VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.11. Doc. dr. Zigmas Tadas Urbonas

Doc. dr. Gvidas Kazlauskas

 

Iškilaus žemaičio, buvusio Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus docento Zigmo Tado Urbono vėlė 2017 metų lapkričio 15 d. paliko sunkios ligos išvargintą kūną. Tik prieš pusmetį jis į amžiną poilsį buvo išlydėjęs žmoną Aldoną – pedagogę kalbininkę, LŽŪA Kalbų katedros dėstytoją. Dukterys Giedrė ir Vilija, trys anūkai, brolis ir daug buvusių bendradarbių ir bičiulių liūdi ir mena geru žodžiu velionį ir velionę. Šio straipsnio autoriaus, bendravusio su Z. T. Urbonu daugiau kaip pusę amžiaus, parašyti prisiminimai tebūna jam mažas paminklas.

Zigmas Tadas Urbonas gimė 1928 10 04 Pavilnučių kaime Šilutės r. Tėvai – Adelė ir Antanas. Tėvas – Lietuvos savanoris, naujakurys, buvo gavęs 9,5 ha žemės. Urbonai augino šešis vaikus: keturis berniukus ir dvi mergaites. Verstis buvo nelengva, vasarą visi triūsdavo ūkelyje, žiemą tėvas prisidurdavo siūdamas. Motinai tekdavo prižiūrėti vaikus ir rūpintis namų ūkiu. Vaikai, augdami didelėje šeimoje, išmoko darbštumo ir susiklausymo. Apie šeimos „sveikatą“ liudija tai, kad penki iš šešių vaikų baigė aukštuosius mokslus, o trys iš keturių brolių apsigynė disertacijas ir tapo mokslų daktarais.

Zigmo ir Aldonos šeima buvo kuklesnė. Jie išaugino dvi dukras, ne tik išaugino, bet ir puikiai išmokslino. Giedrė baigė Vilniaus inžinerinės statybos instituto Architektūros fakultetą (dabar – VGTU), dirbo Vilniaus technologijos ir dizaino kolegijoje lektore. Dabar Lietuvos Dailės muziejuje Taikomosios dailės ir dizaino padalinyje vykdo mokslinius tyrimus. Vilija baigė Muzikos akademiją, dirba Čiurlionio menų gimnazijoje, dėsto fortepijono kursą ir akomponuoja baleto klasėje. Zigmo anūkai, Giedrės sūnūs Algirdas – inžinierius, Vytautas – vadybininkas; Vilijos sūnus Augustas – architektas.

Zigmas mokėsi Švėkšnos pradinėje ir vidurinėje mokyklose. 1952 m. su pagyrimu baigė LŽŪA Agronomijos fakultetą, įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją. 1969 m. Leningrado (dabar Peterburgo) žemės ūkio institute apgynė disertaciją „Įvairių cukrinių runkelių auginimo technologijų įvertinimas Lietuvos TSR sąlygomis“. Tais pačias metais TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga) Aukštojo ir viduriniojo specialiojo mokslo Aukštoji atestacinė komisija patvirtino agrarinių mokslų kandidato (daktaro) mokslinį laipsnį, o 1970 m. – docento mokslinį vardą.

Zigmas Tadas Urbonas darbo veiklą pradėjo 1952 m. balandžio 15 d. Šilutės MTS (Mašinų traktorių stotis) eidamas vyriausiojo agronomo pareigas. Įvertinusi jauno agronomo organizacinius sugebėjimus, po pusmečio Žemės ūkio ministerija pervedimo tvarka jį paskyrė dirbti Dotnuvos vidurinėje žemės ūkio mokykloje kolūkių pirmininkams parengti Žemės ūkio įmonių organizacijos disciplinos dėstytoju. 1953 m. vasario mėn. buvo paaukštintas – paskirtas direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams. Po pusantrų metų, 1954 m. rugpjūčio mėn., Žemės ūkio ministerijos įsakymu paskirtas Vilniaus vidurinės žemės ūkio mokyklos kolūkių pirmininkams rengti direktoriaus pareigoms. 1955 m. mokykla buvo prijungta prie Dotnuvos tokio pat profilio mokyklos, o jos bazėje įsteigtas Gyvulininkystės technikumas, direktoriumi paskirtas Zigmas Tadas Urbonas. Tų laikų įvairiausių reorganizacijų periodu jau 1956 m. šio technikumo bazė buvo perduota LTSR Mokslų akademijai, o Urbonas pervedamas į Šiaulių Agrozootechnikumą direktoriaus pareigoms.

Šiauliečiai, pastebėję gerai besitvarkantį technikumą, direktorių Z. Urboną 1959 metais išrenka Šiaulių r. DŽD (Darbo žmonių deputatų) Vykdomojo komiteto pirmininku. Darbas sekasi. Respublikos valdžia atkreipia dėmesį, kad Z. Urbonas gerai atlieka visus jam pavestus darbus, todėl 1961 m. paskiria Vyriausiosios tarybinių ūkių valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos viršininku – Lietuvos TSR ministru. 1962 m. dėl nesibaigiančių TSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus, valstybėje aukščiausią valdžią turėjusio, Nikitos Sergejevičiaus Chruščiovo inicijuojamų reorganizacijų Tarybinių ūkių valdyba likviduojama, o Zigmas Urbonas paskiriamas devintuoju Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) rektoriumi. Akademijos senoji profesūra su atsargiu nepasitikėjimu priėmė jauno, neturinčio mokslinio laipsnio, paskyrimą rektoriumi. Zigmui Urbonui reikėjo įgyti dėstytojų, studentų ir visų kitų darbuotojų pripažinimą ir pasitikėjimą. Įgauta patirtis einant vadovo pareigas pravertė, jis palyginus greitai suvokė aukštosios mokyklos darbo subtilybes, sulaukė profesūros, visos bendruomenės pripažinimo ir pagarbos.

Zigmo tėvai Antanas ir Adelė Urbonai, 1960 m.

Zigmo broliai ir seserys: iš kairės – Antanas, Mamertas, Zigmas, Elena, Pranas, Irena

LŽŪA Centriniai rūmai

Pabrėžtina tai, kad naujasis rektorius skyrė daug dėmesio parenkant mokslo ir mokymo, administracijos ir ūkio darbuotojus. Pastebėjęs gerai, kūrybiškai dirbantį specialistą, nekreipdamas dėmesio į partiškumą, nors tuo laikotarpiu komunistų davatkų požiūriu buvo vadovo nedovanotinas įžūlumas, pakviesdavo dirbti į LŽŪA.

Jam dirbant rektoriumi Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijos buvo pervestos tiesioginiam pavaldumui TSRS žemės ūkio ministerijai. Atsirado papildomų sunkumų organizuojant aukštosios mokyklos veiklą, nes beveik kiekvieną smulkmeną reikėjo derinti su Maskva arba vykdyti iš ten ateinančius nurodymus. Z. Urbonas, kaip talentingas organizatorius, ir su šia problema sėkmingai susidorojo. Dažnai kartu su juo tekdavo būti Žemės ūkio ministerijoje. Buvo smagu matyti, kaip stotingas, orus LŽŪA rektorius pagrįstai prašo, reikalauja pinigų Akademijos naujoms statyboms, o ministerijos valdininkai pagarbiai, nuolankiai tuos prašymus dažniausiai patenkina.

Vadovaujant Z. Urbonui Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvo įkurta 13 naujų katedrų, suaktyvėjo mokslinis tiriamasis darbas, prasidėjo ūkiskaitinių mokslinių darbų era, išsiplėtė ryšiai su gamybinėmis įmonėmis ir organizacijomis. Daug aspirantų ir jaunų dėstytojų apsigynė disertacijas. Iš esmės pagerėjo mokymo ir mokslo personalo kvalifikacija, žemės ūkio specialistų parengimo kokybė, ir tai turėjo lemiamos įtakos Lietuvos žemės ūkio gamybos pakilimui.

Ypač reikšminga rektoriaus Z. Urbono veikla buvo užbaigiant Žemės ūkio akademijos pirmos eilės ir pradedant antros eilės statybas. Tuo laikotarpiu N. Chruščiovas pareikalavo, kad visos, susietos su žemės ūkiu, įstaigos iš miestų būtų iškeltos į kaimo vietoves. Sąjunginė žemės ūkio ministerija buvo įkurdinta 70 km nuo Maskvos Michailovkos dvare, Lietuvos žemės ūkio ministeriją buvo numatyta perkelti iš Vilniaus į Dotnuvą, ir naujiems rūmams buvo išlieti pamatai. LŽŪA rektoriaus doc. Juozo Tatorio pradėtos statybos Kaune, Žaliakalnyje, Višinskio aikštėje, buvo sustabdytos, o jau kitas rektorius – prof. Jonas Bulavas naujo Akademijos miestelio statybai parinko vietą Noreikiškių kaime, šalia Kauno. Jo rūpesčiu buvo pastatyti Centriniai ir Mechanizacijos rūmai, katilinė, 4 bendrabučiai, 3 gyvenamieji namai ir kiti objektai.

Vos pradėjusį dirbti rektoriumi Zigmą Urboną, be akademinių mokslo, mokymo rūpesčių, „užgriuvo“ ir statybų reikalai. Reikėjo Maskvoje išsirūpinti lėšas statyboms ir paskyras įrangai, Lietuvos valdžios viršūnėse išprašyti limitus projektavimo ir statybos darbams (Lietuvos valdininkai vis rodydavo Maskvos kryptimi, nes Akademija buvo tiesiogiai pavaldi Sąjunginei žemės ūkio ministerijai).

Zigmas Tadas Urbonas sumaniai derino politinius strateginius reikalus ir Vilniuje, ir Maskvoje, o jau pramintais takais prorektorius administracijos ūkio reikalams (šių eilučių autorius) ir Kapitalinės statybos skyriaus viršininkas, inžinierius statybininkas, poetas Aleksas Dabulskis atlikdavo techninį darbą. Aleksas Dabulskis buvo grįžęs iš Sibiro lagerių, atlikęs bausmę už trispalvės vėliavos iškėlimą vasario 16-ąją. Jis gerai mokėjo rusų kalbą, buvo perpratęs rusų valdininkų silpnybes, sugebėjo greitai suredaguoti raštus ir vaizdingai, taikliai pakalbėti. Mums pavyko įtikinti Sąjunginės plano komisijos pagrindinį gamtinių dujų valdytoją, kad LŽŪA dujų labai reikia. Jis išdavė leidimą tiekti dujas į Akademijos miestelį, kai net į respublikos aukščiausiosios valdžios prašymus atsakydavo neigiamai.

Norint pradėti antros eilės statybas, Maskva reikalavo, kad pradiniame etape lėšas skirtų respublikos valdžia. Zigmas Tadas Urbonas, dirbęs ministru, prikalbino buvusį kolegą, Melioracijos ministrą J. Veličką skirti apie vieną milijoną rublių Hidromelioracijos fakulteto pastato statybai, o Sąjunginė žemės ūkio ministerija skyrė reikiamas lėšas. Tačiau to nepakako – rektoriui reikėjo pasirūpinti, kad LŽŪA būtų įtraukta į šešių aukštųjų mokyklų, perkeliamų į kaimą, sąrašą, kurį tvirtino pats N. S. Chruščiovas.

Užbaigiant pirmos eilės statybas reikėjo sutvarkyti statybinių medžiagų laužu užterštą, giliomis provėžomis išdarkytą didelę teritoriją. Z. Urbonas kvietėsi žymius respublikos aplinkos tvarkymo specialistus konsultuoti, kaip geriau tą darbą atlikti. Buvo paruoštas ir sėkmingai įgyvendintas parterio (aikštės prieš Centrinius rūmus) sutvarkymo projektas. Zootechnikos katedros docento, gamtos mylėtojo ir puoselėtojo Stasio Juknevičiaus pastangomis pasirūpinta krūmais ir gėlėmis. Tarp žydinčių gėlių sutvisko žemės ūkio mokslo rūmai ir graži darbuotojų gyvenvietė. Rektoriaus iniciatyva parterio teritorijoje buvo pradėti sodinti aukštų svečių vardiniai ąžuoliukai. Šią tradiciją tęsė kiti rektoriai.

Dabar medžiai jau suaugę, džiugina saviškius ir svečius. LŽŪA vertinama kaip gražiausia aukštoji mokykla Lietuvoje ir visoje buvusioje Sąjungoje. Vakarų pasaulio kolegos taip pat žavisi tokia įspūdingai atrodančia aukštąja mokykla, gražiai įsikūrusioje netoli Kauno, ant kalniuko prie Nemuno.

Agronominio mokslinio darbo eksperimentiniams tyrimams pagerinti ir palengvinti buvo pastatytas laboratorinis korpusas, aprūpintas technine įranga. Jame pats rektorius atliko cukrinių runkelių bandymus. Zigmas Tadas Urbonas skyrė nuolatinį dėmesį Mokomajam ūkiui, padėjo direktoriui Teofiliui Rožukui pastatyti tuo laikotarpiu modernias karvides, kiaulides, mašinų remonto dirbtuves ir kitus gamybinius objektus.

Tuomečio Miškininkystės katedros vedėjo doc. Algirdo Navasaičio iniciatyva, rektoriui Z. Urbonui nuoširdžiai padedant, akademiko Tado Ivanausko sodyba Obelynėje buvo išsaugota kaip vertingas Lietuvos gamtinis-kultūrinis objektas. Rektoriaus rūpesčiu Obelynėje įgyvendintas akademiko noras turėti tvenkinius, jų projektus parengė doc. Bronius Ruplys.

Dabar žavimės doc. V. Zubės suprojektuotais ir padedant rektoriui Zigmui Urbonui įrengtais keturiais dideliais tvenkiniais, supančiais Akademijos mokomuosius korpusus ir bendrabučius. Rektoriui pritariant, Miškų fakulteto profesūros rūpesčiu buvo įkurtas dendroparkas, kuris tiko mokymo ir mokslo tikslams, tapo poilsio zona.

Minėti objektai buvo reikšmingi studentų praktiniam mokymui, mokslo reikalams ir specialistų gamybininkų kvalifikacijai kelti.

1974 m. Lietuvos žemės ūkio akademija minėjo 50 metų jubiliejų. Rektoriui doc. dr. Zigmui Tadui Urbonui vadovaujant šventė praėjo puikiai: buvo parengtas ir išleistas leidinėlis „LŽŪA – 50“, organizuotos mokslinės konferencijos, o pagrindinis minėjimas dalyvaujant aukštiems valdžios svečiams, absolventams, studentams, profesūrai ir visiems darbuotojams vyko pilnutėlėje Kauno sporto halėje. Tai buvo kolektyvo mokslo, mokymo, visuomenės veiklos apibendrinta ataskaita sau ir visuomenei, tolesnių siekių aukštosios mokyklos darbui gerinti vizija.

1972–1976 m. Zigmas Tadas Urbonas dar dirbo Žemės ūkio gamybos valdymo katedros vedėju, vykdė mokslinį-tiriamąjį darbą tema: „Lietuvos žemės ūkio specialistų poreikis, jų ruošimo ir darbo tobulinimas“. Šiuo klausimu rašė mokslo, mokslo populiarinimo straipsnius.

Z. Urbonas buvo Lietuvos žemės ūkio ir Veterinarijos akademijų Mokslinės tarybos pirmininkas, joje daktarines ir kandidatines disertacijas gynė respublikos žemės ūkio mokslo ir gamybos darbuotojai. Doc. dr. Z. T. Urbonas 1975 10 10 baigė LŽŪA rektoriaus darbą, dar metus padirbęs Žemės ūkio gamybos valdymo katedros vedėju persikėlė į Vilnių. Ten 1976–1990 m. dirbo Žemės ūkio ekonomikos institute. 1976 07 01 pervedimo tvarka priimtas, o 1982 05 17 išrinktas Darbo jėgos prognozavimo sektoriaus vedėju. 1988 07 01 išrinktas Agropramoninio komplekso (APK) socialinių problemų skyriaus vadovu. Šia tematika teikė Vyriausybei rekomendacijas, rašė straipsnius.

Jau nepriklausomybės metais doc. Z. T. Urbonas buvo žemės ūkio ministro patarėjas ryšiams su LR Seimu ir Vyriausybe, Lietuvos žemės ir miškų ūkio visuomeninių ekspertų kolegijos pirmininkas. Per visuomeninį sambūrį „Patirtis“ kartu su kitais mokslo, kultūros ir meno atstovais teikė Lietuvos valdžiai pasiūlymus dėl Nacionalinės agrarinės politikos.

Prof. Romas Pakalnis, kuris kartu su Zigmu Urbonu dalyvavo visuomeninėje organizacijos „Patirtis“ veikloje, pasakojo, kad Z. Urbonas labai propagavo šeimos ūkį, kartu su kitais siūlė Seimui ir Vyriausybei, kad žemės ūkio valda nebūtų didesnė kaip 500 ha. Jam labai rūpėjo, kad būtų išsaugojamos kaimo žmonių tradicijos, tiesiog meilė žemei, puoselėjama žemės dirbimo kultūra, naudojama mažiau chemikalų, finansuojami moksliniai tyrimai, susiję su agrokultūros klausimais.

Z. Urbonas, būdamas kolektyvinio sodo pirmininku, ypač gynė sodo teritorijoje užsilikusius mažus miškelius nuo jų iškirtimo, su žemaitišku užsispyrimu gelbėjo Antakalnyje, Šilo gatvėje, augantį seną ąžuolą, nes šis pradėjo džiūti dėl per arti užasfaltuotos žemės, rašė raštus miesto Savivaldybei. Atsiųsti 5 tikrintojai įvertino, kad viskas gerai, tačiau Z. Urbonas nenurimo ir pasiekė savo. Asfaltas prie ąžuolo buvo pašalintas, privežta geros žemės, ir ąžuolas atsigavo. Prof. R. Pakalnis mano, kad ąžuolą derėtų pavadinti Zigmo Urbono ąžuolu.

Doc. Z. T. Urbonas, jau neturėdamas jokių oficialių pareigų, aktyviai dalyvavo Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Jis inicijavo įregistruoti į Lietuvos kultūros registrą reikšmingą mokslui ir kultūrai unikalių tarptautinių Baltijos trianguliacijos grandinės geodezinių matavimų „Švėkšnos bazė“ (1928 m.), Švėkšnos ir Skomantų trianguliacijos punktus. 2006 m. organizavo šviečiamąją konferenciją „Švėkšna – žymi kultūros vertybių puoselėtoja“. Buvęs LŽŪA rektorius Z. T. Urbonas sistemingai domėjosi dabartinės aukštosios mokyklos – Aleksandro Stulginskio universiteto veikla. Dalyvavo mokslinėse konferencijose, šventiniuose renginiuose. Netgi likus tik pusmečiui iki jau paliekant šį pasaulį atvyko į ASU su pasiūlymais, kaip geriau reorganizuoti aukštąsias mokyklas. ASU senato pirmininkas prof. R. Velička ir rektorius prof. A. Maziliauskas dėkojo jam už išsakytas racionalias mintis, kaip reikėtų reorganizuoti ASU, įvertinant respublikos valdžios siūlymus.

Rektorius prof. A. Maziliauskas atkreipė dėmesį į Z. Urbono puošnią rašyseną ir gražius posakius, pvz.: „vaišių kultūra“, „sveikinimosi kultūra“, „apeigų subtilumo grožis“ ir kt.

Doc. Z. Urbono kolegos ir kiti su juo bendravę žmonės pastebėjo jo, kaip asmenybės, bruožus: mokėjimą bendrauti, linkėti žmonėms gero ir daryti konkrečius veiksmus. Žemdirbystės katedros, kuriai ir Z. Urbonas, kaip pedagogas ir mokslininkas, priklausė, doc. Nijolė Špokienė pasakoja, kad rektorius visada buvo atidus jauniems aspirantams, pasiteiraudavo, kaip sekasi, paklausdavo, ar reikėtų kuo nors padėti...

Prof. Petras Lazauskas prisiminė, kad rektorius niekada nepravažiuodavo pro šalį autobuso laukiančių žmonių ir pakviesdavo sėstis į „Volgą“.

Visiems ūpas pakildavo, kai šventiniuose pobūviuose Z. T. Urbonas savo skambiu tenoru užtraukdavo: „Ei grybai, grybai – jūs patieka mano“.

Doc. dr. Zigmas Tadas Urbonas už žemės ūkio specialistų rengimą, mokslinį tiriamąjį darbą, mokslinių žinių propagavimą, statybų organizavimą, visuomeninę veiklą buvo respublikos Vyriausybės, ministerijų, Mokslinės-techninės ir „Žinijos“ draugijų apdovanotas ordinais, Garbės ir Padėkos raštais. Jam net du kartus suteiktas „Nusipelniusio agronomo“ garbės vardas.

Bet svarbiausia tai, kad doc. dr. Z. T. Urboną GERBĖ kolegos, pavaldiniai ir viršininkai, draugai ir giminės, visi su juo bendravę žmonės...

    

Atgal