ISTORIJA
02.13. Kristijonas Donelaitis — ryškiausia, bet ne vienintelė lietuvybės žvakė Mažojoje Lietuvoje
Juozas Elekšis
Paradoksalu — svetimųjų jėga užgrobtoje Lietuvos dalyje, Mažojoje Lietuvoje, kūrėsi lietuviškas raštas, veikė lietuviškos mokyklos, gimtoji kalba skambėjo bažnyčiose, mokyklose. Savų kunigaikščių valdomoje dalyje — Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje lietuvybės žvakė pradėjo rusenti tik po pustrečio šimtmečio. Net vokiečių pastorių, kol jie išmoks lietuviškai, pamokslai ten turėjo būti verčiami. Skirtingai nei Lietuvoje, lietuvių kalba įvesta net į kunigaikščio raštinę.
Juozas Elekšis
Kristijonas Donelaitis
Martynas Mažvydas
„Gramatica Litvanica“ (1653 m.)
Lietuviškai skelbti įsakai, potvarkiai, net tie, kurie skirti pareigūnams. 1542 m., kunigaikščiui Albrechtui įsteigus aukštąją mokyklą, joje paskirtos 7 stipendijos lietuviams. Dėstytojais pakviesti iš Lietuvos priversti pasitraukti Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapalionis. Tik Lietuvoje tokios pavardės virto Kulvinskais, Rapalavičiais, o Rutkos Rutkauskais. Rapalioniui mirus, jis palaidotas Karaliaučiaus katedroje. Ant kapo parašyta, kad čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė. Prūsijoje pasirodė lietuvių kalbos gramatikos, žodynai, kodifikuojamos rašomosios kalbos normos. Atvykus Martynui Mažvydui, jau buvo pribrendusi galimybė išleisti lietuvių kalba ir katekizmą. Čia susiformavo ir bendrinė mūsų kalba. Tai prof. Zigmas Zinkevičius konstatavo išstudijavęs Jono Rėzos (1625) m išleistas Dovydo psalmes ir kitus raštus. Ta kalba su Jono Jablonskio pataisymais, perkelta ir pas mus. Kalbą aprašė ir nagrinėjo savo gramatikoje Danielius Kleinas. Jo gramatika turėjo didžiulę įtaką to krašto raštų kalbai, net vėlesniems autoriams Didžiojoje Lietuvoje. Kai kurie jo nustatyti kalbos dėsniai išliko iki mūsų laikų. Lietuvių kalba į mokslo pasaulį atėjo iš Mažosios Lietuvos. Tam pasitarnavo ir G. F. Neselmanas 1851 m išleidęs lietuvių – vokiečių žodyną, kuriame net 35 tūkst. žodžių. Jo išleisti K. Donelaičio raštai vertinami kaip geriausi iš to meto leidinių. Nors faktiškai lietuviai buvo persekiojami. Jiems draudė apsigyventi miestuose, verstis amatais, vilkėti „vokiškus“ drabužius, už darbą mokama mažiau. Protestantizmas reikalavo, kad tikėjimo dalykai turi būti aiškinami žmonėms suprantama kalba. Todėl čia išleista ir lietuvių bei vokiečių kalbomis Biblija (1701 ir 1727 m), kurios kalba gana gera ( vertė Pilypas Ruigis). Verčiant laikytasi jau nusistovėjusios bendrinės kalbos. Ypač gyvai išversta vaizdingoji „Giesmių giesmė“. K. G. Milkus taip pat išleido daug lietuviškų leidinių. Jo gramatikoje yra pirmasis „Trumpas lietuvių poezijos vadovas“, kuriame, kaip geros poezijos pavyzdys pateikiama 18 eilučių ištrauka iš K. Donelaičio „Metų“. Pirmasis pasaulietinę literatūrą kūrė A. F. Šimelpenigis. Buvo kuriamos ne tik giesmės, bet ir pasaulietinė poezija. Ypač gera buvo Liudviko Rėzos surinktų 200 liaudies dainų kalba. Jis įvedė pluoštą naujų žodžių, tarp kitko ir „rašytojas“. To visai nebuvo Lietuvoje. Taigi, anot prof. Z. Zinkevičiaus, K. Donelaitis atsirado jau gerokai išpurentoje dirvoje. Dėl to lietuvininkai nutautėjo gana lėtai.
Vokietinimas paspartėjo panaikinus baudžiavą, įvedus privalomą pradinį mokslą, per raštą pradėjus visaip aukštinti vokiečius, žeminti lietuvius, atsiradus galimybei užimti postus, jei tapsi vokiečiu. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje buvo net 441 lietuviškos mokyklos. Vėliau per švietimą padaryta daugiau nei priverstiniu būdu. 1870 m lietuvių pagal statistiką buvo 52 proc. o po 8 metų tik 22 proc. Vokietinti ir pavadinimai; Gilija tapo Gilge (dabar Matrosovka), Karklė – Karkeln. Beje Karklėje mano kaimynas Pranas Čiužas pokary dar ilgai bendravo su lietuviškai tebemokančiu žveju. Vėliau hitlerininkai suvokietino net 56, 7 proc. vietovardžių. Didelį darbą nuveikė ir Fridrichas Kuršaitis. Jis parašė veikalą apie lietuvių kalbos garsų ir kirčių mokslą. Pirmą kartą aprašo priegaidės, kirčių sistemą. Jo suskirstymo laikomasi iki šiol. Ypač svarbi jo išleista gramatika (1875). Jo vartojama bendrinė kalba tik mažmožiais skiriasi nuo mūsiškės. Išleido giesmes ir maldas kariams, nes buvo lietuvių karių kapelionas. Gal jo dėka lietuvininkų karo dainose karalius minimas kaip savas, ko nėra Didžiosios Lietuvos karių dainose. Dabar ta mūsų svarbi kultūros dalis liko tik mokslui.
Įdomu, kad sovietai „norėjo“ tą kraštą atiduoti Lietuvai. „Tiesoje“ per du puslapius buvo Justo Paleckio straipsnis, spausdinami to krašto išlikę eilėraščiai, kita medžiaga. Deja Lietuva atsisakė, nes Stalinas pareikalavęs, kad kraštas būtų sparčiai apgyvendintas. Iš Lietuvos buvo išvežti bei represuoti šimtai tūkstančių žmonių, dešimtys tūkstančių pasitraukė į Vakarus, išvykus daliai lenkų, pustuštis liko ir Vilniaus kraštas. Lietuvos sovietų vadai nesiryžo imti tokios dovanos, nes apgyvendinti nebebuvo kuo...
Mažoji Lietuva, kraštas, kur išleista pirmoji lietuviška knyga (1547) pirmoji lietuviška gramatika (1653), išversta Biblija (1590), pirmas lietuviškas grožinės literatūros kūrinys - Ezopo pasakėčios (1706), pirmas lietuviškas seminaras universitete (1718), pirmas lietuviškas mokslinis darbas apie lietuvių kalbą (1747), įsteigta pirmoji lietuviška mokytojų seminarija (1811), pasirodė pirmi lietuviški eilėraščiai, pirmas periodinis leidinys, išėjo pirmas dainų rinkinys (1825), išleistas pirmas tautinis lietuvių laikraštis „Aušra“ (1883), įsteigtas pirmas etnografinis muziejus (1905). Mažojoje Lietuvoje pirmiausia ėmė bręsti tautinė savimonė, kuri darė didelę įtaką ir Lietuvos šviesuomenei. Lietuvininkai padėjo žadinti ir Didžiąją Lietuvą. Suvienyti tautą, ypač, jei jos dalis yra kitoje valstybėje, dažnai gana sudėtinga. Kartais net religija ją suskaldo į priešiškas stovyklas. Buvusioje Jugoslavijoje ortodoksai serbai, katalikai kroatai ir musulmonai bosniai kalba ta pačia kalba. O kiek pralieta kraujo kovojant tarpusavyje religijos pagrindu susiformavus skirtingoms valstybėms! Tokių pavyzdžių turime ir daugiau, nors yra valstybių, kurioms nei religiniai įsitikinimai, net kalbiniai skirtumai netrukdo gyventi drauge. Šveicarijoje net keturios oficialios kalbos, dvi vyraujančios religijos, tačiau vienybės jiems gali pavydėti daugelis valstybių.
Lietuvos ir Mažosios Lietuvos gyventojus, atsidūrusius skirtingose valstybėse, o vėliau tapusius ir skirtingų religijų pasekėjais, naudojantiems net kitus raidynus, taip pat buvo stengiamasi atitolinti vienus nuo kitų. Vis dėl inteligentai dar caro laikais, glaudžiai bendradarbiavo. Lietuvos šviesuoliams, pradėjus leisti „Aušrą“, „Varpą“, kitus nelegalius leidinius, ženkliai prisidėjo ir mažlietuviai. Abiejų valstybių lietuviai tam negailėdavo ir savų pinigų. Antai jau pirmam „Aušros“ numeriui išleisti Martynas Šernius paaukojo 149 markes, Švelnienė 100, Andrius Vištelis – Višteliauskas 50 markių, Jonas Basanavičius 100 frankų ir t.t. Patriotizmas tada buvo pavydėtinas. Kai carizmo laikais Vilniuje susibūrė lietuviai mokslininkai, kurių branduolį sudarė gydytojai, nario mokestį jie nusistatė po 100 rublių (auliniai odos batai kainavo 1 rublį), gydytojas Danielius Alseika (garsiosios Gimbutienės tėvas) tam davė net 500 rublių. Mažoji Lietuva buvo mūsų rašto lopšys. Jos šviesuoliai nepamiršo, kad tauta yra tik viena. Danielius Kleinas, savo „Gramatica Litvanica“ (1653 m.) nurodė sekąs kauniečių tarme, kuri yra tinkamiausia ir Prūsuose. Fridrichas Kuršaitis tris kartus keliavo į Lietuvą, užmezgė ryšius su Simonu Daukantu, Motiejum Valančiumi, Antanu Baranausku. Jis gana gerai žinojo lietuvių kalbos subtilybes, net paminėjo, kad A. Baranauskas, lenkų kalbos įtakoje, nebegirdi tariamų kai kurių priegaidžių, nors pats kalbėdamas jas naudoja teisingai. Mažosios Lietuvos šviesuoliai Fridrichas Kuršaitis, Adomas Einaras, Martynas Šernius savo leidžiamuose laikraščiuose sutiko spausdinti kai kuriuos lietuvių straipsnius net lotyniškomis raidėmis. Panašiai kaip Vincas Kudirka nuo lenkybės, nuo vokietybės buvo atitrauktas Jurgis Mikšas. Žinoma buvo ir kai kurio nepasitenkinimo, kad dirbama su skirtingų religijų žmonėmis. Gal dėl to laisvamaniams J. Basanavičiui, J. Šliūpui, V. Kudirkai ir buvo lengviau bendrauti su abiem pusėm? Nėra abejonės, kad be mažlietuvių Martyno Šerniaus, Jurgio Mikšio, Andriaus Višteliausko – Vištelio, Martyno Jankaus, Jurgio. Lapino, Martos Zauniutės vargiai būtų pasirodę tiek nelegalių leidinių. Daugelį nelegalių siuntinių per sieną pergabenti nepavykdavo. Caro valdžia siuto, kad dalis lietuviškos spaudos vis dėl to patekdavo jos ištroškusiems žmonėms. Kokie buvo mastai, rodo tai, kad Žemaitijoje dar iki melioracijos laikų kiekvienoje sodyboje buvo galima surasti Prūsuose spausdintą maldaknygę. Caras net keitė sienos apsaugą. Vienu metu nušalino visus muitininkus, nes jie pasiduodavę „žmogiškoms silpnybėms“. Juos pakeitė kazokai, bet ir juos gavo nušalinti lygiai dėl tokios pat priežasties. Spaudą gabenę žmonės turėdavo ginklus ir drąsiai atsišaudydavo persekiotojams. Tai, kaip žinome, teko daryti ir garsiajam Jurgiui Bieliniui. Mažlietuviai, būdami liuteronys, net sutikdavo redaguoti katalikiškos krypties leidinius, pasirašyti jų redaktoriais. Tai rodo, kad jei ne brutali prievarta, karai, tautinis genocidas, anoje Nemuno pusėje gyventų tokio pat mentaliteto lietuviai kaip ir mes. Tautai didžiausios šventenybės yra kalba ir žemė. Net tikėjimą pakeitus, tauta lieka. Vyresnieji žmonės prisimena — tuometinės Čekoslovakijos okupacija prasidėjo nuo Sudetų krašto. Kai vokiečiai supirko daugumą žemių, čekai tame krašte tapo mažuma. Ekskursijų gidai pasakoja, kad fašistai net iškasė protėvių kapinėse pasilaidojusį čeką ir iškilmingai išmetė iš „vokiškos“ žemės. Visi žinome Airijos dalį Olsterį, kuris priklauso Anglijai, nes, praradus daugumą žemių, airiai čia besudaro tik 40 proc. gyventojų. Tokių mažų šalių, kur daugumą sudaro ateiviai, yra daugiau. Antai Mauricijuje dominuoja išeiviai iš Indijos, Singapūre — iš Kinijos. Vos 17 proc. gyventojų savo šalyje besudaro ir Rusijos „globojami“ abchazai. Taigi žemių pardavimas užsieniečiams mažose valstybėse nėra jau toks nepavojingas rinkos žaidimas. Dar pavojingesnis mažoms tautoms svetimų kalbų ir papročių spaudimas.
Airiai ir škotai garsėja karingumu. Pastarieji kovose su anglais kadaise net buvo užėmę Londoną. Romėnai užkariavę Angliją, Škotijos ne tik neužėmė, bet atsitvėrė nuo jos stora mūro siena. Škotai juokauja, kad atėjūnai, susidūrę su sijonuotais jų kariais, kalbėję: „Jei taip kaunasi jų moterys, kai ateis vyrai bus blogiau. Atsitverkime.“ Tačiau narsūs kariai pamiršo protėvių kalbą. Abi tautos dabar kalba angliškai. Airiams, kaip ir mūsų senoliams, mokykloje prakalbus gimtąją gėlu kalba, kabindavo ant kaklo „gėdos lenteles“. Mūsų protėviai savo kalbą mylėjo labiau. Airiai pamiršo savo kalbą, vartoja angliškąją. Lietuvių moterys net verpdamos mokė vaikus skaityti. Nors bažnyčioje, dvaruose kalbėjo lenkiškai, baudžiauninkai tvirtai laikėsi savo. Nesuprantu, kodėl mes puolame garbinti airių Šv. Patriką. Jie turėtų garbinti mūsų Šv. Kazimiera. Mažoms tautoms istorija visada buvo žiauri. Kartais net sunku apsispręsti ar kovoti „iki paskutinio kraujo lašo“, ar laikinai susitaikyti su lemtimi. Airiai kovojo, net dabar ekstremistai sprogdina. Šalis jau 90 metų nepriklausoma, bet prarastos protėvių kalbos nebesusigražina. Tuo tarpu Velsas, dėl savo mažumo, nesiryžo kovoti su anglais iki paskutiniųjų, bet išlaikė savo kalbą. Panašiai buvo ir mūsų protėviams. Prūsai narsiai kovėsi su didesne galybe, bet jų kalba dingo, latviai priešinosi ne taip aršiai ir tauta išliko... Ne visada lemia ginklai. Kartais kultūrinis poveikis ir atsparumas jam yra stipresnis už viską. Antai Dagestane gyvena per 40 tautų. Net didžiausios iš jų priskaičiuoja tik po 30 – 40 tūkstančių žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka vos vienas – du kaimai. Vis dėl to prabėgę šimtmečiai jų neištrynė iš šalies žemėlapio. Kokia tvirtovė būtų atlaikiusi tokią ilgą, šimtmečius trunkančią, karinę apsiaustį?
Atgal
.jpg)
