VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

10.14. Lietuva pasaulio bendrijoje

Aleksandras Šidlauskas 

 

Kiekviena tauta  turi savo istorinį likimą, priklausomą nuo daugelio geopolitinių aplinkybių, kurios nulemia ekonominį našumą, tautinę tapatybę, nacionalinį charakterį, etninius savitumus. Tuo pasaulio bendrija ir įdomi, kad joje tarpsta per du šimtus valstybių, kurių charakteristikos yra labai įvairios, spalvingos kultūra ir papročiais, temperamento įvaira. Gamta daugelį kartų parodo krašto (šalies, žemės) dėmenIs. Ar įmanoma įsivaizduoti gruziną be kalnų, o arabą be dykumų? Ar įmanoma nesuvokti, kurios tai tautos daina? Kiekvienas žmogus atskirs meksikietišką riTmą nuo tęstinės graudokos žydų melodijos. Istorija tautų neužprogramuoja, bet verčia jas vadovautis visuotiniais kodeksais arba savais IR savitais taisynais. Imperijos daug kartų grobė, plėšė ir naikino mažesnes, menkiau civilizuotas tautas. Prisiminkime ispanų, anglų, rusų ekspansijas ir aneksijas, kurios virto šipuliais, iškraipomis, pasmerkimu. Ilgalaikė lietuvių tautos istorija pasakoja legendinius žygdarbius ir skaudžius pralaimėjimus, garsių asmenybių darbus ir poetų šlovę, išdavysčių atgarsius ir didžiulį ryžtą nugalėti grobuonį priešą. Verta dar ir dar kartą pasiklausyti partizanų ir tremtinių dainų, kad suvoktume savo gimtojo krašto tvermę ir ištvermę, motinų godas ir ašaras, tėvų triūsą savo žemėje ir senolių dovanotą didįjį tautos kraitį – tautosaką. Kaip žinoma, mažoje tautoje dideli žmonės tampa milžinais ir legendomis, mitų herojais ir pasakų veikėjais. Taip būta nuo seno ir visur. Kiekviena istorinė asmenybė įamžinama dešimteriopais būdais. Pakanka ištarti kunigaikščių Gedimino, Kęstučio ir Vytauto vardus, bereikia paminėti Donelaitį, Baranauską, Valančių ir Maironį bei Vaižgantą, taurias kunigijos asmenybes, kad suvoktume, kas esame ir susivoktume, kuo mes norime būti. Išgarsėjama įvairiopai, meno kūriniais, kultūros procesais, tradicijų pastovumu, sportininkų pasiekimais, mokslininkų indėliais  į pasaulinį istorinį vyksmą. Teisus režisierius Juozas Miltinis, pasakęs, jei noriu pažinti naują kraštą (bent turisto akimis), einu į kapines, į turgų ir į teatrą tam, kad suprasčiau žmonių mentalitetą. Ne paskutinę vietą šioje hierarchinėje terpėje suvaidina gamta, išorinis krašto pažinimo pirminis dėmuo. Pasiklausyk kalbančiojo ir pažinsi kaimietį ar miestietį, pedagogą ar aktorių, duondavį ar prekeivį. Pažinimas prasideda nuo pirmojo žingsnio ir pirmojo žodžio.

Taip per ilga susipažįsta žmonės ir tautos, norėdamos geriau suprasti pasaulio įvairovę, kultūrą (pačia plačiausia šio žodžio prasme), papročius, gyvenseną ir jauseną. Štai dėl to pastaraisiais dešimtmečiais nepaprastai išsiplėtojo turistinės (pažintinės) kelionės. Jų maršrutai nusitiesia į pačius egzotiškiausius kraštus, į nuošaliausius kampelius, Tailandas ir Peru, Tasmanija ir Islandija visų pirma vilioja gamtos įvairove, savitu ritmu, maistu, papročiais, kultūros retenybėmis. Norvegai ir estai kalba ramiai, nedaug šneka, priešingai italų tavernose ar ispanų koridose – rodosi, kad visi žmonės yra artistai, raiškios kalbos specialistai, gestų kultūros išmanytojai. Lietuviai taip pat pasižymi bendravimo santūrumu, vidiniu uždarumu, suprantama, vaišėse kalbų padaugėja, nuotaika tampa guvesnė. Pati didžiausia tautų sanbendrystės jungtis buvo ir yra kultūra – ir primityvusis, gentinis pradas, ir profesionalūs kolektyvai, ir itin išpopuliarėjusi masinė kultūra su įvairiais popsiniais surogatais, turinčiais ryškią išorinę spalvą, bet neįgyjančiais dvasinių gelmių.

Kryžių kalnas. Šiaulių raj.

Orvidų sodyba-muziejus prie Salantų

Pasaulis mūsų kraštą labiausiai žino per krepšinį, o daugelis seniai stebisi, kaip tokia maža šalis geba išugdyti pasaulinio garso meistrus. Aišku, tradicijos, jeigu jos ilgalaikės, pasiekia stebuklus. Vargu ar kas įtaigiau ir meniškiau dainuoja negu estų vyrų chorai, ar kas ugningiau šoka negu kaukaziečių tautos, ar kas tobuliau valdo gitarą už ispanų muzikantus. Kartais be reikalo sukyla sindrominės nuotaikos, atseit, mes esame maža tauta, mus mažai kas pasaulyje pažįsta. Visų pirma, svarbu, kad mes patys gerai pažintume save, savo gimtąjį kaimą, miestelį, parapiją, savo gatvę, regioną. Dažnai „Klausimėlio“ laidų ir įvairių viktorinų dalyviai parodo tokį menką išprusimą, kad tenka stebėtis neapsiskaitymu, prasta savimoka. Patriotizmui plėtotis yra kuo didžiausios galios ir galimybės tam, kad pasijaustumei pilnaverčiu savo žemės piliečiu, kūrybinga asmenybe. Mes dažnai ir teisėtai didžiuojamės savo praėjusių amžių istorija, ypač Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kurios plotai buvo keliskart didesni už šiandieninį gintaro kampelį. Istorija nei išgiriama, nei pasmerkiama, ji turi būti objektyviai vertinama. Yra savivertė ir yra kitų šalių pažiūros į mus. Jį suformuoja įvairūs aspektai: ekonominė padėtis, tarptautinis bendravimas, prekybiniai ryšiai, kultūros įžvalgos, turizmo plėtra. Visi svetimšaliai turistai džiaugiasi mūsų gamtos įvairove, stebisi gerais ir turiningais kelionės maršrutais, tvarkingais keliais, gausiais paminklais ir ryškiu kultūros paveldu, tačiau tylomis svečiai pasako, kad sostinės senamiestis turėtų būti tvarkingesnis, kad kojų nelaužytų išklaipyti šaligatviai ir piemenų piešiniai – grafičiai ant kiekvieno namo sienų. Svečiai pageidauja daugiau kaimo turistinių sodybų, daugiau vaizdžiai mokančių pasakoti gidų, geresnės infrastruktūros. Susižavėję baroko architektūra, išvydę pasaulyje garsėjantį Kryžių kalną, aplanko Merkinės, Medvėgalio ir Seredžiaus  piliakalnius, pasidžiaugę gamta, ekspozicijomis ir liaudies meno dirbtiniais, verbomis ir „sodais“, jie prisipažįsta, kad po kelerių metų vėlei panūs mūsų kraštą aplankyti. Taip pamažėliais ir sklinda žinios po pasaulį, apie tai, kad Lietuva pirmoji išgriovė rusiškosios imperijos pamatus, kad globoja bažnyčias, restauruoja dvarus, atkuria parkus. Suprantama, smalsesnieji svetimtaučiai kultūros žmonės jau yra susipažinę su E. Nekrošiaus, R.Tumino, O Koršunovo ir J.Vaitkaus šedevrais, su fotografų R.Rakausko, R.Dichavičiaus, A.Sutkaus, R.Požerskio, A.Macijausko europinio masto kūryba. Kas domisi, tas pažįsta lietuvių dainininkus ir pianistus, dokumentinį kiną, tas yra skaitęs S.Gedos, V.Bložės, M. Martinaičio, Just. Marcinkevičiaus, J.Strielkūno poeziją. Pastarasis dešimtmetis pažymėtas gausios prozos vertimais į kitas kalbas. R.Gavelis, J.Ivanauskaitė, K.Sabaliauskaitė tapo prancūzų, vokiečių, lenkų ir skandinavų literatūros savastimi. Tiktai snobai ir laikraštininkai labiausiai domisi žmogžudystėmis, avarijomis, nusikalstama valdžios veikla, žudymais ir prievartavimais.

Lietuvos kultūrininkai, įvairių sričių menininkai deda nemažai pastangų svetur populiarinti savo gimtinę. Kuo, jeigu ne menu galima sudominti ir sužavėti europietį, amerikietį ar azijietį. Vien ko vertas dailininko ir fotografo Rimanto Dichavičiaus pastangos išpopuliarinti dviejų didžiųjų šiandienos dailės korifėjų Š.Saukos ir A.Kmieliausko kūrybą. Jo sudaryti šių menininkų albumai stebina spaudos kokybe, maketavimo naujumu, kompozicine knygų sandara. Tokių pavyzdžių galima suminėti labai daug. „Išėjimo“ į platųjį pasaulį laukia A.Každailis ir P.Repšys, V.Vildžiūnas ir G.Kazimierėnas, V.Barkauskas ir F.Bajoras, A.Rekašius ir O.Balakauskas, B.Kutavičius ir A.Martinaitis. Karta keičia kartą, jaunieji kūrėjai taip pat yra veržlūs, turi nemažų ambicijų, plečia tarptautinius ryšius konferencijose, simpoziumuose, seminaruose, pleneruose ir bienalėse. Dvidešimt pirmasis amžius, tapęs sparčiu informacijos plėtros ir elektronikos technologijų įsavinimo amžiumi, sudaro palankias sąlygas skleisti savo kūrybą, megzti kūrybinius ryšius, kviesti į svečius pas save ir svečiuotis pas užsienio draugus.

Tam tikrų investicijų vis laukia ir tikisi sengirės ir piliakalniai, kai kurios pilys, Vilniaus Saulės, Rasų ir Bernardinų kapinės, Orvido sodyba-muziejus prie Salantų, Lyduvėnų tiltas, senieji gatviniai kaimai, kūlgrindos, daugelis garsiųjų menininkų, mokslininkų ir visuomenės veikėjų memorialinės sodybos, gojai, senovės keliai, sakralinio meno objektai. Pradžia padaryta, įsibėgėjimas yra, vadinasi, ir turistiniai maršrutai plėsis bei populiarės.

Tam tikro įdirbio dar laukia knygnešių takai, buvusios partizanų žeminės, stribyno nutylėtos ir nuslėptos žudymvietės ir kapavietės, buvusieji pašto keliai, aukštapelkės, gamtos draustiniai, siaurasis geležinkelis, 1831 m. ir 1863 metų sukilėlių kapavietės, jų sodybos. Kryžiais ir koplytstulpiais vislab puošiasi pakelės, sodybos, parkai, lankytinos vietos, bet vis dar trūksta žymenų prie memorialinių vietų, kultūros paminklų, gamtos objektų. Nelengva rasti Šuminų kaimą ir Barstyčių akmenį, Šatrijos kalną ir Požerės kūlgrindą Šilalės rajone.

 Žymiausieji mūsų krašto gamtos ir kultūros objektai yra įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašus ir žinomi visame pasaulyje. Jie lankomi, jais žavimasi. Tai Vilniaus senamiestis ir Kernavės piliakalniai, tai Kuršių Nerija ir Dainų šventės, tai kryždirbystės ir senojo sutartinių dainavimo tradicijos. Ateityje, regis, tikėtina, kad ir dar vienas kitas objektas taps europiniu žymeniu paženklintas. Muziejuose sukaupti eksponatai – tai istorinė praeitis, senolių palikimas, žmonių gyvensenos ir jausenos atspindžiai, tautos genijaus pasiraiška, kilniausias patriotizmo auklėjimo pavyzdys, nūdienos tapsmas. Moderniai įrengtos ekspozicijos vilioja ir traukia tuos, kuriems tėvų gyvenimas brangus iki šiol kaip unikalus gimtosios tėvynės turtas ir kultas.

Globalėjantis pasaulis, besiskleidžianti moderni civilizacija sujungia tautas, jas glaudžia ir verčia pažinti. Noromis nenoromis tampame svarbia pasaulio būvio grandimi, kuri su visu pasauliu susisieja politiniais, ekonominiais ir kultūriniais ryšiais, kurie kasdien plėtojasi. Tiesą tariant, pasaulio tautos, tarpusavyje aktyviai bendraudamos, išlaiko ir, aišku, išlaikys savitumą, originalumą ir unikalumą. Išsiplėtęs informacijos laukas visiems sudaro geras sąlygas mokytis ir šviestis, intelektualėti toje visatos terpėje, tam nedideliame kosmoso kūne – žemės planetoje, apie kurią mokslo žmonės dažnai prakalba nelabai optimistiškai. Šiandieninė žinia ar naujiena per sekundę apskrieja mūsų rutulį, ir visas pasaulis sužino žmonijos atrastis ir prarastis. Čia žemės drebėjimas, ten potvynis, čia karinis perversmas, ten tornadas, čia susprogdintas metro, ten į kosmosą pakilo astronautai. Ir taip kasdien, čia ir dabar. Žmogus, tapdamas asmenybe, nueina ilgą savižinos ir savikūros kelią, ieškodamas, pažindamas ir susipažindamas, norėdamas gyventi gražiau ir ilgiau, siekdamas kūrybinės iškrovos ir savęs įprasminimo ne tiktai gimtajame kieme, bet ir gimtojoje Žemėje.

Atgal