VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03.29. Tautinio atgimimo šauklys Povilas Višinskis (1875-1906)

 Parengė istorikas Juozas Brazauskas

 

Be šio žmogaus negalime įsivaizduoti XIX a. pabaigos- XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo. Visuomenės ir kultūros veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, draudžiamos  lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, knygnešys. Vienu sakiniu pasakius- tai mūsų tautos dvasios galiūnas (V. Putvinskis). Bet iki šiol Povilą Višinskį mes mažai pažįstame ir vertiname.

1898 m. vasarą grupė Kauno gubernijos jaunųjų „Varpo“ bendradarbių nutarė suruošti ekskursiją į Naujamiestį aplankyti sergančio Vinco Kudirkos. Tą grupę sudarė Gabrielė Petkevičaitė- Bitė, Jadvyga ir Marija Juškytės, studentai Povilas Višinskis ir Petras Avižonis. Prisimindama šį apsilankymą, G. Petkevičaitė- Bitė V. Kudirkai ištarė: „Tamsta mums visiems pavyzdys...“ Sergantis V. Kudirka sunkiai rinkdamas žodžius ištarė:

„Mes, suvalkiečiai, kėlėm iki šiol viso mūsų judėjimo naštą. Netrukus ji nukris ant jūsų, kauniečiai...“ Šiuos žodžius tarsi priesaiką toliau dirbti tautos labui išsaugojo ir jaunasis Peterburgo universiteto gamtos mokslų studentas Povilas Višinskis.

Povilas Višinskis gimė 1875 m. birželio 15 d. Ušnėnų kaimo (Kelmės raj.) valstiečio Adomo Višinskio ir Magdalenos Žymantaitės (pirmoje santuokoje Montrimienės) šeimoje. Abu tėvai mirė tą pačią 1906 metų gruodžio 8 dieną, tik skirtinguose kaimuose. Tais pačiais 1906 metais užgeso ir jauno Povilo Višinskio gyvybė.

Povilas Višinskis

1886 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, tačiau baigęs 5 klases ir atsisakęs tęsti mokslų kunigų seminarijoje, neteko tėvų paramos. Kaip gabus mokinys nuo mokesčio už mokslą buvo atleistas, pragyvenimui užsiimdavo privačiomis pamokomis, gyveno vargingai ir tai atsiliepė sveikatai. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1894 m.  įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą.  Studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, rašė „Ūkininkui“ (nuo 1894 m.) ir „Varpui“ (nuo 1895 m.). Netrukus susirgo džiova, kurį laiką gyveno Jaltoje. 1898 m. baigė mokslus Peterburgo universitete, bet egzaminų nelaikė, nes nebūtų galėjęs dirbti Lietuvoje. 1899 m. Palangoje režisavo pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. Po V. Kudirkos mirties, 1900 m. perėmė „Varpo „ ir „Ūkininko“ redagavimą. 1902 m. pirmininkavo varpininkų suvažiavimui Dabikinės dvare (Akmenės raj.) ir tapo vienu Lietuvos demokratų partijos kūrėju, partijos programos kūrėju: “Mūsų idealas: laisva, nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi svetimųjų ir savų despotų, pamynusi po kojomis tamsybes, išvien su kitomis laisvomis tautomis rūpinasi pagerinimu savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn.“ („Credo“, 1901 m. „Varpe“).

1904 m. persikėlė į Vilnių ir Petro Vileišio įsteigtose „Vilniaus žiniose“ redagavo literatūros skyrių.  Kartu su bičiuliais įsteigė „Šviesos“ bendrovę lietuviškoms knygoms leisti. 1905 m. vedė Juzefą Mikuckaitę. Dėl ligos nedalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Šiame suvažiavime buvo formuojami jo puoselėti ne tik  kultūriniai, bet ir politiniai Lietuvos ateities siekiai.

Svarbiausia - buvo svarstomas Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje klausimas. Tai buvo lemtingas tautos istorijos posūkis. 1906 m. draugai surinko lėšų, kad galėtų gydytis Morano kurorte Šveicarijoje, tačiau pakeliui sustojo lietuviškos spaudos reikalais Tilžėje ir Berlyne. Peršalo, susirgo greitąja džiova ir po 6 savaičių, balandžio 26 d.,  mirė Berlyne tesulaukęs 31 metų. Povilo Višinskio palaikai pervežti į Vilnių, iškilmingai palaidoti Rasų kapinėse.

Tai buvo charizmatiška asmenybė, turėjusi ypatingų gebėjimų telkti skirtingų socialinių sluoksnių, pažiūrų žmones. Kultūrinė P. Višinskio veikla griovė nusistovėjusius patriarchalinės lietuvių bendruomenės stereotipus - jo palaikomos į besikuriančią lietuvių kultūrą atėjo moterys. Povilo Višinsko dėka į lietuvių literatūrą atėjo Žemaitė, literatūrinės kūrybos mokė Šatrijos Raganą ir Lazdynų Pelėdą.

Šios trys moterys kartu su G. Petkevičaite- Bite sudarė garbingą ano meto moterų - rašytojų ir visuomenės veikėjų- plejadą, saistomą panašaus kelio į literatūrą, asmeninių kontaktų, nusiteikimo dirbti ne sau, o tautos gerovei. Tikroviškumo principas tampa vienu iš svarbiausių visos lietuvių literatūros vertinimo kriterijų. Tarpininkavimas tarp vyrų ir moterų leido Povilui Višinskiui kito asmens žvilgsniu pažvelgti į lietuviško kaimo kultūrą, ieškoti talentų tautoje ir visokeriopai juos remti.  Tai buvo atsidavimo kultūros darbui pavyzdys. Spaudos draudimo metais P. Višinskio išvystyta kultūrinė veikla turi išliekamą vertę: kaip lietuviškos spaudos bendradarbis  „Varpe“ ir „Ūkininke“, lietuviškos spaudos propaguotojas ir kaip didelis žmonių švietimo, tautos žadinimo, lietuviškų knygų platinimo skatintojas.  P. Višinskis paskubino lietuviškos spaudos atgavimą.

„Kilk ir kelk“- taip XX a. pradžioje jis žadino iš carinės priespaudos atgimstančius tautiečius: begalinis tikėjimas savo idėjomis, pasišventimas ir drąsa, darbas tautos gerovei ir jos vienybei, tautinės savimonės, tiesos ir laisvės idealų skiepijimas.

Šie idealai šiandien mums dar labiau turėtų būti suprantami ir brangūs.

Atgal