mirties aplinkybes Nepriklausomos LR VSD pareigūnai išsiaiškino tik 1998 metais. Naujajame knygos leidinyje publikuojamas ir enkavedisto Eusiejaus Rozausko surašytas mirties bausmės įvykdymo prie Bigosovo aktas (p. 226).

Visuomenei kiek plačiau yra žinomas ir spaudoje aprašytas įvykis Červenėje, kai grupei lietuvių, pavyko išsigelbėti per vykdytą masišką kalinių sušaudymą. Šio įvykio centre buvo ir VSD aukštas pareigūnas Povilas Lašas-Spiridonovas. Stebuklingai likęs gyvas ir išsigelbėjęs, grižęs į Lietuvą, jau karo metais paliko NKVD vykdyto teroro pasakojimus ir savo prisiminimus. Tik iš šių karo laikmetyje paliktų P. Lašo prisiminimų sužinota ir apie VSD aukšto pareigūno Jono Kazlausko tragišką likimą .

Atrodytų, kad sovietai šaltai ir žiauriausiais būdais naikino ne tik Lietuvą saugojusių institucijų pareigūnus, tarnautojus, bet ir jų šeimas ar netgi gimines. Čia sovietų represinės struktūros pilnai varė genocidą. Lietuvos Saugumo tarnautojų šeimų nariai buvo naikinami, luošinami, tremiami į Sibiro lagerius be jokio pasigailėjimo, aiškiai siekiant išnaikinti visus iki vieno, kad neliktų jokių palikuonių, galinčių ką nors atminti ar priminti, liudyti.

Suimtųjų turto ir nuosavybės konfiskavimas

1940 m. liepos 25 d. buvo paskelbtas M. Gedvilo įsakymas, o po to sekė LKP sekretoriaus Iciko Meskupo, M. Gedvilo ir valstybės saugumo liaudies komisaro P. Gladkovo išplatinta instrukcija (R.V. -papild.) apie suimtųjų turto konfiskavimą. Šis įsakymas turėjo paliesti ne tik suimtuosius ar pasitraukusius į vakarus VSD pareigūnus, bet ir jų šeimas. Į gatvę išmesti buvo įsakyta visų pabėgusių pareigūnų šeimas, o jų butus su visu turtu užantspauduoti. Taip pat įsakyta užantspauduoti ir visų suimtųjų saugumo pareigūnų butus, šeimai paliekant teisę gyventi tik virtuvėje. Suimtųjų šeimos nariams leista pasilikti tik būtiniausius daiktus, o pabėgusiųjų šeimas išmeti į gatvę „kaip stovi". Taip atlaisvintuose butuose ir suimtųjų namuose vėliau buvo apgyvendinti čekistai ir sovietinio aparato darbuotojai. Sovietų saugumo komisarai, eiliniai saugumiečiai, milicininkai, sovietiniai aktyvistai ir kolaborantai nepraleido progos prisigrobti svetimo turto. Tai puikiai vyko per kratas, susirenkant geriausius suimamų ir tremtin siunčiamų žmonių vertingus daiktus, drabužius, pinigus, brangenybes. Kas likdavo, aprašius perduodavo vykdomiesiems komitetams, kurie išdalindavo ar išparduodavo įkalintų žmonių turtą. Taigi ne vienas brangus vertingas daiktelis ar buities gyvenimo inventorius nusėdo enkavedistų kišenėse ir jų šeimų buityje...

Pirmą kartą plačiau apie budelius

Gal būt, pirmą kartą, kiek išsamiau, šioje knygoje aprašyti ir sovietiniai budeliai, kankintojai, jų parankiniai bei valstybės išdavikai, suvaidinę lemiamą vaidmenį, naikinat Lietuvos Saugumo tarnybą ir jos tarnautojus. Knygoje atskleidžiama, kad VSD viršininką A. Povilaitį tardė Sevelijus Zimanas (sovietinio partizano, komunisto Henriko Zimano brolis - aut. papild.) ir Matas Krygeris, kitus D. Todesas, Gorodkovas.Povilą Lašą- Spiridonovą - Eusiejus Rozauskas, vėliau ilgus metus Tarybų Lietuvoje vadovavęs Lietuvos Archyvams stalinistinis budelis, Sąjūdžio laikais skubiai pasprukęs į Maskvą, vėliau priglaustas Izraelyje, ir dar kažkoks žydų kilmės tardytojas, atvykęs iš Maskvos. Išvežus į Maskvą P. Lašą tardė net 6 tardytojai užkietėję stalinistai, tarp jų Kušnerevas, Poveleckis, kitų pavardžių jis neprisiminęs, o suėmus antrą kartą 1944 m. Vilniuje MGB leitenantas Ubeiko, Kononova, Kozlov ir kiti ( RV.- papild.). Papildant galėtume paminėti dar ne vieną žinomą ar mažiau girdėtą budelio enkavedisto pavardę.

Plačiau sustota apie Kaune egzekucijas vykdžiusius. 1940-41 m. mirties nuosprendžius Kaune vykdė LSSR NKGB leitenantas A. Vilimas. Jis taip pat dalyvaudavo suimtųjų tardymuose, pasižymėjo žiaurumu. Speciali grupė NKGB asmenų grupė buvo atsakinga už NKVD garaže nužudytų žmonių laidojimą. Čia dirbo patikimi komunistinio pogrindžio veikėjai Vladas Gudaitis, Mečislovas Krasauskas, Vladas Matulevičius, Julius Timinskas. Šio specialaus įslaptinto baro Kauno Petrašiūnų kapinėse prižiūrėtoju paskirtas Vladas Martavičius. Pastarojo paskyrimą šioms pareigoms, matyt, nulėmė tai, jog jo sūnus Leonardas Martavičius dirbo LSSR NKGB ir buvo laikomas labai pavyzdingu darbuotoju... Kaliniai ir suimtieji Leonardą Martavičių apibūdino kaip žiaurų ir brutalų tardytoją. Netgi NKVD-MGB - KGB pareigūno Nachmano Dušanskio teigimu, saugumo pulkininkas L. Martavičius suimtiesiems taikė fizinio poveikio priemones, tardymo metu pats mušė, kankino suimtuosius. Jau net pasak N. Dušanskio, Martavičius buvęs nestabilios psichikos, sadistas.

Mūsų istorikų turimomis žiniomis Lietuvos saugumo darbuotojus Maskvos kalėjimuose tardė NKVD- NKGB tardytojai Sergejus Kušnerevas, Jefimas Lebinzonas, Anatolijus Rasypinskis, Leonidas Švarcmanas, Levas Vlodzimirskis, Borisas Rodosas. Maskvoje jiems vertėjauti specialiai iš Lietuvos pasiųsti vietiniai komunistai Feigelsonas ir Grigorijus Volfsonas.
L. Švarcmanas ir L Vlodzimirskis priklausė svarbiauisiam J. Stalino budelių būriui. L. Švarcmanas ir L Vlodzimirskis buvo labai žiaurūs, patys kankino tardomuosius. B. Rodosas - ypatingai svarbių bylų tardytojas buvo tikras sadistas. Nors buvo baigęs tik keturias klases, tačiau jis buvo SSRS vidaus reikalų akademijoje profesorius ir mokė būsimuosius enkevedistus tardymo metodų. Vėliau, L. Švarcmanas, kaip „zionistų sąmokslininkas“ buvo suimtas 1951, B. Rodosas ir Vlodzimirskis teistas su Berija ir teismo sprendimu sušaudyti. Daugelis čia paminėtų budelių sulaukė atpildo, tiesa, kaip kuriems pavyko išvengti teisingumo įvertinimo, tačiau juos pasivijo istorijos teismas. Kad ir po ilgesnio laiko, atkasus jų juodus darbelius, jų vardai bus įrašyti lietuvių tautos genocido vykdytojų juodojoje lentoje..... Šioje knygoje plačiau aprašomi ir kitų budelių likimai.

Pagrindinis VSD „kurmis"- agentas „K-3“ - GPU ir NKVD veteranas....

Agentas „K-3“ aktyviai dalyvavo inkorporuojant Lietuvą į SSRS, teikė žvalgybinę informaciją apie šalies politikų nuotaikas ir nuostatas, perduodavo žinias apie krašte veikusias kitų šalių pasiuntinybes. Dabartiniai Rusijos istorikai ir informacijos šaltiniai šį užverbuotą lietuvį agentą įvardija GPU ir NKVD veteranu. Ilgą laiką apie jį nebuvo žinoma, tik jau sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos Saugumas gavo tikslesnių žinių apie viduje veikiantį komunistų agentą ir galėjo jau įvardinti viduje besiknisusį kurmį- išdaviką. Tyrimas buvo pradėtas, tačiau imtis baudžiamųjų priemonių nespėta dėl prasidėjusios okupacijos.

Kaip rašoma šioje knygoje, cituojant Lietuvos savanorį ir patyrusį Lietuvos kontržvalgybos pareigūną J. Demereckį - nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų Nepriklausomos Lietuvos saugumiečiai įtarė, jog Saugumo departamente yra „kurmių", nes enkavedistai iškart skubiai užėmė tuos skyrius, kuriuose žinojo esant bendradarbių. Tai, kad enkavedistai nežinodami lietuvių kalbos puikiai orientavosi situacijoje, leido daryti išvadas, jog sulaukta pagalbos iš užsislaptinusių saviškių.

Agentas „K-3“ niekam neįtariant, ilgus metus, ėjo aukštas policijos pareigas, todėl apie lietuvių politinės policijos veiklą žinojo beveik viską. Šis agentas ne tik sovietams teikė įslaptintą informaciją, bet ir dalyvaudavo priešiškose Lietuvos Respublikai akcijose. Išdavė dešimtis slaptųjų agentų, perdavė svarbių VSD dokumentų kopijas, kontržvalgybos vadovų charakteristikas. Jis nuolat sovietams pranešdavo apie rengiamas provokacijas. Pats rezgė intrigas Saugumo policijoje, siekdamas nušalinti vieną ar kitą doresnį pareigūną, pakenkti jo reputacijai. Jo išdavysčių sąrašas ilgas. Kaip šioje knygoje rašoma, agentas „K-3“ netikėjo, kad Lietuva išsilaikys, todėl dirbo be skrupulų ir neatsisakydamas pinigų.

Savo karjerą, kaip rodo išlikę dokumentai, agentas pradėjo 1920 m. Žvalgybos skyriuje, nuo eilinio darbuotojo sėkmingai pakilęs iki Kriminalinės policijos Kauno apygardos viršininko. 1940 m. įstojo į Šaulių sąjungą. Štai toks tituluotas išdavikas kniso Lietuvos saugumo pamatus ilgus metus. Tikrąjį šio „kurmio“ vardą pavyko išsiaiškinti prieš pat sovietų okupaciją. Po kodiniu K-3 slapyvardžiu slėpėsi - VSD Kauno apygardos kriminalinės policijos viršininkas Petras Vitulskis. VSD direktoriumi tapęs Sniečkus, Petrą Vitulskį kaip nusipelniusį sovietams asmenį paskyrė VSD kriminalinės policijos viršininku.Vėliau P. Vitulskis paslaugas teikė gestapui, kovojant su antivokišku lietuvių pogrindžiu. Nelinksmas šio „kurmio“ galas – karo metais, jį susekė ir likvidavo Lietuvos Saugumo Policija.

Parsidavėliai šnipinėjo išeivijos lietuvius

Suklupusių, priesaiką Tėvynei sulaužiusių Lietuvos saugumiečių buvo ir daugiau. Knygoje atskleidžiamas į užsienį pasitraukusių saugumiečių klystkeliai. Užsienyje tarp lietuvių ilgą laiką sukinėjosi sovietinis agentas „Tuvimas", 1941 m. NKGB užverbuotas buvęs Kauno apskrities policijos viršininkas J. Mikuckis. 1940 m. NKGB užverbavo VSD kriminalinės policijos darbuotoją Baublį. Jam buvo duotas „Donbasovo“ slapyvardis. Vykdydamas sovietinių represinių organų užduotis „Donbasovas“ sekė buvusius savo VSD tarnautojus, įsiskverbė į LAF'o gretas, vėliau savarankiškai rinko duomenis apie vokiečių okupacinės valdžios veiklą, žinias apie jiems talkininkavusius ir rėmusius lietuvius. Traukiantis vokiečiams Baublys - Dombasovas pasisavino ir nuo sunaikinimo išgelbėjo vertingą policijos archyvą, kurį perdavė sovietams. Vėliau buvo persiųstas į Vokietiją, kur įvairias NGB užduotis vykdė DP stovyklose tarp lietuvių. Pasinaudojęs susidariusia situacija, jis pavogė lietuvių pabėgėlių sąrašus bei kitus dokumentus ir juos perdavė sovietų saugumui. Sovietų saugumui buvo perduoti duomenys apie 37 tūkstančius lietuvių pabėgėlių, stovyklų planai ir kiti svarbūs dokumentai.

1947 m. NKVD užverbavo agentą slapyvardžiu „Dipukas“ . Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo Lietuvos Saugumo darbuotojas. Tačiau, kaip knygoje „Lietuvos žvalgyba“ autorius S. Vaitiekus pastebi, šių perverbuotų „kurmių“ poveikis nebuvo efektyvus ir nedavė norimų rezultatų. Atskirame knygos skyriuje pateikta įdomios informacijos apie NKGB- MGB veiksmus prieš užsienyje gyvenusius lietuvių žvalgus ir saugumiečius.

Lietuvos žvalgų ir saugumo pareigūnų likimai emigracijoje

Karo pabaigoje ir po į Vakarus pasitraukusių žvalgybos ir saugumo pareigūnų gyvenimas ir likimai klostėsi sėkmingiau nei likusių tėvynėje. Vieni jų mėgino panaudoti savo profesinius sugebėjimus ir prisidėti prie kovos prieš komunistinį rėžimą. Kiti dalyvavo organizuojant rezistencinę antisovietinę veiklą, kai kurie vykdė slaptą veiklą tarp lietuvių pabėgėlių, mėgino sukurti tinklą pagalbininkų, kurie pranešinėtų apie sovietų agentus ir komunistus, įspėtų apie jų galimą kenkimą DP stovyklose. Atskiri pareigūnai po karo Vokietijoje veikė DP stovyklose tarp lietuvių bei VLIK'e. Tačiau buvusių žvalgybos ir saugumo pareigūnų gyvenimas ir čia nebuvo lengvas – ne visiems sekėsi, pradžioje jie vertėsi gan sunkiai, kai kuriems teko mokytis naujų profesijų, imtis kitokios gyvenimo veiklos. Paminėti L. Šeštakausko, M. Žilinsko, K. Škirpos ir kitų Lietuvos saugumo tarnautojų gyvenimo emigracijoje momentai.

Kai kurie buvę Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnai palaikė ryšius su Vakarų valstybių slaptosiomis tarnybomis. Knygoje pateikiama įdomios informacijos apie S. Čenkaus, V. Reivyčio, P. Žičkaus, A. Lileikio, B. Aušroto, B. Michelevičiaus bendradarbiavimą su JAV ir kitų Vakarų valstybių tarnybomis. Kiek platesnio dėmesio susilaukė buvusio Lietuvos VSD pareigūno Jono Dainausko istorija ir įdomesnės jo gyvenimo bei veiklos akimirkos emigracijoje.

Nauji knygos skyriai

Nors nuo pirmojo šios knygos pasirodymo praėjo nepilni metai, atsižvelgiant į kilusį skaitytojų ir besidominčiųjų susidomėjimą, teko leisti antrąjį knygos leidimą, kuris skiriasi nemažai turiniu bei leidinio sudarymu. Daugelis skyrių papildyti nauja informacija ir iliustracine medžiaga, naujai gautomis ir surinktomis nuotraukomis. Naujajame leidime pateikta daugiau informacijos ir faktų apie Lietuvos žvalgybos ir saugumo pareigūnus, slaptuosius bendradarbius, kurie pirmajame leidime nebuvo paminėti ar aprašyti. Antrojo leidimo puslapiuose daugiau dėmesio skirta ir pareigūnų antisovietinei ir antinacinei veiklai nušviesti. Naujasis leidimas praplėstas nauju atskiru skyriumi apie Lietuvos Saugumo ir žvalgybos darbuotojų šeimas ir jų narių likimus.

Ne vien paminklas, bet ir istorinės tiesos bei teisingumo ieškojimas

Ši pirmoji knyga, tai tik pradžia didelio ir sunkaus darbo, ieškant tiesos ir teisingumo, atsigaunant po daugelio dešimčių metų okupacijos. Tai pirmas rimtesnis bandymas nušviesti Lietuvos žvalgybos ir saugumo veiklą per praėjusį šimtmetį. Nors knygos autoriui S. Vaitiekui pavyko atsekti ir atrasti daug svarbios istorinės medžiagos, vertingų faktų ir liudijimų, visgi dar daug tiesos lieka neatskleista ir nepasakyta. Todėl naudojantis proga, šios knygos autorius ir šios istorijos tyrinėtojas dr. S. Vaitiekus kreipiasi į visus tuos, kurie skaitys ar vartys čia pristatomą knygą ir į visus, kurie gali turėti žinių apie leidinyje paminėtus ir nepaminėtus Lietuvos žvalgybos ir saugumo darbuotojus. Lietuvos Saugumo Departamentas (VSD) ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras kreipiasi į skaitytojus, laukia ir būtų labai dėkingi, jei atsilieptų buvusiųjų žvalgybos ir saugumo pareigūnų artimieji, giminės, palikuonys, draugai, pažįstami ir pagal galimybes padėtų ir prisidėtų prie bendro darbo, šios istorijos rašymo: pateiktų atsiminimus, dokumentus, ikonografinę ir kitokią medžiagą arba, jei turi tokią sukaupę, leistų su ja susipažinti ir panaudoti, rašant šios istorijos tęsinį antroje Lietuvos Kontržvalgybos ir Saugumo istoriją atskleidžiančioje knygoje. Su knygos autoriumi galima susisiekti jo elektroninio pašto adresu: severinas.vaitiekus@gmail.com

Tragiškas 1918-1940 m. VSD ir Lietuvos karinės žvalgybos institucijų bei jų pareigūnų likimas neturėtų būti vien istorikų tyrimo objektas. Prabilti apie patirtus siaubingus Lietuvos pareigūnų persekiojimus ir likimus reikalauja mūsų atsakomybė prieš Lietuvos istoriją. Tai mūsų ir visos brandžios Lietuvos visuomenės pareiga prisidėti rašant šią knygą: atskleidžiant tiesą apie Lietuvos Kontržvalgybos ir Saugumo tarnybų indelį įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę, o taip pat ateities kartoms ir pasauliui pilniau papasakojant ir atskleidžiant autoritarinio rėžimo žiauriausiais metodais sunaikintų Lietuvos saugumo tarnybų istoriją ir šias institucijas aktyviai kūrusių tarnautojų tragiškus likimus.

 

 

Atgal