VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

05.15. Gyvosios istorijos pamokos Bakaloriškėse

Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė

Dusmenų (Trakų r.) krašto metraštininkė

Atkurtos Lietuvos 100-osioms metinėms skirti renginiai vyksta ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose bei kaimuose. Prasmingas ir turiningas minėjimas, skirtas Lietuvos šimtmečiui vyko ir nedideliame atokiame Trakų rajono kaimelyje – Bakaloriškėse. Šis kaimas ryškiai įėjęs į Lietuvos istoriją. 1944 m. balandžio 12-ąją – antrąją Velykų dieną Bakaloriškės buvo sudegintos raudonųjų partizanų (iš 44 sodybų liko tik 4). Minint kaimo sudeginimo 70-metį, 2014 m. buvusių bakaloriškiečių Gintauto ir Vlado Kleinotų iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo, o 2017-aisiais čia iškilo paties V. Kleinoto pagamintas kryžius, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tad Lietuvos šimtmečio minėjimas ir vyko prie šio kryžiaus.

Renginyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji viešųjų ryšių specialistė Monika Kareniauskaitė, kandidatas į Trakų rajono merus Jonas Kietavičius, Onuškio seniūnijos seniūnė Zita Aniulienė, „Trakų žemės“ žurnalistas Jonas Počepavičius, Dusmenų kaimo bendruomenės koordinatorė Rima Karsokienė, bakaloriškiečiai, kraštiečiai, skaudžių įvykių liudininkai.

Minėjime prie Bakaloriškių kryžiaus

Žilinų moksleiviai Bakaloriškėse

Renginio iniciatorius druskininkietis V. Kleinotas susirinkusiuosius trumpai supažindino su tragiška savo gimtojo kaimo istorija. Įdomiai ir prasmingai kalbėjo buvusi bakaloriškietė, pati vyriausia šių įvykių liudininkė, 94-uosius metus įpusėjusi kaunietė Ona Karužaitė-Gliebienė: „Susirinkome, kad prisimintume buvusius savo vargus – okupaciją, partizaninę kovą už Lietuvos laisvę, tremtis ir netektis. Viskas mūsų atmintyje gyva. Mūsų kaimas patyrė baisiausią tragediją. 1944 m. antrąją Velykų dieną jis tapo aukuru, dūmai siekė net debesis. O jau po kelių valandų  tik kaminai bylojo, kad čia gyveno žmonės. Iki šiol nežinome, kuo mes nusikaltome. Gal tuo, kad mylėjome savo kraštą?“ Danutė Gliebaitė-Tamulionienė, gyvenanti Druskininkuose,  prisiminė skaudžią savo brolio partizano Alberto Gliebaus netektį. „Čia mano tėviškė, čia žuvo mano brolis. Čia man labai malonu ir miela atvažiuoti“, – su ašaromis akyse sakė ji.

Visi kalbėjusieji pasidžiaugė, kad dar yra gyvų šios tragedijos liudininkų. „Kai ta istorija gyva, kai bendruomenė susirenka, kad prisimintų skaudžią praeitį, kad pastatytų kryžių, reikia tuo tik džiaugtis“, – sakė M. Kareniauskaitė. Ji linkėjo tęsti šį darbą ir pažadėjo, kad jų centras visada padės. Onuškio seniūnė Z. Aniulienė pasveikino visus su Lietuvos šimtmečiu. „Svarbu, kad susibūrėme čia, kad dar yra žmonių, kurie gali liudyti gyvą atmintį. Mums reikia mokytis iš jų ir sekti jų pėdomis, kad nepamirštume istorijos“, – kalbėjo ji. J. Kietavičius džiaugėsi į šį minėjimą atsivežęs ir savo dukrą: „Čia ji patyrė pačią geriausią, pačią didžiausią pamoką.“

Susirinkusieji buvo maloniai nustebinti sužinoję, kad minėjimo išvakarėse Bakaloriškes aplankė Žilinų (Varėnos r.) pagrindinės mokyklos mokiniai. Patriotiškai nusiteikę, su vėliavėlėmis 63 mokiniai ir 10 mokytojų pėsčiomis atėjo 8 km tam, kad susipažintų su savo krašto istorija, kad savo akimis pamatytų ir išgirstų gyvosios istorijos liudininkus. Prie paminklinio akmens, pastatyto minint kaimo sudeginimo 70-metį, juos pasitiko broliai G. ir V. Kleinotai, kurie papasakojo moksleiviams apie jų gimtinėje vykusius tragiškus įvykius.

Moksleiviai aplankė ir netoliese kryžkelėje pastatytą kryžių žuvusiems už Lietuvos laisvę. V. Kleinotas į Bakaloriškes atvežė mokiniams parodyti lietuviškų medalių kolekciją bei mokyklinį vadovėlį „Sakalėlis“, išleistą 1936 m.

Nors tą dieną oras buvo nekoks – lijo lietus, pūtė stiprus vėjas, tačiau mokinių nuotaika buvo puiki. Žilinų pagrindinės mokyklos direktorė Aldona Vaitkevičienė pasakojo, kad vaikai į šį žygį ėjo noriai, jam iš anksto ruošėsi, nes jis buvo suplanuotas jau seniai ir visi apie jį žinojo. „Mūsų mokykloje tai jau ne pirmas renginys, skirtas Lietuvos šimtmečiui. Šiai progai paminėti organizavome viktoriną apie Lietuvos istoriją, pasodinome 100 berželių“, – teigė direktorė. Ji pasidžiaugė, kad dar yra gyvų šios šiurpios tragedijos liudininkų ir linkėjo broliams Kleinotams, kad metų tėkmė nepaliestų jų jautrios širdies. „Dėkoju Aukščiausiajam, kad mus suvedė su šitais puikiais žmonėmis, kad galėjome pagerbti čia žuvusiuosius. Tokie susitikimai ugdo patriotinius jausmus, praturtina krašto istoriją“, – sakė A. Vaitkevičienė.

 

 

Atgal