VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

03.11. Lietuvos inteligentai kūrė nepriklausomą Lietuvą

 

Jūratė Jagminienė

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Kad suprastume, kas esame, turime atsigręžti į praeitį – iš kur atėjome, ir, suprantama, susimąstyti, kur einame, ką paliksime ateities kartoms.

Jūratė Jagminienė

Šį straipsnį norėtųsi pradėti pamąstymu apie sąvoką „inteligentas“ pasitelkiant kunigo Ričardo Doveikos mintis:

Inteligentas, kaip šiandienos sąvoka, ir inteligentas tuo tradiciniu supratimu, iš kurio esame paveldėję tą sąvoką, skiriasi. Kas prieš šimtą ar du šimtus metų formavo inteligento sąmonę? Tai buvo žmogus, kuris mokėjo skaityti ir rašyti, kuris laikėsi tam tikrų etikos ir mandagumo normų. Buvo svarbus gyvenimo būdas, garbės kodeksas, savišvieta. Inteligentas išaugo iš aplinkybių, kurios garantavo jam pragyvenimą, maistą, saugumą. Jo tikslas buvo ne sukurti kokį nors produktą, o paliudyti bendrą gėrį, kaip kryptį tautai ir valstybei judėti pirmyn. Būti inteligentu reiškė tarnystę tautai, visuomenei ir valstybei. Inteligentai keitė visuomenės santykius. Jie buvo vedliai. (Medalinskas A. Inteligentai ir valstybė, Lietuvos žinios, 2011, sausio 21, p. 1.).

Apie tokias asmenybes – tautos vedlius – šiame rašinyje ir kalbėsime.

XX a. pradžia buvo sunki. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas stabdė Lietuvos kultūros ir švietimo raidą, bet kartu brandino politinę ir kultūrinę savimonę. Po 1905 m. Rusijos revoliucijos represijos kiek nurimo, ir lietuvių visuomenė, nors tebevaržoma, legalia spauda ir privačiomis mokyklomis galėjo plėsti švietimą. Mokyklose leista mokyti lietuvių kalbos. Pirmieji šiomis sąlygomis pasinaudojo Lietuvos inteligentai.

Vadovėliai

Jie būrėsi į organizacijas: Lietuvių mokytojų sąjungą (1905), Lietuvių mokslo draugiją (1907), švietimo draugijas („Saulė“, „Rytas“, „Žiburys“ ir kitas). Šios organizacijos rūpinosi kultūros, mokslo ir švietimo reikalais. Lietuvių mokslo draugija, kurios iniciatorius buvo Jonas Basanavičius, sutelkė moksliniam darbui išsklaidytas inteligentijos jėgas. Mokyklos Lietuvoje buvo privačios, o vadovėlius joms rengė inteligentai. Povilas Višinskis išleido „Mažą elementorių arba skaitymo ir rašymo mokslą“, A iš B (Antanas Kriščiukaitis) – „Naują elementorių“, Esmaitis (Stasys Matjošaitis) – „Sakalėlį“, A. Adata (Antanas Macejauskas) – „Pirmuosius skaitymus“, kunigas Juozas Ambraziejus – „Elementorių“, Juozas Damijonaitis – „ABC pradžiamokslį“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam kariui, didžioji Lietuvos inteligentijos dalis pasitraukė į carinės Rusijos gilumą ir toliau tęsė švietėjiškus darbus. Daugelis išsilavinusių lietuvių, žymių to meto pedagogų pasitraukė į Voronežą. Šis miestas karo metais Lietuvos mokyklos istorijoje atliko svarbų vaidmenį. Evakuotos lietuvių mokyklos ne tik toliau dirbo, bet ir išplėtė savo tinklą. Veikė pradinės mokyklos, gimnazijos, „Saulės“ švietimo draugijos pedagoginiai kursai, Mokytojų institutas, Liaudies universitetas, vakariniai bei vasaros kursai mokytojams ir kitos švietimo įstaigos. 1917–1918 m. veikė Lietuvių spaustuvė. Įsteigta 10 bendrabučių, kuriuose gyveno 873 moksleiviai. Kiekvienas moksleivis gavo visą išlaikymą, mokslas buvo apmokamas toje mokykloje, kurią jis lankė. Voroneže susibūrė gausi Lietuvos inteligentijos bendruomenė, darbavosi garsūs pedagogai: Juozas Balčikonis, P. Mašiotas, M. Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Konstantinas Šakenis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Zigmas Žemaitis, Jonas Jablonskis, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, Jonas Murka ir kiti. Jie ne tik atliko tiesioginį pedagoginį darbą, bet ir rašė bei leido vadovėlius mokykloms. S. Kymantaitė-Čiurlionienė išleido „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“, Rygiškių Jonas (J. Jablonskis) – „Mūsų rašybą“ ir „Mūsų žodynėlį“, P. Mašiotas – „Mokslo pasakas“, Stasys Matulaitis – „Lietuvių tautos istoriją“, Jonas Murka – „Vaikų darbymečiui“, Mykolas Biržiška – „Lietuvos geografiją“ ir t. t. 1919 m. išleistas M. Šikšnio parengtas „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis“. Tiek karo laikotarpiu, tiek pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais beveik kiekvienas lietuvių inteligentas, dirbdamas pagal pagrindinę profesiją, laikė garbe ir pareiga rašyti vadovėlius mokykloms. Tokie Lietuvos šviesuoliai kaip J. Jablonskis, Antanas Smetona, broliai Biržiškos, M. Šikšnys ir dar daugelis kitų dažnai tai darė be jokio atlygio, o kartais ir savo lėšomis.

 „Spaudos fondas“ –  mokslo priemonių gaminimo, vadovėlių bei kitų knygų leidimo ir prekybos kooperacinė bendrovė, veikusi 1922–1940  

Pirmieji nepriklausomos Lietuvos žingsniai švietimo srityje buvo nelengvi. Mokyklų būklė apgailėtina: nebuvo tinkamų patalpų, trūko mokymo priemonių, vadovėlių, o ypač kvalifikuotų mokytojų. Neturėta bendros mokymo programos, todėl mokyklų darbą reikėjo tvarkyti iš pagrindų. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybė visą švietimo veiklą organizuoti pavedė Švietimo ministerijai.1919 m. buvo parengta ir paskelbta laikinoji ketverių metų pradžios mokyklų programa, išleisti laikinieji mokytojų seminarijų įstatai, pradžios mokyklų mokytojų kursų įstatai.

Pedagogų periodiniai leidiniai 1918–1940

Didelis vadovėlių ir kvalifikuotų pedagogų, galinčių juos rašyti, trūkumas lietuvių inteligentiją skatino būti universalią ir imtis dar didesnės iniciatyvos – S. Matjošaitis, J. Damijonaitis, J. Murka, Mečislovas Vasiliauskas, Augustinas Jakučionis, Antanas Busilas, Antanas Vireliūnas ir kiti rašė daugiau negu vieno dalyko vadovėlius. 1919 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministro įsakymu buvo sudaryta Knygų leidimo komisija, kuri visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį rūpinosi vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rengimu bei leidimu. Stiprėjant Lietuvos valstybei, stiprėjo ir jos mokykla, gerėjo vadovėlių kokybė. Švietimo ministerija rūpinosi, kad mokyklas pasiektų tik geri ir reikalingi vadovėliai, literatūra bei kitos mokymo priemonės, todėl 1924 m. sudaryta Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Jos nariai parengtus vadovėlius ar mokymo priemones duodavo recenzuoti kompetentingiems atitinkamų dalykų specialistams, kurie spręsdavo apie jų tinkamumą mokyklai. Komisija kreipdavo dėmesį ne tik į veikalų turinį, bet ir į jų kalbą, tačiau vienas kitas vadovėlis, atsižvelgiant į jo reikalingumą, pirmaisiais tarpukario metais būdavo išleidžiamas ir su kai kuriais dalykiniais ar kalbos netikslumais. 1929 m. išplėstas Švietimo ministerijos Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijos darbas – sudarytos atskirų mokslo dalykų komisijos ne tik naujai parengtiems vadovėliams aptarti, bet ir anksčiau išleistiesiems peržiūrėti bei nustatyti, ar jie tinka mokykloms.

Vadovėlius ypač aktyviai pradėta vertinti ir recenzuoti 1925–1936 m., rengiantis švietimo reformai. 1929 m. Švietimo ministerijos direktyvose komisijai, prieš priimant sprendimus, siūlyta skelbti recenzijas spaudoje, organizuoti vadovėlių konkursus. Šio darbo rezultatus mokyklos akivaizdžiai pajuto jau XX a. 4 deš. viduryje. Išugdyti profesionalūs mokytojai, nusistovėjo mokymo programų turinys, buvo parengti originalūs, žinomų profesionalių dailininkų iliustruoti vadovėliai, kurių kokybė, palyginti su laikotarpio pradžia, labai pasikeitė: visą švietimo sistemą vienijo ugdymo tikslai ir uždaviniai, kėlę tautos dvasią, dorą, visuomeniškumą, kūrybiškumą. Mokytojai galėjo pasirinkti vadovėlius. Populiariausi buvo Esmaičio „Sakalėlis“ (aštuonios knygos, kurių išleista per 30 leidimų), A. Jakučionio „Kelias į šviesą“ (trys dalys, elementorius išleistas net 26 kartus), J. Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“, J. Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatika“ (buvo ir tebėra vienas žymiausių lietuvių kalbos vadovėlių), Juozo Trinkūno „Spindulėlis“, Geručio (M. Vasiliausko) „Rūtelė“, J. Murkos „Vaikų darbymečiui“, Zigmo Kuzmickio „Lietuvių kalbos gramatika“, Jurgio Ambraškos, Stepo Zobarsko, Pelikso Šinkūno ir Vinco Ruzgo „Aušrelė“, M. Vasiliausko „Gimtasis žodis“, P. Mašioto, M. Šikšnio, A. Busilo, Kazio Klimavičiaus matematikos, V. Ruzgo gamtos pažinimo, A. Vireliūno geografijos ir kitų autorių vadovėliai. Beje, A. Vireliūnas tarpukariu buvo laikomas mokslinės geografijos pradininku Lietuvoje. Jis 1922 m. parengė lietuvišką gaublį. Kuriais metais jis išleistas, nėra visiškai aišku. Remiantis enciklopediniais duomenimis, pirmasis lietuviškas gaublys buvo pagamintas Leipcige 1927 m. Tikėtina, kad būtent šis, A. Vireliūno parengtas ir „Švyturio“ bendrovės išleistas, ir yra pirmasis lietuviškas gaublys.

Recenzijos apie išleistus ir dar tik rengiamus vadovėlius mokykloms bei aktualūs straipsniai pedagogikos, lietuvių kalbos, švietimo, kultūros tematika gausiai ir plačiai publikuoti tuometinėje periodinėje Lietuvos pedagogų spaudoje: „Švietimo darbas“ (1919–1930), „Lietuvos mokykla“ (1918–1940), „Tautos mokykla“ (1927–1940), „Mokykla ir gyvenimas“ (1921–1941), „Mokykla ir visuomenė“ (1933–1936) ir kitur.

Vadovėlius mokykloms leido Juozapo Zavadskio leidybinė spaustuvė ir knygynas, turintis senas tradicijas Lietuvoje (Zavadskių šeimos dinastijos leidybinė bei spaustuvinė veikla tęsėsi nuo 1803 m. iki pat 1940 m.), Abromo Ptašeko knygynas ir leidykla (veikę 1866–1940 m. Kaune). 1906 m. Vilniuje įkurtas Marijos Šlapelienės knygynas. Tai vienas pirmųjų lietuviškų knygynų, prieš Pirmąjį pasaulinį karą tapęs knygų platinimo centru. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos kūrimosi metais M. Šlapelienės knygynas atliko didelį švietimo darbą – pradžios mokyklas, gimnazijas padėjo aprūpinti vadovėliais, trūkstama literatūra. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plėtėsi lietuviškų knygų leidyklų tinklas: 1918 m. įkurta knygų leidimo akcinė bendrovė „Švyturys“, 1919–1940 m. Kaune veikė Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos leidykla – tuo metu Lietuvoje vienintelė valstybinė leidykla, kuri leido vadovėlius mokykloms, juos derino su mokyklų programomis, organizavo knygų vertimą. 1921 m. atidarytas „Dirvos“ knygynas, leidykla bei spaustuvė, 1928 m. įkurta „Spindulio“ spaustuvinė-leidybinė bendrovė, 1920–1940 m. Kaune veikė knygų leidimo bendrovė „Vytis“, 1924–1940 m. – knygų leidimo bendrovė „Sakalas“ ir dar daug kitų leidyklų, leidusių vadovėlius mokykloms ir kitą literatūrą. Stambiausia ir reprezentaciškiausia leidybinė įstaiga, veikusi nepriklausomoje Lietuvoje, – kooperacijos bendrovė „Spaudos fondas“ (1921–1940), kuri organizavo mokslo priemonių gamybą, vadovėlių ir kitų knygų leidybą, steigė spaustuves, knygynus, knygų bei rašomosios medžiagos sandėlius Lietuvoje ir užsienyje. „Spaudos fondo“ bendrovė rūpinosi ne tik vadovėlių ir knygų leidyba, bet ir jų platinimu bei pardavimu.

Tuometinių Lietuvos inteligentų nuopelnas tarpukario Lietuvos švietimui ir kultūrai yra didžiulis ir reikšmingas jau vien dėl to, kad jie buvo pirmieji lietuviškų vadovėlių autoriai. Iš šių leidinių mokėsi ne viena mūsų tautos karta. Dar ir šiandien garbūs muziejaus lankytojai nostalgiškai ir akivaizdžiai jaudindamiesi prisimena savo jaunystės vadovėlius, kuriuos varto atsargiai ir su didžiule pagarba.

Esu įsitikinusi, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje, – kuriame savo kartos ateitį.

 

Atgal