ISTORIJA
06.08. „.... turėjau gražų gyvenimą...” (G. Petkevičaitė- Bitė)
Iš G. Petkevičaitės- Bitės mokinių ir mokytojų atsiminimų
Parengė istorikas Juozas Brazauskas,
G. Petkevičaitės- Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai” laureatas (2013)
G. Petkevičaitė- Bitė gyveno sudėtingu XIX a. pabaigos - XX a. pirmų trijų dešimtmečių laikotarpiu. Tai buvo didelių permainų laikotarpis: spaudos draudimo, Lietuvos valstybės atsikūrimo, jos visuomenės stiprėjimo ir netekties metai.
G. Petkevičaitė- Bitė
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo demokratinių pažiūrų rašytoja, pedagogė ir aktyvi visuomenės veikėja. Gabrielė Petkevičaitė- Bitė buvo tikra demokratė ne savo politinėmis pažiūromis, bet visuomenine, kultūrine veikla. G. Petkevičaitės- Bitės pažiūros ir darbai liudija jos asmenybės ir veiklos visuomeniškumą. Šias išvadas galime padaryti perskaitę jos 78 mokinių ir mokytojų atsiminimus, surinktus dr. T. Bukauskienės 1972-1975 metais. (185 psl. mašinraščio). Visa medžiaga saugoma Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos muziejuje, kopijos G. Petkevičaitės- Bitės viešojoje bibliotekoje, Panevėžio kraštotyros muziejuje. Dalis atsiminimų pateko į 1988 metais išleistą T. Bukauskienės 174 p. knygelę „Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė- Bitė“.
Šiuo pranešimu siekiu panagrinėti, kodėl ir dėl kokių priežasčių į minėtą knygą nepateko likę mokinių atsiminimai ir kokia šių atsiminimų svarba šiandien. 2009 m. rengiau spaudai leidinį jaunimui, skirtą G. Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Šiandien ne laikas aiškintis, kodėl šis leidinys neišvydo dienos šviesos. Dabar mums aktualu, koks dvasinis G. Petkevičaitės- Bitės klodas buvo nuslėptas ir kas jame slypi. Įsivaizduoju, kiek patyrė pergyvenimų dr. T. Bukauskienė, žinodama, kad ne visi atsiminimai pateks į rengiamą knygą.
Visuomenei istorinės atminties išsaugojimo problema buvo reikšminga visais laikais, ypač sovietmečiu. Režimas, naudodamas galingus prievartos ir kontrolės mechanizmus, stengėsi visais įmanomais būdais pakeisti praeitį, istoriją perrašyti pagal savo ideologinę programą ir tariamos pažangos viziją. Dar ir šiandien išgyvename negatyvią nuostatą: mūsų visuomenės nenorą atminti praeitį ir ją panaudoti dabarties ir ateities labui. Šitaip daroma įtaka žmonių savivokai.
Mūsų atmintis nėra pajėgi atkurti praeities visumos, ji sugeba išsaugoti tik tuos elementus, kurie laikomi esmingiausiais. Nuo tų mokyklinių metų praėjo daugybė metų, atnešusių įvairiausių pokyčių ir skaudžių praradimų (okupacijos, tremtys, asmeninės netektys). Jie vienaip ar kitaip paveikė buvusius rašytojos, pedagogės mokinius. Pačių mokinių atmintis dėl to yra pažeista. Komunikacijos priemonės taip pat suvaidino ne patį geriausią vaidmenį, nušviesdamos šios garbios ir nusipelniusios moters veiklą tarpukario metais. Sovietmečiu žmonių atmintis neteko bet kokios reikšmės. Tokie mums suprantami žodžiai kaip sąžinė, tiesa, atsakomybė, garbė buvo nuvertinti iki subjektyvaus įsitikinimų lygio.
Atsiminimai patvirtina, kad prasmingas ir gražus gyvenimas gali būti, kai jis paskirtas visuomenę reikšmę turinčiam darbui. Atsiminimai rodo, kad pedagogė perduodavo dvasinius turtus, formuodavo žmogaus asmenybę. Atsiminimai liudija, kad G. Petkevičaitė buvo neeilinė, visų gerbiama asmenybė. Visi mokiniai prisimena, kad pedagogė buvo taurumo ir žmoniškumo pavyzdys. Pateikiame kelias atsiminimų ištraukas, iliustruojančias teiginius, aktualius šiandien.
***
Apolonija Kaminskaitė- Ankudavičienė
Dėl ko aš labai gerbiau ją? Ji ir pamokos metu ir lietuviškai, ir lenkiškai kalbėdavome apie tai, kokia turi būti mergaitė, kokia turi būti moteris. Pirmiausia ji turi pati save gerbti. Petkevičaitė mums aiškino, kad mergaitė turi pirmiausia rūpintis savo orumu. Dabar, nugyvenus tiek metų, iš eilės pavyzdžių matau, kad jos žodžiai buvo tikra tiesa. Ji mane skatino būti tvarkinga, taip pat ir kitas mokines, rūpintis savo išvaizda, plaukais, patardavo, kaip juos užlaikyti. Skatino tvarkyti savo rūbą ir tvarkingai rengtis. Jie nebūtinai turi būti prabangūs, bet švarūs, išlyginti. Mokė nebūti baltarankėmis, mokė šeimininkauti, susitvarkyti kambarius, mokytis virti, kepti. Skatino pagarbiai apseiti su vyresniais. Būti paslaugiai, patarnauti, užleisti atsisėsti, panešėti, jei kas nukrito – pakelti.
-Jei sužinote, kad kas serga ir reikalingas pagalbos, paslaugykite ligonį,- mokė ji mus.
- Mergaitės, elkitės taip, kad neatrodytumėte, kad jus į kišenes prisikrovusios akmenų. Būkite kaip plieninės spiruolės: vikrios, žvalios, greitos. Iki senatvės jos žodžiai išliko širdyje.
-Saugokite savo išorinį grožį, bet šimtą kartų daugiau vidinį grožį, nes tiktai už vidinį grožį žmogus yra gerbiamas. Pažiūrėkite mergaitės, juk aš esu invalidė, neturiu jokios išvaizdos, bet niekas man neuždaro durų, mielai pasišneka, nes manyje mato žmogų.
Ir mes savo akimis įsitikindavome, kaip teisingai ji kalbėjo.<...> Prisiminimai apie mokytoją Petkevičaitę labai gražūs. Ji man – taurumo ir žmoniškumo pavyzdys. Juk ji sugebėjo būti mums, mažoms paauglėms, tikra vyresniąja drauge. Mes be baimės visuomet kreipdavomės į ją bet kuriuo mums rūpimu klausimu.
Antanas Gabrėnas
G. Petkevičaitė mano mokytoja buvo II-oje ir III-oje klasėje. Dėstė Lietuvos istoriją. Sekėsi man gerai, bet aš iš viso dėstymo atsimenu tik vadovėlį: nedidelio formato, ploną, geltonais viršeliais knygutę. Ji buvo iliustruota kunigaikščių nuotraukomis. Rodos, kad jos autorius Alekna. Tikrai tvirtinti negaliu. Retas atsitikimas būdavo, kad kas nors gautų istorijos dvejetą. Mokytoja buvo ligota, bet mokiniai jos pamokų metu būdavo labai drausmingi. Niekados nemačiau Petkevičaitės bažnyčioje. Nepamirštamą iki šios dienos man paliko G. Petkevičaitės dėmesys mokinių elgesiui. Mes buvom vargo vaikai, dauguma iš kaimų. Atsimenu, kaip vienas, net pavardę prisimenu - Barauskas - buvo atėjęs į klasę su naginėm. Mokytojai pamatė, paskui tėvų komitetas, ar kas nežinau, nupirko jam batus. Klasėje būdavo tokių, kad nemokėjo apseiti su nosine, o kartais apseidavo be jos.
G. Petkevičaitė minėtu atveju yra padariusi pastabą visai klasei ir pamokiusi, kaip naudotis nosine. Be to, ji griežtai reikalaudavo, kad uniformos būtų sutvarkytos, užsagstytos, kad mokinys visur ir visados būtų tvarkingas ir pasitempęs.
Alfonsas Gabrėnas
Su Petkevičaite susipažinau 1921-1922 mokslo metais, kai iš Kupiškio progimnazijos persikėliau į Panevėžį. Petkevičaitė man darė nepaprastai gilų įspūdį. Pati būdama gamtos sužalota, visada stebino savo akimis, kai kreipdavosi į mus, visados tos akys būdavo šviesios, visada šypsodavosi. Niekada jos nemačiau nei piktos, nei užsigavusios. Labai su meile dėstė savo dalyką – lietuvių kalbą. Atsimenu, kai mokytoja grąžindama pirmąjį diktantą, atsargiai sakė, kad kai kurie parašė gerai, kai kurie blogiau, o kai kuriems sunku ir sugalvoti pažymį. Petkevičaitė labai mums imponuodavo patriotiniais pasakojimais. Per jos pamokas, nežiūrint to, kad klasėje visados būdavo išdykusių mokinių, būdavome tylūs ir mandagūs. Mokytoja pati visados būdavo labai mandagi. Ji labai daug dėmesio skyrė elgesio kultūrai. Specialiai nešnekėjo, tai įsiliedavo į jos mokomąjį dalyką. Mūsų klasė buvo labai didelė. Atsimenu Bernardą Bučą, Alfonsą Blažį, Kazį Urbą. Urbas ir Bučas buvo Petkevičaitės globotiniai. Dauguma mokinių buvo ūkininkų vaikai. Mums samdydavo mieste kambarį. Gyvenome pas vargonininką viename kambaryje keturiese. Mokytojai mokinių nelankė, su tėvais nepalaikė jokių ryšių. Kad Petkevičaitė rašytoja ar kultūros veikėja tada mes nežinojome. Gerbdavome ją kaip mokytoją už švelnų ir mandagų elgesį su mumis, už kreipimąsi į mus pavarde, kuri jos lūpose skambėjo labai maloniai.
Elena Gabulaitė
Petkevičaitė už savo darbus buvo gerbiamas žmogus. Tą pagarbą buvo stengiamasi jai parodyti. Fotelį, kuriame sėdėdavo Petkevičaitė dirbdama, padovanojo tėvų komitetas. Petkevičaitė buvo apdovanota ordinais ir juostomis. Esu mačiusi Petkevičaitę iškilmingomis progomis su Vytauto kryžiumi ir su ordinais. Gedimino ordiną Petkevičaitei atvežė pats švietimo ministras Tonkūnas. S. Neris ir Petronėle Bylaitė ta proga G. Petkevičaitei įteikė gėlių. Buvome su P. Bylaite 1936 m. nuėjusios G. Petkevičaitės aplankyti. Ji išėjo ant gonkelių ir pasakė mums tokius žodžius:
-Būkite patriotės, dirbkite. Netingėkite. Aš, kad ir nesveika, vis šį tą pripešiojau per visą gyvenimą.
Marija Giedraitienė
Mokyklos kūrimosi metais visoms gimnazijoms nebuvo vienodų programų. Mokytojai pasirinkdavo vadovėlius ir autorius, kokie jiems patikdavo. Nebūdavo jokių pamokos planų. Kuo išsamiau, kuo plačiau papasakodavo mokytojas, ne vien vadovėliu remdamasis, tuo jis skaitėsi geresniu ir įdomesniu. Kas metai mokytojai buvo atestuojami. Direktorius lankydavo mokytojų pamokas, iš jų darydavo išvadas. Taip pat direktorius dalyvaudavo egzaminų komisijoj ir čia susidarydavo savo nuomonę apie mokytoją. Be to, būdavo duodami rašomieji darbai, kurie būdavo siunčiami į ministeriją. Mokinių geras mokymasis taip pat būdavo mokytojo gero atestavimo pagrindas. Visuomeninė veikla, vertinant mokytoją, neturėjo reikšmės. Tik grynai pats pedagoginis darbas. Mokytojo įsitikinimai, religija neturėjo jokios reikšmės atestacijai. Iš klasių vadovų buvo reikalaujama gerai pažinti mokinių sąlygas, pažangumą. Mokytojų posėdžiuose būtinai dalyvaudavo tėvų atstovai. Tėvų komitetas skirdavo, kas dalyvaus tarybos darbe.
Mokykloje būdavo griežta drausmė. Daug dėmesio skyrėme mokinio aprangai. Iš mergaičių buvo reikalaujama vienodos spalvos kojinių. Jeigu, išrikiavus mokyklą paradui, pasirodydavo, kad kurios nors kojinės netinkamos, direktorius turėdavo kojinių atsargą ir tuoj pat mokinei reikėdavo pasiimti. Išbuvau Panevėžyje nuo 1925metų iki 1940 metų. Panevėžio gimnazija buvo pirmoji Lietuvoje pradėjusių veikti gimnazijų. Pradėjome darbą tuoj pat, kad vaikai turėtų progos mokytis, pradžioje mokėmės net ne lietuvių kalba. Spalio mėnesį atsidarė gimnazija Vilniuje. Pavasarį egzaminų metu atsirado vienas mokinys, kuris savo noru atsakinėjo lietuviškai. Kai gimnazija atsidarė, berniukai ir mergaitės mokėsi bendrai. Mokėme privačiuose namuose, labai vargingai, mokytojai iš klasės į klasę bėgiodavo per kiemus ir dirbdavo ne dėl atlyginimo. Kai atgavom savo rūmus, sąlygos pagerėjo. Mus pradėjo globoti „Saulės” draugija. 1918 m., kai vokiečiai pasitraukė, buvo sudarytos atskiros berniukų ir mergaičių klasės. 1935 (1932m.- J. B.) m. įsikūrė mergaičių gimnazija.
Petkevičaitė mūsų mokykloje buvo labai gerbiama. Dėl demokratinių pažiūrų jos negalėjo nušalinti. Juk Petkevičaitės 75 -erių metų jubiliejų atšventėme labai iškilmingai. Buvo atvažiavęs pats ministras Tonkūnas. Plačiau apie Petkevičaitę nepasakosiu iš principo. Buvo susikirtę mūsų interesai. Geriau nutylėti. Jūsų darbas dėl to nenukentės, nes tai smulkmenos, privačios detalės.
Juozas Laužikas
Visi pasakojantys apie G. Petkevičaitę, mini jos visuotinės literatūros istorijos pamokas. Išliko atmintyje indų epai, persų ir graikų literatūra. Dėstydavo lėtai. Ištisai užsirašinėdavome. Namuose mokytis beveik nereikėdavo. Kryptingo skatinimo ir nejutome, bet įdomi buvo pati literatūra, indų filosofija. Mokiniai per pamokas būdavo labai ramūs, sėdėdavo tyliai. Gal mus taip nuteikdavo mokytojos asmenybė, jos išvaizda. Retai, kas trejetą gaudavo, daugiausia būdavo ketvertų ir penketų. Gal dėl to, kad mokytoja dalyką labai gerai išdėstydavo. Meilę literatūrai skatino šaltiniai, cituodavo juos, pati paskaitydavo, ypač indų ir persų literatūros rekomendavo skaityti. Veikalų mes gaudavome paskaityti vokiečių kalba. Daug nuveikė Bitė su savo „Žiburėliu”. Labai buvo atsidavus tam darbui. Kam ko trūkdavo, eidavo pas Petkevičaitę. Ji surasdavo lėšų kiekvienam, kas į ją kreipdavosi. Žinojom, kad kai kuriuos dar ir ne iš „Žiburėlio” lėšų sušelpdavo. Bučą juk tiesiog iš kaimo atsivežė. Jos mokiniai nesivaržydavo, eidavo į namus. Ji buvo labai objektyvi, maloni. Rūpinosi moterų emancipacija. „Meno kuopoje” Petkevičaitė reiškėsi gana santūriai. Tarp Grigonio ir jos nebuvo labai glaudžių santykių. Neaišku, kodėl. „Meno kuopoje” draugiškai veikė skirtingų pažiūrų mokiniai. M. Grigonis sugebėjo patraukti ir aušrininkus, ir ateitininkus. Idėjinės pažiūros buvo toleruojamos.
Elzė Šipelytė- Misevičienė
G. Petkevičaitė mokė mane 1922-1923 metais. Tada mes buvome padegėliai ir į mokyklą eidavome su prastesniu naminiu rūbeliu. Mokytoja Petkevičaitė neskirdavo, ar mergaitė graži, ar ne, ar turtingųjų, ar vargingų tėvų. Mūsų vargą patyrusi, mokė, kaip tvarkytis drobinius drabužius, kad jie gerai atrodytų. Mergaičių išorės ir higienos klausimams mokytoja skirdavo daug dėmesio, daug kalbėdavo apie švarą ir pirtį. Šiaip jos barantis negirdėjau, bet smarkiai apibardavo mergaites, kad nenueidavo į pirtį. Kai valgydavome mokykloje – gerdavome kavą, o mokytoja ne tik pažiūrėdavo, ar turiu ką valgyti, bet ir valgyti pamokindavo. Ji nemėgo blizgučių. Pati vaikščiojo pilko čerkeso drabužiu, žiemą ir vasarą vienodu. Šukom apsmaigstytais plaukais. Mažoje rankoje visada turėdavo pieštuką. Ji mus mokė teisingai laikyti plunksnakotį ir pieštuką. Sakydavo, kad rašyme, tai kaip muzikoje, svarbu rankos padėtis. Mokytoja mums liepdavo nesivaikyti blizgučių, domėtis knyga, rankdarbiais, šeimininkavimu ir namų ruoša. Įspėdavo mus nemėtyti pinigų, mokytis taupumo. Mes ją mylėjome. Ji buvo švelni, bet kartu ir griežta. Mokytis pas ją buvo nelengva. Lyg ir nelabai įdomi buvo ta pasaulinės literatūros istorija. Matyt, dar nebuvau tokiam dalykui priaugusi. Man dažnai reikėdavo prieš klasę paskaityti ištraukų. Dvejetų iš jos dalyko neturėjome. Mokėjo prie kiekvieno prieiti, iš kiekvienos išreikalauti. Buvau mokytojos ekskursijoje. Buvome Kaune, Veliuonoje. Kaune aplankėme Jablonskį. Sėdėjo jis fotelyje, rodos, su kepurėle, labai mus maloniai priėmė. Buvo ir pas Maironį. Gerai prisimenu, nes dalyvavome programoje: su Urbšaite deklamavome poetui jo eilėraštį. Mus pasirinko todėl, kad buvom su šviesiom ir ilgom kasom. Petkevičaitė liepė vežtis į ekskursiją baltus kaspinus, tik Kaune turėjo juos įsipinti prieš einant pas Maironį, kad iškilmingiau atrodytume. Kai būdavo „Žiburėlio” vakarai, mokytoja Petkevičaitė visados kalbėdavo. Ji atsiskaitydavo už surinktas aukas ir pajamas. Mergaites mokytoja paragindavo paruošti loterijos fantų, paprašyti, kad mamos duotų kokį rankšluostį, bet svarbiausia, kad pačios ką numegztume ar išsiuvinėtume. Labai įdomu, kad mokytoja visai nebuvo religinga. Ji mums apie religiją nėra pasakiusi nė vieno teigiamo žodžio. Lyg jos visai nebūtų. Nė karto nemačiau jos bažnyčioje, netgi tada, kai būdavo visos mokyklos paradai ar iškilmės. Mėgstamiausia mokytojos gėlė buvo raudoni gvazdikai. Atsimenu, kiek lakstėme, kol jų gavome, norėdamos per mokytojos vardynes jai įteikti. Mano sesuo buvo su mokytoja nuvažiavusi į Puziniškį, ten senutė tokia pasakojo apie nuotykį su egle. Dvare augusi graži eglė. Petkevičaitė sakydavo:
- Kai eglė nudžius, tai ir aš mirsiu… Eglė nudžiūvo tais pačiais metais, kai mirė G. Petkevičaitė.
Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė
G.Petkevičaitė buvo labai geras žmogus. Motiniškai visais rūpinosi. Ypatingai ji rūpinosi mergaitėmis. Nuolat primindavo, kad tauta kyla tik tada, kai moterys aukštos dvasios. Nurodydavo kitas, dideles kultūras pasiekusias valstybes ir viena jų laimėjimų priežastimi laikydavo aukštą moterų dvasinės kultūros lygį. Ji mus mokė, kaip motina dukteris. Petkevičaitė draugavo su Žemaite. Ypatingai bičiuliavosi su J.Linde. Kartu vis būdavo vakarėliuose. Artimi buvo jų pasauliai. Po pamokų Petkevičaitės sukviestos mes siuvome kaliniams marškinius. Ji pati atnešė drobės ir pasakė:
-Mergaitės, reikia sušelpti kalinius. Tai jūs padarysite, pasiūdamos marškinius. Jos sveikata buvo silpna, bet tuomet ji buvo pajėgi. Ypač daug energijos ji parodė šelpdama mokinius. Ir aš jai dėkinga. Jau būdama studente, gavau 100 litų pašalpos paltui nusipirkti. Daugybei mokinių užmokėdavo mokestį už mokslą. Pagrindinis pajamų šaltinis būdavo vakarėliai. Petkevičaitė turėjo gerą atmintį. Ji ir iš mūsų reikalaudavo, kad atsakinėtume jos žodžiais.
- O kad čia ne taip,- sakydavo. - Ką gi esi praleidus? Petkevičaitė antipatijos niekam nejautė. Ji buvo visiems lygiai gera pamokose ir gyvenime. Petkevičaitė buvo daugiau kairiųjų pažiūrų, bet mokykloje mes to visai nejautėme. Šitos temos klasėje neliesdavo. Žinoma, kaip sunku būdavo išlaikyti vieną liniją ir būti vienodai su visais. Petkevičaitė nebuvo mūsų auklėtoja, bet ji daug kalbėjo apie elgesį, apie moters pašaukimą. Paskutinėse klasėse ruošė gyvenimui. Auklėjo ir pilietes, ir patriotes, ir būsimas motinas.
Aleksandra Šilgalytė
Panevėžyje savo laiku veikė „Žiburėlio“ ir kalinių globos draugijos. Petkevičaitė tose draugijose nuolat dalyvaudavo. E. Jodinskaitė, G. Petkevičaitė ir kunigas Karbauskas buvo trijulė, vadovavusi kalinių globos draugijai. G.Petkevičaitė buvo visuomenės mylima ir gerbiama. Esu buvusi pas G. Petkevičaitę namuose su rašytoja Brone Buivydaite. Petkevičaitė jau tuomet nedirbo. Jai tada buvo pasakyta:
-Nesvarbu, kad jūs ligota, bet sielą jauną turite.
Petkevičaitė atsakė:
-Jau ir siela mano paseno. Kas iš jos.
Kai aš išėjau, apie mane B. Buivydaitei pasakiusi:
-Tokio atviro veido žmogus.
Petkevičaitės prieškambaryje stovėjo didžiulė laikraščių lentyna. Iki lubų. G.Petkevičaitės kaimynai pasakojo, kad jau gulint mirties patale, kai Petkevičaitei buvo siūloma atvesti kunigą, ji ištarusi:
-Kuo aš jums nusidėjau, kad siūlote kunigą.
Antanina Volodkaitė
Pažinojau G. Petkevičaitę dar būdama maža mergaitė. Man buvo tada 13-14 metų. Ji lankydavosi mūsų šeimoje. Tai buvo gerbiamas ir malonus svečias. Ji kartu gyveno sumano teta Joniškėlyje. Teta mokytojavo pas Karpius. Jos labai draugavo. Teta Felicija Volodkaitė ir Gabrielė Petkevičaitė kartu įsteigė „Žiburėlio” draugiją. Aš pati pradėjau mokytojauti 1912 metais. Pradžioje buvo labai sunku. Nebuvo literatūros kalbos normų, didelius sunkumus sudarė terminologija. Nebuvo būtiniausių reikalingų mokytojui dalykų. Raides ir skaičius iškirpdavome iš kalendorių. Klijuodavom, paišydavom, tvarkydavom. Pačios darydavom vertimus. Daug vėliau atsirado žemėlapiai. Tikriausiai su tokiais sunkumais susidurdavo ir G. Petkevičaitė. Teko man dirbti Maženiuose, Molainiuose, Panevėžyje. Panevėžyje dirbau kartu su G. Petkevičaite. Ji buvo labai kilnus žmogus. Jai buvo svarbiausia žmogus, o ne jo tautybė ar pažiūros. Kartu dirbome nuo jos darbo pradžios. Mane ji jau rado mokykloje. Petkevičaitė buvo mylima mokinių ir mokytojų. Visuomenė taip pat ją mylėjo. Mokytojai buvo įvairiausių pažiūrų, bet mus vienijo meilė mokiniams ir noras duoti kuo daugiau žinių. Mokyklos kolektyvas buvo darnus. Dirbome visi nuoširdžiai. Mūsų darbas būdavo beveik netikrinamas. Mokytojų tarybos svarstydavo mokymo ir auklėjimo klausimus, būrelių veiklą. Mokytojai domėjosi mokinių organizacijų veikla pagal savo pažiūras. Kas kam prijausdavo, tas su tais ir draugaudavo. G. Petkevičaitei nerūpėjo pažiūros, tik kam reikėdavo pagalbos, tiesdavo ranką, negailėdama savo laiko ir sveikatos. Mokiniai buvo mokomi draugiškumo, elgesio kultūros, Tėvynės meilės, visuomeniškumo, meilės mokslui, globos ir paramos silpnesniems. Buvo ruošiamos įvairios ekskursijos, vakarai. Stengdavome atitraukti mokinius nuo privačių šokių. Čia daugiausia pasidarbavo M. Karka ir G. Petkevičaitė. Mokykloje vyravo tendencija paveikti mokinį gerumu. Šalinami mokiniai buvo tik ypatingais atvejais. Tuo laiku labai populiarus ir žymus autoritetas pedagogams buvo Fiorsteris. Tačiau pedagoginiai autoritetai buvo pasirenkami mūsų pačių nuožiūra pagal įsitikinimus.
Elžbieta Zavišaitė
Man labai trumpai teko būti G.Petkevičaitės mokine – gal pusę metų. Tai buvo 1923-1924 m. Mokiausi VII klasėje. Tada G. Petkevičaitė dėstė pasaulinę literatūrą. Mokslo metų eigoje G.Petkevičaitę pakeitė J.Lindė. Nuo tada G. Petkevičaitė mokykloje nebedirbo. Išliko atmintyje gal ne pats dėstymas, o mokytojos asmuo. Tai nepaprasto taurumo asmenybė. Jos pamokose būdavo ramu. Panevėžyje tada būdavo atskiros berniukų ir mergaičių klasės. Mokytoja nebuvo smulkmeniška, daugiau kreipė dėmesio į mokinių išprusimą. Visada pabrėždavo moterų doros reikšmę gyvenime. Užklasinis tų laikų Panevėžio gimnazijos veikimas: „Meno kupa”, vadovaujama J. Lindės- Dobilo, choras, vakarai - mokytojo M. Karkos, mokinių piešimo, lipdymo pamokos - J. Zikaro. G. Petkevičaitė, įpusėjusi septintą dešimtį, toje veikloje jau nedalyvavo. Daugiausia užsirekomendavo „Žiburėlio” draugijos veikloje. Daugelis to meto mūsų šviesuomenės buvo „Žiburėlio” draugijoje šelpiami ir globojami. Už tai visas Panevėžys ją labiausiai ir gerbė. Mums, mokiniams, nelabai ką benusimanantiems tada, buvo nuostabu ir kartu labai gera ir gražu, kai matydavome, kaip visi mokytojai G.Petkevičaitę gerbė. Visi jai bučiuodavo ranką. Net ir moterys. Man asmeniškai teko jos gerumą patirti: studijų metais gaudavau „Žiburėlio” stipendiją po 60 litų ir po 75 litus mėnesiui trečiame ir ketvirtame kursuose. Aš pati pilną jos asmens vaizdą susidariau iš jos raštų. Gaila, kad tada neišdrįsau prie jos prieiti…
Mokytojos Elenos Gabulaitės atsiminimai apie G. Petkevičaitę- Bitę
Pirmąkart iš arčiau rašytoją Bitę pamačiau 1936 m., kai mus septintokes lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja P. Bylaitė (vėliau Bernadišienė, Vilniaus Pedagoginio instituto docentė) nusivedė per pamoką pas ją. Bitė išėjo į verandą ir mums kažką kalbėjo. Prisimenu, kad ragino būti darbščioms, mokytis. Mūsų tautai reikia... darbininkų. Mano sveikata visą gyvenimą buvo menka, bet štai po truputį vis šį bei tą nuveikiau. Esame neskaitlinga tauta, reikia būti sąmoningom lietuvaitėm, didžiuojamės didinga praeitimi, bet nepamirškite, kad nors ir plėtėmės kaip valstybė, bet nuo 13 a. jau ėmėm tapti kaip tauta. Taip kalbėjo mums G. Petkevičaitė-Bitė, tautai sugrįžusi bajorė.(Grįžo tautai Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana. O kiek nuėjo kitiems dirbti). Ir prisimena „Aušroj” spaudos draudimo metu išspausdinto eilėraščio žodžius: „Svetimiems karalius auginom, kas patys mes esam, užmiršom, nežinom.” Rašytoja sutiko su mumis nusifotografuoti. Į kambarius mūsų, rodos, nevedė. Kur ten 34.
Kolektyvinės atminties išsaugojimui neužtenka vien praeities suvokimo. Būtini realūs arba tikri atsiminimai, kurie siektų gilesnę praeitį. Tačiau didelė dalis šios praeities yra negrįžtamai sovietmečiu sunaikinta arba iškraipyta. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, vėl nutylima netolima mūsų praeitis. Kitas klausimas, kaip į praeitį žiūrima, ją vertiname ir įtraukiame ją į dabartį? Problematiškiausia būtų, kad praeitis vėl netaptų manipuliacijos objektu. Praeitis net suherojinama pasitelkiant tariamos „tyliosios rezistencijos” vaizdinį…
Atgal
.jpg)
