ISTORIJA
05.24. Varėnos krašto heraldika
Laimutė Cibulskienė ir Elena Glavickienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografės
Gegužės 17 d. Matuizų pagrindinėje mokykloje vyko integruota pamoka „Varėnos krašto heraldika“, kurią vedė Varėnos viešosios bibliotekos bibliografės – Elena Glavickienė ir Laimutė Cibulskienė. Jos supažindino vyresniųjų klasių mokinius su heraldikos pagrindais. Pristatė Varėnos miesto, Merkinės, Perlojos, Marcinkonių, Valkininkų, Senosios Varėnos bei Dzūkijos herbus. Papasakojo kaip ir kada jie buvo sukurti, ką reiškia jų simbolika.
Renginio pradžioje L. Cibulskienė supažindino su heraldikos ir herbo sąvokomis bei su Merkinės, Marcinkonių ir Senosios Varėnos herbais. Merkinės herbas - mėlyname lauke sidabrinis vienaragis su auksiniais ginklais ir raudonu liežuviu. Tai istorinis herbas - Merkinei Magdeburgo teises ir herbą - „vienaragis“ – 1569 m. gruodžio 7 d. suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Pagal to meto sampratą baltas vienaragis buvo mėnulio ir kunigaikštyščių atributas. Jį mėgo astrologai ir alchemikai, bene labiausiai – katalikų bažnyčia. Merkinė miesto teises ir herbą gavo gruodžio 7 d., tai yra Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventės išvakarėse. Ši šventė galėjo paskatinti Žygimantą Augustą Merkinės miesto herbui suteikti vieną populiariausių Švč. Mergelės Marijos palydovų – vienaragį. Toks herbas naudotas iki XVIII a. pabaigos, po to ilgam užmirštas. Merkinės miesto herbas buvo atkurtas. Jo etaloną, remdamasis surinkta istorine ikonografine medžiaga, padarė dailininkas Arvydas Každailis. Heraldikos komisija jį aprobavo 1996 m. sausio 25 d. Atkurtą Merkinės miesto istorinį herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1996 m. vasario 20 d.
Marcinkonių herbas - sidabriniame lauke trys juodos vilkų galvos su raudonais liežuviais. Skydo raudonoje galvoje penki auksiniai dvigubi kryžiai. Iki šiol Marcinkonys herbo neturėjo. Svarstant jo motyvus, nutarta pavaizduoti du simbolius. Skydo raudonoje galvoje įdėti penkis auksinius dvigubus kryžius, kurie primintų vietos gyventojų pasipriešinimą okupacinei lenkų valdžiai, o raudona spalva parodytų pralietą kraują kovose už Lietuvos laisvę. Apačioje, sidabriniame lauke, vaizduojamos trys juodos vilkų galvos. Dailininko Arvydo Každailio sukurtą naują Marcinkonių herbą Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2004 m. gegužės 6 d.Herbas marcinkoniškiams buvo įteiktas per kaimo šventę 2004 m. rugpjūčio 21 d.
Matuizų pagrindinės mokyklos moksleiviai klausosi paskaitos
Varėnos krašto ir Dzūkijos herbai
Senosios Varėnos herbas - sidabrinis kunigaikščio Vytauto medžioklės ragas, aukso spalvos heraldinės gegnės raudoname fone. Raudona spalva simbolizuoja kunigaikščių spalvą ir heraldikoje yra itin vertinama bei suteikiama tik seniausiems Lietuvos miesteliams. Šį herbą sukūrė žinomas Lietuvos dailininkas, heraldikos specialistas Arvydas Každailis. Senosios Varėnos herbas ir vėliava visuomenei pristatyti ir pašventinti 2013 m. birželio 23 d. Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.
E. Glavickienė supažindino moksleivius su Varėnos miesto, Perlojos, Valkininkų ir Dzūkijos herbų sukūrimo istorija ir simbolika. Heraldikos komisijoje dar 1969 m. kelis kartus buvo svarstomi Varėnos herbo motyvai ir variantai. 1970 m. dailininko Kęstučio Gvaldos parengtą Varėnos miesto herbo projektą nutarta tvirtinti darbo tvarka. Bet sukurtas herbas, net nespėjęs miesto gyvenime įsigalėti, buvo uždraustas. Su Lietuvos Atgimimu atgijo ir miestų heraldikos tradicijos. Vėl buvo sugrįžta prie Varėnos herbo sukūrimo. Naują Varėnos herbo etaloną parengė tas pats dailininkas K. Gvalda. Varėnos herbas buvo aprobuotas Lietuvos heraldikos komisijos 1994 m. lapkričio 24 d., o Lietuvos Respublikos Prezidento patvirtintas 1995 m. sausio 12 d. Herbe pavaizduota mėlyname lauke bitė virš šešių viržių žiedų simbolizuoja senas šio krašto bitininkystės tradicijas, darbštumą.
Kalbėdama apie Perlojos herbo atsiradimą, E. Glavickienė akcentavo, kad tai istorinis herbas. Perlojai laisvojo miesto teises ir herbą – „stovintis stumbras su kryžiumi tarp ragų“ – 1792 m. balandžio 26 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Tačiau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Perlojos miesto istorinis herbas atkurtas po 200 metų, pasinaudojus 1792 m. privilegijos duomenimis. Jį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. sausio 28 d. (dailininkas Juozas Galkus).
Valkininkams laisvojo miesto teises ir herbą - heraldišką liūtą raudoname fone, po karaliaus vainiku - suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Stanislavas Augustas Poniatovskis 1792 m. birželio 26 d. Miestui suteiktas auksinis liūtas reiškia jėgą, išmintį, išdidumą ir kilnumą. Tai buvo 74-asis ir paskutinis Lietuvos miestas, kuris gavo tokias teises. Dar tais pačiais metais jos buvo panaikintos, kai nugalėjo Rusijos imperijos kariuomenės palaikomi Targovicos konfederatai. Oficialiai Valkininkų istorinis herbas buvo atkurtas po 200 metų. Jo etaloną, remdamasi privilegijos originalo ir Lietuvos Metrikos duomenimis, parengė dailininkė Taida Balčiūnaitė. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1993 m. vasario 11 d., o 1993 m. kovo 30 d. savo dekretu patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas. Valkininkų miestelio herbas ir vėliava buvo pašventinti 1995 m. lapkričio 26 d. Valkininkų bažnyčioje.
Aptarus šešis Varėnos krašto herbus, buvo pristatytas ir Dzūkijos herbas. Lietuvos heraldikos komisija 2003 m. vasario 25 d. suderino Dzūkijos didžiojo ir mažojo herbų bei herbinių vėliavų projektus. Mažojo herbo mėlyname lauke (skyde) vaizduojamas sidabrinis šarvuotas karys, laikantis dešinėje rankoje auksinę alebardą ant sidabrinio koto, o kaire ranka atsirėmęs į sidabrinį baltišką skydą su paauksuotu viršutiniu apvadu ir paauksuotu apatiniu apvadu. Didžiajame herbe mažąjį herbą ant sijos laiko dvi atgal atsigręžusios sidabrinės lūšys su auksiniais nagais ir liežuviais. Ant sijos kabo sidabrinis kaspinas su mėlynų raidžių deriniu: Ex gente bellicosissima populus laboriosus“ (Iš karingiausios genties darbštūs žmonės). Dzūkijos herbą sukūrė heraldikos specialistas Arvydas Každailis. Dzūkijos krašto vėliava pirmą kartą buvo iškelta Merkinėje 2003 metais vykusiame Antrajame Dzūkijos kultūros kongrese , Dainavos krašto 750 metų jubiliejaus paminėjime.
Renginio metu vienuolika moksleivių – Gabrielė Jakimavičiūtė, Natas Slavinskas , Eidvydas Balčius , Augustė Skliutaitė, Evelina Graževičiūtė , Kamilė Keršytė , Albertas Butrimas , Karolis Karpičius , Laurynas Talaikovskis , Aistė Ivanauskaite, Monika Leonovičiūtė - ir Matuizų bibliotekos bibliotekininkė Vidutė Stadalnykienė pristatė savo pieštus Matuizų kaimo herbų pavyzdžius. Kaip vaikai įsivaizduoja Matuizų herbą, ką jame norėtų matyti? Dauguma moksleivių įsivaizdavo, kad Matuizų herbe turėtų būti skruzdėlė, kaip matuziškių darbštumo simbolis. Kiti simboliai – plytos , upelis, grybai, geležinkelis, žalia spalva... Moksleiviai pasirodė be galo kūrybingi ir išradingi. Visų renginio dalyvių balsavimu , buvo išrinkti keturi geriausi herbų pavyzdžiai. Geriausiais tapo moksleivių E. Graževičiūtės, K. Karpičiaus, L. Talaikovskio ir bibliotekininkės V. Stadalnykienės herbų pavyzdžiai. Besibaigiant renginiui salėje girdėjosi šnabždesys ir išreikšta viltis: „gal kada ir Matuizos turės savo herbą...“
Manome, kad ši pamoka moksleiviams yra puiki pradžia geriau pažinti savo kraštą, domėtis jo istorija. Renginys buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.
Atgal
.jpg)
(1).png)
