ISTORIJA
02.27. Laikraščių žvilgsnis į gimtinę
Julius Norkevičius
Negaliu paaiškinti, kodėl savęs paklausiau, kada telšiečiai pirmą kartą į rankas paėmė savo krašto – miesto, apskrities – laikraštį. Ir greit supratau, jog tai klausimas ne iš lengvųjų.
Informaciniai žinynai, enciklopedijos piršo visai kitus duomenis. Taip sužinojau: Lietuvoje pirmieji laikraščiai pasirodė XVIII amžiuje. Ir tie patys lenkų kalba. Tik 1823 m. Tilžėje išspausdintas pirmasis lietuvių kalba laikraštis „Nusidavimai Dievo karalystėje“. Išleisti vos du numeriai. Po devynerių metų pasirodė jau mėnesinis laikraštis „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“. Jis iš Karaliaučiaus skaitytojus lankė iki 1914 m.
Tiesa, Laurynas Ivinskis 1856 m. mėgino leisti Žemaitijai ir visai Lietuvai laikraštį „Aitvaras“. Tai jau arčiau Telšių. Bet „Aitvaras“ neišskrido, nes negavo tuometinės valdžios leidimo. Belieka jo leistus kalendorius laikyti savotiška įžanga į Žemaitijos periodinę spaudą.
Analizuoji aptiktas žinutes ir pradedi galvoti, kad, ko gero, devynioliktame amžiuje Telšiai dar nebuvo subrendę leisti savo laikraštį. Teko palaukti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Ir informaciniai leidiniai skelbia, kad 1918–1930 metais Lietuva turėjo 44 laikraščius. Telšiuose buvo leidžiami „Žemaičių balsas“, „Žemaičių prietelius“, „Žemaitis“, „Darbo žemaitis“, „Telšių naujienos“, „Telšių žinios“ ir jo humoristinis priedas „Telšių Pliumpis“, „Spauda ir gyvenimas“, „Ligonių kasų narys“, „Žibintas“, „Mūsų filatelistas“, žurnalas „Šatrija“ (išleisti tik penki numeriai). Kai kurie iš jų labai trumpai lankė skaitytojus. Bene trumpiausias „Telšių naujienų“ gyvenimas (mėnuo ir keturios dienos).
XIX a. vidurio švietėjasLaurynas Ivinskis
1856m. parengtas laikraščio „Aitvaras“ projektas
Laikraštis „Žemaičių prietelius“. 1932 m. sausio 1 d.
„Mūsų filatelistas“. 1933 m. Nr.2
Laikraščių gausiai išleisti ikikariniai Telšiai turėjo neblogas sąlygas. Mieste veikė dvi spaustuvės – Jokūbo Gurvičiaus ir vyskupijos kurijos.
Išsamiai susipažinau su tada bene ilgiausiai gyvavusiais ir Žemaitijoje populiariausiais leidiniais: „Telšių žinios“, „Žemaičių prietelius“ ir „Žemaitis“. Žvilgterėjau ir į kitus, norėdamas sužinoti apie tuometį Telšių apskrities gyvenimą, į ką rašantieji pirmiausiai kreipė savo žvilgsnį, kas juos intrigavo, kokias įžvalgas išsaugojo apie mano gimtinę.
Svečiai
„Žemaičių prietelius“ pranešė, kad 1926 m. gegužės 7 d., 11 val. pirmą kartą Telšiuose sustojo traukinys, kuriuo atvažiavo šalies prezidentas Antanas Smetona. Jis po sveikinimo kalbų perkirpo juostelę, kas patvirtino, kad geležinkelio darbai iki Telšių sėkmingai baigti. Kartu savotiškai leido tiesti geležinkelio bėgius toliau. Po oficialiosios iškilmių dalies prezidentas grįžo į vagoną ir pokalbiui pakvietė apskrities, miesto, geležinkelio tiesimo darbų vadovus, kitus garbius svečius.
Žurnalas „Šatrija“. 1928 m. balandis
Be komentarų laikraštis pamini: su prezidentu susitiko iš Nevarėnų atvykusi ūkininkų delegacija prašyti tarpininkauti, kad būtų paleistas už dalyvavimą gegužės 4 d. mitinge areštuotas jų seniūnas p. Buožis. Apie pokalbio rezultatus nė žodeliu neužsimena.
Daugiau šių iškilmių detalių atskleidė pastarajam priešingų pažiūrų laikraštis „Žemaitis“. Jis išsamiau papasakojo apie geležinkelio tiesimo darbų pabaigtuvių iškilmes. Klube pakelta ir šampano taurė už sumanytojus, kurie pirmieji rodė iniciatyvą, kad geležinkelio linija pasiektų Telšius. Buvo įvardytos trys pavardės. Bet pagarbos žodžių, gražaus įvertinimo iš kalbėtojų sulaukė kunigas Korzonas ir valdininkas p. Rusteika. Trečioji pavardė sąmoningai buvo nutylima. Ir tik energingas visuomenininkas, geriausias miesto knygrišys F. Milevičius išdrįso paminėti trečią veiklų sumanytoją p. Tornau, kuris kartu su p. Šaikūnu iškilmių išvakarėse, krikščionių demokratų įsikišimu neteisėtai patalpinti į kalėjimą ir, žvelgdami pro kameros langelį, džiaugėsi pirmojo traukinio dūmų kamuoliais.
Ši pastaba kai kam nepatiko. Už šią žinią žemės tvarkytojas p. Žiūras keršijo – iš F. Milevičiaus knygyno nebepirko popieriaus.
Abu laikraščiai džiaugiasi, kad, nutiesus geležinkelį į Telšius, kelionė iki Kauno bus patogesnė. Kartu stebisi traukinio greičiu. Šeštą valandą ryte išvažiavęs iš Telšių, Šiaulius pasieksi tik 10 val. O Kauną?!Skaitytojui tiksliau orientuotis leis šalia spausdinama pastaba: iš Šiaulių greituoju Rygos traukiniu po 3 val. 44 min. galima išlipti Kaune.
Anksčiau spauda pasiguodė: žemaičiams reikia, kad traukinys iš Telšių važiuotų ir iki Plungės, o iš Raseinių – į Lyduvėnus. Bet socialistai nepritarė šių geležinkelio linijų tiesimui ir Seime balsavo prieš.
Pratęsiant geležinkelio temą, verta pastebėti, kad specialiu traukiniu į Telšius atvyko ir pirmasis šio krašto vyskupas, Vasario 16-osios akto signataras J. Staugaitis. Jo sutiktuvių pietums iš valdininkų rinko po 25 litus.
Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis
Vydūnas
Ikikarinėje Lietuvoje Telšiai nebuvo didelis miestas. Bet garbiais svečiais, kaip skelbė laikraščiai, nesiskundė. Po Žemaitiją pėsčiomis keliaujantis rašytojas A. Gricius po mėnesio atėjo į Telšius ir susitiko su skaitytojais tada didžiausioje „Šatrijos“ salėje. Per porą metų, pasak spaudos, čia apsilankė poetas Maironis, Vydūnas, spaudos leidėjas P. Dovydaitis, Klaipėdos ūkio banko direktorius p. Končius, popiežiaus atstovai R. Bartoloni, L. Faiducti, A. Zeechini, Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus padėjėjas p. Sugimura. Visi svečiai iškilmingai sutikti. Pakeliui iki miesto jiems pastatyti vainikais, gėlėmis bei sveikinimo šūkiais papuošti specialūs vartai. Plojo, dainavo gausiai susirinkę kaimo, miestelio žmonės. Laikraščiai negailėjo ploto išsamiai pristatyti kiekvieną svečią. Nepasitenkino vien biografijos papasakojimu, bet ir vardijo, ką jie gero yra padarę, kokia šios veiklos nauda Lietuvai. Ir, aišku, apie jų susitikimus, pokalbius su telšiečiais.
Šalies nepriklausomybei įsitvirtinant, Telšius vis mažiau lankė garbūs svečiai. Todėl laikraščio puslapiai nebe taip mirgėjo sutiktuvių, iškilmių aprašymais.
Naujienos
Anksčiau paminėtų laikraščių kiekviename numeryje nestigo įvairiausių žinių. Kai kurios kelia šypseną, net verčia nusijuokti. Bet pagalvojęs, įvertinęs anų dienų miesto ar net šalies būklę, supranti, kad tai buvo įvykis, kurį laikraštis turėjo pranešti. Kad ir tokią: kiekvieną šeštadienį Luokės gyventojus Liaudies universitetas kviečia į paskaitas, kurias skaito ne tik mokytojai. Arba: 1933 m. kovo 7 d. Telšiuose nusileido lėktuvas, atskraidinęs du didelius ponus. Dabar tokios naujienos nieko nebestebina: rašytojai dažni svečiai Žemaitijos sostinėje, o miesto pakraštyje sklandytojai turi nedidelį, bet neblogą aerodromą, kuriame savaitgaliais, o vasaros dienomis nuo ryto iki vakaro, ūžia lėktuvai.
Dvidešimt penktaisiais miesto laikraščiai skubėjo pranešti, kad greitai Lieplaukėje bus įkurta pašto agentūra, o rudenį planuojama atidaryti amatų mokyklą, nors statybos darbų prižiūrėtojas pasisavino 150 Lt, kurie skirti užmokėti darbininkams už savaitės darbą, ir pabėgo. 1935 m. jau džiaugiasi, kad Telšių amatų mokykla išleido pirmąją laidą. Amatininko pažymėjimą gavo Adomas Gintilas, Stasys Jokūbauskas, Pranas Sragauskas, Vacys Vengalis, Antanas Lizdenis, Pranas Vaičius, Barkus. Dar trys juos gaus, kai išlaikys teorinių dalykų pataisas.
Skaitome: Telšių ligoninėje gydomas trečio kurso būsimasis mokytojas Jonas Vildžius. Mane domino bet kokia žinia apie Mokytojų seminariją. Bet ar ši ne pernelyg smulki, nereikšminga ir dar pirmam puslapiui? Tolesnis skaitymas lyg ir išblaško abejones. Vaikinas 1928 m. Vilniuje, Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Tada pagalvoji – gal žemaičiai ir turi tai žinoti.
Laikraštis „Telšių žinios“. 1924 m. kovo 9 d.
Iš laikraščio puslapių mokytojai sužino, kad 1930 m. apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi paskirtas Kaišiadorių gimnazijoje dirbęs matematikas A. Simutis. Kad katalikiško laikraščio skaitytojus 1926 m. pradėjo lankyti nemokamas priedas „Svirplys“, skirtas jaunimui ir daug rašantis šeimos, pedagogikos temomis, nevengiantis spausdinti literatūrinių dalykėlių. Kunigas P. Maželis įsteigė savišalpos kasą. Jos nariams gydytojo, advokato nemokami patarimai, konsultacijos (1935 m.).
Spauda džiaugiasi, kad keturiasdešimt buvusių Telšių gimnazijos auklėtinių studijuoja universitete. Tik nepasako, kelių tai laidų abiturientai. Skaitytojai sužino, kad tarp žemaičių jaunimo populiari yra kunigų seminarija. Kasmet į ją nemažai stoja. Bet pasitaiko ir nusivylusių šiuo pasirinkimu. Štai 1926 m. rugsėjį keturi atsisveikino su seminarija. Atseit dėl susilpnėjusios sveikatos. Anonimu panoręs likti autorius šituo abejoja ir sako, kad norinčių išstoti kandidatų yra ir daugiau. Ir čia klausimas, kuo tai paaiškinti. Skaitytojai atsakymo neišgirdo. Laikraščiai negaili gero žodžio kraštiečiams, kurie padeda mokykloms. Štai Amerikoje gyvenantis rietaviškis Ip. Pakalniškis 1926 m. Rietavo aukštesniajai komercijos mokyklai atsiuntė 500 litų, kas labai pravertė mokyklos patalpų remontui, kuris atliktas beveik žmonių aukomis. Kontaučių žmonės 1926 m. Kunigų seminariją sušelpė 216 kg grūdų, 7 kg riebalų ir 154,15 Lt.
Telšių spauda daug dėmesio skyrė M. Valančiaus liaudies universiteto veiklai. Sistemingai pasakojo ne tik apie Žemaitijos sostinėje, bet ir miesteliuose, didesniuose kaimuose, bažnytkaimiuose skaitytas paskaitas, pokalbius. Tarp pranešėjų populiariausi buvo mokytojai, dvasininkai, valdžios vyrai, miesto svečias Vydūnas. Paprastai šiuos užsiėmimus lydėjo saviveiklininkų vaidinimai, loterijos, žaidimai, kiti turiningo poilsio renginiai. Štai būsimieji mokytojai ne tik savojoje seminarijoje, bet ir Žemaičių Kalvarijoje, Lieplaukėje, Lauko Sodos, Žarėnų paskaitų klausytojams suvaidino moksladraugio N. Gintalo scenos vaizdelį „Šliūbinė iškilmė“, linksmino gražiomis patriotinėmis, liaudies dainomis. Jų sulaukė ir Plungėje pradėjęs veikti Senbernių klubas. Nemažai vaidintojų yra miesteliuose, kaimuose ir visada sulaukia savų žiūrovų.
Visi Telšių laikraščiai 1935 m. neslėpė, kad pasirodė J. Gintauto (tikra autoriaus pavardė J. Staugaitis, vyskupas) knyga „Tiesiu keliu“, alternatyva V. Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“. Ad. Jakštas pristatydamas pažymi, kad knygoje bene vertingiausi meniniu požiūriu yra etnografiniai ano meto aprašymai. Dvasininko gyvenimas ir kasdienos darbai išsakyti ne sausai protokoliškai, bet dailiai, gražia kalba, lengvu stiliumi, meniškai įpinti apysakon, kas rodo gerą kunigo kasdienybės pažinimą. Labai atsargiai užsimena: pagrindinio veikėjo meilės gundymai yra silpniausia knygos dalis.
Visuotinio spaudos dėmesio sulaukė ir muziejaus statyba. Visi laikraščiai vertino, džiaugėsi ne vien Žemaitijos, bet beveik visos šalies visuomenės nuoširdžia parama, kad tik „Alkos“ muziejus greičiau atvertų duris. Tai rodo ir 1937 metų pradžios aukotojų sąrašas. Štai „Maistas“ atsiuntė 2000 Lt, „Lietuvis“ – 500 Lt, Lietuvos pasiuntinys Berlyne dr. J. Šaulys – 365 Lt, Kaunietis J. Vokietaitis pažadėjo padengti medžiagos stogui pirkimo išlaidas.
Laikraštis primena, kad nesnaudė ir „Alkos“ muziejaus statybos komitetas. Jis 1936 m. išspausdino 380 sunumeruotų aukos lapų ir iki spalio 22 d. išsiuntinėjo. Gruodžio mėnesį propagandiniais tikslais išsiuntinėta daugiau kaip du šimtai jau atliktų muziejaus statybos darbų nuotraukų. Prelatas J. Narjauskas aplankė Kaune žymesnius žmones, kviesdamas aukoti.
Kryptingas darbas nenuėjo niekais. Pagal aukų lapus Valstybinio operos teatro solistas Puškorius aukojo 285,20 Lt, klaipėdietis Narkevičius – 250 Lt, o poetas O. Milašius – 500 frankų, Paryžiaus pasiuntinybė – 375 fr, gydytojas J. Mikulskis – 500 Lt, ministeris S. Dirmantas – 500 Lt, apskrities viršininkas J. Šalkauskis – 300 Lt. Daugelis (jų sąrašas neskelbiamas) aukojo po 100–200 litų. Gražiai akcijoj dalyvavo kariuomenė. Ne vienas eilinis muziejaus statybai skyrė 15, 20 ar net 50 centų. Kariuomenės indėlis – 885,63 Lt.
Neliko nuošaly ir valstybinių įstaigų tarnautojai, darbininkai. Štai Tautos atstovai Seime surinko 240 Lt, Lietuvos banko Telšių skyriaus tarnautojai – 1000 Lt, Telšių apskrities viršininko įstaiga – 973 Lt, Telšių apskrities policija – 532 Lt (rinkliava nebaigta), Telšių žemės tvarkytojo įstaiga – 430 Lt, Telšių apygardos ligonių kasų tarnautojai – 340 Lt.
Keturi aukos lapai grįžo tušti – iš Raudėnų, Židikų valsčių savivaldybių, Lietuvos banko Kauno skyriaus, Pirmosios divizijos štabo viršininko.
Iki 1937 m. sausio 1 d. Statybos komitetas sukaupė 5108,58 Lt ir gali džiaugtis, kad visos muziejaus sienos jau išvarytos.
Visi telšiškiai laikraščiai pripažino, kad svarbiausias, net istorinis, visos Žemaitijos 1939 m. įvykis – pirmasis (kol kas ir vienintelis) Žemaitijos vyrų eucharistinis kongresas. Jis vyko tris dienas (birželio 16–18 d.) Telšiuose, sulaukė apie 30 000 vyrų – dalyvių ir daugelio svečių. Kokie renginiai vyko kiekvieną dieną, organizatorių rūpesčius, homilijų (pamokslų) tekstus, atmintinę, kas žinotina kiekvienam žemaičiui vyrui, Kauno, Klaipėdos meninių kolektyvų programas, sveikinimo laiškus, savanorių, kitų talkininkų sąrašus saugo archyvas. Taip pat ir kongreso Garbės, Organizacinių komitetų sudėtis. Kongreso parengimu rūpinosi ne vien dvasininkai, bet ir Telšių komendantas, policijos vadas, burmistras, gimnazijos bei Klaipėdos ūkio banko direktoriai, Telšių, Tauragės, Plungės, Varnių įgulų vadai, kiti garbūs žemaičiai. Kongreso programos atskirus punktus parengė, jų vykdymu rūpinosi keturiolika komisijų 5.
Per vyrų kongresą vyko moksleivių dienos bei Žemaitijos vaikų kongresėliai, kurie kvietė jaunimą Žemaičių Kalvarijoje, Kaltinėnuose, Kretingoje, Rietave, Sedoje, Salantuose, Žemaičių Naumiestyje, Skaudvilėje, Luokėje, Viekšniuose.
Paminėti leidiniai neliko abejingi garbių telšiškių netektims. 1926 m. tokio dėmesio sulaukė 1863 m. sukilimo dalyvių kunigų Izidoriaus Noreikos ir Antano Gargaso, sušaudytų miesto ganyklose, iškilmingas perlaidojimas katedros šventoriuje. Pranešta, kad Amžinybėn iškeliavo bent kelių vaistinių šeimininkas, valdininkas Oskaras Goeldneris (1927 m.), gimnazijos ir Mokytojų seminarijos vokiečių kalbos mokytojas Vladimiras Ridelis.
Ne tik žinutės, bet didesnės apimties rašinių sulaukė visuomenei žinomas didelis plunksnos darbininkas, Raudėnų bažnyčios klebonas Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Anastazas (1866 02 22 – 1933 07 01). Norėdamas likti nežinomas, rašinio autorius rašo, kad pirmieji publicistiniai jo rašiniai, literatūriniai vaizdeliai išspausdinti 1890 m. „Apžvalgoje“. Apsakymus, pasakojimus iš valstiečių gyvenimo, didaktinę beletristiką skelbė „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Vienybė“, „Viltis“, „Rytas“, „Mūsų laikraštis“ ir kt. Jo publicistika, kandi satyra smerkė carinės administracijos rusinimo politiką. Rašinių kalba, stilius – tiesmukai paprastas, kartais šiurkštokas, nevengė vulgarizmų, stilizuotų svetimybių. Visa kūryba skirta liaudžiai šviesti, dorinti, žadinti iš tautiško miego.
Rašinius kunigas pasirašinėjo ir Jurgio Šermukšnio, Petro Zuikio, Tetulės Onos, S. P., Z. slapyvardžiais. Kartu skaitytojai supažindinami su šio plunksnos darbininko biografija.
Paminėti laikraščiai 1935 m. supažindino su seniausiu Telšių literatu Antanu Klementu (~1756–1823 06 16). Neprisistatę autoriai skaitytojams priminė, kad jis nuo 1771 m. advokatavo Raseiniuose, Telšiuose. Vėliau – Telšių teismo teisėjas. Rašė lenkų ir lietuvių kalbomis. Kūrybos nespausdino. Rankraščiuose liko apie 140 kūrinių, daugiausiai rašyti lietuviškai. Eiliavo odes, elegijas, himnus, epigramas, anekdotus, dainas ir kt. Sueiliavo kai kurias Šventojo rašto dalis, kūrė maldas ir raudas. Be išsamios biografijos „Žemaičių prietelius“ išspausdino ir keletą A. Klemento eilėraščių. Pristatymo autorius pastebi, jog A. Klementas „rašė ateičiai, kad ainiai nevadintų jo tinginiu, kad jaunimas persiėmęs jo darbštumu patys ką nors geresnio sutvertų“.
Kai kurias „Žemaičio“, „Telšių laikraščio“ žinutes šiandien vadintume reklama. Kad ir tokią: Žaliojoje gatvėje gyvenantis Cirtautas kviečia pigiai dideliu, patogiu autobusu kasdien keliauti į Papilę, Palangą. Arba: Rietavo „Pavasario“ kuopa lapkričio 4 d. rengia viešą vakarą su trijų veiksmų vaidinimu „Rytojaus diena“ ir „Po mūšio“. Skaitytojams primenama, kad vyskupijos spaustuvė išspausdino apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus J. Domeikos knygą „Praktiški patarimai jaunam mokytojui“. Sužinome, kad neseniai Telšių geležinkelio stoty atidarytas bufetas, kuriame galima pietauti, pusryčiauti, vakarieniauti, yra ir įvairių užkandžių; valgių kainos nebrangios. Panašiomis žinutėmis turtingas vos ne kiekvienas laikraščio numeris.
Rūpesčiai
„Žemaičių prietelius“ 1925 m. pirmajame laikraščio numeryje nerimauja, kad po Žemaitiją slankioja priešas, kuris yra baisesnis už bolševikus ir lenkus. To priešo vardas –ištvirkimas. Šį teiginį paremia pastebėjimais: kai kuriose parapijose daugiau kaip pusė krikštijamų kūdikių yra pavainikiai. Žinutę baigia nerimu, kad plintančio reiškinio pasekmės gali būti liūdnos.
Tas pats laikraštis kitame puslapyje džiaugiasi, kad Telšių apskrities pradinukų mokytojai susibūrė į sąjungą, pasižadėdami visur ir visada būti blaivūs ir pagal išgales kovoti su girtuokliavimu. Kiti rašiniai tikina, kad pagarsintas pedagogų ryžtas – savalaikis ir būtinas. Pavyzdžiui, per vienas Užgavėnes Telšiuose pasigėrė 17 žmonių (tarp jų ne vienas jaunuolis) ir naktį praleido šaltojoje. Laikraščio nuomone, girtuoklystėmis garsėja ir nemažas Rietavo miesčiukas. Čia yra šešios degtinės parduotuvės. „Turgaus dienomis, skaitome, – geria visuose pakampiuose. Policininkai stengiasi tokius „ponus“ tam tikron vieton nuvesti, bet nepasiseka visus sugaudyti“. Ir tai suprantama, nes „Rietave yra trys traktieriai ir dvi valdiškos, kur prekiaujama degtine. Čia geriamas samagonas ir kontrabandiniai svaigalai“.
Spauda prieš šią blogybę kovojo kritikos žodžiais, parodydama blogų pavyzdžių liūdnas pasekmes. Pateikia ir susimastyti verčiančius skaičius, tik gal ne visai tikslius. Kartu primena, kad: „Per metus girtuoklystei išleidžiama ne vienas milijonas litų. Keliolika milijonų prarūkoma. Metę girtuokliauti, pypkiauti, būtume daug sveikesni ir turtingesni. Kartu būtume darbštesni, sumanesni“. Tai perskaitęs, kiekvienas turėjo apie ką pagalvoti. Šito ir siekė laikraščio redakcija.
„Žemaičių prietelius“ nerimauja, kad „Žemaitis“ laisvesnis. Socialdemokratinės minties laikraštis, „išėjęs iš spaustuvės, dar karštas jau pasirodo mokytojų seminarijoje. Leidėjai – nepavydūs ir kelis numerius veltui paaukoja“. Vėliau net keliuose laikraščio numeriuose rašoma, kad mokytojų seminarijos auklėtiniai pradeda eiti ne tuo keliu. Atseit pastebėta, kad vis mažiau jie lanko bažnyčią. O atėjusieji ne visada padoriai elgiasi. Šokių vakarėliuose daugėja išgėrusių. „Telšių žinių“ rašinių autoriaus nuomone, daug „laisvamanybės įnešė atvykę kėdainiečiai, uždarius jų seminariją. Aušrininkai, susibūrę į Bendro lavinimosi kuopą, propaguoja individualybę, asmenybės laisvę. Pasisako prieš griežtą discipliną mokykloje“. Po mėnesio paminėto laikraščio skaitytojai sužino apie slaptą laikraštuką „Dėdė Plikis“, kuris nepagarbiai atsiliepia apie rūpestingą direktorių, daug padariusį rengiant Žemaitijai mokytojus. Piktinasi įvesta griežta tvarka. Seminarijos vadovo gimtadienio išvakarėse pasirodo laikraštuko antras numeris. Jame dar smarkiau puolamas, įžeidinėjamas direktorius.
Publikacija nepaaiškino, kaip apie šį nemalonų įvykį sužinojo policija ir ėmėsi veikti. Daugelio mokinių namuose (ir ypač buvusių kėdainiškių) darytą kratą, ieškota „socialistiškos literatūros ir laikraštuko „Dėde Plikis“ redakcijos žymių. Porą dienų vyko seminaristų apklausa“. Apie šio neeilinio susidomėjimo rezultatus vėliau spauda nė žodeliu nepranešė.
„Žemaičių prietelius“ 1926–1940 metais gausiai rašiniais priminė, kas leidinio šeimininkams neduoda ramybės. Kiti Telšių leidinių savininkai, redaktoriai beveik neatvirauja intriguojančiais rašiniais, kokie apskrities, miesto visuomenės reiškiniai jiems kelia nerimą. Tik „Žemaitis“ (1926 m.) nedideliu rašinuku klausia, ar teisingai elgiasi gimnazijos kapelionas, organizuodamas mokiniams ekskursijas, vežioja juos laiveliu, pakrantėje kūrena laužus, žaidžia ne visai tinkamus žaidimus, ypač mergaitėms. Ir piktinosi, kad gimnazijos vadovai, pedagogų taryba leidžia nebaudžiamiems auklėtiniams pravardžiuoti savo klasės vadovę, viešai kabančiame pamokų tvarkaraštyje šalia jos pavardės užrašyti tokius „epitetus“, kurių ir pasileidęs piemuo nedrįstų pakartoti. Tai rimti kaltinimai, bet viešas atsakymas spaudoje taip ir nepasirodė.
Laikraščio puslapiuose pasirodančios užuominos sakė, kad redakcijas slegia ir rimti leidybos sunkumai. Vasario 16-osios akto signataras, Telšių vyskupas kartą homilijoje, atėjusiems į pamaldas, priminė, kad „laikraštis, – tai sakykla. Skirtumas tik toks, kad iš sakyklos galima kalbėti šimtams, o gal tūkstančiams, o laikraščio žodžiai visam pasauliui“. Teisinga pastaba, kartu tai – raginimas pirkti, skaityti, prenumeruoti Žemaitijai skirtą katalikiškos krypties leidinį. Aukščiausio rango dvasininką iš sakyklos raginti tikinčiuosius skaityti „Žemaičių prietelių“, ko gero, vertė leidybos sunkumai. To paties tikslo siekė ir leidinio administracija, platindama spaustuvėje spausdintą pašto perlaidą, kurią užpildęs ir išsiuntęs tris litus, visus metus skaitys „Žemaičių prietelių“. Lapelis kartu primena, kokias temas gvildens laikraštis. Kasmet klebonus pasiekdavo kurijos rekomendacija–įpareigojimas, kiek kurija norėtų sulaukti iš jo parapijos prenumeratorių. Kartu raginama jų skaičių didinti. Tai sumažins kurijos paramą leidybai.
„Žemaičių prietelius“, – neslepia vyskupijos vadovai, neabejotinai visapusiškai naudingas. Bet išlaidos nemažos. Iš čia leidėjų rūpestis. „Žemaičių prieteliaus“ aštuonių puslapių tiražo spausdinimas kainuoja 100 litų, kai pastorėja dviem puslapiais, dvidešimčia litų daugiau tenka sumokėti. Šešiolikos puslapių laikraščio tiražas išspausdinamas už 200 litų, bet neretai atiduodamas už savikainą – 150 litų. Pridėtini ir leidinio parengimo kaštai. Vieną spaudos lanką rinkėja surenka per keturias–penkias dienas ir uždirba 15 litų. Vieno numerio parengimui rinkėja sugaišta 128 val. Spaustuvei siūloma už 2500 Lt (išsimokėtinai) nusipirkti intertipą. Tada vienas spaudos lankas bus surenkamas per dieną ir kainuos tik keturis litus. Nauja priemonė keltų darbo našumą ir spaustuvė dirbtų be nuostolio. Bet reikėtų išleisti nemažai pinigų. O kur juos gauti? Iš knygų, laikraščių, skelbimų, blankų ir kt. spausdinimo. Ne visi užsakymai labai pelningi. Spausdindama „Žemaičių prietelių“, spaustuvė per metus uždirba 6240 Lt. Už tai gali nusipirkti naujovišką teksto rinkimo įrangą ir dar šiek tiek liktų spaustuvės išlaidoms. Gal ir šiek tiek pelno turėtų. Kokios leidėjų išlaidos? 1938 m. sąmatoje, be paminėtų spausdinimo išlaidų, popieriui – 4298 Lt, administracijos algoms ir ekspedicijai skirs 1680 Lt, paštas ir laikraščių siuntimas pareikalaus dar 1920 Lt. Praeitų metų skolai padengti reikės 730 Lt. Sąmatoje nepaminėtos patalpų nuomos, išlaikymo išlaidos, kurios ne taip jau mažos. Redakcija iš prenumeratos (jei prenumeratorių bus 4000) gaus 12 000 Lt, tūkstantuką pridės skelbimai. Ir kad išsiverstų be skolų ir turėtų bent šiek tiek pelno, laukia 3673 Lt kurijos pašalpos.
Neaptikau, bet, ko gero, panašiai atrodo ir kitų Telšių apskrities ir visos Žemaitijos laikraščių metinės sąmatos. Žodžiu, spauda ir jos darbuotojai 1926–1940 metais gyveno kukliai. Kai kurie leidiniai gal ir blogiau. Todėl ne visi laikraščiai savo skaitytojus sugebėjo ilgai lankyti.
Literatūra
1. Visa Lietuva. Informacinė knyga. Redagavo V. Ruzgas. K., 1932.
2. „Žemaičių prietelius“. Laikraščio komplektas. 1926–1940.
3. „Žemaitis“. Laikraščio komplektas. 1926–1933.
4. „Telšių žinios“. Laikraščio komplektas. 1928.
5. Telšių vyskupijos kurijos susirašinėjimas dėl spaudos. LCVA, f. 1254, ap. 1, b. 49.
6. Žemaičių praeitis. T I–III. „Alkos“ muziejaus rengtų konferencijų pranešimų rinkiniai. 1990–1998.
Atgal
.jpg)
(1).png)
