VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.25. Pinigai

Irena Bražėnaitė    

Mano Tėtės Tėvas Nikodemas, mano diedukas, po vieno turgaus rado prašmatną, geros odos partmanetą (pinginę) su trim šimtais caro rublių: tai buvo labai daug pinigų, už tiek galima buvo išpasogyt net dvijen seseris. Kitą dieną Nikodemas, nuėjęs pas kunigą, apie radinį paprašė apskelbt po Mišių per pamokslą iš sakyklos. Netrukus Nikodemo gryčioj atsirado net keli „pametėliai.“ Nikodemas smulkiai klausinėjo kožno prisistačiusio „nelaimėlio: “ kur anas galėjo pamest, koks partmanetas, kiek pinigų, kaip sudėti piniginėj – iš atėjusiųjų septynių vyriokų – keturi buvo pojauniai, suvis nepadabni turėt tieka pinigų, kiti jau pabuvę, požiliai – Nikodemo nei vienam nebuvo leista net žvilgtert į partmanetą: radinys aiškiai buvo ne jų. Tik po kelių dienų gražia lineika atvažiavo gelumbiniais apsirėdęs pusamžis vyras:  Nikodemas, dar nepradėjęs jo klausinėt apie radinio išvaizdą, jau numanė, kad šitas žmogus turėtų būt tikrasis pametėlis. Taip ir buvo:  žmogus, prispaudus svarbiam reikalui, buvo pardavęs vertingą daiktą, kurio labai gailėjo, o pametęs piniginę, jos atgaut jau nebe labai tikėjos. Buvo labai dėkingas Nikodemui, nepašykštėjo radybų...

Nikodemas kaimynui, susiruošusiam pirkt žemės, buvo paskolinęs penkis šimtus caro rublių – o tai buvo labai dideli pinigai. Už paslaugą nuošimčio galima buvo jimt tik šešis rublius – daugiau kunigai šiukštu draudė. Nikodemas nejėmė nė to:  kaimynas ateidavo pats arba atsiųsdavo sūnus patalkint ūkyje- tai rugių papjovėt, tai pašienaut, tai stogo uždengt ar tvorą užtvert – taip ir išsivertė be nuošimčių ligi skolą grąžinant... 

Po kelias parapijas vaikščiodavo ubagėlis Tarnauckas. Senas, plačiai pažinojęs senuosius apylinkių žmones, jų vaikus ir anūkus, žinojęs, kas su kuo tuokėsi, kas pardavė ar pirko žemę ar trobesius, kas gimė, kas jau iškeliavo, kur ramu, sotu ir nieko nebebaisu. Atmintinai žinojo, kur visad gausiąs viralo, karštimo paburnėn, kuri gaspadinė paklos naktigultui, jeigu ne ant pečiaus, tai bent ant plataus suolo, suotemai pavargėlį užtikus, kuris gaspadorius nepasibaidys ne levandrom kvepiančio pavargėlio pakviest nuspraust kartu tik ką iškūrentoj pirty. Nikodemo ir Grasildos pirkion keliauninkas dažnai užsukdavo – ar kai būt niekur kaime gomurio karštimu nesuvilgęs, ar kai dūšią aitrus kirminas buvo pagraužęs, žinodamas, kad bus išklausytas, paguostas, patiešytas ir papenėtas. Pasrėbęs riebios kopūstienės, gavęs dar ir kokį mėsišką grūslį, smaguriui nuvaryt dar ir saldinto gėrimo, išvirto iš džiovintų obuoliukų, „naraviai“ atsirėmęs krikštasuoly posmą tursomiegio nusnaudęs, žmogus iš giliausio savo nešmenio išsitraukdavo storos drobės terbėlę, „macnai“ surištą sirmetim - odiniu raiščiuku, nesiskubindamas, tarsi pasigaržiuodamas, pagarbiai atmazgydavo maišeliuką ir paberdavo ant po pietų nukraustyto plataus stalo savo lobį, kaip pats sakydavo, „skarbą: “ sužlegėdavo įvairių įvairiausi, navatniausi pinigėliai, pabirę ant stalo ir pasiritinėję, suguldavo ir caro variokai, ir vokiški pfeningiai, ir lietuviški raiti vyčiai, ir dar visokiausi, kitokie kitokiausi, surinkti per jo ilgo amžiaus – kiek metų jam, jis gal ir pats nebežinojo -vaikštynes po sodžius ir miestelius. Apžvelgęs visus naminykščius, vaikiškai, nedrąsiai šyptelėjęs, pasakęs:  “kad nevogstet, tai skaitysiu,“-pradėdavo, tarsi žaisdamas, džiugiai krovot pinigėlius krūvelėsna – pagal dydį, spalvą ir tik jam vienam žimomą skaičiavimo rėdą. Žinojo seniai, kad šioj troboj iš jo niekas nesišaipys, kad niekas jo skarbo nekliudys, bet vis, tarsi pajuokaudamas, paklausdavo vaikų: “ar nevogstet?“ Kur jau ten – trobos šeimynikščių buvo pasimainę dvi kartos, vaikai ir anūkai pripratę prie šito svetelio, šiukštu įsakyti nė neparodyt jokio nusistebėjimo ar pašaipos:  ubagas gryčion – Dievas grįčion – paberti pinigėliai būdavo ir tie patys, ir dar kitoniškesni, vaikai nei kliudė, nei šaipės, tik smalsiai žiūrėjo į storais, nugrubusiais pirštais ridinėjamus pinigėlius ir į vakiškai besišypsantį savo turto skaičiuotoją. Surokavęs, pasigrožėjęs savo laime, žmogiukas pagarbiai, nesiskubindamas po vieną pinigiuką suberdavo terbytėn ir, macnai apvyniojęs raišteliu, giliai pakavodavo didesniojo maišo gilumon.

Kartą, skaudžiai, įkyriai pliaupiant spalių mėnesio lietui, apsigaubęs storu pakulniu maišu, tik pravėręs grįčios duris, plačiai žergdamas per slenkstį, sulytu, bet šviečiančiu veidu, pirm savęs kišdamas raižytą, margai išmargintą grangą – riestą lazdą: “va, Mikadam, nuspirkau,“- rodė savo jam džiaugsmą teikiantį pirkinį, visiem leidęs pačiupinėt jo grožybę, paglostęs švelniai, kaip vaiką, pasidėjo ant suolo, persižegnojo, nusilenkė ant sienos virš stalo kabantiem šventųjų paveikslam, ir atsisėdo džiugus, tarsi būtų viso gyvenimo laime palaimėtas. („Mat, kokiu mažumu moka užsiganėdint ir džiaugtis šitas Dievo vaikas,“- pasakė Nikodemas sočiai pavalgydintam svečiui išėjus). Po linamynio atėjęs keliauninkas, užsitikrinęs, kad nevogsme, vėl išibėrė savo viso amžiaus taupyklę – pinigiukų buvo nebedaug, ant atalo ritinėjosi tik keli caro variokai – santaupas išmameno gražioji, raižytinė granga...

Atėjęs jau gruodui sutraukus lietaus nučaižytą, bet sniegu dar neaptiestą žemę, tyliai, be raskažio atidaręs duris, svečias įslinko pilkesnis už grynašalų sutrauktą žemę: naminykščiai jam nė neprabilus, suprato jo liūdesio reikalą - amžinasis keleivis rėmėsi nebe dailiąja lazda, o storu, nučiupinėtu, pagaliu. Reikėjo gi kaip prašnekint žmogų: “kur gi tava gražioja granga, Tamošiau?“- paklausė Nikodemas. „Kad pavage,“- niauresniu už rudenį veidu atsakė Tamošius balsu kaip iš po žemių..                

Tėtės brolis, vykdamas Amerikon, pasiskolino iš giminių pinigų: visi davė net nepasigraižydami, nors galėjo pinigai ir nebesugrįžt :  ir laivas gali nuskęst plaukiant, ir visokių kitokių nelaimių svetimam krašte gali atsitikt: vos apsibuvęs, prasimanęs pajamų, parsiuntė visiem dar ir su kaupu.

Pasitaiko išart, iškast pakavotų, užkeiktų lobių:  plūgu ar kastuvu išvertęs, varto žmogus rieškučiose žemėtus pinigėlius su visokiais navatnais iavaizdais, čiupinėja gelžgalėlius, dėl kurių sunkai prakaituota, vargta, taupyta neprivalgant, sukčiauta, apgaudinėta, žudyta - paslėpti, pakavoti dūli po žemėm žmonių sukrauti gyvenimai - beverčiai, keisti, delno nebešildantys savo galia... Geri buvo laikai, kuomet žmoneliai su savo geru tvarkėsi tarpusavy kailius į vašką išsimainydami, už darbą darbu atadirbdami:  laikai apvirto, žmonių galvos persivertė, prisikaldino pinigų, ir suiro pasaulio dvasia, godumo, suktybių draskoma, žmonėm delnuose žarstant nelabojo išrastus monus...

Anų laikų žmonės buvo taupūs - nuo burnos lišną šaukštą nusukdami, taupė žemei (žemė: turtas, kuris nei sudegs, nei jo pavogs-sudegt nesudegė, bet svieto perėjūnai, kokių pasaulis nebuvo matęs, ne pavogė, o pagrobė grobtinai), nes šeimose dažniausiai būdavo keli sūnai, vienam ūky išsitekt jiem neišeitų, žemės prisidurt reikėjo perkant. Tėčio tėvai savo begaliniu darbštumu skrynutėj buvo suklostę namažą krūvelę plačių „carskų rublių“ su plačianorės prūsės Jekaterinos atspaudais su jos plačiais undarokais: sodiečių supratimu, popieriniai pinigai patogiau laikyt skrynios prieskrinky skrynutėj suladavojus, juos išmainius metalinais auksinais-tie gali iš kišenės išslįst, namie pasimest, deja, auksas amžiais išbuvo auksu (kas buvo išsimainę, paskavoję per visus karus ir suirutes, tų vaikų vaikai, apskritus pinigiukus sulydę, susdėjo aukinius dantis, prisidarė šliūbinių žiedų - mano prodiedukai laikė suklostę tik Jekaterinos sijonus. Tėtis su likusiu broliu (vienas brolis buvo Piteryje-Petaburke-Petrograde, kitas Amerikoj) rengės pirkt žemę, nes atėjo laikas dalintis tėvų užgyventą ūkį ir parvest marčias, bet... pinigai „nuveja“ - nuvertėjo, tapdami tik gražiais popieriukais, kuriais mes, vaikai, šaltais žiemos vakarais, pasikabinę palubėj dešimto numerio lempą, ant pečiaus žaidėm turgų-kromą-jomarką su Jekaterinos kvalbonais. Gal ir gerai, kad nebuvo žemė nupirkta-vistiek skrebai būt atėmę, gimines išvežę...

Pinigai. Neseniai teko matyt puošniai apvilktus paauglius, spardančius vienam iš piniginės ant šaligatvio pabirusius centus... Pinigai – nelabojo išmislas...  

Atgal