ISTORIJA
01.13. Išlikusi amžinai jauna
Prof. Ona Voverienė
Sausio 13- osios tragedijos dieną mes įveikėme pusę amžiaus diegtą patriarchalinę metropolijos ir provincijos kompleksą, įveikėme baimę, kaip tauta atgavome suvokimą, kad valstybė yra struktūra, per kurią Tauta realizuoja atsakomybę už savo likimą.
Žurnalistas Kęstutis Žičkus
Tolstant 1991 metų tragiškajam Sausiui, kasmet vis mažiau ateina žmonių į Nepriklausomybės aikštę pagerbti žuvusiųjų už dabartinės Lietuvos laisvę. Jų buvo 14.
Tarp trylikos Lietuvos vyrų, sumokėjusių savo gyvybėmis už Tėvynės laisvę, buvo ji, vienintelė mergaitė Loreta Asanavičiūtė… kartais vadinama pačios Lietuvos simboliu. Jai tada buvo 22-ji...
Sovietų tankai prie užgrobto televizijos bokšto
Tiek pat, kaip ir anai nepriklausomai prieškarinei Lietuvos Respublikai. Simboliška, kad iš namų išėjusi Loreta ėjo… į Lietuvos istoriją Žvaigždžių gatve… ir pati tapo Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio ryškiausia žvaigžde, išliekančia amžinai jauna. Tik jos vardas dabartinėje mūsų sumaterialėjusioje, susvetimėjusioje, sugobšėjusioje, besimeldžiančioje tik Mamonai Lietuvoje tariamas vis tyliau ir rečiau, o jaunoji karta, didžioji jos dalis, paskendusi hedonistiniame šurmulyje, jos vardo jau net ir nebežino.
Loreta Asanavičiūtė gimė 1967 metų balandžio 22 d. Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Visuomet labai laukdavo pavasario. Šeimoje augo trys vaikai: sesuo Renata ir brolis Bronius. 1972 metais šeima persikėlė gyventi į Karoliniškes. Loreta lankė 38-ąją vidurinę mokyklą, vėliau buvo perkelta į 50-ąją, kurioje baigė aštuonias klases. Nors labai norėjo mokytis ir tapti vaikų darželio auklėtoja, jos likimas pasisuko kitaip. Kai tėvai išsiskyrė, Loretai buvo aštuoni mėnesiai, Broniui penkeri. Vaikus teko auginti ir jais rūpintis vienai mamai Stasei Asanavičienei. Norėdama palengvinti mamos dalią, Loreta anksti pradėjo dirbti. 1982 metais įsidarbino siuvykloje “Aušra”, iš pradžių buvo mokine, vėliau tapo siuvėja, o dar vėliau, jau 1983 metais – mezgėja “Dovanos” susivienijime, kur atlyginimas buvo didesnis. Dirbdama mokėsi I-oje pamaininėje vidurinėje mokykloje. Ją baigė 1986 metais. Mėgo dainuoti. Dalyvavo “Dovanos” susivienijimo ir Profsąjungų kultūros rūmų folkloriniuose ansambliuose, vėliau buvo pakviesta dar ir į Vilniaus statybos tresto jau gerokai išgarsėjusią savo aktyvumu ir muzikavimo talentais, kaimo kapelą.
1988 metais susipažino su būsimu savo sužadėtiniu Vincu, įstojo į Vilniaus finansų ir kredito technikumą. Po dvejų metų jį baigė, įgijusi, kaip ir jos mama, buhalterinės apskaitos specialybę. (Dagytė Ina. Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis. – V.,2000. – P.20-21).
Loreta Asanavičiūtė
Artimieji ir giminės pasakojo, kad Loreta buvo jautri mergaitė, nerimaudavo dėl kiekvienos sudėtingesnės gyvenimiškos situacijos, labai mylėjo mamą. Švelni, meili, mamai pasakodavo viską apie savo draugus, jų nuotaikas, nuoskaudas, savo pergyvenimus, buvo nuoširdi, atvira, deja, ne visuomet mokėdavo apsiginti.
1991–ųjų sausio dienomis Vilniuje buvo neramu. Ore, tarsi švino debesys, tvyrojo pavojaus nuojautos. Sausio 11-ąją prasidėjo intensyvus karinės technikos judėjimas – Pabradės rajone, Vilniaus prieigose. Prie Šiaurės miestelio Vilniuje stovėjo, laukdami komandos, tankai, šarvuočiai. Paryčiais tie tankai ir šarvuočiai pajudėjo Televizijos bokšto link. Sausio 12-osios dieną padėtis tapo dar grėsmingesnė. Tą dieną Renata, Loreta ir Stasė Asanavičienė kartu su kitais budėjo prie televizijos bokšto. Pareidavo namo pavalgyti, ir vėl grįždavo. Vakare Loreta sutiko savo draugę Loretą Tručilauskaitę ir abi nuėjo prie budinčiųjų prie televizijos bokšto. Merginos nusprendė pasilikti iki ryto. Mama su Renata grįžo namo. Vakare linksma Loreta paskambino mamai ir pasakė. “Nesijaudink dėl manęs . Viskas gerai”. Ir linksmai baigė pokalbį: “Aš dar gyva”. Mama net nenujautė, kas girdi Loretos balsą paskutinį kartą. Kai Loreta dirbdavo iki vėlumos, ji paskambindavo, ir mama eidavo jos pasitikti į stotelę. O šį kartą – neišsaugojo. Žuvo prie namų...
Sausio 13-ąją 1 val. 25 min. pasigirdo pirmieji tankų šūviai Karoliniškėse, netoli “Kometos” parduotuvės. Toliau įvykiai klostėsi milžinišku pagreičiu. Nemažindamas greičio, tankas trenkėsi į sunkvežimio kabiną… Tanko priekyje liko žmogus… jis buvo pakylėtas piestu besistojančio tanko… Tankas, sutraiškęs žmogų, persirito per sunkvežimį… Žmonės nustojo giedoję “Marija, Marija”… Tankai ėmė laužti tvorą… Griaudėjo kurtinantys patrankų šūviai… Šiek tiek dešiniau stovėjusi tanketė paskleidė tirštus dūmus. Sprogimo bangai nubloškus žmones, desantininkai, daužydami juos buožėmis, prasiveržė iki bokšto… Kažkokia moteris sušuko: “Bijau! “ Šaudė ir šviečiamosiomis kulkomis, į didesnius žmonių susibūrimus mėtė sprogstamuosius paketus. Abi Loretos – Asanavičiūtė ir Tručiliauskaitė - pamačiusios atvažiuojančius tankus, susiėmė rankomis. Tankas į jas artėjo dideliu greičiu. Po tanku atidūrė trys – Loreta Asanavičiūtė, Loreta Tručiliauskaitė ir Angelė Pladytė. Visoms traiškė kojas. Tačiau Loretai Asanavičiūtei tankas sutraiškė ir dubenį. “Dar gyva pateko į ligoninę, viltingai tikėjosi išgyventi. Kraipė kančios kupinas akis į ties ja palinkusį daktarą. Priešmirtiniai Loretos žodžiai buvo jos adresas – Žvaigždžių 4-26. Taip ji siekė ryšio su brangiausiu žmogumi – mama. Stasei Asanavičienei nepažįstamas žmogus paskambino antrą valandą nakties. Ji suprato, kad baisus sapnas, kurį prieš dieną sapnavo Loreta apie grėsmingą nesulaikomą jėgą, privertusią ją pravirkti ir atsibusti – išsipildė. Sapno išgąsdintą Loretą Stasė Asanavičienė mokėjo ir galėjo nuraminti, tačiau realybės pakeisti neįmanoma” (Dagytė Ina. Ten pat, p.76 - 77). Atskubėjusi į ligoninę Renata koridoriuje pamatė Loretos drabužius. Gulėjo kruvini kailiniai. Sesuo nualpo. Loreta mirė sausio 13 dieną 7 val. ryto. Lūpose sustingo paskutiniai jos žodžiai; “Daktare, ar aš dar gyvensiu?” Mamos į mirštančios Loretos palatą neįleido.
AFP/Scanpix nuotr.
O prie televizijos bokšto veiksmas dar tęsėsi… Sprendėsi Lietuvos nepriklausomybės likimas: būti ar nebūti. Lietuviai turėjo galimybę laikyti pilietiškumo egzaminą, kuriame buvo realios Tėvynės meilės ir dažnai tik deklaruojamos klausimas. Lietuviai garbingai jį išlaikė, praradę 14 jų patriotiškiausių piliečių gyvybes. Viename iš savo straipsnių prof. Vytautas Landsbergis rašė, kad lietuvių tauta 1990 m. kovo 11 dieną, paskelbusi Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, paskelbė pasauliui, kad išsivadavo iš Rusijos okupacijos, o jos vaikai - 1991 m. sausio 13-ąją dieną savo krauju apgynė Lietuvos teisę į jos ateitį ir įtvirtino, kaip rašė Kęstutis Žičkus Lietuvos valstybingumą.
Knygos autorė dr. Ina Dagytė rašo: “Dabar, kai po Nepriklausomybės atkūrimo, laikydami rankose Lietuvos Respublikos piliečių pasus, be vargo vykstame į įvairias užsienio šalis – tarnybiniais, turistiniais tikslais, ar šiaip pasisvečiuoti, po anksčiau uždraustas šalis pasidairyti, retai prisimename Loretą Asanavičiūtę, kurios atliktas veiksmas padėjo mums įtvirtinti šią teisę” (Ten pat).
Loretą Asanavičiūtę, jauną, trapią mergaitę Lietuvoje pažinojo tik patys artimiausieji, jos šeima, bendradarbiai, ansamblių , kuriuose ji dalyvavo, dainininkai, muzikantai ir šokėjai. Po mirties, kaip ir visi su ja žuvusieji, ji tapo Lietuvos Respublikos šimtmečio didvyre, žinoma visoje Lietuvoje ir plačiai užsienyje. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu, ji buvo apdovanota LR I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu ir Sausio 13-osios medaliu, Loretos mamą lankė nuoširdžiausi Lietuvos draugai iš Japonijos, Amerikos, Australijos. Jos vardo neužmiršo tie lietuviai, kurioms brangios tokios sąvokos: laisvė, nepriklausomybė, pareiga, garbė, sąžinė. Tik Loretos mamai jokie pagarbos ženklai neatstos jos dukters netekties. Loretos žūtis – ir mamai, ir seseriai Renatai, ir broliui Broniui – amžina negyjanti žaizda jų širdyse.
Per 1991 metų Vėlines Stasę Asanavičienę pasveikinęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis Sveikinimo tekste rašė: „Gerbiama Ponia Stase Asanavičiene. Šią Vėlinių dieną lenkiu galvą prie Jūsų artimo žmogaus kapo, liūdžiu su Jumis ir nuoširdžiai užjaučiu. Nepriklausomybės kova pasirinko geriausią tautos dukrą ir amžiams įrašė į istorijos puslapius Jos vardą. Garbė Jai !” (Ten pat, p. 142).
Knygos autorė dr. Ina Dagytė knygoje rašo:” Žmonės ėjo ginti Tėvynės dainomis, o teko krauju. Ne dainos, o pralietas kraujas padarė juos didvyriais… Mano atliktas darbas – mažutis indėlis į Loretos atminimo gėlių vainiką. Šią knygą parašiau vardan savo sąžinės – mat manęs tada prie televizijos bokšto nebuvo. Klausiau savęs, ką padariau ir galiu padaryti dėl bendro reikalo” (Ina Dagytė. Ten pat., p.169). Istorijos vyksmas ir geopolitinė Lietuvos padėtis mums ne kartą leido rinktis – būti ar nebūti. Lietuviai laikė pilietiškumo egzaminus daug kartų – ir Žalgirio mūšyje, ir pokario Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo partizanų gretose, ir 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovose, ir 1991 metų Sausio 13-ąją. Tuos egzaminus lietuviai garbingai išlaikė. Tik ar išlaikytų tą pilietiškumo egzaminą dabartinės lietuvių kartos, kai Lietuvoje Hanibalas prie vartų, o jaunieji lietuviai kaip žiurkės iš skęstančio laivo palieka savo Tėvynę ir bėga į pasaulio pasvietes ieškoti trupinio aukso ir riebios sriubos šaukšto. Pasilieka stipriausieji. Tikiu jais. Ir jų pilietiškumu. Kol jie yra – man ramu. Jie stovi Tautos ir mūsų valstybės sargyboje. Jei, neduok Dieve, prireiks, tikiu – jie pakartos Sausio 13-osios didvyrių žygdarbį. (Ona Voverienė. Išlikusi amžinai jauna. Minint Lietuvos Laisvės kovos didvyrės Loretos Asanavičiūtės 50-ąsias gimimo metines // llkas.lt. – 2017).
Atgal
.jpg)
(1).png)
