ISTORIJA
02.13. Į Vasario 16-ąją per aspera
Vanda Vasiliauskienė
Tautos laisvė – ne dovana. Ji – kraujo ir gyvybės auka. Lietuva laimėjo nuožmią kovą, nes to norėjo pati tauta. Ji turėjo ir didžiadvasių vadų. Nebūsime verti Tėvynės laisvės, jei neprisiminsime ir negerbsime tų, kurių jau niekada nebus. Jie tyli, bet jų sielos mato mus, ir arba džiaugiasi, arba skaudžiai gedi. Todėl,
Nenuplaukite kraujo nuo akmenų,
Ant kurių paguldė laisvės brolių kūnus:
Tas vietas aukso raidėm pažymėkit,
Kad jas matytų ateinančių kartų sūnūs.
(Juozas Šiaučiulis)
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona sakė: „...kuri tauta geriau apsiginklavusi, susiklauso ir myli savo kraštą, ta yra saugesnė, tai ir laimingas rytojus yra tvirtesnis“ (1939 m. gegužės 15 d.).
Šventi ir V.Kudirkos „Tautos giesmės“ žodžiai apie vienybę, ir Maironio, prašiusio Aukščiausiąjį apsaugoti mylimą šalį, bočių kapus. Jis rašė:
Apsaugok ir nuo skystapročių,
Kurie, raidžių bent kiek palaižę,
Puikybėj sėdžias tarp galvočių,
Lyg visą išmintį išlaižę.
Grįžkime į 1795 metus, kai carinė Rusija mūsų Tėvynėje darė savo tvarką. Iš čia ir prasideda mūsų žmonių spindintis Žvaigždynas.
24-erių Emilija Pliaterytė skatino Dusetų gyventojus sukilti prieš rusus. Jaunutė mergaitė į kovą vedė 280 šaulių, 60 raitininkų ir kelis šimtus dalgiais ginkluotų valstiečių. Jaunutė kapitonė raita kardu rankose veržėsi į pirmąsias mūšio eiles. 1831 m. gruodžio 23 dieną atidavė savo sielą Viešpačiui, o kūną, gyvybę – Tėvynei.
Simonas Daukantas, tautos meilės žadintojas, pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Ne dėl garbės, tik geidė, kad lietuviai pažintų patys save, žinotų garbingą savo tautos praeitį, labiau mylėtų skriaudžiamą Tėvynę. Lietuvis, darbštumo ir ištvermės pavyzdys, ilsisi Papilėje. Čia jam paminklas stipresnis už varį.
Prezidento Antano Smetonos vizitas Švėkšnoje. 1928 m.
Emilija Pliaterytė
Simonas Daukantas
Motiejus Valančius
Konstantinas Kalinauskas
Jonas Basanavičius. 1890 m.
Vincas Kudirka
Motiejus Valančius, lietuviškų knygų spausdintojas ir leidėjas Prūsijoje, jų platintojas Lietuvoje, mokėjo gudriai gelbėti lietuvius nuo pinklių. Blaivybės brolijos įsteigėjas, daug nuveikęs kovoje su carizmu. Žilasis senelis palaidotas Kauno katedroje.
Konstantinas Kalinauskas nuo kartuvių bylojo: „Krūtinė vaitoja, gelia širdį, bet negaila žūti už savą tiesą“.
Kunigas Antanas Mackevičius mirties akivaizdoje tikėjo, kad po jo atsiras kitas Mackevičius.
Pasipylė knygnešių pulkas.
Jurgis Bielinis palaidotas Suostų kapinėse (Biržų raj.)
Jono Basanavičiaus „Aušra“ daug kam atvėrė akis ir parodė, kas turi būti lietuviai. Tilžės lietuvių kultūros draugija „Birutė“ (Karaliaučiaus kraštas) atgaivino „Aušrą“, pavadindami „Naująja aušra“, Lietuvos atgimimo metais skleidė patriarcho J.Basanavičiaus idėjas ir gyvavo iki 2011 metų.
1889 m. suskambo Vinco Kudirkos „Varpas“, autoriaus siela: pats redagavo, pats rašė straipsnius, rodė lietuviams kelią į Tėvynės ateitį. Nepakirto jo dvasios ir džiova. Rašė, kol plunksnakotis iškrito iš rankų. Pranašiškas „Tautos giesmės“ kūrėjas ilsisi Viešpaties prieglobstyje, o kūnas – Naujamiesčio kapinėse.
Karštai virė lietuvių širdys, stiprėjo troškimas išsikovoti nepriklausomybę, o „Aušra“ ir „Varpas“ tiesė vilties kelią į Tautos laisvę.
1918 m. vasario 16-ąją drąsūs vyrai Nepriklausomybės Aktu paskelbė pasauliui esanti laisva valstybė, pati tvarkysianti savo tautos gyvenimą. Tai buvo laisvės gūsis, įkvėptas pilna krūtine. Su Lietuva žingsnis į žingsnį ėjo ir „Lietuvos aidas“. Valstybinis laikraštis kasdien, kartais du kartus per dieną skelbė savo tautai ir pasauliui apie klestinčią Lietuvą, jos pasiekimus įvairiose gyvenimo srityse. Lietuvos litas buvo stipri valiuta. Šių dienų „Lietuvos aido“ kolektyvas pagrįstai gali didžiuotis leidimo šimtmečiu. Garbė jo leidėjams, redaktoriams, ištvėrusiems drauge su Tėvyne visas negandas. Jų jau nebus, bet estafetę perėmė jau šių dienų leidėjai. „Lietuvos aidas“ – neatskiriama Lietuvos gyvenimo dalis. Išminties ir ištvermės Jums!
Per visą savo istoriją lietuviai vis vėjų ir vėjų pagairėse. Kova nebaigta. Vyksta laisvės grumtis už laisvę. Toks skaudus mūsų Tėvynės kelias.
Potvyniai, atoslūgiai ir vėl – potvyniai. Skauda: lietuviai savo garbę, orumą skandina svaigaluose, nedorybėse, pametė ir užmiršo meilę gimtajai žemei. Margina Tėvynės kūną juodais purvo luitais, smegenis dangstosi sovietmečio melo skutais...
Nelengva šiuo metu Lietuvoje gyventi, bet bėgti iš jos laimės ieškoti svetur – neatsakinga ir negarbinga. Šiandien mums reikia prisikelti ir suvokti viena – mano kraštas yra vieninteliai mano namai, už juos tik aš esu atsakingas.
Prisimenu vieną praėjusią Vasario 16-ąją. Tuomet europarlamentaras Vytautas Landsbergis Signatarų namų balkone ištarė: „Nespardykime Lietuvos“. Žiūrėjo į žmones liūdnu žvilgsniu, tyliu skausmu, lyg kalbėtų ne žodžiais, o širdimi: kovota, laimėta, atgauta. Ar nepaleisime visko vėjais?
Lietuvos patriotinės jėgos Vasario 16-ąją – valstybingumo atstatymo šimtmetį – rengiasi sutikti kuo garbingiau, iškilmingiau. Atiduodama garbė vyrams ąžuolams, kurių dėka Lietuva gyvena. Būtų gera širdy, jei nesiraustų nerimas: 2018-ųjų Vasario garbingą jubiliejų pasitinkame su deguto šaukštais. Gal įvyks stebuklas? Išsižadėsime egoizmo, neapykantos vienas kitam, savanaudiškumo, sugrįš moralė, pražysime vienybės skaisčiu žiedu?
Bet kol kas tai tik goda...
Atgal
.jpg)
