VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04.16. Jie nesulaukė Vasario 16-osios. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis – dramaturgas, Lietuvos teatro kūrėjas, visuomenės veikėjas

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

 

 Reikšmingą vietą Lietuvos teatro istorijoje užima Gabrielius Landsbergis- Žemkalnis. „Audringo temperamento, plačių polėkių, išsilavinęs, muzikalus, iškalbingas, gilios meninės nuovokos ir tvirtai tikėjęs scenos meno galia.“ Taip jį apibūdino lietuvių teatro tyrinėtoja dr.Petronėlė Česnulevičiūtė.

Jis yra vadinamas lietuvių kultūros darbininku: kultūros draugijų organizatorius, teatro kritikas, aktorius, režisierius, dramaturgas. Jis padėjo tvirtus pagrindus profesionaliam lietuvių teatrui. Taigi priskiriamas prie žymiausių lietuvių kultūros veikėjų, deja nesulaukusių Vasario 16-osios.

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis – bajorų sūnus, gimęs 1852 m. sausio 21 d. Birželių dvare, Pumpėnų valsčiuje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Rygos telegrafo mokykloje, tarnavo Maskvoje ir Kryme. Maskvos universitete laisvo klausytojo teisėmis mokėsi teisės. Administravo Karpio dvarą ir ėmėsi privataus advokato praktikos 1884-1895 m. Joniškėlyje ir Linkaučiuose. Ištremtas iš Lietuvos už anticarinę veiklą. Trumpai kalėjo Liepojos kalėjime. Dirbo Maskvos miesto ligoninėje. 1902 m. dviems metams ištremtas į Smolenską. Ten kurį laiką dirbo draudimo įstaigoje.

Panaikinus lietuvių spaudos draudimą 1904 m., sugrįžo į Lietuvą. Porą metų administravo pirmąjį lietuvių dienraštį „Vilniaus žinios“, vėliau dirbo Kaune ir Šiauliuose. Pirmojo pasaulinio karo metais apsistojo Vilniuje. Būdamas 64 metų mirė 1916 m. rugpjūčio 28 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Jaunystėje auklėtas lenkų patriotizmo dvasia, G. Landsbergis paskutiniajame dešimtmetyje įsitraukė į lietuvių tautinį judėjimą. Tuo jis užsitraukė kitų bajorų bei savo giminių nepasitenkinimą. “Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs. Manyje lietuvių siela buvo tik užmigdinta, ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn“, - rašė 1914m. savo atsiminimuose dienraštyje „Lietuvos žinios“.

Tapti lietuvių padėjo lietuviška spauda, rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės tėvo gydytojo namų aplinka Joniškėlyje, pažintis su Vincu Kudirka, Jonu Jablonskiu, Povilu Višinskiu, Pranu Mašiotu, Petru Leonu, Petru Kriaučiūnu. Visuomeninė veikla reiškėsi bendradarbiavimu nelegaliuose lietuviškuose laikraščiuose „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienose“ įvairiausiais slapyvardžiais. Tarp jų atsirado slapyvardis Žemkalnis.

Bet tikras jo publicisto talentas išryškėjo vėliau jau teatrinėje veikloje atgavus lietuvišką spaudą. Teatralo veikla prasidėjo 1905 metais. Tai buvo dviejų kultūrinio gyvenimo takoskyra, kurią nulėmė spaudos draudimo panaikinimas. Atsiskleidė visos kultūrinio gyvenimo sritys: mokslas, dailė, muzika, lietuviški vakarai. Jų dėka subrendo ištisa lietuvių kompozitorių, muzikantų ir artistų karta. Baigėsi mėgėjiškų klojimo teatro epocha. Ji išugdė tautinės sąmonės daigus, kuriuos reikėjo toliau puoselėti: siekti aukštesnio lygio - profesionalumo.

Šio darbo vienas iš aktyviausių veikėjų ir buvo G. Landsbergis. Tam jis paaukojo visą likusį gyvenimą. Jo ir kitų prijaučiančių draugų dėka 1905 m. lapkričio 10 d. buvo įkurta „dramatiškai-muzikališkai- dainoriška“ draugija „Vilniaus kanklės“. Nors ji gyvavo apie porą metų, bet išjudino kultūrinį gyvenimą. Anot G. Landsbergio, draugija tapo „Lietuvos dailės žinyčia“. (Vilniaus žinios.1906, Nr. 62). G. Landsbergis suaktyvino ir kitų žinomų draugijų veiklą: Kaune „Dainos“, Šiaulių „Varpo“ darbą.

1909 m. buvo iškilmingai švenčiamas pirmojo viešo lietuviško spektaklio A. Vilkutaičio- Keturakio „Amerika pirtyje“ 10 metų jubiliejus. Ji pradėjo organizuoti

 G. Landsbergis. Jis pirmasis prabilo apie moralinį teatro poveikį, žiūrovų jausmų ugdymą, pažintinę teatro reikšmę. Kitiems teatras asocijavosi su pasilinksminimų vieta.

Ypač didelę reikšmę skyrė teatro kritikai: „Mūsų scena tolei bus lopšyje, kolei mumyse neatsiras rimta kritikos pažvalga į tą kultūros šaką, kolei ji neišeis iš profanų globos“ (Švyturys. 1912). Pirmojo lietuvių teatro istorijos etapo artistai mėgėjai neturėjo jokio teorinio pasiruošimo, o dažnai ir tvirtesnių praktinių įgūdžių. Anot. B. Sruogos, artistai buvo pasišventę „nemokėliai, nežinantys, kur kojas, kur rankas padėti, nesugebantys žodžio ištarti padoriai, nieko nenuvokiantys ir apie vaidybinį meną, ir apie vaidybos techniką“ (Lietuvių teatras Peterburge.1930). Vasaros atostogų metu į namus parvažiavę gimnazistai ir studentai specialių žinių nedaug teturėjo.

Tačiau reikšmingiausią darbą nuveikė G. Landsbergis-Žemkalnis kaip režisierius. 1905-1916 m. jis pastatė keliasdešimt spektaklių neturėdamas rimtų konkurentų. Į lietuvių literatūrą G. Landsbergis įėjo savo draminiais kūriniais. Dramaturgu tapo iš reikalo: rašė teatrui, pastatymams. Žymiausi jo dramos kūriniai užima garbingą vietą lietuviškame repertuare, yra tautinio pasididžiavimo įrodymas.

Priminsime: pirmoji lietuviška opera, pastatyta Vilniaus miesto salėje (dabar filharmonija) 1906 m. spalio 24 d. Jos autorius – kompozitorius Mikas Petrauskas, libreto autorius ir režisierius G. Landsbergis-Žemkalnis. Pirmojo menininko pavardė girdėta, o antrojo primiršta. Pirmoji Birutės vaidmens atlikėja buvo M. Piaseckaitė-Šlapelienė.

Antrasis kūrinys, kuris atnešė autoriui didelį pripažinimą, buvo „Blinda, svieto lygintojas“, pastatytas Vilniuje 1907 m. Šie spektakliai buvo pirmoji lietuvių dramaturgijos raidos pakopa. Bet tai buvo pirmosios tautinės pjesės savo dvasia ir menine išraiška. Tai buvo didelis G. Landsbergio-Žemkalnio nuopelnas. Lietuvių profesionalus teatras turėjo į ką atsiremti ir toliau žengti. Susilaukė penkių vaikų: Stanislava – mokytoja, Sofija – matematikė, istoriko Konstantino Jablonskio žmona, Gabrielė- mokytoja, Jadvyga – dantų gydytoja.

Garsiausias jo sūnus Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893-1993) – vienas žymiausių Nepriklausomos Lietuvos inžinierius architektas, prasidėjus vokiečių okupacijai, buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministras, 1939-1943 m. Vilniaus miesto vyr. inžinierius ir architektas, 1942-1944 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. atvyko į Australiją, 1959 m. sugrįžo į Lietuvą. Jo vardu pavadinta auditorija Vilniaus Gedimino technikos universitete, Panevėžyje veikia Vytauto Žemkalnio gimnazija (buvusi 2-ji vidurinė mokykla, prieš tai - Panevėžio Mergaičių gimnazija, kurios pastato architektu buvo Vytautas Žemkalnis).

Jo sūnūs Gabrielius Žemkalnis - Landsbergis (1929-2017) Australijos lietuvių bendruomenės spaudos ir radijo darbuotojas, vadovavo Melburno lietuvių bendruomenei, 1998-2009 m. buvo Australijos lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje.

Kitas Vytauto Landsbergio- Žemkalnio sūnus Vytautas Landsbergis (g.1932) – meno, muzikos ir kultūros istorikas, profesorius, politikas, atkurtos Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, visuomenės veikėjas. 

Atgal