VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.13. Prof. Augustinas Voldemaras tuokėsi Utenoje

Vytautas Indrašius

Augustinas Voldemaras (1883 04 16 Disnoje, Tverečiaus valsčiuje, Švenčionių apskr. - 1942 12 16 Butyrkų kalėjime, Maskvoje), ne eilinio talento Lietuvos universiteto profesorius,  kontraversiška politinė asmenybė mūsų valstybės istorijoje. Vienintelis politikas apdovanotas visų trijų laipsnių Vyties kryžiaus ordinais. 1918 – 1926 m. buvęs Užsienio reikalų ministras, 1926 – 1929 m. – Ministrų kabineto pirmininkas, po kivirčų su prezidentu A. Smetona,  nušalintas nuo valdžios, gyvenimą užbaigė sovietiniame Butyrkų kalėjime, Maskvoje.

Kol apie prof. Augustiną Voldemarą nėra parašyta išsami monografija, pilnai nesurinkti Lietuvos ir užsienio spaudoje jo rašiniai, išskyrus Čikagoje 1976 ir 1983 m. išleistus jo raštus bei knygelėje „Pastabos saulėlydžio valandą“ (1992) patalpintų politinių straipsnių rašytų Ordžonikidzės tremtyje ir laiškų politikams bei žmonai Matildai iš 1931 m. tremties Plateliuose, tame pačiame leidinyje, tai ir jo gyvenimas, ypač asmeninis, lieka mažai žinomas.

Paskutiniais metais respublikinėje spaudoje bandoma pažvelgti į šį politiką iš sensacingos pusės. Pirmiausia tai, ar Augustinas Voldemaras buvo vedęs, nes pristatinėjo visur ir visada Matildą Delage – Jaščenkienę (1879 – 1942) kaip žmoną, tačiau „taip niekas niekada ir nematė jokio dokumento apie jų vedybas“.

Po nepavykusio perversmo 1934 m. birželio 7 – 8 d. prof. Augustinas Voldemaras  iš Zarasų buvo atskraidintas į Kauną ir birželio 17 d. Karo lauko teismo sprendimu nuteistas 12 metų kalėti. Buvo laikomas Marijampolės kalėjime, Utenos arešto namuose, policijos priežiūroje Zarasuose  iki 1938 m. vasario 16 d. amnestijos.

Būtent Utenoje, Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, 1935 m. liepos 15 d. ir buvo įregistruota Augustino Voldemaro ir Matildos Delahaye – Jaščenkienės jungtuvės. Prieš jus šio dokumento fotokopija (LVIA, f. 1650, ap. 12, byla 35, lap. 83ap).

Be abejo, jungtuvės nebuvo garsinamos, tačiau vis tiktai spaudoje pasirodė trumpos žinutės, kad „Utenos kalėjime sėdintis prof. Augustinas Voldemaras susituokė katalikiškomis apeigomis su savo žmona, nes pirmosios jų jungtuvės buvusios netikros“. Tačiau kada ir kur įregistruotos tos „netikros jungtuvės“, reikėtų istorikams pavartyti Kauno ar Paryžiaus bažnyčių įrašus.

Atkreipkite dėmesį į kai kurias Voldemarų santuokos įrašo detales. Sutuokti pagal Panevėžio vyskupo išduotą dispensą (atleidimą nuo privalomų bažnytinės teisės reikalavimų). Nemanau, kad vyskupas Kazimieras Paltarokas galėjo nusižengti savo sąžinei pasirašydamas tokį dispensą, reik manyti, kad jaunavedžiai turėjo pateisinančias pažymas, nekliudančias jųdviejų jungtuvėms. Liudytojais irgi buvo ne neeilinės asmenybės: iškilus dvasininkas, pedagogas filosofijos mokslų daktaras Jonas Steponavičius (1880 m. Zokoriuose, Zarasų apskr. – 1947 m. Vangene, Vokietija), tais metais mokytojavęs Utenos gimnazijoje, ir Augustinas Voldemaras (1882 – 1960 m. Čikagoje), jaunojo pusbrolis, Lietuvos banko Zarasų skyriaus valdytojas.

Prieškario Lietuvoje nebuvo tiek įkyrių žurnalistų, kaip dabar, todėl ir nesužinosime kaip ir kur jaunavedžiai atšventė jungtuves ir povestuvinę naktį. Juk negalėjo jaunasis vėl atsidurti Utenos arešto namuose, o jaunoji Matilda viena dūsauti lovoje.

Kas gi buvo A. Voldemaro išrinktoji Matilda, kurią savo laiškuose 1931 m. iš Platelių tremties švelniai vadina: „Brangioji Matilda“, „Mano vienintele Milda“, „Mano mylimoji Milda“. Kada ir kaip prancūzė įsiliejo į politiko Voldemaro gyvenimą.

Po stažuotės Italijoje ir Švedijoje, docentas Augustinas Voldemaras, 1916 m. pradžioje paskiriamas Permės (Rusija) universiteto istorijos – filosofijos fakulteto ekstraordinariniu docentu, 1917 m. sausio 1 d. apdovanojamas Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu, 1917 m. rugpjūčio mėn. jam suteikiamas profesoriaus laipsnis.

Vytautas Indrašius

Dokumento fotokopija (LVIA, f. 1650, ap. 12, byla 35, lap. 83ap)

A.Voldemaras su žmona Vokietijoje 1928 m.

Būtent tais metais Permės universiteto teisės katedroje profesoriavo kita ne mažiau garsi asmenybė, - Aleksandras Jaščenka (1877 m. Stavropolyje, Ukraina – 1934  06 10 Berlyne), teisininkas, filosofas, bibliografas. Prieš septynerius metus jis buvo vedęs prancūzaitę Matildą Delahayę, iš kilmingos aristokratų šeimos, tačiau vaikų nesusilaukė.

Permėje prasidėjęs susižavėjimas, gal būt ir slapti pasimatymai, peraugo į meilę. Nenorėjo  žmonos lengvai atiduoti Aleksandras Jaščenka žaviajam bendradarbiui Augustinui. Būdavo ir rimtų susidūrimų. Su A. Voldemaru daug metų dirbęs Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas knygoje „Iš mano atsiminimų“ rašo: „1919 m. jis netgi susimušė kėdėmis su prof. Jaščenka, kuris savo žmoną užklupo viename Berlyno viešbutyje maždaug in flagranti (darant nusikaltimą). Tą kartą Voldemaras laimėjo ir išsivežė Dulcinėją. Ilgai niekas negalėjo išspręsti to ryšio legalumo. Pats Voldemaras ją pristatinėjo kaip žmoną, su ja vėliau lankėsi net pas popiežių“.

Profesorių Aleksandrą Jaščenką likimo keliai irgi, tik kiek vėliau, atvedė į Kauną. 1919 m. pavasarį, jis su sovietine delegacija pasiųstas į Vokietija kaip tarptautinės teisės ekspertas, atsisakė grįžti atgal ir apsigyveno Berlyne. Dirbo teisininku, vertėsi literatūrine veikla, leido žurnalą „Ruskaja knyga“. Berlyne bohemiškasis Jaščenka vedė 22 metais už save jaunesnę vokietę Alisą Kegel ir 1924 m. rudenį apsigyveno Kaune. Iki 1930 m. rudens Lietuvos universiteto juridiniame fakultete dėstė teisę, rašė straipsnius į spaudą, išleido keletą knygų lietuviškai apie tarptautinę teisę.

Nėra abejonių, kad dviejų iškilių profesorių ir jų žaviųjų žmonų susitikimai Kauno renginiuose būdavo dažni, bet jau be audringų jaunystės emocijų.

„Matilda buvo atsidavusi savo vyrui. Ji juo tikėjo ir mylėjo besąlygiškai, nepaisydama to, kad apie sutuoktinį visas Kaunas šnibždėjo.

Prieš pat okupaciją Voldemarai gyveno užsienyje, tačiau kai 1940 m. birželį A. Smetona pabėgo į užsienį, A. Voldemaras nusprendė grįžti į Lietuvą. Visada ištikima vyrui, Matilda sutuoktinį lydėjo į galimą pražūtį. Taip ir atsitiko“ (A. Savickienė „ Nekuklioji Lietuva“ (2016).

Vos tik pasiekę Lietuvą, Virbalio geležinkelio stotyje, Voldemarai buvo areštuoti, išvežti į Maskvos kalėjimą, o 1940 m. liepos 23 d. išsiųsti į tremtį Ordžonikidzėje, Šiaurės Osetijoje. Prasidėjus Vokietijos – Tarybų Rusijos karui, 1941 m. birželio 26 d. Augustinas Voldemaras uždaromas į kalėjimą, Iš čia 1942 m. lapkričio 4 d., išsekęs nuo badavimo, atvežamas į Maskvą ir mirė gruodžio 16 d. Butyrkų kalėjime. Taip baigėsi paslapčių pilnas iškilaus politiko gyvenimas.

Vyrą uždarius į Ordžonikidzės kalėjimą, Matilda buvo išsiųsta į Krasnovodsko kalėjimą, ten ji 1942 m. rugsėjo 25 d. mirė. Nežinome šių kankinių gyvenimo paskutinių savaičių, net daug galinti pasakyti Voldemarų baudžiamoji bylą vis dar yra Rusijos Federalinės saugumo tarnybos centriniame archyve ir mūsų istorikams neprieinama (Vilius Kavaliauskas „Lietuvos karžygiai“, Vilnius, tomas 6, psl. 517 – 523).

Atgal