VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.13. Išėję laisvės parnešti. Kazys Mikeliūnas (1897–1965)

Stasė Mikeliūnienė

Sudėtinga Lietuvos istorija. Kiek kartų šalis buvo pavergta, skriausta, niekinta, kankinta. Bet niekada nesusitaikė su vergo dalia. Kiekvienas žmogus trokšta laisvai gyventi ir dirbti, laisvai kvėpuoti, kurti laisvą, nepriklausomą valstybę. Daug kovotojų vardų užklojo istorija, jų pavardžių niekas neįrašė.

Prieš akis iš Lietuvos valstybinio centrinio archyvo gautas L. K. Mindaugo 4-o pėstininkų pulko savanorio Kazio Mikeliūno 1924m. „Tarnybos lapas“ su įrašais. Dvidešimt dviejų metų jaunuolis Kazys Mikeliūnas palieka ramesnį šeimos gyvenimą Velžio kaime ir 1919 m. gegužės 16 d. pasiprašo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kadangi buvo baigęs Panevėžio realinės mokyklos 5-ias klases, fronte kovoti jam neteko, – vaikiną paskyrė į kariuomenės pulko Ūkio dalį. 1920 m. kovo 16 d., tarnaujant kariuomenėje Panemunėje, buvo pakeltas karo valdininku, vėliau tose pačiose pareigose darbavosi Jonavoje, Ukmergėje. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį išrenkamas į revizijos komisiją su užduotimi patikrinti ir suregistruoti kariuomenės valdomą turtą, ginkluotę. Tikrinimas buvo terminuotas, skubotas, o darbuotojų trūko, teko dirbti dienomis ir naktimis. Didžiausia prabanga – po kelių nemigo naktų išsimiegoti. „Teko važiuotam, raitam, 18 kilometrų pėsčiomis lankytis Širvintose, Giedraičiuose, Šešuoliuose, Kaukliuose, Pabaiske. Per dieną padarydavau po 50 km., o iš viso – 300 km.“– K. Mikeliūnas rašė laiške būsimai žmonai. Šis darbas labai vargino, užsitęsė. Bent kelis kartus kreipėsi į IV pulko vadą su prašymu atleisti jį iš revizijos komisijos narių ir grąžinti į buvusias pareigas, ar bent trumpam išleisti atostogų. Po atostogų, 1923 m., trumpai teko eiti ir Ūkio dalies viršininko bei atsakingo už maisto atsargas darbuotojo pareigas. 1924 m. gegužės mėnesį grąžintas į Ūkio dalį raštvedžiu. Kazys buvo  labai darbštus, pareigingas. Laikėsi  disciplinos, neieškojo lengvesnio darbo, ėjo ten, kur labiausiai buvo reikalingas, kur siunčiamas. Tuo metu ypač reikėjo Tėvynei atsidavusių, ištikimų, apsišvietusių žmonių, suprantančių, kad nuo kiekvieno pasiaukojamo darbo, atsakingumo priklauso laisvė, nepriklausomos Lietuvos  ateitis.

Kazys Mikeliūnas Panemunėje 1920 m. Nuotrauka iš asmeninio albumo

 4 pėstininkų pulko karininkai. 1924 m. Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus

Panevėžio apskrities Žemės tvarkytojo įstaiga 1930 m. K. Mikeliūnas 1-oje eilėje antras iš dešinės. Iciko Frido nuotr. Fotografija iš asmeninio albumo

1925 m. K. Mikeliūnas grįžo į civilinį gyvenimą. Kazys Mikeliūnas gimė 1897 m. gegužės 25 d. Panevėžio rajono Velžio kaime. Tėvai, Konstancija ir Kazimieras Mikeliūnai, buvo ekonomiškai stiprūs ūkininkai. Šeimoje augo trys sūnūs: Jonas, Kazys, Petras ir duktė Apolonija. Tėvui mirus Konstancija Mikeliūnienė ištekėjo antrą kartą už Bronislovo Valaičio ir susilaikė dar vieno sūnaus – Broniaus Valaičio. Kazys jau vaikystėje skyrėsi iš kitų brolių, linko prie mokslo, knygos. Lankė Velžio rusišką pradinę mokyklą, vėliau stengėsi siekti aukštesnio išsilavinimo Panevėžio realinėje mokykloje. 1915–1916-siais Pirmojo pasaulinio karo metais teko trumpai mokytojauti ką tik įsikūrusiose Miliūnų (Kupiškio r.) ir Įstricos (Panevėžio r.) lietuviškose pradinėse mokyklose. Vokiečiams užėmus Lietuvą su aktyvesniais, kupinais idealizmo jaunuoliais ėmė burtis į pasipriešinimo judėjimą, ruošė ir platino atsišaukimus, proklamacijas, ragindami valstiečius nevykdyti prievolių, jaunimui slapstytis nuo vežimo darbams į Vokietiją, neiti į kariuomenę. Padedant Gabrielei Petkevičaitei-Bitei aktyvistai pradėjo leisti laikraštėlį „Laisvas kelias“ („Liuosas kelias“). Bet už šią veiklą kovotojai buvo susekti ir 1916 m. gruodžio mėnesį areštuoti. Pagrindinis organizatorius Vincas Jonuška nuteistas mirties bausme, Juozas Indriūnas, Kazys Mikeliūnas, Antanas Štempelis išvežti į Vokietijos kalėjimus. Kalėjo Havelbergo, Gruntalio, Štutgarto stovyklose, kur teko daug kentėti, badauti, sunkiai dirbti. 1918 metais pavyko grįžti į Lietuvą ir nedvejodamas 1919 metų gegužės 16d. Kazys Mikeliūnas pasirinko kovotojo, Lietuvos kariuomenės savanorio kelią. 1922 metų vasarą išleistas atostogų pastiprinti sveikatos, susituokė su savo išrinktąja Ieva Dubauskaite iš Nausodės kaimo (Panevėžio r.). 1925 metais baigęs buhalterių kursus įsidarbino Panevėžio apskrities Žemės tvarkymo įstaigoje sekretoriaus pareigose. 1929 m. Žemės reformos valdybos nutarimu savanoriui K. Mikeliūnui iš likviduojamo Daunėnų dvaro (netoli Velžio) skiriamas 12 ha žemės sklypas. Jauna šeima kūrėsi Panevėžyje, statėsi gyvenamąjį namą, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą Kazys Mikeliūnas renkamas į Pirmos pradinės mokyklos Tėvų komitetą, su mokyklos vedėju Stasiu Janausku Vilniuje išsirūpino leidimą statyti naują mokyklos pastatą.

1940 metais rusams okupavus Lietuvą iš tiesioginių pareigų atleidžiamas, bet prasidėjus karui grąžinamas į Žemės tvarkymo įstaigą, veikusią iki 1948 metų. Dėl gręsiančio arešto, padedamas kun. Norberto Skurkio, išsikėlė į Vilnių, kur baigė buhalterių-instruktorių kursus ir 1949 m. pavyko įsidarbinti Žemės ūkio ministerijoje, Žemės tvarkymo valdyboje, (1950 metais pervadintoje Kolūkių organizavimo reikalų valdyba) atsakingo organizatoriaus buhalterio pareigose. Darbuotojas buvo darbštus, sumanus, principingas. Dažnai buvo siuntinėjamas į komandiruotes įvairiems tikrinimams, konsultacijoms. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios, gyveno bendrame mažame, nekūrenamame kambarėlyje Naugarduko gatvėje, kurį laiką miegojo ant žemės. Komandiruotėse irgi nebūdavo kur apsistoti, nakvodavo kur pasitaikė, kartais net lauke po krūmu. Jis nemokėjo reikalauti, skųstis, buvo labai kuklus. Kiekvienų metų gale, surinkus visos Lietuvos rajonų kolūkių ataskaitas, K. Mikeliūnui buvo pavesta sudaryti daugybės puslapių tų ataskaitų suvestinę ir ją išverstus į rusų kalbą siųsti į Maskvą. Taip sunkiai dirbo iki 1956 metų ir, sukakus 60-iai metų, išleistas į pensiją.

K. Mikeliūnas buvo labai gabus, išsilavinęs, inteligentiškas žmogus, niekada nesiekė garbės. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbas. Dar tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje iš rusų kalbos išvertė didelės apimties kulinarijos knygą, o 1949 m. su Domu Pinigiu į lietuvių kalbą išvertė rusų rašytojo Vasilijaus Ažajevo romaną „Toli nuo Maskvos“. Tarpukariu buvo sukaupęs nemažą lituanistinę biblioteką. Prenumeravo „Trimitą“, „Naująją Romuvą“, „Gaisus“, „Kultūrą“, turėjo visus pradėtos leisti Lietuviškosios enciklopedijos tomus, leidžiamą Didįjį lietuvių kalbos, keletą kalbinių žodynų, Brokhauzo vokiečių enciklopediją, literatūros istorijos veikalus, grožinės literatūros knygas. Gaila, kad karo metais didelė bibliotekos dalis žuvo. Pokario metais iš kur bevažiuotų, negrįždavo be naujos knygos. Pats maloniausias ir būtiniausias užsiėmimas – buvo skaitymas. Šeimoje vakarais skaitymas garsiai tapo tradicija. Ir su vaikais be knygos nežinojo kuo užsiimti. Net vienoje anketoje paklaustas, kokį mokėjo amatą, atsakė – jokio. Praktiškų, vyriškų darbų nemėgo, nelabai ir sekėsi. Bet į klausimus iš įvairiausių mokslo sričių, ypač literatūros visada žinojo išsamiausius atsakymus. Pokario metais buvo užsibrėžęs komplektuoti knygas, tema „Moters paveikslas grožinėje literatūroje“. Tai ne tik lietuvių, bet ir žymių užsienio rašytojų kūrinius.

Šeimą nepaprastai sukrėtė staigi žmonos Ievos Mikeliūnienės mirtis (1951m.).Tuo metu dukra Teresė buvo Vilniaus universiteto studentė, lituanistė, sūnus Zenonas – jau pašauktas į tarybinę armiją, Jaunėliai Regina ir Marius – moksleiviai. Liko begalinė tuštuma ir didžiulė tėvo atsakomybė už vaikus. Bet gyvenimas tekėjo, reikėjo susikaupti, susikoncentruoti, gydyti netekties skausmą, dvasinę ir materialinę griūtį. Ištvėrė, atsilaikė, toliau mokėsi, dirbo, brendo. Visi keturi vaikai įgijo profesijas, pradėjo savarankišką gyvenimą.

Išėjęs į pensiją K. Mikeliūnas 1959 m. grįžo į Panevėžį, į savo namus, bet ne poilsiui. Pas jį ateidavo pažįstami ir nepažįstami žmonės, kad patartų, padėtų parašyti prašymą ar pensijai gauti, ar kokiam kitam reikalui. Rinko žodžius Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, ieškojo kraštotyrinės medžiagos apie Velžio ir kitus Panevėžio rajono kaimus, talkino miesto bibliotekai, Kraštotyros muziejui. Trejus metus (1960–1963) lankė Liaudies universiteto Literatūros ir meno fakultetą. Domėjosi istorija, politika.

Apie savo praeitį nieko nepasakojo nei vaikams, nei marčiai, su kuria artimai bendravo, sutarė. Gal galvojo, kad per anksti, dar tam užteks laiko. Gal bijojo atvirauti, kad nepakenktų vaikams. O likimas kitaip dėliojo gyvenimą. Tėvelis nebuvo pratęs rūpintis savimi, savo sveikata, pradėjo negaluoti, ėmė varginti pakilusi temperatūra. Padarius tyrimus, paaiškėjo, kad nuo įtempto darbo, nuo visą gyvenimą rūkymo, chroniškos slogos išsivystė atvira plaučių tuberkuliozė. Prasidėjo ištisas gydymasis ligoninėje, sanatorinėje ligoninėje Šaukėnuose. Į Šaukėnus važiuodavo labai nenoriai, nes ten ligonių kontingentas buvo neišprusęs, žemo intelekto, kartais ir žemos moralės. Bet kiek leido jėgos tvarkė ligoninės biblioteką, sudarė knygų katalogą, bandė rengti knygų aptarimus, pokalbius apie rašytojus. Sveikata negerėjo. Labai mylėjo anūkus, buvo labai jautrus, bet daktarai draudė su jais bendrauti, kad neužkrėstų pavojinga liga. Organizmą alino begalė vaistų, injekcijų. Staiga susirgo tulžies takų nepraeinamumu. Iš pradžių gydytojai diagnozavo geltą. Išsiaiškinus ligą, operuotas, bet jau buvo pavėluota. 1965 m. rugpjūčio mėnesio 25 d. Kelmės ligoninėje, būdamas 68-ių metų, Kazys Mikeliūnas mirė. Į Panevėžį grįžo karste ir atgulė šalia mylimos žmonos Ievos Kristaus Karaliaus katedros Ramygalos gatvės kapinėse. Nusinešė visus planus, norus, paliko neperskaitytas knygas, neužrašytus atsiminimus.

Sunkūs laikai neleido K. Mikeliūnui atskleisti visų talentų, sugebėjimų. Buvo ištikimas kovotojas už brangiausią turtą – Lietuvos laisvę, išmokęs daug istorijos pamokų, filosofas, literatūros vertintojas, ekonomistas, istorikas, nepagydomas knygius. Kitiems galėjo atiduoti paskutinius marškinius, save pamiršęs, visko atsisakyti. Jis savo kuklumu, darbštumu, ištikimybe Tėvynei ir paprastam žmogui, minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, nusipelnė pagarbos ir atminimo.

 

Atgal