VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.27. Lietuvos pokario kaimo gyvenimas. Medžiai ir žmonės

Dr. Algirdas Kavaliauskas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

 

Žmonių prižiūrėtas miškas dunksojo čia pat. O tolyje nuo tankumo atrodė tikra pamėlynijusi siena. Miškui artėjant prie namų, labiau vyravo jaunuolynas. Namams vieta buvo tikrai apgalvotai parinkta – jie lepinosi ir pavienių medžių šešėliais, ir krūmokšnių teikiama vėsa, o nuo vėjo pagairių juos saugojo už jaunuolyno gražiai suaugęs miškas. Rami, tikrai nuostabi, labai vaizdinga vieta. Iš dviejų pusių namus supo miškai, o iš rytų plytėjo Stirnabalė, kurią tik tėvai vasarą, vandeniui nuslūgus, galėjo perbristi, nes žinojo kuriose vietose tykojo klastingi akivarai ir galėjo jų išvengti. Net stirnos, šiaip jau mėgę šią vietą ir ją pažinę, kartą, mūsų Sargio vejamos, kemsyne įklimpo ir akivaras ruošėsi vieną gražuolę pasiglemžti. Sargis atkūrė į kiemą prie tėčio ir skalydamas kvietė jį sekti. Tėtis suspėjo laiku ir gražuolę išgelbėjo. Bet vis tiek nuo to laiko stirnų čia nebesimatė, tik jų duotas kemsynui pavadinimas priminė anksčiau čia stirnas buvus.

Iš pietų pusės, lyg koks bastionas namus saugojo gilus griovys, kaimynų skardžiu vadinamas, prižėlęs krūmų ir didelių medžių, tarp kurių žydėjo ir vaisius dalijo išdygę iš kažkada numestų nuograužų obelys ir kriaušės. Pats sodas gražiai suaugo už tvarto dirvonėlyje. Anksčiau vaismedžiai buvo atviroje šiaurinėje pusėje, bet kai atšiaurią žiemą iššalo, sodas buvo atsodintas saulėtoje miško ir trobesių užuovėjoje.

Net tėvai, prislėgti rūpesčių ir darbų, trumpą atokvėpio valandėlę susėsdavo po griovio pakraščiu augančiomis liepomis, klevais ar nepaprastai didelių lapų gudobele, pasilepinti jų šakų teikiama gaivia vėsa ir pasiklausyti paukščių trelių. Aš tai mėgau įsikarti į tolėliau griovyje užaugusius du išlakius ąžuolus, įsitaisyti ant kurio nors plačių šakų, skaičiuoti tarp lapų besislepiančias augančias gyles, kurios rudenį sukris į ant žemės jau gulinčius lapus ir mes su močiute jas rinksime. Anąmet renkant aš jos paklausiau, tai kaip ąžuolas paslėpęs tą sužeistą kovotoją, jeigu net būrys kareivių sužeisto vyro nerado. Ji tylėjo. Tada aš pasakiau, jog mačiau, kaip ji lauko virtuvėlėje virino kruvinus rūbus. Močiutė mane apkabino ir pasakė, kad kai tėvai man leis gerti ąžuolų kavą, tada aš įminsiu ąžuolų paslaptį. Bet tai atsitiks tik tada, jeigu aš apie tai niekam neprasitarsiu ir pats tapsiu ąžuolu.

Jai padėjau džiovinti ir sumalti giles. Visiems suaugusiems išvirė kavos. Visiems, pamanykit tik, visiems ąžuolams, nes jie visi suaugę, o kad aš būsimas ąžuolas, tai jai nė motais. Apmaudu, bet tėtis sakė, kad ant močiutės pykti negalima, nes tada supykdysiu ąžuolus. Aš nei močiutės, nei ąžuolų pykdyti nenorėjau. Įsiropštęs į medį, kone ąžuolo viršūnę pasiekęs ir ten įsitaisęs mėgau stebėti aplinką. Kartą nepertoliausiai miške girdėjau šaudant. Šūviams nutilus, miškas vėl atgijo. Kaip visada paukščių išringuliuojamos melodijos buvo tokios įmantrios ir malonios, kad Sargis liaudavosi amsėti ir gainioti katiną po kiemą ir, rodos, kartu su žmonėmis klausėsi neišpasakytai mįslingo miško aidėjimo ir juo gėrėjosi.

Aplinkui buvo sodru ir gaivu. Apie pastatus oras persisunkęs medaus kvapo. Mirgėjo įvairiaspalviai žiedai palangių gėlinukuose, gražiai prižiūrėtame darželyje ir daržo pakraščiais žydinčios gėlės su gilyn į daržą kviečiančiais agurkų, pomidorų, arbūzų, aguonų žiedais. O daržo šiaurinė pusė buvo aukštomis pupomis apkraštuota. Kitapus griovio už sodriai žalios pievelės su dviem žydinčiom obelimis, raudonavo dobilų laukas, prisikvietęs dūzgiančių bičių spiečius. Pačioje pamiškėje niekieno nesėti mėlynavo lubinai. Bites paviliojo ne tik gėlės, žydinčios dobilų raudonos galvos, mėlynos lubinų piramidės, o už jų prieš saulelę besimarkstantys gražiais žiedeliais bulvienojai, bet ir vaismedžių su vaiskrūmiais, net lazdynų, šermukšnių, putinų ir liepų žiedai. Nesiliaujančio, nepasibaigiančio, vieniems žiedlapiams krintant, kitiems skleidžiantis, žydėjimo gausa, grožio vienis. Žiedų skleidžiamo aromato oras buvo prisisiurbęs tirštai ir sveikai. Bet kurioje vietoje apie namus šnerves kuteno malonūs kvapai, o ausis džiugino bitelių dūzgesys ar kiti malonūs gamtos garsai.

Aplinkiniai manė mūsų namus esančius ypatingus, o griovyje išaugusius ąžuolus stebuklingus. Jų lapai buvo dideli ir sodriai žali, galima sakyti, beveik juodi. Jie augo tik toje griovio vietoje, kitur ąžuolai buvo kaip visi šių vietų ąžuolai. Kartais moterėlės kam nors šeimoje pasiligojus ateidavo pas močiutę prašyti tų ąžuolų lapų. O jie buvo aukštai. Močiutė paglostydavo mano galvą ir aš lengvai įsiropšdavau į vieną iš tų stebuklingų ąžuolų ir priskindavau šakelių su tamsiais lapais. Nežinau nuo ko jie gydė, bet moterys kalbėjo, jog labai padeda. Retai jos teateidavo, gal kokiam vaikui ar senutėlei sunegalavus, nes girdėjau sakant, kad šių vietų vyrai stiprūs kaip ąžuolai. Kai pareigūnai norėjo tuos du gražuolius ąžuolus nupjauti, neva suklaidinusius, o gal netgi paslėpusius beveik pavytą sužeistą laisvės kovotoją, tai tėtis su kaimo vyrais ėmėsi ginti ąžuolus: nejuokaukite draugai valdininkai, juk taip gerai ieškojot ir nieko neradot. Aišku, kad bėglys kitoje vietoje pasislėpė.

Žmonės gynė ąžuolus, ąžuolai gynė žmones. Žinoma, man šito močiutė nesakė, nes aš dar negėriau ąžuolų gylių kavos, bet pats supratau.

O netoli sudegusios pirtelės, toliau už suvešėjusių lazdynų žaliavo ąžuolų jaunuolynas, prie kurio prieš kokias vardines ar kita proga, rinkosi kaimo jaunimas. Tėvai su kaimynais džiaugėsi priaugančiu kaimo jaunimu, karo perdėm išretintu ir leido pinti ąžuolų vainikus. Sesuo su kitomis merginomis dainuodavo kol vaikinai, paskolinę iš tėčio kirvį, prigenėdavo šakelių ar kokią didesnę lapuočiausią šaką nukirsdavo ir tada merginos pindavo vainikus. Į juos įpindavo gėlių: kartais atsineštų, o kartais prašydavo sesers priskinti iš mūsų darželio. Per didesnę šventę, ar žymaus žmogaus vardines vainiką taikėsi nupinti iš mūsų gražuolių ąžuolų šakų. Jeigu jas nuo žemės pasiektų, tai daug norinčių atsirastų. Medžiai buvo drūti ir aukšti, kone į padebesį iškėlę savo tvirtas šakas. Lipti į medį ir dar kokią šaką nusikirsti tai be šeimininko leidimo niekas nebandė, nes taip elgtis nebuvo pratę. Tiesa, žmonės kalbėjo, kad nauja valdžia paskelbusi, jog viskas visų, bet tai ten, pas juos, o pas mus dar viskas buvo po senovei, kaip sakė tėtis: ne tavo, tai ir neliesk.

Tą rytą pas mus atėjo vyriokai paties pirmininko siųsti. Prašė tamsialapių ąžuolų šakų vainikui iš rajono atvykusiam svarbiam asmeniui. Merginos, vainikų pynėjos, kitapus griovio sutūpę pievelėje niūniavo populiarią lietuvių liaudies dainą ir lūkuriavo. Tėtis pasižiūrėjo į vyriokus, anot jo, dailius ąžuoliokus, ir pajuokavo: jie ne tik šakas, o visą medį nuleis. Tada vienas jų, kurį buvau ne kartą matęs prie darbų miške, tarė:

– Dėde, mes įkelsim bernioką į medį, ne pirmas kartas, tai jis jau žinos kokių šakų reikia prigenėti.

Tėtis nusijuokė ir, žinoma, sutiko. Man leido pasiimti kirvį.

Į ąžuolą aš pats įlipau, man tik iš apačios padavė kirvį. Nekirtau nė vienos ne tik storos, bet ir storesnės šakos. Aš jas genėjau ir po truputį lipau aukštyn. Vyriokai šakas nešė prie pievelėje susėdusių merginų, kurios ėmėsi darbo. Vėl atėję prie ąžuolo jaunuoliai pamatė mane besisupantį beveik ant pačios šakos galo.

– Ei, mažiau, išdribsi, per daug jau įsidrąsinai, – sušuko iš apačios.

Ąžuolo šakos tai ne beržo ar, juo labiau, drebulės ar alksnio, ąžuolo šakos stiprios. Tiesiog jutau, kad medis mane laiko ir atsargiai genėjau. Nebijojau suptis ant savojo ąžuolo šakų. Tiesa, kartą buvau nuo šakos galo nuslydęs, bet mane sugavo kita ąžuolo šaka, buvusi žemiau, ir iš aukštybių nežlėgtelėjau ant žemės. Tai jau tikrai: ąžuolas savuosius saugojo, todėl mes negalėjome nesaugoti medžių.

Buvau bene prie pat ąžuolo viršūnės. Gera proga dar pasidairyti po apylinkes. Čia pat suaugęs didžiulis riešutynas: lazdynai pavasarį žydi ir žavi mažais margaspalviais žiedeliais, o nuo vasaros pabaigos – riešutų kekėmis. Dažniausiai buvo nedidukių vieno dviejų riešutų, ypač ant jaunų lazdynų, bet gana dažnai kekes sudarydavo trys penki riešutai. Sekdavosi rasti daugiariešutę kekę su dešimčia ar net keturiolika riešutų! O štai tėtis parnešė kekių kekę – net su dvidešimčia riešutų! Daugiariešutės kekės dažniausiai puikuodavosi ant senų lazdynų į kuriuos reikėdavo įsliuogti, kitaip nepasieksi ir neprisiskinsi, juo labiau tokio kamieno nepalenksi, nes dažno seno lazdyno kamienas buvo surandėjęs ir įsliuogus, jį lenkiant, lūždavo. Kartą krintant su lazdyno šaka net kelnaites susiplėšiau. Močiutė dezinfekavo nubrozdinimus ir švelniai, kaip tik ji su mama moka, pasakė, kad nieko tokio neatsitiko, iki mano vestuvių visiškai sugis. Žinoma, aš apie vestuves net nebuvau pagalvojęs, vadinasi ilgai gis, bet kad man tie nubrozdinimai netrukdė, neskaudėjo, tai tegyja ilgai.

 Nors lazdynų buvo begalės, bet tėvų paprašyti, mes, vaikai, juos saugojome. Tėtis įspėjo, kad esą tokių nūdnų žmonių, kurie pamatę nulaužtą lazdyną gali pamanyti kaip paliktą kam nors ženklą. Ką gali žinoti, žmonės vaikščiojo susirūpinę. Miškas gyveno savo gyvenimą, žaliavo, ošė, rodos viskas gerai, bet, žiūrėk, pamatydavai iš jo išeinančių žmonių, šluostančių akis. Tėvai gal ir žinojo miško paslaptis. Šįryt, miškui kartojant susišaudymo aidus, tėvai reikšmingai susižvalgė, bet aš tai nieko nenutuokiau. Miške mane domino riešutai, uogos ir grybai. Kartais prigulęs tankmėje miško žolėse mėgau pasiklausyti paukščių giesmių ar pasigerėti šakų šešėlių žaismu. Pasitaikydavo pamatyti kokį neįprastą šešėlį, tolėliau praslenkantį. Močiutė išaiškino, jog savo miško jokių šešėlių nereikia bijoti. Ir aš nebijojau. Bet tai nereiškė, jog gali būti neatidus. Aš lavinau savo pastabumą. Ir dabar pastebėjau ir neišsigandau pamatęs grioviu paknopstomis skubantį žmogų. Jam priartėjus, pro šakas įžiūrėjau kruviną vyrą su ginklu rankoje. Kiek jėgos leido jis skubėjo prie mūsų stebuklingų ąžuolų! Aš nužvelgiau vietovę ir pamačiau bėglį besivejančius kareivius. O kai vėl pažvelgiau žemyn, po ąžuolu jau nieko nebebuvo. Tolėliau pievelėje dainuodamos merginos pynė vainiką, o vaikinai joms ruošė šakeles.

Pribėgę kareiviai apsižvalgė, iššniukštinėjo vietovę apie ąžuolus, kažko paklausė pynėjų ir grioviu pasileido tolyn. Gerai, kad jie neklausė ąžuolų, ąžuolai nebūtų su jais kalbėję ir tik supykdytų nesėkmės įsiutintus kareivius. Mūsų ąžuolai, kaip ir mūsų kaimo vyrai, moka saugoti paslaptis. Ąžuolai mielai kalbasi ir su mama bei močiute, kurios jiems kai kada nuneša net skanios sriubos ir keptų lietinių su varške ar kitokių kepinių. Net duonos su džiovintais obuoliais giros nuneša. Močiutė man paaiškino, kad nuo tokio maisto ąžuolų šaknys būna labai stiprios. Bet jeigu aš kam prasitarsiu, tai jau joks maistas nebepadės ąžuolams. Kaip aš galėčiau kenkti ąžuolams?!

Aš dar mataruodamas kojomis pasėdėjau ant storos apatinės ąžuolo šakos ir, kažkodėl pajutau neregėtą pasitenkinimą bei jėgų antplūdį, nusviedęs krivį žemyn, nušokau ant žemės.

 

 

 

Atgal