ISTORIJA

12.05. Norvaišiuose įamžintas plk. ltn. Prano Gladučio atminimas

Vytautas Indrašius

Lietuvos kariuomenės Karo technikos dalinių vadas Pranas Gladutis (1893 04 02 – 1939 10 28), gimė ir augo Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Norvaišių kaime. Šis kaimas turi gilią ir skaudžią istorinę praeitį. Per 1863 m. sukilimą prieš carinę priespaudą, Norvaišių kaimo, kaip ir viso Užpalių valsčiaus gyventojai nepakluso valdžios nurodymui organizuoti kaime sargybą, patiems gaudyti maištininkus ir juos perduoti žandarams. Atvirkščiai, jie pamaitindavo sukilėlius, suteikdavo jiems nakvynę, pranešdavo kuria kryptimi važiuos kareiviai ir žandarai. Už nepaklusnumą valdžiai, generalgubernatoriaus M. Muravjovo, praminto „Koriku“, įsakymu iš Norvaišių kaimo į Samaros (Saratovo) gubernijos stepes už Volgos buvo ištremta 11 kaimo šeimų (67 vyrai, moterys, vaikai). Jų valakiniuose ūkiuose valdžia apgyvendino po dvi stačiatikių – unitų šeimas.

Kartu su kitais, cariniai žandarai 1863 m. gruodžio 24 d. ištrėmė ir Prano Gladučio senelio Vincento (kai kur rašoma Baltazaro) Gladučio šeimą. Jį patį su žmona Ona, sūnus Tamošių ir Dominyką, kartu gyvenusią dukrą Rozaliją Gladutytę su vyru Vincentu Merkiu ir mažu sūneliu. Viso 7 asmenis.

Kai Lietuva 1934 m. minėjo tragiško sukilimo 70–metį, plk. ltn. Pranas Gladutis savo dukroms Aldonai – Izabelei (1923 – 2014) ir Irenai – Grasildai (gim. 1926) buvo palikęs giminės aprašymą pavadinimu „Bočiai“. Ten rašoma, kai į Sibirą žandarai trėmė senelius Gladučius, paauglys jų sūnus Jokūbas (gim. 1848 02 10) liko pas giminaičius. Jokūbo globėjai buvo geri žmonės, leido į mokyklą. Pasimokęs Jokūbas Gladutis dirbo raštininku, buvo Užpalių bažnyčios zakrastijonu. Su šeima gyveno prie bažnyčios esančioje „špitolėje“, o bažnyčios varpinėje slėpė knygnešių lietuvišką spaudą, maldaknyges ir platino po apylinkę.

Būdamas jau vyresnio amžiaus (apie 50 metų), Jokūbas Gladutis vedė žymiai jaunesnę merginą Grasildą Didžiokaitę, 1893 m. balandžio 2 d. susilaukė sūnaus Prano, būsimo karininko, ir dukros Onutės (1896 - 1960), dirbusios mokytoja Jasonių vaikų namuose ir palaidota Utenos miesto senose kapinėse..

Pranas Gladutis jaunas išvyko į Peterburgą, 1912 m. Kronštate baigė gimnaziją ir matininkų kursus. Kai 1914 m. kaizerinė Vokietija pradėjo karą, Pranas Gladutis savanoriu įstojo į 1 – jį leibgvardijos suomių pulką, 1916 m. spalio 1 d. Maskvoje baigė Vladimiro karo mokyklą. Dalyvavo kautynėse Rumunijos fronte ir už sumanų vadovavimą kuopai, 1917 m. apdovanojamas šv. Stanislovo 3 laipsnio ordinu su kardais.

Irstant imperinės Rusijos kariuomenei, poručikas Pranas Gladutis iš lietuvių karių, prie moldavų pulko, sudarė tautinė kuopą ir jai vadovavo. Vėliau su šia kuopa įsiliejo į karininkų organizuotą Rovno lietuvių batalioną ir jame liko kuopos vadu. Nenorėdami veltis į brolžudikišką bolševikinės Rusijos karą tarp raudonųjų ir baltųjų, Rovno bataliono karininkai ir kariai 1918 m. grįžo į Lietuvą. Pranas Gladutis, 1918 m. lapkričio 23 d., pirmųjų karininkų grupėje, savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Jam teko svarbi misija, dalyvauti kuriant I – jį pėstininkų pulką, aprūpinti kovotojus ginklais. Prieš pat bolševikų puolimą iš Kauno atvežė apie 400 šautuvų, šovinių keletą pistoletų, vieną iš jų įteikė pulko vadui Antanui Juozapavičiui. 1919 m. vasario 13 d. kai bolševikai pradėjo supti lietuvių savanorius Alytuje, karininko Prano Gladučio atvežti ginklai padėjo atremti jų puolimą. Tą dieną, gelbėdamas likusius ginklus, ant tilto per Nemuną pulko vadas Antanas Juozapavičius žuvo. Visa tai Pranas Gladutis aprašė straipsnyje „Prieš 20 metų Pirmame pulke“ („Mūsų žinynas“, 1939, Nr. 1, psl. 76 – 83). Kitur rašoma, kad „nemaža pirmųjų ginklų Pranas Gladutis parūpino nupirkęs už lašinius iš dezorganizuotų vokiečių kareivių. Ginklus gabendavo pats vienas iš Kauno į Alytų arkliais, paslėpęs juos vežime. Suformavus pulką, vadovavo šio pulko kulkosvaidžių kuopai kautynėse su bolševikų kariuomene Ukmergės - Utenos – Zarasų kryptimi“ („Kardas“ 1939 11 15).

Nuo 1924 m. vasario 23 d. majoras Pranas Gladutis tęsė tarnybą kariuomenės Karo technikos valdyboje. Baigęs Aukštųjų karo technikos karininkų kursų I laidą, vadovavo karo technikos statybos skyriui. 1927 m. rugpjūčio 1 d. pakeltas į pulkininkus leitenantus, Pranas Gladutis vadovavo tiltų statybos batalionui, buvo ypatingų pavedimų karininku prie Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininko. Tuo pačiu dėstė pontoninių ir stacionarių tiltų statybos kursą karo mokykloje iki tragiškos mirties 1939 m. spalio 28 d. Palaidotas Panemunės kapinėse. Vadovybės įsakymuose pabrėžiama, kad visur dirbo su dideliu atsidavimu, negailėdamas savo jėgų ir silpnos sveikatos. Lietuvos vyriausybė jo atsidavimą tarnybai ir valstybingumo stiprinimui įvertino DLK Gedimino 3 laipsnio (1929) ir Vytauto Didžiojo 4 laipsnio (1931) ordinais, suteikė Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo vardą (1929), apdovanojo ugniagesių „Artimui pagalbon“ 2 laipsnio ženklu (1931).

Žygeivių klubo patriotinės pamokos

Užpalių gimnazijoje Žygeivių būrelis veikia nuo 2014 metų. Jo įkūrėjas ir vadovas, Užpalių krašto Garbės pilietis pedagogas Giedrius Indrašius, su įvairaus amžiaus vaikais organizuoja pažintines išvykas po gimtųjų Užpalių apylinkės vasarą dviračiais ar pėsčiomis, žiemą su slidėmis, keliauja Šventąja baidarėmis ar pačių pasigamintu plaustu. Supažindina vaikus su krašto istorine praeitimi, gamtos ir architektūros paminklais. Su vaikais iš Žygeivių būrio, įgyvendinant Krašto apsaugos ministerijos projektą „Mūsų generolo keliais“ dalyvavo įvairiuose renginiuose. Generolo Jono Galvydžio – Bykausko atminimą stogastulpiu ir atminimo stendu įamžino jo gimtinėje Degėsių kaime, netoli Užpalių. Žygeiviai su Užpalių gimnazija pagamino, ir su tautodailininku Romu Šulcu, pastatė atminimo stogastulpį iškiliam visuomenės veikėjui užpalėnui Kaziui Pakštui. 2015 m. birželio 14 – 16 d. žygeiviai dviračiais važiavo į Červonkos karių kapines Latvijoje, kur palaidoti Nepriklausomybės kovose žuvę Lietuvos kariuomenė savanoriai. Su vaikais keliavo partizanų kovų keliais, taip ugdydamas jaunimo atsakomybės, pilietinio sąmoningumo pradus.

Plk.ltn. Pranas Gladutis 1931 m.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100 –čiui, Giedrius Indrašius su žygeiviais nusprendė įamžinti kito iškilaus užpalėno, karo technikos dalinių vado plk. ltn. Prtano Gladučio atminimą jo tėviškėje Norvaišių kaime. Parengė atminimo stendo maketą su pulkininko tarnybos pagrindinėmis datomis ir nuotrauka, kurį pagamino Utenos „Reklama“, finansavo Krašto apsaugos ministerija.. Aktyviai talkinant Kaniūkų bendruomenės vadovui Virginijui Keraminui, atminimo stendui vieta buvo parinkta Norvaišių kaimo centre, išvalyta nuo krūmų, išlyginta ir paruošta statymui.

Atminimo stendą statė aktyviausi Užpalių gimnazijos žygeiviai ir šauliai: Saulius, Aivaras ir Aurimas Urbanavičiai, Vytautas Juška, Vytautas Čeplinskas, Karolis Kuodis, Jorūnas Janaudis, Agnius Pivoriūnas. Vieni kasė stulpeliams duobutes, kiti ruošė betoną, treti betonavo ir tvirtino stendo detales.

Plk. ltn. Prano Gladučio anūkas Rimvydas Aglinskas ir Utenos 9 šaulių būrio vadė AstaTilindienė atidengia atminimo stendą Norvaišių kaime

Virginijus Keraminas ir Giedrius Indrašius su žygeiviais prie stendo plk. ltn. Pranui Gladučiui Norvaišiuose

Svečiai iš Kauno, iš kairės: plk. ltn. Prano Gladučio anūkas Rimvydas Aglinskas su žmona, birutietė Edita Almonaitienė ir plk. ltn. Algirdas Diliūnas

Pagerbimo dalyviai prie plk ltn. Prano Gladučio atminimo stendo Norvaišių kaime

Visi laukė stendo atidengimo dienos. Ji buvo parinkta ne atsitiktinai, o Lietuvos kariuomenės šventės lapkričio 23 dienos išvakarėse. Dar gerokai prieš numatytą laiką iš Utenos atvyko šauliai pasirengę kariškam saliutui, iš Kauno atvažiavo plk. ltn. Prano Gladučio anūkas Rimvydas Aglinskas su žmona. Šį pavardė uteniškiams turėtų būti žinoma, nes jo brolis Algimantas Aglinskas (1953 – 1987) dirbo Utenos alaus gamyklos direktoriaus pavaduotoju. Iš Kauno atvažiavo pulkininko Prano Gladučio dukters Aldonos Aglinskienės jaunystės draugė Edita Zaborskytė - Almonaitienė – Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos Garbės pirmininkė ir dimisijos plk. ltn. karo lakūnas Algirdas Diliūnas - Lietuvos karininkų sąjungos Kauno apskrities skyriaus tarybos narys. Algirdas - ne tik aktyvus visuomenininkas, jis yra brigados generolo Klemenso Popeliučkos (1892 – 1948) sūnėnas. Algirdo Diliūno rūpesčiu, apie šį iškilų generolą išleista dokumentinė knyga, įamžintas jo atminimas Kaune ir generolo tėviškėje Bučiūnų kaime, Joniškio rajone.

Artėja 16 valanda. Temsta. Prie Prano Gladučio atminimo stendo sužimba žvakelės, pasikeisdami rimtyje stovi žygeivių būrio vaikai. Pagerbti iškilų tėviškėną renkasi visi Norvaišių kaimo gyventojai. O jų liko labai mažai, iš buvusių prieš karą 220 gyventojų, beliko tik 20 dabar pastoviai gyvenančių. Pasiramsčiuodama lazdele artinasi Ramutė Budreikienė su vyru Rimantu, jos sesuo Virginija, iš kaimo galulaukės ateina Elena Stasiškienė, Ina ir Mintautas Varkauskai, net iš gretimo Kaniūkų kaimo atvažiuoja prie devyniasdešimties artėjantis Aloyzas Pernavas. Iškilmingas renginio akimirkas įamžina populiaraus laikraščio „Utenos diena“ redaktorius Vytautas Ridikas. Visiems brangus tėviškėno Prano Gladučio atminimas, tai svarbi istorijos pamoka vaikams ir suaugusiems.

Atminimo įamžinimo iniciatorius Giedrius Indrašius atidengti stendą pakviečia plk. ltn. Prano Gladučio anūką Rimvydą Aglinską iš Kauno ir Utenos 9 šaulių būrio vadė Astą Tidikienę. Tuo metu nuaidi trys pagerbimo salvės, padedamos gėlės. Prisiminimais dalijasi anūkas Rimvydas Aglinskas, birutietė Edita Almonaitienė, dimisijos plk. ltn. Algirdas Diliūnas, Užpalių kaimo istorijos žinovas rašytojas Vytautas Indrašius.

Po to, Užpalių bibliotekos vedėja Vida Juškienė maloniai visus pakviečia į biblioteką, pabendrauti prie kavos ir arbatos. Čia Giedriaus Indrašiaus žygeiviai surengia mums dar vieną istorijos pamokėlę su 14 klausimų iš Lietuvos valstybės ir Užpalių krašto istorijos. Pasirodo ir mes ne viską tiksliai žinome, bene geriausiai atsakė tik du iš didelio būrio. Birutietė Edita Almonaitienė ir Algirdas Diliūnas bibliotekai padovanojo karininkų šeimų albumą ir knygą apie brigados generolą Klemensą Popeliučką.

Ilgai gyventojų atmintyje pasiliks pagerbimo valandos tų asmenybių, kurios Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradžioje negailėjo jėgų, sveikatos ir net gyvybių, kad būtume laisvi, nepriklausomi ir savarankiški.

Atgal