ISTORIJA
04.22. Lietuvos istorijos „ponios“ ir prašalaičiai Vidmanto Valiušaičio knygoje
Lidija Veličkaitė
2018 m. pradžioje „Žaros“ leidykla išleido žurnalisto, publicisto, redaktoriaus, politikos ir kultūros apžvalgininko Vidmanto Valiušaičio straipsnių knygą „Ponia iš Venecijos tavernos „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“. Knygos įvade, pavadintame „Juditos kalavijas“, autorius prisimena, kaip jis norėjo tapti žurnalistu, bet kaimyno žurnalisto ir istoriko tėvo atkalbėtas, pasirinko inžinerijos studijas. Tuo metu susižavėjo naujai atsirandančia Lietuvoje sporto šaka – karatė, parašė apie ją gana didelį straipsnį, kuris ne tik buvo paskelbtas, bet ir sulaukė gerų atsiliepimų. Norėdamas tapti literatūros istoriku, pasirinko studijuoti lietuvių filologiją. Bet gyvenimas suko kita vaga. Atėjo 1987 m. ir rugpjūčio 23 d. įvyko mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo pažymint Molotovo–Ribentropo pakto 48–ąsias metines. Už dalyvavimą mitinge Vidmantas Valiušaitis „apsvarstytas ir pasmerktas Menininkų rūmų darbuotojų susirinkime“ buvo ne tik atleistas iš darbo, bet ir išvarytas iš aspirantūros Mokslų Akademijoje. Tačiau gyvenimas neapvirto aukštyn kojomis, jam ranką ištiesė „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Laimonas Inis, paskyręs jį mėnraščio Meno skyriaus redaktoriumi. Prasidėjęs Atgimimas nutiesė kelius tolesnei veiklai. V. Valiušaitis buvo įvairių laikraščių ir žurnalų vyr. redaktorius, redaktorius, skirtingų leidinių autorius, Laisvosios Europos radijo korespondentas (1990–2000 m.), Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys, vedė laidas Žinių radijuje, vadovavo Laisvosios bangos radijui, dėstė reporterio darbo pagrindus ir žurnalistinę etiką Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose.
„Yra Vidmanto Valiušaičio žurnalistinę įvairovę vienijanti mintis. Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi pesimizmas, nusivylimas, kad mūsų politikoje nei praeityje, nei dabartyje nesimato mūsų himno herojų. Tačiau įsigilinus, būtų tiksliau tai vadinti patrioto nuogąstavimais ir giliu tikėjimu, kad sugebame tvarkytis geriau,“ – rašo knygos vedamajame prof. Kęstutis Skrupskelis.
Knyga suskirstyta į keturis skyrius. Pirmajame, pavadintame „Manerheimo linija“ V. Valiušaitis rašo apie nevaldomą emigraciją Lietuvoje. Japonija, turinti 129 mln. gyventojų, jau susirūpinusi, kad žmonės išvažinėja. Tačiau Lietuvos politikų tai nelabai jaudina. Autorius primena Daniją, kur islamo maldininkai mindo ant grindinio paklotą šalies vėliavą. Taip gali atsitikti ir Lietuvoje, kurioje gal nebebus kam ginti Trispalvės.
Knygos viršelis
2008 m. buvo paminėti dviejų Lietuvai nusipelniusių asmenybių – vieno iš didžiausio visų laikų lietuvių filosofo Antano Maceinos (1908–1987) ir inžinieriaus, pasipriešinimo naciams ir sovietams organizatorių, jaunimo ugdytojo, socialiniu teisingumu grindžiamos valstybės modelio vieno iš kūrėjų Adolfo Damušio (1908–2003) gimimo šimtmečio jubiliejai. „...jų keltos visuomenės ir valstybės tobulinimo idėjos šiandien vėl iškyla kaip gyvenimo aktualijos, o jie patys, nelyginant bibliniai ugniniai stulpai, tebešviečia mūsų nuskurdinto socialinio gyvenimo tyruose ir rodo kryptį tautai.“ Tačiau knygos autorius apgailestauja, kad šių asmenybių socialinių programų nebėra kam tęsti, nors jos ypač aktualios, kai socialinė atskirtis pasiekė jau atsilikusių valstybių mastą.
Autorius kalba apie dvi konferencijas, skirtas prisiminti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, leistą 1972–1988 m., kurios didžioji žygio prasmė buvo rezistencija prieš melą, tai kartu buvo kova už laisvę, pirmiausia už sąžinės ir tikėjimo laisvę, žmogišką asmens laisvę, tuo pat metu ir už krašto laisvę. Vienas iš Kronikos bendradarbių Petras Plumpa konferencijoje kalbėjo, kad melas pasaulyje neišnyko, „melo demonas nemiršta ir nenurimsta, tik užsimaskuoja naujais, moderniais pavidalais“. Šiandieną to melo jau per daug, nes pasak P. Plumpos, melas – visų nusikaltimų skydas. Melo atskleidimas tai ne tik nusikaltėlių nuginklavimas, bet ir žmogaus išlaisvinimas. Tuometinis Kronikos redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius konferencijoje palinkėjo mūsų dienų žiniasklaidai būti tiek sąžiningais, kiek sąžiningi buvo leidėjai net savo priešams. „Kronikos prasmė – ne istorijos, o šiandienos. Jos žinia dabarties laikams: tiesa – nedaloma, gyvenimas be meilės ir aukos beprasmis. Netiesa pavergia. Kur nėra tikėjimo tiesa, netrunka išblėsti ir tikėjimas laisve,“ – užbaigia straipsnį V. Valiušaitis.
Straipsnyje „Kas pastatys lietuvišką Manerheimo liniją?“ autorius polemizuoja su įdėmiu komentatoriumi, kuris pateikia pavyzdžiu Suomiją, turėjusią panašiai kaip Lietuvoje, 3,5 mln. gyventojų ir 1940 m. pasipriešinusią „sovietinei Stalino saulei“. Daug šalių pastatė filmus apie šį 1940 m. vykusį Žiemos karą tarp suomių ir rusų, išgarsinę suomių herojiškumą. Suomiai taip pat pastatė filmą „Žiemos karas“, kuriame nuostabą kelia tai, kad ten nėra jokio herojiškumo. Neturtingo šiaurės krašto žmonės tyliai dirba savo žemę, pasikalba, kad rusai kelia vyriausybei kažkokius reikalavimus ir gali taip atsitikti, kad teks gintis. Ir kai suomiai atmetė bolševikų reikalavimus ir paskelbė visuotinę mobilizaciją, ūkininkai įsidėjo lašinių bryzą, pasiėmė būtiniausių reikmenų, ramiai atsisveikino su artimaisiais, lyg eidami į talką pas kaimynus, ir išėjo į karą. Autorius rašo, kad suomiams nėjo iš paskos su naganais bailūs sovietų politrukai, kurie šaudė į nugaras saviems, kai nors akimirkai pritrūkdavo ryžto veržtis pirmyn. Nors rusų techninė persvara buvo nepalyginamai didesnė, po žūtbūtinių 105 d. kautynių nutilo pabūklai ir Stalinui teko pripažinti, kad jo dantims šis riešutas per kietas. Suomiai tiksliai suskaičiavo savo aukas, jų buvo 25 475. Rusai iki šiol to nepadarė. Manoma, kad žuvusiųjų žemutinė riba apie 200–300 tūkstančių, viršutinė, kurią savo atsiminimuose įvardija N. Chruščiovas, apie milijoną. Be žuvusiųjų, suomiai neteko 11 proc. savo miškų, 10 proc. dirbamos geriausios žemės ir pramonės, savo ūkius prarado 60 tūkstančių ūkininkų, iš sovietų užimtų sričių turėjo išsikelti 400 tūkstančių suomių.
Daugelis mano, kad Žiemos kare lemiamą vaidmenį turėjo 1929–1930 m. suomių generolo Karlo Gustavo Emilio Manerheimo pastatyta gynybinių įtvirtinimų linija, kuri tęsiasi 130 km, nors Suomijos ir Sovietų Sąjungos siena buvo 1300 km ilgio. Prabėgus 68 m. po karo, rašytojas Kazys Almenas apsilankė tose vietovėse ir labai nusivylė pamatęs, kad mūšio vieta yra ne kažkokia ypatinga, apaugusi nepraeinamais miškais, uolėta, o tiesiog lygut lygutėlė. „Akivaizdu, kad Manerheimo linija pirmiausia ėjo per suomių širdis, ne per Karelijos tyrus. Žmonės ėjo ginti savo žemės, savo kiemų šiaudiniais stogais, savo laukų ir miškų, teikusių jiems prieglobstį ir gyvenimo džiaugsmą. Jie žinojo, kad atėjūnai džiaugtis visu tuo jiems nebeleis,“ – rašo V. Valiušaitis. O ką gali ginti žmonės, kurie nieko neturi? – retoriškai klausia autorius. Jei Lietuvoje naujieji žemės spekuliantai supirkinėja tūkstančius hektarų žemės ir nuvarinėja nuo žemės ją dirbančius ūkininkus. „Kokia Manerheimo linija gali apginti tokius žmones, kurie savo pačių rankomis, pamindami bet kokį padorumą ir elementarų teisingumą, smaugia bendrapiliečių laisvę ir teisę gyventi, o mazgote pavirtusi valdžia bejėgiškai skėsčioja rankomis?“ Tad kas pastatys lietuvišką Manerheimo liniją Lietuvos piliečių širdyse neišdavinėjant jų interesų?
Dainuojančia revoliucija, Baltijos keliu ir Kovo 11–osios sprendimais Lietuva išsivadavo iš imperijos gniaužtų, tačiau išgyvena gilią politinę ir tapatybės krizę (straipsnis „Kam priklauso Lietuvos suverenitetas?“ rašytas 2007 m. – padėtis nesikeičia ir praėjus dar 10 m.). Atsilikta net nuo Estijos, kurios demografinė padėtis nepalyginamai sunkesnė, bet ji sugebėjo apdairesniais sprendimais ir principingesne politine linija sukurti pažangesnę socialinę santvarką, pelnyti savo piliečių pasitikėjimą ir svetimų valstybių pagarbą. „Demokratija ir pilietinės laisvės, sudarančios vakarietiškos civilizacijos šerdį, Lietuvoje valdančiųjų niekada nebuvo nuoširdžiai gerbiamos bei vertinamos. Jos netapo mūsų politinio elito įsitikinimų dalimi, kuriuos jis būtų pasirengęs ginti net ir politinės karjeros sąskaita. Demokratija įsitvirtino pas mus ne kaip žmogiškuoju orumu grįsta, įsisąmoninta ir visapusiškai socialinius santykius reguliuojanti gyvenimo norma, bet tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte, kaip tuščia, bereikšmė, nieko nesaistanti ir nieko nereiškianti frazeologija, gera priebėga „telefoninės teisės“ ir asmeninio patronažo aplinkoje tvarkyti savo privačios gerovės bei grupinio intereso reikalus.“
Ar Lietuvai reikalingi jos piliečiai, kada išskėstomis rankomis laukiama „pigios darbo jėgos“ iš Baltarusijos, Ukrainos ar Vidurinės Azijos visai nesirūpinant savo šalies žmonėmis. Knygos autorius rašo, kad Lietuvos pasiuntinybėse užsienyje labai saldžiai šnekučiuojamasi su užsieniečiais, bet rūsčiai ir nemandagiai bendraujama su Lietuvos piliečiais, lyg tai jie trukdą tenykščią „aukštosios politikos darymo“ rimtį, kvepiančią tik ką užplikytos šviežios kavos aromatu. Tai yra labai aiškiai pastebėjęs buvęs Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) diplomatas Vytautas Dambrava.
Antrajame knygos skyriuje „Būgnai“ autorius kalba apie Sovietų Sąjungą, kurios lyg ir nebeliko, bet dabartinėje Rusijoje pasiliko gajūs jos metodai, kišimasis į kitų valstybių reikalus, įskaitant rinkimus, kibernetines atakas, žiniasklaidą ir visa kita. Straipsnyje „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940–1941–ieji“ rašoma apie du liūdniausius XX a. Europos diktatorius – Hitlerį ir Staliną, kurie susivienijo bendram reikalui tikslu užgrobti Europos šalis. Autorius kalba apie žydų suvaržytas teises įvairiose Europos šalyse, jų įkalinimą įvairiuose getuose. Todėl daug vietos šiame skyriuje skiriama atkirčiui į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, kuri neįsigilinusi į 1939–1945 m. įvykius Lietuvoje, patyrusioje dvi – bolševikų ir nacių – okupacijas, kaltina visą lietuvių tautą dėl žydų žudynių.
Trečiajame knygos skyriuje „Frazės“ autorius pateikia pasikalbėjimus su legendinio partizano Daumanto žmona – Nijole Bražėnaite Lukšiene–Paronetto (2013 m. rugpjūtį minėjusia 90 m. jubiliejų ir turinčia puikią atmintį), kuri sutiko pasidalinti savo gyvenimo istorija ir prisiminimais apie 1940 m. įvykius, 2010 m. gruodį su buvusiu Lietuvos Respublikos Seimo nariu dr. Kaziu Bobeliu ir 2010 m. gruodį su inžinieriumi, žinomu lietuvių išeivijos veikėju, JAV ir Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovu, ilgamečiu žurnalo „Pasaulio lietuvis“ redaktoriumi, publicistu, išeivijos ir Lietuvos spaudos bendradarbiu Broniumi Nainiu. Pokalbyje su Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovu Čikagoje, istoriku dr. Augustinu Idzeliu apibūdinamas 1941 m. sukilimo štabo organizatorius Pilypas Narutis (Žukauskas), kalbama apie istoriko baigiamą redaguoti knygą, kurioje atsispindi Antrojo pasaulinio karo drama Lietuvoje ir parašytą knygą anglų kalba „Lithuania: The Holocaust 1941“. Išstudijavęs visus šaltinius, istorikas pirmojoje knygoje pažymi, kad 1939 m., kai kraštas buvo okupuotas vokiečių, Lietuvoje galėjo būti tarp 190 ir 200 tūkstančių žydų. Tvirtinant, kad Lietuvoje žuvo ketvirtis milijono žydų, neatitinka tikrovės.
Straipsnyje „Kultūra galingesnė už ginklus, menas – už tankus“ V. Valiušaitis rašo apie fotomenininko, dailininko ir leidėjo Rimanto Dichavičiaus parengtą knygą – iliustruotą meno enciklopediją „Laisvės paženklinti“, kurioje atsispindi per du nepriklausomybės dešimtmečius sukurtas menas, liudijantis „ne tik lietuvių menininkų be galo aukštą kūrybinį potencialą, bet ir didžiulį pilietinį įsipareigojimą Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei.“
Ir ketvirtajame knygos skyriuje „Parafrazės“ – du straipsniai apie 1991 m. Sausio įvykius, kituose autorius pamini tris asmenybes „kurių įnašas lietuvių krikščioniškosios minties plėtotei – nemarus, o jų paliktos idėjos – daugeliu aspektų tebelieka aktualios.“ Tai vyskupas Motiejus Valančius be apaštalavimo darbų ėmęsis liaudies švietimo ir blaivybės įvedimo per blaivybės brolijas, prelatas Mykolas Krupavičius, įvykdęs precedento neturinčią žemės reformą ir Kazys Pakštas, pasižymėjęs plačiu žvilgsniu ir tolimą ateitį numatančiu žmogumi. Autorius daug kalba apie krikščioniškos demokratijos tradicijas Lietuvoje, primena prezidentą dr. Kazį Grinių, apie kurį prof. K. Skrupskelis rašo, kad „politikas jis buvo iš reikalo, o gydytojas iš pašaukimo“, įvairiais aspektais vertina prezidentą Antaną Smetoną, primena net 15 m. buvusį žemės ūkio ministrą prof. Joną Aleksą, ieškojusį lietuviškų gyvenimo kelių ir kitas su valstybingumu susijusias problemas.
Knyga gausiai iliustruota istorinių straipsnių kopijomis ir nuotraukomis, spausdintomis 1940–1941 m. JAV Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“ apie tragiškus to meto įvykius, V. Valiušaičio susitikimų su knygos herojais, istorinių įvykių ir atskirų veikėjų nuotraukomis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
