VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.15. Jaunimas ir viltis

Dr. Algirdas Kavaliauskas

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Nepriklausomos Lietuvos tapsmas sukėlė skersvėjus tarp atominio komplekso statytojų ir dirbančiųjų atominėje elektrinėje. Atsirado  drąsių  žmonių, kurie važiavo į sostinę prie Seimo rūmų ginti visų Lietuvos žmonių teisėtai išrinktos Lietuvos valdžios. Tačiau didžioji energetikų gyvenvietės žmonių dalis, stokodami žinių iš Lietuvos istorijos, nežinodami Lietuvos valstybingumo tradicijos, komunistinės ideologijos poveikyje buvo priešiškai nusiteikę prieš istorines permainas Lietuvoje – prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jų vadovai prašė Kremlių įvesti tiesioginį Maskvos valdymą. Kad toks veiksmas būtinas turėjo įrodyti atominės elektrinės vadovybės atsisakymas paklusti aukščiausios  Lietuvos valdžios teisėtiems reikalavimams –  atominėje elektrinėje buvo ruošiamas streikas. Tarptautinių specialistų nuomone, Lietuva ir Europa stovėjo ant branduolinės beprotybės-katastrofos slenksčio.

Tuo metu į Sniečkų, baigusi Vilniaus kultūros mokyklą ir įgijusi teatro kolektyvo vadovo specialybę, atvyko Zita Sakalauskaitė. Aplinkui girdėjosi vien rusų kalba. Parduotuvėse, kitose viešose vietose, buvo galima tik rusiškai susikalbėti. Žinomi atvejai, kai vietinių gyventojų priešiškumas lietuviams, lietuvių kalbai, kai kuriuos  jaunus lietuvius vijo iš tarybinės energetikų gyvenvietės. Žinomi atvejai, kai lietuviškai gyvenvietės gatvėje prakalbę lietuviai, rusakalbių buvo mušami, lietuviukai vaikų darželyje išdrįsę pasakyti lietuvišką žodį, buvo skriaudžiami, diskriminuojami buvo reikalaujama kalbėti žmonių, žmoniška, o ne lietuvių, kalba! Lietuviai, kurių buvo nedaug, buvo pravardžiuojami „labasais“ (nuo lietuviško žodžio – labas) ir pan. Šitą matė, girdėjo, žinojo jaunoji Zita, pasiryžusi likti Lietuvos nelietuviškame mieste.

Miesto 3-čios vidurinės mokyklos (dabar Visagino „Atgimimo“ gimnazija, švenčianti savo veiklos  30-metį) direktorė Vanda Beinorienė jai pasiūlė mokyti vaikus valstybinės kalbos, nors Z. Sakalauskaitė neturėjo pedagoginio išsilavinimo.

Direktorė V. Beinorienė prisimena, kad Zita gražiai kalbėjo lietuviškai, o lietuvių kalbos mokytojų trūko, todėl jai ir pasiūlė pabandyti vaikus mokyti lietuvių kalbos. Mokytojai Zitai gerai sekėsi, ji mylėjo vaikus, o vaikai ją. Direktorė pasiūlė stoti į Vilniaus pedagoginį institutą ir įgyti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą.

Visaginas

Z.Sakalauskaitė su savo klase

Mokytoja Zita prisimena, kad dar „besimokant vidurinėje mokykloje mėgstamiausia pamoka buvo lietuvių kalba, o ypač literatūra. To meto vaikai daug skaitydavo, mokykloje leidome sienlaikraštį, kuriame publikuodavome savo kūrinėlius. Tačiau niekada nesvajojau tapti lietuvių kalbos mokytoja, nes tai atrodė sunkus, varginantis, neįdomus darbas.

Bet likimas sudėlioja savaip. Dirbti mokykloje sekėsi neblogai, tad direktorė Vanda Beinorienė pasiūlė stoti į tuometinį pedagoginį universitetą, kurį neakivaizdžiai baigiau.“

Visko pasitaikė pedagogės darbe, bet ypač glumino kai kurių Visagino miesto gyventojų atsainus požiūris į lietuvių kalbą, kaip nereikalingą. Atominės elektrinės visa dokumentacija buvo rusų kalba, o ir visuose kolektyvuose buvo bendraujama tik rusiškai, tad lietuvių kalba šiame šiaurės rytų Lietuvos kampelyje nebus reikalinga.

Reikėtų pabrėžti, kad nuo seno iki šių dienų yra abejojančių lietuvių kalbos reikalingumu savo valstybėje!. Ir baisiausia, kad ši absurdiška mintis, atrodo, yra gaji tarp kai kurių Lietuvos Respublikos Seimo narių: tai žalokime lietuvių abėcėlę svetimomis raidėmis, tai gal nevartokime lietuvių kalbos kur kompaktiškai gyvena kitataučiai ir t. t., ir pan. Anot vienos Seimo narės, turime parodyti geravališkumą ir lanksčiai taikyti Valstybinės kalbos įstatymą. Nuo seno Lietuvoje gyvenantys kai kurie kitataučiai kaip nemokėjo, taip ir nemokės lietuvių kalbos (bet kiti kažkodėl išmoko!!! Gal dėl kalbos dirbtinai sukeliama problema bandoma pridengti kitus tikslus?!), o lankstus, lanksčiausias taikymas gal leis užmiršti, kad apskritai dar yra tokia kalba. Vargeli tu mano: kitataučiai reiškia pretenzijas lietuviams... Kodėl nutylimas esminis klausimas: ar pagrįstai... Laisva šalis: kaip norintys reiškė pretenzijas lietuviams, taip ir  reikš. Duok Dieve, kad apsirikčiau, bet manau, kad lenkai lietuviams reikš pretenzijas tol, kol bus gyvas dar bent vienas lietuvis. Sakote, emocijos? Gerai. Jeigu įstatymų leidėjams svarbi tautos nuomonė šiuo kertiniu tautos identiteto klausimu, nesilankstykime prieš aštuonetą ir juos palaikančius, o atsiklauskite tautos – surenkime referendumą, kiek kalbų norime turėti unitarinėje valstybėje. Štai tada ir matysime tikrą padėtį šalyje, ką žmonės galvoja. O dabar, kas gali paneigti, kad ne didelių pinigų įtakoje išsižioję įtakingi politikai žiūri į rėksnius ir su jais sutinka... 

Taigi, pedagogė Zita Sakalauskaitė, lygindama padėtį Nepriklausomybės pradžioje ir dabar, pastebi: „Žinoma, dabar situacija pasikeitusi. Tačiau kartais dar stebina nesenų visaginiečių požiūris į šalį ir kalbą. Pasiklausius, kaip jie čia vargsta, yra diskriminuojami, kyla klausimas, kodėl negrįžta į tėvynę, kur pieno upės plaukia.“

Pasidžiaugusi pozityviais pasikeitimais ir gimnazijoje, ir miesto bendruomenėje, mokytoja Zita iškelia, jos manymu, opiausią klausimą – „lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas. Apmaudu, kad geriausi gimnazijos abiturientai už egzaminą gauna ne itin gerus įvertinimus. Tai ne tik mūsų miesto, bet visos Lietuvos mokinių ir mokytojų rūpestis. Programa nuolat keičiasi, nėra tinkamų vadovėlių, kūriniai sudėtingi, reikalavimai aukšti- visa tai kelia įtampą ir nepasitenkinimą. Palyginimui, kad išlaikytum anglų kalbos valstybinį egzaminą užtenka teisingai atlikti 16 procentų užduočių, be to jos yra skirtingo sudėtingumo (B1 ir B2 lygio), o lietuvių k. ir literatūros egzaminui reikia gauti 30 procentų. 500 žodžių apimties rašinį, laikantis griežtų reikalavimų, ir gimtąja kalba parašyti ne kiekvienas geba. Egzaminas šiandien tikrina ne tik raštingumą, bet reikalauja literatūrinių žinių, kultūrinės bei visuomeninės patirties, brandaus loginio mąstymo. Tikiuosi, kad artimiausiu metu lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas pasikeis, nes tiek reikalavimai, tiek vertinimas neatitinka 18-19 –mečių galimybių.“

Galima pasidžiaugti, kad jaunieji visaginiečiai, su retomis išimtimis, gražiai kalba lietuviškai. Tai, žinoma, visų pirma,  miesto lietuvių kalbos mokytojų nuopelnas. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į mokytojos Zitos Sakalauskaitės auklėjamosios klasės ugdytinius, kurie, dar su viena „Atgimimo“ gimnazijos klase, kartu su auklėtojomis ir direktore, buvo pakviesti į Lietuvos Respublikos Prezidentūrą Vilniuje – jiems pilietiškumo pamoką vedė Jos Ekscelencija šalies Prezidentė D. Grybauskaitė. Mes, gimnazijos pedagogai, jautėme didelį pasitenkinimą ir pasididžiavimą, kad su šalies vadove apie meilę Lietuvai ir jos ateitį rusakalbiai gimnazistai beveik be akcento gražiai kalbėjo valstybine lietuvių kalba.

Eidamas iš Prezidentūros ir žiūrėdamas į jaunus žmones, girdėjau širdžiai mielus žodžius: aš čia gyva... Tikiu, kad Lietuvos jaunimas ją – lietuvių kalbą – išsaugos.

Atgal