VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.25. Prisimenant kunigą disidentą, Sibiro tremtinį Praną Račiūną (2)

Lidija Veličkaitė

Pirmojoje straipsnio dalyje buvo apžvelgtas kunigo Prano Račiūno gyvenimo ir veiklos kelias, dalinai remiantis kunigo Vaclovo Aliulio, MIC parengta knyga „Vienuolis nenuorama. Kunigo Prano Račiūno, MIC, asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“(išleista Marijonų talkininkų leidyklos 2015 m.). Šiame straipsnyje paminėsime atsiminimus iš kun. Prano Račiūno gyvenimo, kuriuos atskleidė jo giminaitė, žinoma politinė ir visuomenės veikėja Angelė Barkauskaitė Nelsienė, nuo pat vaikystės pažinojusi būsimą kunigą, taip pat girdėjusi pasakojimus iš kunigo mamos, tetos Elzbietos Račiūnienės, tėvų Ciprijono ir Petronėlės Barkauskų ir jų giminių prisiminimų, gyvenant Lietuvoje, vėliau Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose  (JAV), Čikagoje.

Būsimas kunigas Pranas Račiūnas gimė 1919 m. ir augo  Marijampolėje. Jo motina Elzbieta Paulionytė ir Angelės Nelsienės močiutė Katarina Paulionytė buvo brolių vaikai ir gyveno Santakos kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Santakos kaimą galima buvo vadinti Paulionių šeimos lizdu, nes ten netoli vienas kito jie turėjo savo ūkius. Anksti mirus Pr. Račiūno tėvui, šeimos globėju tapo dėdė, A. Nelsienės tėvelis Ciprijonas Barkauskas. Dar būdamas 14 m., Pranas Račiūnas pareiškė mamai, kad jis taps kunigu. Motina labai prašė giminių ir dėdės Ciprijono Barkausko, kad kaip nors Praniuką atkalbėtų nuo šio žingsnio, nes jis silpnos sveikatos ir dar per jaunas, jog žinotų, ko nori. Tačiau Praniukas neatsisakė savo nuomonės,  bus kunigas, nes tai yra jo gyvenimo tikslas. Savo tvirtu nusistatymu ir meiliais žodžiais Praniukas pakeitė mamos priešiškumą. Besimokydamas Kunigų seminarijoje, Pr. Račiūnas kiekvieną vasarą praleisdavo A. Nelsienės  tėvų Ciprijono ir Petronėlės Guogaitės Barkauskų  ūkyje Santakoje, buvo kaip šeimos narys. Vos brėkštant rytui, seminaristas Pr. Račiūnas keldavosi ir tris kilometrus dažnai pėsčiomis eidavo į Kalvarijos bažnyčią išklausyti šv. Mišių. A. Nelsienės pasakojimu, jai būsimas kunigas padėjo suprasti Dievo svarbą žmogaus gyvenime, nutiesė jos vėlesniam gyvenimui tikėjimo  kelius. Ji labai jį mylėjo ir pasitikėjo jo žodžiais. Kun. Pr. Račiūnas visą gyvenimą kovojo už savo krašto ir tikėjimo laisvę, tuo keliu vedė ir daugelį kitų. Tai buvo jo kunigiškas pašaukimas, tikintieji, klausydami jo pamokslų, visa tai jautė, nes jis mokėjo rasti kelią į žmonių širdis. 1943 m. Pranui Račiūnui tapus kunigu, Barkauskai su dukromis Aldona, Roma ir Angele bei plati kunigo giminė turėjo laimę dalyvauti jo pirmosiose šv. Mišiose  Marijampolėje, Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Artėjant antrai sovietų okupacijai, Barkauskų šeima, žinodama, kad bus ištremta į Sibirą, pasitraukė į Vakarus. Ir taip kurį laiką buvo nutrūkęs ryšys su jų mylimu giminaičiu, kun. Pr. Račiūnu, kuris pasiliko apaštalauti Lietuvoje.

Švenčiant Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmes. 1987 m. Roma. Kunigas Pranas Račiūnas įteikia popiežiui Jonui Pauliui II duonos kepalą

Angelė Nelsienė svečiuose pas kunigą Praną Račiūną

Šešiolika metų kalint Sibire, kunigas Pr. Račiūnas labai dažnai buvo  gundomas pasirašyti malonės prašymą ir tada jis galėsiąs grįžti ir apaštalauti savo „avelėms“ Lietuvoje. Jam net lašindavo vandenį ant galvos, kad tik priverstų pasirašyti. Kunigas pusiau juokais tardytojams atsakydavo, kad ištremtas be teismo neturi jokio reikalo prašyti atleidimo, nes gyveno tik pagal  savo kunigišką pašaukimą ir tarnavo žmonėms. Pirmuosius penkeris metus atrodė tai kaip savotiškas ritualas, bet blogėjant kalinimo sąlygoms ir dėl sveikatos sutrikimų darėsi vis sunkiau. Klausiamas, kaip  galėjo tai iškęsti, jis atsakydavo, kad tai nebuvo taip paprasta. Gundymas pasiekdavo tokią ribą, kad kunigas puldavo ant kelių ir šaukdavosi Jėzaus pagalbos ir jėgų tai ištverti. Ir kažkaip sugebėjo atsisakyti ir nepasirašyti.

Ilgiausiai be teismo sovietų lageriuose kalintas kun. Pr. Račiūnas, 1965 m. paleistas į laisvę nenuleido rankų, aktyviai įsitraukė į Bažnyčios ir visuomeninį gyvenimą. 1979 m. pradžioje kunigas netikėtai gavo leidimą išvykti į JAV aplankyti sunkiai sergančios motinos, kuri rašė prašymus į įvairias instancijas, norėdama paskutinį kartą apkabinti sūnų.  Elzbieta Račiūnienė pasitraukė į Vakarus 1944 m. kartu su sūnumi Kazimieru ir įvaikinta dukterimi Gertrūda. Kazimieras tiesiog pašventė savo gyvenimą broliui Pranui, siuntė pinigus ir pirko jo veiklai reikalingas priemones. Kitas kunigo Prano brolis Jurgis pasiliko Lietuvoje, dalyvavo generolo Povilo Plechavičiaus suburtoje Vietinėje rinktinėje, dėl ko buvo ištremtas į Sibirą, grįžo į Lietuvą ir su žmona Eugenija bei vaikais apsigyveno Druskininkuose. Elzbieta Račiūnienė gyveno Čikagos priemiestyje –  Cicero miestelyje ir, kai Pr. Račiūnas buvo kalinamas, slaptais kanalais, gaudavo iš jo laiškus.  Apie juos viešai kalbėti buvo gana pavojinga. Kiekvieną savaitgalį motina atvažiuodavo į Čikagą pas A. Nelsienės tėvus ir visai šeimai skaitydavo Praniuko parašytus laiškus. Kunigas rašydavo beveik koduotu būdu, kurį dauguma tuo metu naudojo susirašinėdami su artimaisiais. E. Račiūnienė sūnui  į kalinimo vietą siųsdavo maistą, drabužius ir vaistus. Tuo metu Mordovijos lageryje kartu su kunigais Pranu Račiūnu ir Alfonsu Svarinsku kalėjo ukrainiečių arkivyskupas Josyp Slipyj. Kartą stipriai peršalęs, arkivyskupas susirgo plaučių uždegimu ir tik E. Račiūnienės  atsiųstomis penicilino tabletėmis, kurias slapta arkivyskupui duodavo felčeriu dirbęs kun. A. Svarinskas,  buvo išgelbėta jo gyvybė. Ukrainos graikų katalikų bažnyčios hierarchas J. Slipyj, Sibiro lageriuose iškalėjo 18 m., į laisvę išleistas 1963 m., 1965 m. jam suteiktas kardinolo laipsnis. Važinėdamas po JAV ir kalbėdamas su žurnalistais, kardinolas visada pabrėždavo, kad viena tauri   lietuvė motina išgelbėjo jam gyvybę. 

1979 m. pradžioje atvykęs į Čikagą kun. Pr. Račiūnas susitiko su motina, broliu Kazimieru ir apie šimtu giminių, surengusių jam susitikimą. Giminių vaikai parengė lietuvišką programą su dainomis ir giesmėmis. Šis po ilgų metų pasimatymas su kun. Pr. Račiūnu buvo kupina džiaugsmo ir didelių emocijų šventė – vėl jį pamatyti ne tik gyvą, bet ir pilną optimizmo. Tačiau dar Lietuvoje kunigas kai kurių dvasininkų buvo perspėtas, kad jo išvažiavimas į Vakarus bus susijęs su  didžiule rizika, kad tai sukels įtarimų, jog jam suteikta Komunistų partijos privilegija, už kurią reikės atitarnauti. Tačiau, A. Nelsienė ir giminės  teigia, kad kun. Pr. Račiūną  girdėdami kalbant, jis niekada jokio pasižadėjimo nedavęs ir skaudžiai išgyveno tokį mestą jam kaltinimą. Kunigas buvo labai principingas, nepalenkiamas ir nepalaužiamas savo tikėjimu ir patriotizmu.

Į Lietuvą kun. Pr. Račiūnas grįžo per Romą, kur Šventasis  Tėvas Jonas Paulius II 1979 m. spalio 20 d. pakvietė jį privačiam pokalbiui. Kunigas popiežiui papasakojo apie tikrąją Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį ir, kas svarbiausia, apie kunigų ruošimą. Komunistų partija į Kunigų seminariją atrinkdavo  kandidatus, kurie nei savo elgesiu, nei įsitikinimais, nei gyvenimo būdu  netiko kunigystei. Popiežius, visa tai išklausęs, išleisdamas kunigą, uždėjo ranką jam ant peties ir pavedė bei įpareigojo steigti  Lietuvoje pogrindinę kunigų seminariją.  Kunigas Pr. Račiūnas su tėvu Jonu Danyla iš tikrųjų įsteigė Pogrindinę kunigų seminariją prie Marijonų vienuolijos, į kurią atėjo jau Dievo pašaukti būsimi kunigai. Jei ne ši seminarija, kunigo Pr. Račiūno žodžiais, Lietuvoje nebūtų likę katalikų Bažnyčios. Kun. Pr. Račiūnas buvo subūręs slaptą grupę vienuolių, kurios, dirbdamos ligoninėse kaip gailestingos seserys, slapta sunkiems ir mirštantiems ligoniams suteikdavo dvasinės paguodos, pasimelsdavo ir išdalindavo šv. Komuniją.            

1987 m. kun. Pr. Račiūnas su vyskupu Antanu Vaičiumi ir kitais dvasininkais sovietų valdžios buvo išleistas į Romą dalyvauti Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus ir arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse. JAV Lietuvių bendruomenės Vakarų apygardos, į kurią įėjo 7 valstijos, Lietuvos krikšto  600 m. jubiliejaus paminėjimo pirmininkė A. Nelsienė kartu su JAV Lietuvių bendruomenės regionų ta proga paskirtais pirmininkais, vyskupu Pauliumi Baltakiu ir prelatu Kazimieru Pugevičiumi, prieš atvykdama į Romą, Baltuosiuose Rūmuose susitiko su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu ir įteikė jam Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus ženklą ir Rusijos Sibiro lageriuose kalinamų kalinių sąrašą, kuriuos buvo prašoma išlaisvinti iš sovietų kalėjimų. Tiesiai iš Vašingtono į Romą atskridusi A. Nelsienė, Vatikane, Audiencijų salėje, su monsinjoro Audriaus Juozo Bačkio pagalba, pristatė  popiežiui Jonui Pauliui II  Sibiro tremtinę, arkivyskupo Jurgio Matulaičio sesers anūkę Eugeniją Jackevičiūtę-Keresevičienę ir įteikė popiežiui arkivyskupo Jurgio Matulaičio šeimos medžio dokumentą. Popiežius įdėmiai peržiūrėjo, įsidėjo į sutanos kišenę, abi moteris palaimino ir padavė du kvietimus dalyvauti jo atnašaujamose šv. Mišiose ir priimti iš jo rankų šv. Komuniją. Į iškilmes atvyko ir A. Nelsienės vyras Romas, dukros Audra Narbutienė, Renata Paulienė, Inga Rugienienė ir žentas Rimas Narbutas.

 Šv. Petro bazilikoje, šv. Mišių metu nešant aukas, kun. Pr. Račiūnas įteikė popiežiui Jonui Pauliui II ant tradicinio rankšluosčio lietuvės, 10-ties vaikų motinos, iškeptos duonos kepalą. Šventasis Tėvas jį apkabino ir pabučiavo.  A. Nelsienės dukra Audra Narbutienė, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) sekretorė, viso pasaulio lietuvių jaunimo vardu įteikė popiežiui dovaną – didelį lietuvišką rūpintojėlį. Popiežius, paėmęs Audros ranką liepė jai kalbėti lietuviškai, ko jis nesupras, paklaus ir atsakys angliškai. Taip pat į iškilmes buvo atvykę nemažai kun. Pr. Račiūno giminių, su kuriais, joms pasibaigus, įvyko džiaugsmingas susitikimas. Ypatingai kunigas džiaugėsi, kad jaunesnioji giminės karta jau dalyvauja katalikiškos bažnyčios apeigose.

1987 m. Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejus buvo paminėtas Los Andželo (JAV) Šv. Kazimiero lietuvių parapijoje.  Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus iškilmingas paminėjimas prasidėjo tų pačių metų lapkričio 22 d.  Los Andželo tuometinėje Šv. Vibianos katedroje. Kaip  Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus paminėjimo pirmininkė su savo komitetu A. Nelsienė į iškilmingąjį paminėjimą pakvietė daug svečių, tame tarpe iš Lietuvos pas ją atvykusį paviešėti kun. Pr. Račiūną.  Šv. Mišias koncelebravo vyskupai John Ward ir Paulius Baltakis, Šv. Kazimiero parapijos klebonas prel. Algirdas Olšauskas ir keturi kunigai svečiai, tarp jų kun. Pr. Račiūnas. Joms pasibaigus, New Otani viešbutyje buvo surengtas  minėjimas, į kurį atskrido Kalifornijos gubernatoriaus George Deukmejian patarėjas dr. John McCarthy atvežęs jo pasveikinimą Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus proga, taip pat dalyvavo tuo metu buvęs Lietuvos atstovas Vatikane Stasys Lozoraitis, jaunesnysis, kelių valstybių konsulai ir jų atstovai.

Viešint Fulertono mieste pas Nelsus Šv. Juliana katalikų parapijos  klebonas Tėvas Jude Herlihy  ne tik leido kun. Pr. Račiūnui kasdien laikyti šv. Mišias, bet išreikšdamas jam didelę pagarbą, kaip Sibiro kankiniui už tikėjimą, šv. Mišiose jam patarnavo. Vėliau kunigui laikyti šv. Mišias buvo leista ir Šv. Kazimiero lietuvių parapijos bažnyčioje Los Andžele, sakyti pamokslą ir susitikti su lietuviais parapijiečiais.    

Kun. Pr. Račiūnas su Nelsų šeima aplankė San Franciską, domėjosi katalikiškomis bažnyčiomis, jas fotografavo ir turėjo progą pasimatyti su keleto didelių ligoninių kapelionais ir gydytojais. Nuoširdžiai ir broliškai priimtas atsakinėjo į jų klausimus apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį, medicinos būklę ligoninėse ir tikinčiųjų ligonių aprūpinimą dvasiniais patarnavimais. Lietuvos bičiulių gydytojų įpareigojimu kunigas domėjosi naujausiais medicinos technologijos ir kraujo tyrimo pasiekimais.      

Nuo 1990 m. atvykdama pora kartų (2 savaitėmis) metuose į Lietuvą, dalyvauti JAV Lietuvių bendruomenės, vėliau Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo komisijos posėdžiuose, A. Nelsienė visada aplankydavo kun. Pr. Račiūną, nežiūrint kokioje užkampio parapijoje jis darbuotųsi. Tabariškiuose ji turėjo progą pamatyti kunigo rašomą „Lietuvos vyskupų istoriją. XX amžius“ ir sukauptą retų bažnytinių rūbų kolekciją, giesmynus, inkrustuotus gintaru paveikslus, įvairius senovinius drožinius. Šis muziejus buvo pretekstas Lietuvos inteligentams apsilankyti pas kunigą, pasikalbėti apie svarbius valstybinius, dvasinius ir religinius reikalus, net  kartais užsibūti ne vieną dieną. KGB agentai nepalikdavo kun. Pr. Račiūno ramybėje, dažnai atvykdavo tikrinti. Kartą net užkliuvo jo nedidelėje klebonijoje rasti vienuolika čiužinių, tačiau kunigas atsikirto, kad nėra įstatymo reglamentuojančio čiužinių kiekį. Kun. Pr. Račiūnas buvo atsidavęs Dievui, Tėvynei ir Artimui, beveik idealizavo vyskupą Motiejų Valančių ir jo veiklą, sugebėdavo su humoru kalbėtis su žmonėmis, net ir su savo priešininkais. Nežiūrint sunkių praleistų kalėjimuose metų, kunigas išlaikė jaunatvišką dvasią ir požiūrį į gyvenimą, nelinkęs buvo dejuoti ir skųstis savo išgyvenimais. Todėl ir jaunimui buvo lengva su juo bendrauti. Dar ir šiandien A. Nelsienės dukros džiugiai prisimena su giminaičiu kunigu praleistas dienas, jo girdėtus pamokymus apie religines tiesas, įvairius gyvenimo iššūkius, santykius su Dievu, ieškant gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Visiems, kurie sutiko kunigą, išliko įsimintinas jo didelių mėlynų akių skvarbus, bet šiltas ir mylintis žvilgsnis. Kun. Pr. Račiūnas rengė daug susitikimų besiruošiantiems susituokti. Su jais visada laisvai kalbėdavo apie santuokos reikšmę, įsipareigojimus, dažnai, ypač vyrams, pabrėždavo, kaip reikia gerbti ir mylėti savo žmonas.

 Skaudžiausias A. Nelsienės susitikimas su kun. Pr. Račiūnu įvyko 1997 m. vasarą, kai jis gulėjo Kauno akademinėse klinikose. Jau buvo pasibaigęs ligonių lankymo laikas ir tik jautri ligoninės darbuotoja atsižvelgė į A. Nelsienės prašymą pasimatyti su giminaičiu. Atsisveikindama  su taip jai brangiu kunigu, A. Nelsienė paklausė jo, kas jam buvo sunkiausia gyvenime, tikriausiai, kai kalėjo Sibire. Nusišypsojęs kunigas atsakė, kad kalėjime jis turėjo daug draugų, ten galėjo padėti žmonėms. Skaudžiausia gyvenime buvo tai, kad dažnai juo buvo nepasitikima, buvo įtarinėjamas bendradarbiaujant su okupantais. O jis negalėjo sakyti tiesos ir atremti tuos įtarinėjimus, neišduodamas savo bendražygių. Kaip visada kun. Pranas buvo linksmas ir pilnas vilties pasveikti, užbaigti visus numatytus darbus ir dar atvykti į Kaliforniją pailsėti, pasidžiaugti ir pabendrauti su visa Nelsų šeima.  Netrukus, A. Nelsienei sugrįžus į JAV,  rugpjūčio 24 d., kun. Pr. Račiūnas Viešpaties buvo pašauktas į amžinuosius namus. Kunigas paliko šį pasaulį su begaline meile ir tikėjimu Dievu, kuriam visa širdimi, visomis jėgomis tarnavo,  ne tik kankinamuosiuose, bet retkarčiais ir kankintojuose ieškodamas Dievo veido.

Nors prabėgo jau 20 m. nuo kun. Prano mirties, A. Nelsienės šeimoje išliko gyvas jo, kaip atsidavusio Dievo tarno, prisiminimas, kuriuo dabar jau dalijasi ne tik su trimis dukromis, bet ir dešimčia anūkų. Žvelgiant atgal ir iš naujo pergyvenant nepateisinamus įtarinėjimus kun. Pranui, kuriuos A. Nelsienės šeima ir kunigo giminės skaudžiai išgyveno, po kunigo mirties kardinolo Vincento Sladkevičiaus išsakyti žodžiai artimiesiems suteikė nepaprastą širdies ir dvasios palengvėjimą, atleidžiant visiems tiems neteisingai jį įtarinėjus.   

Atgal