ISTORIJA
06.30. Tik smūtkeliai pakelėse ištikimai liudija...
Vanda Vasiliauskienė
Eidami Tėvynės keliu, atsigręžkime į karališkąją Lietuvą.
Ne sostas ir karūna rūpėjo kunigaikščiui Mindaugui. Tai buvo skausmingas kelias į vieningą Lietuvą.
13-ame amžiuje Lietuvą puolė ir plėšė, žmones vergijon varė priešai iš Rytų ir Vakarų. Įžvalgusis vyresnysis kunigaikštis Mindaugas išsigelbėjimą matė tik suvienytoje Lietuvoje. Į šį tikslą jį vedė gyvenimo credo – stipri ir galinga Lietuva. Sunkią idėjos naštą užsikrovė ant savo pečių ir ištvermingai ją nešė, tempė.
Mindaugo metų Lietuva buvo lopinėlių šalis. Padrikos kunigaikštystės sudarė sąlygas priešams pulti, grobti protėvių žemes. Vienytojas visa fizine ir dvasine galia ragino kunigaikščius vienytis. Suprato? Išgirdo? Ne! Noras būti karaliukais užgožė valstybės ateities viziją. Mindaugas atsidūrė aršiame kovos lauke. Rūsti kova: priešai, nepaklusnūs kunigaikštukai... Jo esybėje kova su pačiu savimi. Kokios dvasinės stiprybės turėjo būti tas žmogus, kad vidinių prieštaravimų draskomas nepamestų kelio, Tėvynės vizijos, savo idėjos realybės. Ilgas, aukų pareikalavęs kelias, bet Mindaugas suvienijo Lietuvą, 1248 m. iškilo Lietuvos valstybė.
Mindaugo ir Mortos veidai – dailininkės Janinos Malinauskaitės vaizduotės vaisius
O iki tol? Teko grumtis su nepaklusniais kunigaikščiais, su kaimynais, ypač su karinguoju kalavijuočių ordinu. Karai, karai... Šviesaus proto vyras matė vieną išeitį – krikštą. Po ilgų nemigo naktų, sunkių minčių kamuojamas nutarė: „Gerai, tegul mane Romos popiežius pakrikštija. Gal bus ramiau Lietuvai, žmonėms. Tik gaila žemaičių, bet, tapęs stipresnis, juos atsiimsiu“. Taip ir įvyko. 1253 m. liepos 6-ąją Mindaugas pakrikštytas, tapo Lietuvos karaliumi. Tai buvo pati garbingiausia diena Lietuvoje.
Mindaugas visas atsidavė Lietuvai: jos valstybei, garbei, laisvei...
„Štai aš jau karūnuotas/Karūna aštriais dygliais jau perrėžė mano kaktą./Štai laša mano kraujas.../Žinau, kad atsiras toksai/kurs vieną dieną pervers ir mano širdį..“
Rūpėjo Mindaugui ir žmonių gerovė: „Kaip žmonės šiemet? Pavalgę?/ Mėsos ir duonos turi?“
Karalius Mindaugas mus įspėjo: „Nesyk dar plėšys mus nesutarimai,/Tarpusavio vaidai... O Lietuva/bus lyg tas duonos kepalas, kurį/Raikys, dalysis, viens kitam iš rankų/Plėš ir draskys“.
Lietuva, Didvyrių žeme, ką tu veiki ir apie ką mąstai? Gyvename kaip suskilusi gelda... Pro ją, kiaurą, lengva skverbtis svetimiems, saviems išdavikams į mūsų gyvenimą. Užmiršome Mindaugą: „Kol mes kiekvienas atskirai – mes – niekas“.
Laiminga buvo Lietuva, kai ją valdė darnūs kunigaikščiai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas Didysis... kai Lietuva pusę amžiaus buvo Titanas: neįveikė nei carinės Rusijos priespauda, nei gausus žmonių trėmimas gyvuliniuose traukiniuose, partizaninė kova, Sausio 13-oji, Medininkų tragedija, degantys kaimai su gyvais žmonėmis... Titanai savo kūnų krauju pagirdė Lietuvos žemę. Tai buvo priešų darbas. O kieno auka tapo Mindaugas? Po žmonos Mortos mirties atvykęs į Agluoną raminti uošvių, tą dieną buvo nužudytas. Kieno? Savųjų!!! Kraujas... Maurai padarė ir tęsia savo darbą. Vyksta partijų kova prieš vieną. Lietuvos byloje su bendražygiais atvedęs Tėvynę į laisvę. Prometėjas – Vytautas Landsbergis nenužudytas, bet „lesamas“. Visas prakaitu ir krauju pakvipęs triūsas pusei Lietuvos kaip vanduo nuo žąsies. Lyg koks prakeiksmas!
Tik smūtkeliai pakelėse ištikimai liudija...
(Citatos iš J.Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“).
Atgal
.jpg)
