ISTORIJA
04.23. Užmirštas aušrininkas - Jurgis Mikšas
Parengė istorikas Juozas Brazauskas
2018 m. balandžio mėn. sukanka 135 m., kai pasirodė pirmasis lietuvių tautinį atgimimą žadinęs laikraštis „Aušra”. Vienas žymiausių jo redaktorių buvo Jurgis Mikšas (1862-1903). Jis priklauso tai lietuvių kultūros veikėjų, kuris nesulaukė Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės Nepriklausomybės paskelbimo. Apie Jurgį Mikšą žino nedaugelis „Aušros” gerbėjų. Jo vardas minėtinas šalia Jono Basanavičiaus, Jono Šliūpo, Jurgio Zauerveino, Andriaus Vištelio.
Jurgis Mikšas gimė ir augo Prūsijos karalystės užkampyje – Mažosios Lietuvos Virkytų kaimelyje, apie 5 km. nuo Saugų parapijos centro, netoli Vokietijos-Rusijos imperijų sienos. Jurgio tėvai – Kristupas Mikšas ir Elzė Miklovaitytė buvo šviesūs žmonės, nenutautėję, pajutę šviesos ir mokslo vertę. Namuose buvo lietuviškų knygų, tėvas prenumeravo Mažojoje Lietuvoje ėjusius lietuviškus laikraščius, šeimoje buvo gyva lietuviška dvasia. Tėvai taip pat netrukdė sūnaus pasirinktam gyvenimo keliui – kovai už lietuvybę, prieš tautinę priespaudą.
Jurgis Mikšas iš pradžių lankė Virkytų pradžios mokyklą, 1872-1875 m. – Tilžės gimnazijos parengiamąją mokyklą ir 1876-1879 m. Tilžės gimnaziją, kurios nebaigė. J. Mikšas į tautinę veiklą įsitraukė labai anksti.
Jurgis Mikšas
Laikraščio „Aušra“ pirmasis numeris
Jo pilietinei brandai įtakos, matyt, turėjo klaipėdiškės „Lietuviškos ceitungos“ dvasia, ten skelbtos patriotinės publikacijos ir ankstyva pažintis su ano meto žinomais lietuvybės veikėjais Andriumi Višteliu, Martynu Šerniumi, Jurgiu. Zauerveinu ir kt.
J. Mikšas dėmesį į save atkreipė 1882 metais publikacijomis „Lietuviškoje ceitungoje“. Jis kritikavo vokiečių vykdomą nutautinimo politiką bei tautinių mažumų priespaudą. Matyt, tai lėmė, kad jaunasis Mikšas kartu su vyresniais kolegomis tapo „Aušros“ iniciatoriais, leidėjais ir pirmaisiais žurnalo finansuotojais. Jais buvo J. Basanavičius, M. Šernius, A. Vištelis ir J. Mikšas. Jaunam J. Mikšui (jam tada ėjo 21-ieji) buvo patikėtos „Aušros“ techninio redaktoriaus pareigos. Jam teko rinkti medžiagą žurnalui, tvarkyti, rengti spaudai, kaupti lėšas, ieškoti prenumeratorių, rūpintis leidimu ir platinimu. Tai buvo labai sudėtingas darbas.
„Aušra“ buvo spausdinama J. Albano-K. Kybelkos spaustuvėje Ragainėje. Šioje spaustuvėje J. Mikšas mokėsi raidžių rinkėjo amato. Kadangi spaustuvė buvo prastoka, žurnalo spausdinimas užsitęsdavo. Pirmasis numeris, kuriam medžiagą surinko ir spaudai paruošė pats Jonas Basanavičius, turėjo išeiti sausio mėn., tačiau pasirodė balandžio pradžioje. Pirmajame numeryje įrašyta kovo mėn. data.
Pasirodžiusi „Aušra” sukėlė didelį įvairių politinių grupuočių bei sluoksnių susidomėjimą ir skirtingas reakcijas. Susipratę lietuviai inteligentai entuziastingai sutiko laikraščio pasirodymą. Vieniems tai atrodė, esąs Maskolių darbas, kiti skelbė, kad O. Bismarkas – Vokietijos imperijos kancleris - vykdė lietuvininkų ir kitų tautinių mažumų Prūsijoje germanizacijos politiką ir antirusišką propagandą. Sulenkėjusi kunigija net iš sakyklų draudė žmonėms neskaityti ir pas save nelaikyti „Aušros”. Rusijos valdžiai „Aušra” buvo draudžiamos lietuviškos spaudos leidinys. Dauguma lenkams laikraščio „Aušra” leidybą laikė caro valdžios intriga prieš juos.
J. Mikšas išleido pirmuosius keturis „Aušros“ numerius ir kartu su Martynu Jankumi paruošė „Lietuvišką „Aušros“ kalendorių ant 1884“. Literatūrinę kalendoriaus dalį paruošė Jurgis Mikšas, jo leidimą finansavo Martynas Jankus.
Atlikęs darbus ir surinkęs medžiagos kitiems „Aušros“ numeriams, J. Mikšas 1883 m. rudenį staiga dingo į Maskoliją (Rusiją). Dingimo priežastis liko neišaiškinta. Dingo slapta, nieko nepranešęs bendradarbiams, draugams ir artimiesiems. Tik seseriai prasitarė, kad kuriam laikui vyksta į „Maskoliją“. „Aušros“ leidimo rūpesčius paliko Martynui Jankui.
„Maskolijoje“ Mikšas prabuvo apie tris mėnesius. Kelionės ir naujos pažintys praplėtė akiratį, padėjo suvokti tautinio sąjūdžio plotį, skatino žurnalisto įgūdžius ir asmenybės brandą.
Jurgiui Mikšui dingus, „Aušrai“ redaguoti iš užsienio buvo pakviestas Jonas Šliūpas. Jis su Martynu Jankumi „Aušros“ spausdinamą perkėlė į O. fon Mauderodės spaustuvę Tilžėje. J. Šliūpas „Aušrą“ redagavo ir leido nuo 1883 m. penktojo iki 1884 m. šeštojo numerio. Vokiečių policijai pradėjus domėtis svetimtaučio J.Šliūpo asmenybe, šis Prūsiją paliko 1884 m. kovo viduryje.
Jonui Šliūpui išvykus, J.Mikšas vėl pradėjo redaguoti „Aušrą“.
M. Jankaus kvietimu jis apsigyveno Bitėnuose. J. Mikšas sutiko, kad oficialiu „Aušros“ redaktoriumi būtų rašomas M. Jankus – „Už rėdystę atsako Martynas Jankus, Bitėnai per Lumpėnus“.
Bitėnuose J. Mikšas neilgai gyveno. Norėdamas pramokti spaustuvininko amato ir svajodamas apie nuosavą spaustuvę, 1884 metų vasarą jis persikėlė į Ragainę ir pradėjo dirbti gero pažįstamo J. Siebarto spaustuvėje.
Paties J.Mikšo duomenimis antrą kartą jis „Aušrą“ redagavo nuo 1884 m. kovo iki 1885 m. rugsėjo. Jam darbuojantis, padidėjo „Aušros“ populiarumas, pagausėjo bendradarbių, prenumeratorių, pakilo rašinių lituanistinė kokybė. Tuo metu jis suorganizavo „Aušros“ biblioteką, kurioje buvo sukaupta daug vertingų rankraščių ir knygų. Žlugus „Aušrai“, biblioteka atiteko „Birutės“ draugijai, o iš jos – Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje.
J. Mikšo iniciatyva 1884 m. rugsėjo 26 d. Ragainėje pasirodė savaitraštis „Niamuno sargas“. J. Mikšas jį redagavo, o leido ir spausdino J. Siebartas. 1884-1885 m. J. Mikšui dirbant Ragainėje, buvo išleistos kelios poezijos knygelės, J. Šliūpo parengtas „Lietuviškas „Aušros“ kalendorius ant 1885“ ir Mažajai Lietuvai skirtas J.Mikšo parengtas „Niamuno sargo“ lietuviškas kalendorius ant 1885“.
1885-ieji J. Mikšui buvo gana sėkmingi. „Aušros“ leidimas didelių problemų nekėlė, redaktoriaus autoritetas didėjo, nebuvo jokių artėjančios asmeninės tragedijos ir „Aušros“ žlugimo požymių.
J.Mikšas buvo plačių interesų veiklos žmogus. Jis buvo ir tarp kultūros draugijos „Birutė“ organizatorių. Draugija buvo įsteigta 1885 metų vasario 15 dieną. Pirmuoju jos vadovu buvo išrinktas J. Mikšas. 1885 m. birželio 24 d. įvyko pirmasis visuotinis draugijos narių susirinkimas. Buvo priimti draugijos įstatai ir išrinkta valdyba. Draugijos pirmininku buvo išrinktas Vilius Bruožis, sekretoriumi – J.Mikšas.
Bet J.Mikšą viliojo spaustuvininko darbas, jis svajojo apie nuosavą spaustuvę, kuri turėtų tapti jo pragyvenimo šaltiniu. Reali galimybė įsigyti nuosavą spaustuvę atsirado tada, kai jis gavo jam priklausančią tėviškės dalį – 10 000 markių. 1885 m. antrojoje pusėje J. Mikšas Tilžėje tokią spaustuvę įsigijo. 1885 metų devintasis „Aušros“ numeris jau atspausdintas J. Mikšo spaustuvėje. Pagerėjo „Aušros“ išvaizda, iliustracijos, į pirmuosius numerius buvo dedamos netgi meniškos įklijos.
Pagerėjus spaudos kokybei, padidėjo žurnalo savikaina. Teko kelti prenumeratos kainą, už ką daug kas J. Mikšui priekaištavo. Suprantama, sumažėjo prenumeratorių. „Aušra“ tapo nuostolinga. Nuostolius teko dengti pačiam J.Mikšui iš savo kišenės. Nors žurnalo leidyba buvo nuostolinga, žurnalo išvaizda ir turiniu redaktorius ir toliau rūpinosi.
Antrą kartą pradėjęs redaguoti „Aušrą“, J. Mikšas perėmė ir nemažas skolas. M. Jankus buvo išeikvojęs visus gautus prenumeratos pinigus, 1885 metų paskutinieji keturi „Aušros“ numeriai J. Mikšai kainavo 500 markių ir kt. skolos buvo didelės ir toliau augo. Mecenatų nebuvo. Nežiūrėdamas į tai, 1885 m. gruodžio 1 d. J. Mikšas vėl išleido Ragainėje anksčiau leisto ir nustojusio eiti savaitraščio „Niamuno sargas“ pirmą numerį. Savaitraštis vėlgi buvo nuostolingas. 1886 m. birželio 24 d. išėjo jo paskutinis numeris.
J. Mikšo spaustuvė gyvavo tik 5 mėnesius. Apart leistos periodikos, įvairiems leidėjams spaustuvėje buvo atspausdinti 23 spaudiniai. Pats J. Mikšas savo lėšomis išleido ne mažiau 12-kos tokių spaudinių. Tai buvo kultūrinio, istorinio ir grožinio turinio knygos, 1886 metų „Aušros“ kalendorius, lietuvių kalbos vadovėlis ir pan. Tik mažą tiražo dalį pavyko parduoti, todėl trūko apyvartinių lėšų, brendo finansinė krizė. Teismas nutarė ieškinį patenkinti varžytinių keliu. Liepos 19 d. įvyko varžytuvės.
J. Mikšas prarado viską, prarado tikėjimą artimu ir jaunatvišką optimizmą. Tai skaudžiai paveikė ne tik jo likusį gyvenimą, bet ir tautinį sąjūdį – žlugo ir „Aušra”.
Klaidų darė ir pats J. Mikšas: prastoka vadyba spaustuvės darbui, nerealūs užmojai, jaunatviškas maksimalizmas, patiklumas, prasta gaminamos produkcijos realizacija, neapgalvoti tiražai, persikrovimas įvairia veikla ir kt. Katastrofa visam likusiam J.Mikšo gyvenimui eliminavo jį iš tautinio sąjūdžio, plačiai skleistas jo šmeižtas prisidėjo prie to, kad šis veiklos žmogus liko nepelnytai užmirštas…
Po patirtos nesėkmės J. Mikšas buvo giliai nusivylęs ir net neatsiliepė į kvietimą pateikti savo prisiminimus „Aušros“ dvidešimtmečiui skirtam „Varpo“ numeriui…
1903 metais, minint „Aušros“ dvidešimtmetį, J. Basanavičius J.Mikšo šmeižimu ir niekinimu apkaltino tik M. Jankų. Jis, siekdamas pats įsigyti spaustuvę ir atsikratyti konkurento, „Aušros“ leidėjui iškasė duobę ir pagreitino bankrotą.
Patikėję M. Jankaus šmeižtu, kai kurie aušrininkai vėliau prisipažino klydę ir viešai pareiškė, kad J. Mikšas visiškai nekaltas dėl „Aušros“ žlugimo.
1886 metų rudenį J.Mikšas pradėjo dirbti Tilžės apskrities karališkojo teismo lietuvių kalbos vertėjo ir teismo asistento prastai apmokamose pareigose. Vėliau toms pačioms pareigoms persikėlė į Labguvą. Ten 1903 metų gegužės 1 dieną ir mirė. Jam ėjo 42-ji. Mirties priežastis ir palaidojimo vieta nežinomos.
Anot prof. D. Kauno, monografijos „Aušrininkas” (1996) autoriaus, „vieniems prabėgę metai dosniai atsidėkojo skambiais patriarchų vardais ir iškiliais įrašais paminklų monumentuose, kitiems, be kurių nebūtų buvę nei tos pačios „Aušros“, nei aušrininkų, lėmė nežinią ir abejingumą. (...) J. Mikšas nebuvo gimęs po laiminga žvaigžde“.
Jurgio Mikšo vardu 1998 m. pavadinta Šilutės rajono Saugų pagrindinė mokykla. Kitais metais kovo 19 d. atidengta Jurgio Mikšo atminimo lenta. Ši diena laikoma ir muziejaus įkūrimo diena. Minėdami laikraščio „Aušros” vaidmenį, nepamirškime Jurgio Mikšo, kuris vaisingai prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo.
Atgal
.jpg)
