VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

11.04. Lietuvos regionų istorija: mylintys gimtąjį kraštą. Tikėjimas Visagino „Atgimimo“ gimnazijos 30-mečiui

Dr. Algirdas Kavaliauskas

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Vaizdingame Rytų Aukštaitijos pakraštyje prie Drūkšių ežero buvo pradėta statyti atominė elektrinė, o prie Visagino ežero – gyvenvietė, virtusi miestu, vadinamu atominės elektrinės palydovu. Pirmieji gyvenamieji namai apgyvendinti 1977 m balandžio pabaigoje, o metų pabaigoje energetikų gyvenvietėje buvo virš 2 tūkst. gyventojų. Plečiantis atominiam energetiniam kompleksui gyventojų skaičius greitai didėjo.

Į šio komplekso statybą atvykę iš skirtingų vietų (gyvenantys Lietuvoje nebuvo į statybas priimami) ir labai skirtingų kultūrinių tradicijų, išsilavinimo jauni naujakuriai labai tiko tuometinės valdžios nutautinimo /asimiliacijos/ politikos įgyvendinimui. Nuo pat įkūrimo Visaginas(iki 1992 m. – Sniečkaus miesto tipo gyvenvietė) turėjo būti tikras sovietinis miestas, kuriame gyventų ištikimi komunizmo ideologijos pasekėjai. Miestas šlovino komunizmą ir jo šviesųjį rytojų. Per propaguojamą internacionalizmą, anot jau neseniai amžinybėn iškeliavusio Merilendo (JAV) universiteto profesoriaus, branduolinės energetikos specialisto, vizitavusio mūsų atominę elektrinę, trimis-penkiomis kalbomis kalbantis lietuvis, mylintis savo mažytį gražų kraštą, buvo paniekinančiai vadinamas nacionalistu, o tik rusiškai kalbantis atvykėlis buvo aukštinamas internacionalistu. Į kokias nors tautines aspiracijas, religiją, vakaruose vertinamas humaniškas vertybes buvo žiūrima kaip į tam tikrą socialinį ar net politinį nesusipratimą, atsilikimą nuo naujojo laikmečio arba net priešiškumą pačiai demokratiškiausiai pasaulyje valstybinei santvarkai, kaip tada rašė imperinė spauda.. Net XXI a. pradžioje miesto vienos vidurinės mokyklos kitataučio pedagogo nuomone, lietuviai nutyli tiesą: atvykėliai kitataučiai į šį kraštą lietuviams atnešė kultūrą ir šviesą. Bala nematė tų visiems seniai žinomų atneštų tiesų ir šviesų, bet kad tokia nuomonė dar vis tokia gaji, galima tik stebėtis. Prieš keletą metų Visagino šv. apaštalo Pauliaus parapijos klebonas Vidmantas Rudokas, pasidžiaugęs vykstančiais gražiais pasikeitimais miesto bendruomenės gyvenime, apgailestavo, kad liko žmonių dalis, kurių bėgantis laikas ir įvykę kokybiniai bei kiekybiniai pasikeitimai šalyje  nepalietė.

Statant atominį energetinį kompleksą, augant jaunų žmonių miestui, gimstamumas buvo vienas didžiausių Lietuvoje. Vaikams trūko vaikų darželių, mokyklų. Skaitytojui tepriminsiu, jog tada negalėjo būti kalbos apie lietuvišką vaikų darželį ar lietuvišką bendrojo lavinimo mokyklą. Trečioji  miesto vidurinė mokykla dar nebuvo užbaigta statyti, kai jos direktore  buvo paskirta veikli, sumani, Rytų Aukštaitijoje gimusi ir augusi, aukštąjį mokslą Vilniuje baigusi, energinga  ir, pabrėšiu, drąsi pedagogė Vanda Beinorienė, ant kurios pečių gulė mokyklos pastato kokybiškos statybos užbaigimo, mokytojų kolektyvo ir mokinių kontingento komplektavimo, mokyklos bendruomenės subūrimo rūpesčiai. Daug reikėjo jėgų ir sumanumo, daug reikėjo vargti kovojant su statybininkais, palikusiais broką, su aukštai sėdinčių stagnatorių užsispyrimu, neveiklumu, apsileidimu, net su kai kurių pedagogų nesupratingumu, menka profesine kompetencija. Turint galvoje, kad daugiausia pedagogų buvo baigę mokslus ne Lietuvos aukštosiose mokyklose, nevertėtų labai stebėtis, nes apskritai energetikų gyvenvietėje stokota elementarių žinių iš Lietuvos istorijos, lietuvių kultūros, papročių. Daliai žmonių žinių stoka, artėjančių radikalių pasikeitimų išvakarėse, tapo takoskyra tarp kitaip mąstančių miesto gyventojų. Kai vieni visaginiečiai kraupiojo sausio dienomis važiavo į Vilnių paremti teisėtai išrinktos Lietuvos valdžią, kiti meldėsi Kremliui. Vietos valdžia atsisakė paklusti teisėtai Lietuvos aukščiausiajai valdžiai, kreipėsi į Kremlių, prašydami įvesti tiesioginį Maskvos valdymą. Visagino stačiatikių dekanato dekano protojerėjaus Josifo Zeteišvilio apibūdinimu – stokojančioje objektyvių žinių ateistų visuomenėje situacija tikrai buvo sudėtinga.

Tuo laikotarpiu pačiame Sniečkaus miesto centre buvo užbaigta nauja vidurinė mokykla, kuri 1987 m. rugsėjo 1 d. atvėrė duris. Iš pradžių Sniečkaus miesto 3-iojoje vidurinėje  mokykloje mokėsi 1527 mokiniai ir dirbo 75 pedagogai. Didžiąją dalį mokinių sudarė pradinukai. Pirmoje abiturientų laidoje iš viso tebuvo  24 mokiniai, o tik antrųjų pradinio ugdymo klasių buvo net 9 paralelės, kiekvienoje klasėje –po 30 mokinių. Panašiai kitose mažųjų mokinių klasėse. Ir mokinių daugėjo, mokykla augo, mokyklos bendruomenėje palaipsniui vyko ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai pasikeitimai, kurių esmę sudarė tikėjimas žmogumi. Direktorė Vanda Beinorienė suprato, kad augančiam jaunam žmogui svarbus dvasinis nusiteikimas, mokiniams reikia naujovių ir ne tokio, kaip buvo mokyti jų tėvai, mokymo,   Apie tą laikotarpį protojerėjus  Josifas sakė, kad tikrai buvo sunku, bet tikėjimas žmogumi, jo gerąja saviraiška, nebuvo sunaikintas. Tiesa, pasitaikė agresyviai, net itin agresyviai nusiteikusių tėvų, senelių kurių priešiškumą patyrė mokyklos vadovybė. Ir direktorei, ir jos pagalbininkams daug jėgų, sveikatos kainavo pasiruošimas naujiems mokslo metams naujoje mokykloje, kurios vadovai ieškojo naujovių ir kuri šįmet mini savo trisdešimties metų nueitą nelengvą, bet prasmingą kelią. 

Ateistinėje sovietinėje valstybėje tuo metu, kai statėsi ir pradėjo funkcionuoti atominis energetinis kompleksas, negalėjo būti ir kalbos apie tikėjimo poreikių tenkinimą. Atvirkščiai, ateistai iš tikėjimo šaipėsi, o tikintieji buvo išjuokiami (pajuokiami). Dešimtmečiais sovietų brukama ateistinė propaganda turėjo neigiamą poveikį ne vienai gyventojų kartai. Įsišaknijęs sovietinis ateistinis požiūris į religiją, kaip į opiumą liaudžiai, buvo gajus ir radosi energetikų gyvenvietėje labai nedaug žmonių, kurie palankiai žiūrėjo į religinį švietimą, į žmonių dvasinį tobulėjimą, tikėjimą žmogumi ir plačiajame pasaulyje pripažintais humaniškais idealais, ypač į tikybos skleidimą tarp vaikų ir jaunimo. Juolab, kad vietinė valdžia į tai žiūrėjo priešiškai. Tačiau tėvas Josifas nenuleido rankų: jis kreipėsi į gyventojus, į švietimo įstaigų vadovus. Pirmoji atsiliepė vidurinės mokyklos direktorė Vanda Beinorienė.

Būtina pabrėžti, kad tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, susidarė palankios sąlygos religijai grįžti į visuomenės gyvenimą. Pirmosios religinės bendruomenės Lietuvoje atgimė dar 1988 m., priėmus Sąžinės laisvės įstatymą. Visagine 1989 m. spalio 17 d., vietinei valdžiai nepritariant ir trukdant, įvyko pirmasis oficialus miesto katalikų bendruomenės susirinkimas. o lapkričio 15 d. buvo įsteigta Visagino miesto šv. apaštalo Pauliaus parapija. 1992 m. lapkričio 2 d. geografiniame miesto centre, remiant vilniečiams, klaipėdiečiams ir kt. antrajame mikrorajone pradėta statyti katalikų bažnyčia.

Žurnalistės Svetlanos Ustimenko teigimu, tiesiog stebuklas, kad uždarame (pusiau uždarame KGB kontroliuojamame – aut.) mieste, koks tada buvo Visaginas, atsirado nedidelė tikinčiųjų stačiatikių grupelė, nepabijojusi valdžios, kitais metais po katalikų įregistruotos bendruomenės, įregistravo savo bendruomenę.

Tikybos mokytoja N. Arcimovič rašė: ,,Pirmoji mokykla, kuri atsiliepė į tėvo Josifo kreipimąsi, buvo Visagino 3-ioji vidurinė mokykla (dabar ,,Atgimimo" gimnazija, ne veltui pavadinime slypi tokia gili prasmė). Nuo čia ir prasidėjo energetikų miesto vaikų ir jaunimo dvasinis auklėjimas. Tikybos pamokų įvedimo švietimo įstaigoje idėją labai palaikė direktorė Vanda Beinorienė. Tomis sąlygomis tai buvo nepaprastai drąsus žingsnis – ne kiekvienas vadovas tam galėjo ryžtis. Ir ne kiekvienas ryžosi. Būtina pabrėžti, kad savo darbe direktorė matė perspektyvą. Ji galvojo apie žmogų, visų pirma jauną žmogų, sugebėjo įvertinti situaciją ir pamatyti, kokią naudą idėjos įgyvendinimas duos atskiro žmogaus ir apskritai bendruomenės dvasingumui." Žurnalistė  pabrėžė: tėvui Josifui kartu su direktore V. Beinoriene pavyko sudaryti visas sąlygas tikybos mokymui mokykloje. Daugiatautėje mokykloje radosi vaikų, išpažįstančių stačiatikybę ir katalikybę. Direktorė rado tikybos mokytojų. Šis pavyzdys buvo padrąsinimas kitoms mokykloms. Gimnazijos direktorė papildo mokytoją: tikyba, kaip dėstomasis dalykas ir kaip pripažinta dvasinė vertybė, nuo tada populiarėja tarp energetikų miesto įvairaus amžiaus žmonių.

Pasikartosiu: rusakalbėje mokykloje, kurioje nemažą dalį mokinių sudaro vaikai iš mišrių šeimų, tikėjimo pamokose bendraujama rusų ir valstybine lietuvių (pasirinktinai) kalbomis, išpažįstamos stačiatikių ir katalikų (pasirinktinai) tikėjimo tiesos. Nors visaginiečiai nėra atlapaširdžiai, o uždaro ir šaltoko būdo, bet galima pasakyti, kad parapijiečiams nestinga nuoširdumo. Jie per nuoširdumą ir tikėjimą daug pasiekė.

Kitą svarbią problemą reikėjo spręsti direktorei su bendruomenės aktyvistais – valstybinės kalbos vartojimo problemą. Turint galvoje, kad jau anksčiau pastatytose Sniečkaus vidurinėse mokyklose – vienoje lietuviams mokytojams tarp savęs nebuvo leidžiama kalbėti lietuviškai net mokytojų kambaryje, o kitoje panorusiems mokytis lietuviškai surinktiems mokiniams buvo trukdoma – lietuviukų nenorėjo įleisti į klases, mokyklos vadovybė nuo užrakintų klasių išsinešdavo raktus, lietuviukai su mokytoja dirbo koridoriuje ant palangių, o štai naujojoje mokykloje net rekomenduojama mokytis bendrauti valstybine kalba! Visaginui tai buvo neregėta erezija! Mokančius lietuviškai direktorė suskaičiavo ant pirštų. Atsirado tokių kurie tam priešinosi, skundėsi valdžios atstovams, vietos politikams apie neva pažeidžiamas rusakalbių teises. Net jau mokyklai tapus gimnazija lietuvių kalbos mokytoja Danguolė, dirbusi su pradinių klasių mokiniais, šio straipsnio autoriui guodėsi, kad vienai mokinei papildomai padėjusi mokytis valstybinės kalbos. Kai apie tai sužinojo senelė, atskubėjo į gimnaziją ir pareiškė, jog neleis vaiko lituanizuoti: su kitais mokytoja galinti kalbėti kaip nori, o su jos vaikaite – ne! Jeigu tai pasikartosią, tai senelė žinanti su kuo Vilniuje jai reikės pakalbėti ir lietuvių kalbos mokinusi mokytoja be ceremonijų išlėksianti iš darbo! Mokytoja klausė, tai kokia kalba reikia kalbėti Lietuvos mokykloje per lietuvių kalbos pamoką?! O koks sujudimas buvo, kai direktorė su savo pagalbininkais palaimino kai kurių disciplinų dvikalbį (tėvų ir gimnazistų prašymu!) mokymą.

Nebesileisdamas į detales pabandysiu apibendrinti šios švietimo įstaigos darbą. Patyrusiai pedagogei ir vadovei, padedant mokyklos bendruomenės atstovams, pavyko pasiekti, jog greitai mokykla mokinių skaičiumi tapo pačia didžiausia ir geriausių rezultatų mieste pasiekiančia švietimo įstaiga. Ji tapo žinoma  ne tik Utenos apskrityje, bet ir šalyje. Tai pirmoji rusakalbė mokykla Ignalinos krašte, kuriai buvo suteiktas gimnazijos statusas.. Pabusti iš tarybinio letargo, išsivaduoti  nuo dogmatizmo, grįžti prie bendražmogiškų vertybių padėjo žinios ir jas vertinantys žmonės, tikintys, kad laisvoje šalyje laisvas pilietis sąmoningai, o ne partijai nurodžius, pasirinks savo kelią. Reikėjo naujų žinių. Vadovė reikalavo, kad pedagogai keltų kvalifikaciją ne užsienyje, kaip buvo įpratę važiuoti į Rytus, o Lietuvoje, suprastų Lietuvos valstybingumo tradiciją ir kitus šalies istorijos klausimus, nes kai kurie Rytuose baigę aukštąsias mokyklas apie tai nežinojo ar mažai ką žinojo. Tai buvo ne taip paprasta, kai lietuviškai  mokėjo vos keli mokytojai. Žinios ir naujas gyvenimas keitė žmonių mąstymą ir tie pokyčiai davė savo rezultatus. Tai pirmoji švietimo įstaiga Visagine, kurioje pradėtas tikybos (stačiatikių ir katalikų, pagal tėvų su vaikais pasirinkimą) dėstymas, pirmoji Visagine pasiūlė kitataučiams vaikams kai kurių  mokyklinių disciplinų mokytis dviem kalbomis (dvikalbis ugdymas): gimtąja rusų ir valstybine lietuvių. Nors tai buvo padaryta tik vaikams  pageidaujant, prašant ir tėvams sutikus, tačiau direktorė buvo kaltinama nebūtais dalykais. Nebodama kai kurių gyventojų nepagrįsto nepasitenkinimo ir agresyvumo, iš pradžių pirmajam miesto merui V. Ščiurovui padedant, surado laisvai lietuviškai kalbančius istorijos, politologijos, geografijos, pilietinio ugdymo, sociologijos, filosofinės etikos ir kt. gimnazijoje mokomų dalykų lietuviškai kalbančius mokytojus. Šioje vietoje pastebėsiu, kad buvęs aukštojoje mokykloje mano studentas Vladimiras sakė, jog labai norėjęs, kad tarybos narė Vanda Beinorienė, sutiktų balotiruotis į mero pavaduotojo pareigas ir, jo manymu, taryba vienbalsiai už ją prabalsuotų, bet direktorė atsakiusi maždaug taip: siūlote palikti vaikus, mūsų šalies ateitį... Dėkoju, mere, už pasitikėjimą, bet atleiskite, aš negaliu priimti jūsų pasiūlymo, nes jaunimo nepaliksiu.

Naujovės  gimnazijoje ne visų buvo palankiai sutiktos. Šio rašinio autoriui miesto centre sutikta moteris pareiškė, kad neleisianti  lietuviams rusakalbius vaikus grobti! Iš darbo Čikagoje (JAV) žinojau, jog kidnapinimas (vaikų grobimas) yra baisus nusikaltimas! Tik nesupratau, kas čia ką pagrobė Visagine? Paaiškėjo, kad nėra taip jau baisu. Tai buvo visai kitos mokyklos mokinio motina sunerimusi, nes labai bijanti, kad dvikalbis ugdymas nepersimestų, kaip koks virusas, iš gimnazijos į kitas miesto mokyklas. Nežinodama esmės, moteris kažką kažkur nugirdo ir persigando. Taip pas mus pasitaiko. Žinoma, mieste buvo žmonių, kurie nesimokė lietuvių kalbos ir norėjo, jog ir kiti jos nesimokytų. Vienas buvęs tarybinės armijos karininkas straipsnio autoriui pareiškė: greičiau jo šeima pradės kalbėti kiniškai, bet tik ne lietuviškai! Kito pažįstamo miestiečio panašus pasakymas mane gražiai prajukino: jo vaikas mokėsi mano klasėje ir lietuviškai kalbėjo beveik be akcento! Laisvoje šalyje žmogus pats renkasi... Mokyti šimtai rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, kazachų, moldavų, armenų, žydų ir kt. tautybių vaikai, bei lietuviškai nemokantys lietuvių vaikai, mokėsi valstybinės kalbos per istorijos ir kai kurias kitas pamokas, ir stebėjosi dviem dalykais: kodėl Lietuvoje gimę lenkai nenori mokintis lietuvių kalbos, o lietuvių kalbai skirtų pamokų skaičių prašo mažinti, o jų sąskaita didinti kitų dalykų pamokų skaičių. Paskui aukščiausiu lygiu skundžiasi, kad negalėjo išmokti valstybinės kalbos ir reikalavo ŠMM daryti nuolaidas jiems laikant egzaminą. Jaunimas stebėjosi, kad ministerija nuolaidžiavo, tapdama kai kurių kitakalbių akyse pajuokos objektu. Teko būti ir lenkiškuose rajonuose ir išgirsti karčius žodžius apie mūsų švietimo reikalus tvarkančius specialistus. Bent jau Rytų Lietuvoje visko užteko. Baigiant šią temą tepastebėsiu, kad vienoje klasėje po pamokos ant stalo pastebėjau paliktą lietuvišką laikraštį, kuriame raudonu flomasteriu buvo pabraukti žodžiai, jog Lietuvos ministras pirmininkas yra bestuburis...  Ar ne panašiai jaunimas įvardins dabartinius Seimo pirmininką ir Ministrą pirmininką dėl jų požiūrio į naujų svetimų raidžių galimą įtraukimą į lietuvių abėcėlę.

Švietimo įstaigos priklauso nuo vietos savivaldos, nes daugumos jų steigėja yra savivaldybė (savivaldybės taryba). Švietimo reikalai svarbūs Lietuvos Seimui. Ginčydamiesi dėl  vietos savivaldos darbo gerinimo, seimūnai priėmė Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą. Paskui įvyko nebesuprantami dalykai. Norėdami suprasti ką gi patys priėmė,  dalis Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kad tas paaiškintų, ką gi vis dėlto Seimas priėmė ir pasirodė, kad priėmė tai, ko dauguma net nesitikėjo! Juridinių subjektų (biudžetinių įstaigų), kurių steigėja yra savivaldybė, vadovai negali būti vietos savivaldos tarybos nariai! O juk švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių ir pan. įstaigų vadovai labiausiai bendravo ir bendrauja su gyventojais (tėvais, seneliais, jaunimu), geriausiai žinojo vietos žmonių rūpesčius ir lūkesčius, – visi jie buvo iš Tarybų išprašyti. Visagino savivaldybė (kiek žinau ir kitos savivaldybės) per savo išrinktą Seimo narį bei kitais būdais prašė politikų peržiūrėti Vietos savivaldos įstatymo minimą nuostatą, bet bergždžiai – ji taip ir pasiliko galioti iki šių dienų. Visagino savivaldybę paliko ketvirtadalis gyventojų išrinktų, jų pasitikėjimą gavusių (turėjusių) tarybos narių: gimnazijos, mokyklų, papildymo ugdymo, sveikatos apsaugos įstaigų vadovai... Jų vietas šalies savivaldybių tarybose daugiausia užėmė verslininkai. Buvo galima to neminėti, jeigu ne viena aplinkybė: įstatymo pakeitimas buvo paaiškintas tuo, kad biudžetinių įstaigų vadovai, svarstant ir priimant savivaldybės biudžetą, gali būti neobjektyvūs... Trumpiau tariant, biudžetinių įstaigų vadovai, disponuodami šimtais tūkstančių ir retai kuris milijoninėmis sumomis, be to griežtai kontroliuojami, gali (kas gali pasakyti, kad negali?) vaikų ar sergančių žmonių naudai kokį tūkstantį ar kiek daugiau, pagrįstai argumentuodami ir operuodami nenuginčijamais faktais, iš tarybos iškaulyti. O štai milijonais disponuojantys verslininkai, gaunantys milijoninius užsakymus iš savivaldybės, patys ir sprendžia daugiamilijoninių sumų likimą. Gal jie nepiktnaudžiauja? Tarkim, kad ne, jie švarutėliai. Džiugu. Bet vis tiek aš sakau, kad tai prasilenkiama  su logika. Man atsako, kad viskas tvarkoj. Pasuk, mielas skaitytojau, jei nori, savo galvą: ar tai logiška, ar alogiška... Gal kažkas netvarkoj su logikos supratimu. Sunku suprasti, kaip man dar leido gimnazistams ir net dviejų universitetų studentams dėstyti logiką...

Šalies švietimo įstaigų optimizavimas – atskiras švietimo istorijos puslapis. Pasitaikė, kad buvo optimizuojama ir „optimizuojama“. Seniai buvo siūloma, kad šalies švietimo įstaigos priklausytų Lietuvos ŠMM, kaip priklauso proftechninės mokyklos (centrai). Taip daryti buvo tikslinga tada, aktualu ir dabar. Tačiau mes nenukreipkime dėmesio nuo gimnazijos, kuri ėjo ir eina šiose vietose niekieno nepramintu tobulėjimo keliu, Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo nustatytose ribose.

Daugelį kartų rinkta į Visagino miesto savivaldybės, pasikeitus administracinei struktūrai, į Visagino savivaldybės tarybą, vadovavusi tarybos Švietimo, kultūros, savivaldos, jaunimo, teisės ir etikos komitetui gimnazijos vadovė gerai suprato besikeičiančią situaciją priverstinai, neatsiklausus rinkėjų, pakeitus savivaldybės tarybos sudėtį. Rašant monografiją, skirtą Visagino ir jo apylinkių kultūrai ir švietimui, gimnazijos direktorė Vanda Beinorienė nurodė, kad nepertvarkius kitų miesto vidurinių mokyklų (kalbos apie tai ėjo, tik nieko nebuvo daroma), o tik „gryninant“ gimnaziją, iš kurios atimama apie pusę tūkstančio vaikų, kai kitos mokyklos turi visas klases, lyg pertvarka (optimizavimas) jų neliestų, žlugdoma gimnazija. „Vertindama susiklosčiusią situaciją, gimnazijos bendruomenė konstatuoja, kad neapgalvoti ir nekvalifikuoti valdininkų veiksmai gimdo socialinę įtampą, sudaro sąlygas atsirasti nesveikai konkurencijai, žlugdo kūrybinį darbą. Mūsų problemas iš esmės supranta Švietimo ir mokslo misterija, 2000 m. žiemą tuometinis ministras Kornelijus Platelis ir 2001 m. vasarą dabartinis švietimo ministras Algirdas Monkevičius rekomendavo Visagino savivaldybei pakoreguoti susidariusią situaciją ir priminė, kad Visagino miesto mokyklų tinklo netvarkymas sudaro prielaidas „Atgimimo“ gimnazijai nunykti“.

Ministrų raštus skaitė meras, mero pavaduotojas, tarybos nariai. Tačiau prasidėjus mokyklų optimizavimo procesui iš gimnazijos buvo atimamos pirmo, vėliau antro koncentrų klasės, jas atiduodant kitoms mokykloms, kurios nebuvo pertvarkomos! Specialistai iš Utenos apskrities, iš Vilniaus atvykę į Visaginą vietos politikams ir švietimo darbuotojams aiškino optimizavimo esmę. Bet, atrodė, kad pastangos nueis veltui. Kai savivaldybės tarybos posėdyje buvo paklausta, ar toks optimizavimas nesunaikins vienintelės rusiškos gimnazijos rusakalbiame mieste, vienas tarybos narys atsakė klausimu: o argi  mieste yra rusiška gimnazija? (tarybos posėdžių garso įrašai saugojami savivaldybės archyve). Ir pridūrė, jog esą patys žinote, kas „Atgimime“ dirba, dėsto (!!!). Girdinčius stebino garsiai išsakyta tokia tarybos nario nuomonė. Aš bandžiau suprasti. Galvojau, kaip pagelbėti gimnazijai, kurios autoritetas buvo begėdiškai griaunamas. Kaip visada rytais geriant kavą su mero pavaduotoju ir administracijos direktoriumi pas merą kabinete, aš mero paklausiau, ar man dabar jau nebedėstyti gimnazijoje, gal nuo to gimnazijai būtų geriau, ar vis dėlto sulaukti mokslo metų pabaigos. Buvau paprašytas neskubėti.

Po metų, apibendrindama sukauptą patirtį, gimnazijos direktorė rašė: „Ugdymo pastangos gimnazijoje  koncentruojamos į efektyvų pagrindinių mokomųjų dalykų mokslo žinių perteikimą mokiniams. Aptariama mokymo institucija ugdo asmens vertybių sistemą, siekia atkurti, pratęsti ir perduoti konkrečiai Rytų Lietuvos ir apskritai Europos demokratinės kultūros tradicijas. Siekiama rekonstruoti sociokultūrinio gyvenimo sąlygas, šiuolaikiškai keisti gyvenimo tikrovės sampratą. Pagrindinis gimnazijos tikslas – parengti asmenį suaugusiojo gyvenimui, išlavinti ir plėtoti bendruosius praktiniame gyvenime reikalingus gebėjimus ir įgūdžius, todėl visos m9sų pastangos telkiamos aukštai ugdymo kokybei užtikrinti. Ir to pasiekiama.“

Paskaitę iš apibendrinimo tik šią citatą, palyginkite ją su mieste įtakingos organizacijos „Russkaja volna“ nuostatomis...

Miesto švietimo sričiai vadovaujantys specialistai negynė (gal bijojo?) arba negalėjo, nesugebėjo apginti naikinamos geriausios miesto švietimo įstaigos, kaip man atrodo, naikinamos dėl grupinių interesų, o gal ir dėl politinių motyvų. Tačiau laikas ir žinios darė savo. Aiškinamasis darbas, į kurį įsijungė nemažai gimnazistų tėvų, mokytojų skleidžiamos žinios neleido savivaldybės tarybai priimti nekvalifikuotai parengto vietinių švietimo darbuotojų miesto švietimo įstaigų  optimizavimo plano ir jis buvo koreguojamas. Gimnazija toliau dirbo nelengvą savo darbą. Jai trukdė, o ji nieko nebodama dirbo! Gimnazija buvo atvira visų konfesijų atstovams, vietos politikams, apsišvietusiems kūrybingiems žmonėms. Gimnazijos ugdytiniams paskaitas skaitė (pamokas vedė) visi Visagino merai, ir kai kurie merų pavaduotojai, buvo organizuojami susitikimai su įžymiais, įdomiais miesto, kitų miestų žmonėmis. Gimnazistus, jų pilietinio ugdymo mokytojus ir direktorę Prezidentūroje Vilniuje priėmė Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėjusi su svečiais iš Visagino pilietinio ugdymo meilės savo valstybei klausimais (pilietinio ugdymo kursas).  Gimnazistai su šalies vadove beveik be akcento kalbėjo valstybine lietuvių kalba.

Dar pridursiu,  kad ši švietimo įstaiga viena pirmųjų (kartu su Muzikos mokykla) išdrįso ant mokyklos pastate esančių kabinetų, mokytojų kambario  durų greta lentelių  su rusišku užrašu, parašyti pavadinimą lietuviškai, už ką teko patirti nemalonumų...

Visko, daug visko buvo. O spindinčios jaunos žingeidžios akys liudijo, jog stengtasi ne veltui. Iš visų miesto mokyklų  gimnazijoje daugiausia išugdyta tarptautinių olimpiadų, vykusių ne tik Europos, bet ir kitų žemynų valstybėse, šalies olimpiadų, konkursų, viktorinų ir pan., laureatų. Gimnazistai gerai laiko egzaminus. Apie tai rašo žiniasklaida. Tačiau pasitaiko ir akibrokštų. Šįmet visos Lietuvos abiturientai turėjo problemų laikydami lietuvių kalbos egzaminą. Ne išimtis ir „Atgimimo“ gimnazija. Tačiau šioje gimnazijoje, kaip bazinėje mokykloje, laikė egzaminus ir kitų mokyklų mokiniai, kurie nesimokė gimnazijoje. Ir ne visi sėkmingai. Švietimo skyrius pateikė žiniasklaidai neišlaikiusių egzamino skaičių: prie gimnazistų pridėjo bazinėje mokykloje egzaminą laikiusių, bet joje nesimokiusių, kitų mokyklų mokinių skaičių. Skaitytojai galėjo tik stebėtis gimnazijoje neišlaikiusių skaičiumi, nežinodami, kad tokį skaičių nulėmė kitų mokyklų mokiniai. Tiesa, po kurio laiko paviešinta , sakykime, mažytė netiesa buvo bandoma atitaisyti.  Bet jau pirmas įspūdis buvo pasiektas ir už jo galima matyti minėtos organizacijos  ausytės. Taigi, tokių atvejų laikas nuo laiko pasikartoja ir vis kažkodėl gimnazijos nenaudai...

Nepaprastas, ne rožėmis klotas gimnazijos bendruomenės nueitas kelias, kai ne visada reikiamu momentu sulauktas (arba visai nesulauktas) savivaldybės administracijos vadovybės ir atsakingų specialistų palaikymas, pritarimas sprendžiant vaikų interesus atitinkančius klausimus. Skaudino kai kurių tarybos narių ir mero netesėti pažadai (pavyzdžiui, gimnazijos baseiną sunaikino, o jo vietoje nieko neįrengė, nors buvo ne kartą pažadėta (!) ir kt.). Sudėtingose situacijose kartais stokota supratimo iš kai kurių miesto įtakingų asmenų ar net kolegų. Pasitaikė ir politinių  intrigų ir, atrodo, prasilenkiančių su morale suaugusių žaidimų. Nepagalvokite, kad skundėsi direktorė ar kas nors kitas gimnazijoje dirbantis žmogus. Ne, jokiu būdu ne! Ne, jie nebijo, tik nesiskundžia, o dirba savo kilnų ir atsakingą darbą. Rašantysis pats žino aprašomą situaciją. Švietimas, vietos politikų deklaruotas prioritetu iki rinkimų, neretai po rinkimų pamirštamas. Pamirštama, kad už gerą darbą būtinas ir atitinkamas atlyginimas, atrodo, net pamirštama, kad ir pedagogas nori valgyti, turi neprasčiausiai už kitus apsirengti...Tikriausiai skaitytojas žino varganus pedagogų (ir ne tik jų!) atlyginimus. Esant tokiam požiūriui kartais pamirštama švietimo esmė, kad vis dėlto švietimas ne prekė (biznis), o laisvos šalies laisvo žmogaus konstitucinė teisė. Nueitame gražiame trijų dešimtmečių gimnazijos kelyje dirbo ir dirba aukštos kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos specialistai, turintys didelį autoritetą (pirmoji įstaiga savivaldybėje, kurios net trys pedagogai buvo išrinkti į savivaldybės tarybą), bet, žinoma,  pasitaikė dirbusių ir abejotinos kompetencijos pedagogų. Direktorė siekė, kad gimnazistams dėstytų  aukštos kvalifikacijos specialistai, nepriekaištingos moralės žmonės, nes ji suprato, kad imliose jaunose galvose mokytojo šviesa išlieka.

Gimnazijos bendruomenė, vadovaujama autoritetingos nenuilstančios vadovės, žmogaus-asmenybės, kokybiškai sprendė vaikų ir jaunimo ugdymo  uždavinius, kurių pirmoje vietoje – dėmesys ir pagarba augančiam žmogui, jo kūrybinei saviraiškai, besiformuojančiam Lietuvos Respublikos piliečiui.

Valstybės atgimsta žmonėse ir keičia žmonių gyvenimus. Svajonių pakylėtus gyvenimus. Svajonės realizuojasi. Svarbu tikėti. Tikėti žmogumi ir žmonių pripažintomis vertybėmis. Tikėtina tampa įmanoma. Įmanoma realizuojama. Gimnazijoje tikima  ugdomu jaunu žmogumi, mūsų ateitimi: žmogumi, atgimstančiu žiniose.

Kitimas

Baladė

Visagino „Atgimimo“ gimnazijos 30-mečiui

Pačiame miesto centre, žmonių akyse,

Tarp medžių, krūmų, skęsta gėlėse

Žinių šventovė – gyvas organizmas,

Garsus darbais ir su sava charizma.

Gimnazijos reikli, darbšti, garsi vadovė –

Bendruomenė ja tiki, ir iš jos vis nori

Geriausių rezultatų, pamokų kitokių,

Europoj ir pasauly žinomų naujovių.

Prie auklėtinių suvoktų humaniškų  vertybių

Pridėkime dar pareigą, atsakomybę,

Įvykių vertinimus, aktualijų supratimą

Bei meilę šeimai, miestui ir Tėvynei

Ir ženkime gimnazijon paskui jaunimą.

 

Koridoriuose ir tarp suolų klasėse

Junti, kaip sklando geravalės dvasios,

Kaip elfai skleidžia išminties lakštus,

Kuriuos ugdytiniai pasiims kartu.

Aplink plevena gėrio, grožio  fėjos,

Suoluose laukia jų kilnios idėjos,

Vildamosios žingeidžių akių.

Žinių svarba visiems suprantama,

Jų įtaka jaunam  liks amžina.

 

Ant sienų gimtojo miesto vaizdai žavingi,

Paveikslų spalvos sodrios ir mįslingos:

Kiekvieną potėpį  reikia atskirt, surasti,

Kad daug ką naujo, įdomaus surastum.

Dailės kalba jau kalbama nuo seno,

Jos prinokę vaisiai dažnam vaizduotę kuteno  –

Reikia mintyse ir fantazijose nepasiklysti.

Nelengva įsijausti į spalvų atšvaitų kaitą,

Patirti vaizdinius jaunai vaizduotei lemta.

 

Muzikos garsai pro klasių duris, langus skverbės,

Kviesdami pasiduoti  pojūčių magijai švelniai,

Panirt į tylą, kurioje stebuklai vyksta,

Juos išgyvent, grįžti į tikrovę, dar nubėgt į mišką

Pasiklausyti medžių, paukščių, lengvų debesėlių

Ir mintyse  padūkt kartu su vėju,

Linksmam sugrįžti į mokyklą,

Klasėje palinkt prie  sąsiuvinių ir vadovėlių,

Didžiuotis laisva šalimi, kuri neleis paklysti –

Džiaugtis gyvenimu, sava jaunyste.

 

Žemėlapiuose vyko mūšiai, ėjo karas

Per ištisus žemynus, per salas,

Įkaitindamas protus, žemę ir metalą,

Keldamas vandenyse ir danguj uraganus.

Šiame ypatume jauniems teks išgyventi,

Reikės žinias gyvenime mokėt pritaikyt

Ir sugebėt  žodžius atrasti ir parinkti,

Kurie bus raktas  supratimui kitų protų,

Taip pat saviraiškai ir humanizmo giesmei

Per kilnias širdis – kurias  meilė girdi.

 

Kur chemija ir fizika – mažės dar paslapčių,

Daiktai su nykstančiom spalvoms žvilgės nauju ryškiu.

Kitaip dangaus skliaute žvaigždė žibės,

Kitaip ir jaunos akys suspindės.

O tėvas vėlų vakarą grįžęs su kvapeliu

Drovėsis atžalos, ieškos žmonos akių,

O atžala supras be užtarimo, be kalbų.

Ir savarankiškai, kai spręsis nauja paslaptis –

Ras išeitį, neabejok, jau nepavergs naktis.

 

O dvyliktokas būdamas pajausi gal staiga

Atgimęs žiniose ir mylimųjų akyse –

Prabėgę metai,  tai žavi akimirka.

Išaušus šviesiam rytui eisi į mokyklą,

Stebėsies, kad savęs nebepažįsti –

Kas buvo tavo lemtyje, tas neišnyko,

Tik sutvirtėjo, subujojo, gal pražydo –

Daliai nuaugusiame stote gimnazisto.

Ką kiti jau anksčiau tavyje pastebėjo,

Vieni pasidžiaugė, kiti gal nutylėjo,

Tačiau visiems gimnazijoje subręsti lemta:

Ir pamatai save  –  brandų abiturientą.

Atgal