VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04.09. Adomas Jakštas – kunigas, filosofas, mokslininkas

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

Šiandien su dėkingumu prisimename žmones, „kurie rodė mums gyvatos kelią“, - rašė Antanas Dambrauskas knygoje „Viskas praeina“. Pasakodamas apie įžymius žmones, tarsi regiu tą gyvenamą aplinką, kuri juos supo mokslo ir jaunystės, gyvenimo brandos, sunkių išbandymų metais.

Ilgus metus su Adomu Jakštu dirbusio ir gerai pažinojusio kunigo Mykolo Vaitkaus liudijimu, jis „buvęs kuklus ir labai nedrąsus su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis, ypač su moterimis“.

Adomas Jakštas

Kitoks Adomas Jakštas buvo rašydamas. Knygas mylėjęs labiau nei žmones ir su žmonėmis bendravęs daugiausia per knygas, kurių prirašė daugybę.

Adomas Jakštas – iškili asmenybė mūsų tautos XIX a. pabaigos – ir XX a. pradžios kultūroje. Jo gyvenimas ir veikla susiję su tautinės savimonės brendimu tautinio išsivadavimo judėjimu. Atgavus spaudą ir atkūrus Nepriklausomybę Adomas Jakštas atsidėjo katalikybės stiprinimui ir atgimstančios tautinės kultūros pamatų formavimui. Savo laiku jis buvo minimas šalia J. Basanavičiaus ir V.Kudirkos.

1938 m. vasario 22 dieną, labai šaltą popietę, Adomo Jakšto kūną iš jo buto į Amžinybę lydėjo į Arkikatedrą. Žmonių buvo nemažai, nors ne tokios minios kaip per Maironio ar Vaižganto laidotuves. Plačios Arkikatedros durys buvo ligi galo atlapos. Kad žmonės nesistumdytų ir vienas kito nesumindžiotų norėdami atsisveikinti su prelatu.

Palaidojo Adomą Jakštą šventoriuje prie Kauno arkikatedros Bazilikos sienos, kairėje pusėje, šešėlio dengiamoje šventovės pusėje, kaip buvo prašęs. Kukliame baltame paminkle įrašyti jo paties žodžiai:

„Mes ne savo ugnimi žėruojam

Ir ne sau šviesą aplink save liejam.“

Dar gyvą, 75-ųjų metinių proga Adomą Jakštą gražiai pagerbė jo bičiuliai, mokslo vyrai, Lietuvos visuomenė. Tai buvo vienas ryškiausių ne tik lietuvių katalikų bendruomenės veikėjų. Nepriklausomybės metais jis buvo žinomas kaip filosofas, neoscholastikos filosofijos pradininkas Lietuvoje, lietuviškų filosofijos terminų kūrėjas, teologas, literatūros kritikas, vertėjas, esperantininkas, matematikas, publicistas ir poetas, prelatas, katalikiškų periodinių leidinių steigėjas ir redaktorius, pirmojo logikos vadovėlio lietuvių kalba (1919) autorius. Jo visapusiška veikla skatino ginti krikščionybės teiginius, buvo griežtas katalikybės veikėjas, kartu nevengęs bendrauti su Lietuvos kultūros veikėjais laisvamaniais.

Visas politines ir filosofines pažiūras griežtai grindė savo filosofine teorija.

Bet tai netrukdė A. Jakštui derinti krikščionybę su šiuolaikiniu mokslu. Įrodinėjo, kad egzistuoja mokslo ir religijos harmonija, kad mokslas ir religija – savarankiškos pažinimo sritys, lygiavertės vertybės.

1888 m. Adomas Jakštas paskirtas Panevėžio realinės mokyklos

kapelionu. Už katalikų moksleivių neleidimą melstis į pravoslavų cerkvę rusų valdžios įsakymu buvo išsiųstas atgailauti į Kretingos vienuolyną, o paskui penkeriems metams ištremtas į Ustiužno miestą Novgorodo

gubernijoje (Rusija). Tą įvykį A. Jakštas taip aprašo: “Būdamas tuo laiku realinės gimnazijos kapelionu ir žinodamas, kad mokiniai katalikai caro dienomis neteisėtai varinėjami cerkvėn melstis už Rusijos valdovą pravoslavų apeigomis, aš per tikybos pamokas pakviečiau savo klausytojus artimiausią caro šventę ateiti paskirtu laiku katalikų bažnyčion, kur man, pačiam mišias laikant ir Te Deum giedant, galėsią katalikai pasimelsti už carą. Žymi mokinių dalis paklausė ir cerkvėn nebėjo. Gimnazijos valdžia palaikė mane tvarkos ardytoju ir įskundė Vilniaus kuratoriui. Iš šio gavau pareikalavimą pasiaiškinti. Padariau tai raštu, kur, išdėstęs visą dalyką, nurodžiau buvusios pamaldų už carą tvarkos nenatūralumą ir neteisingumą. Valdžios, žinoma, tuo neįtikinau. Anaiptol, pasirodžiau jai tikras maištininkas, pavojingas esamai valstybės tvarkai”.

Tremtyje jis rado kitą lietuvį tremtinį – Vincą Pietarį, su kuriuo susidraugavo ir skatino jį literatūriniam darbui. V. Pietaris dirbo apskrities gydytoju. Grįžęs iš tremties, A. Jakštas apsigyveno Kaune, bet kurį laiką neturėjo nuolatinio darbo: neturėjo teisės eiti oficialių pareigų. 1895 m. paskirtas Kauno kalėjimo kapelionu, 1898 m. – Rusijos kariuomenės nuodėmklausiu.

Tik 1898 -1900 m. A. Jakštas paskiriamas Žemaičių kunigų seminarijos Kaune profesoriumi, o 1900-1902 m. dirbo Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio sekretoriumi. 1902 m. caro valdžia sutiko Adomą Jakštą įsileisti į Peterburgo dvasinę akademiją Bažnyčios istorijos ir patrologijos profesoriumi, bet vietoj to jam teko dėstyti Šventąjį Raštą. Akademijos auklėtiniai teigė, kad A. Jakštas buvo rimtas profesorius, nors ir neiškalbus. Jo paskaitose buvo daug erudicijos. Ypač daug naudos teikdavo jo vedami seminarai. Tuomet buvo labai aktualus teologinio modernizmo klausimas; profesorius buvęs plačiai apsiskaitęs ir gausiai pažerdavo studentams žinių.

 

 

Atgal