VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.18. Pasikuždėjimai ir biuleteniai kišenėje

Julius Norkevičius

Gal tai prisigalvojau? Prasidėjus tarybinei okupacijai padažnėjo mamytės ir tėvelio vakariniai pasišnibždėjimai. Ir anksčiau jie kuždėdavosi, kai norėjo, kad vaikai neišgirstų, kas jiems nebūtina žinoti. Bet buvome mažesni ir į tai nekreipėme dėmesio. Su metais tapome suaugesni, dėmesingesni.

Nepaprastai spėriai besikeičiantys keturiasdešimtųjų vasaros įvykiai daugino suaugusiųjų paslaptis. Ir tik tarpusavyje su labiausiai pasitikinčiais aptarė jas, pašaliniam negirdint. Todėl langai vos sutemus buvo uždangstomi, o neįprastiniai garsai skatino nežymiai, nepastebimai pro užuolaidų plyšelį žvilgtelti į kiemą ar gatvę. Kartais ir vaikai patyliukais pažiūrėdavo pro mamytės ar tėvelio petį. Ir pamačiau: mašina ar traktorius tempia ilgą, storą rastą. Kam ir kur? Tėvelis tyliai tyliai paaiškino, jog tai ne rąstas, o galingos patrankos vamzdis.

– Į Žarėnus veža? – nustebęs pasiteiravau.

– Ne. Tikriausiai į Vokietijos pasienį. Gal ruošiasi karui? – pasakė tėvelis, bet į tolesnius pasiteiravimus nesiteikė atsakyti.

Gerokai vėliau, vieną vėlyvą vakarą pasigirdo tylus beldimas į virtuvės langą. Mamytė, kilstelėjusi užuolaidą, pažiūrėjo, kas beldžiasi ir paminėjo ar tai vardą, ar įvardijo koks giminaitis atėjo. Tėvelis atrakino duris ir į kambarį pakvietė vidutinio ūgio jauną vyrą. Lyg iš mamytės gimtinės. Susėdo virtuvėje prie stalo ir pradėjo pusgarsiai kalbėtis. Prieš tai svečias atsisakė arbatos, atseit, ne alkanas. Mus pasiuntė į kitą kambarį žaisti, ruošti pamokas, ar knygą skaityti. Tačiau pavyko nugirsti: gerai pažįstamas ar tolimas giminaitis atėjo atsisveikinti, kad baigia tvarkyti dokumentus ir su šeima išvažiuos į Vokietiją. O gal slapčia ten keliaus?

Netikėtam svečiui išėjus bandėme išsiaiškinti, kas tas vyriškis, bet išgirdome toms dienoms tradicinį atsakymą: „Neklausinėkit, ko jums nereikia žinoti.“ Vėliau daugiau neteko nugirsti, kad tėveliai su giminėmis, gerai pažįstamais kalbėtų apie vėlyvo vakaro svečią, domėtųsi, aiškintųsi jo likimą. Ne viena tokia paslaptis buvo saugoma mūsų namuose.

Artėjant rinkimams į Liaudies seimą pasikuždėjimai tarp tėvelių ir jų bičiulių dažnėjo, ir beveik neteko nugirsti apie ką jie šnekasi. Tik galima spėti: apie tai, kas tomis dienomis ne tik jiems, bet visiems lietuviams buvo aktualu, be galo svarbu. Kartą įsikarščiavęs tėvelis atvirai broliui prisipažino:

– Jei nebijočiau pakenkti šeimai, vaikams, tai neičiau balsuoti. Žmonės šneka, kad kiekvieno atėjusio į rinkimus pasą paženklins specialiu antspauduku. Dalyvausiu, bet į balsų dėžę neįmesiu to ilgo kaspino su nepažįstamų žmonių pavardėmis.

– Tai ką žadi daryti? – susidomėjo tėvelio brolis.

– Jeigu iš rinkimų daro komediją, tai ir elgsiuosi kaip pridera komedijoje. Prisikarpysiu iš laikraščių „abrozdėlių“ ir juos sukišiu į voką.

Po kelių dienų, susėdę apie virtuvės stalą, šnekėjosi broliai ir geri bičiuliai. Tėvelis pasigyrė, kad pasisekė padaryti tai, ką planavo. Taip pat parodė antspaudu pažymėtą pasą, kad balsavo.

Neprisimenu, kiek praėjo dienų po ano pokalbio, kai atsitiktinai besikuisdamas nedideliame kambarėlyje šalia verandos, kur stovėjo rūbų spinta, dar keli baldai, tėvelio kišenėje užtikau ilgą popieriaus juostą, kurioje keliolika portretų, po jų parašyti vardai, pavardės ir dar keletas sakinių. Iš vidurio vienas portretas išplėštas. Supratau, kas tie lapeliai. Prisiminiau nugirstą pažadą. Tikriausiai išplėštasis portretukas su laikraščio iškarpomis pateko į tėvelio balsų voką. Apžiūrėjęs radinį, vėl paslėpiau. Ir pagalvojau, kad mano tėvelis drąsus: slepia, bet nesudegino parsineštą biuletenį. Po kelių dienų paslapčia įslinkęs į kambarį pasidairyti, radinio jau nebeužtikau, nors ir kruopščiai ieškojau.

Tai grąžino iš atminties klodų tuos paslaptingus vakarus, ilgai besitęsiančius pasikuždėjimus.

Kai buvome jau suguldyti į lovytes nakties miegui, virtuvėje dar ilgai negesdavo šviesa. Mamytė tarškėdavo apie puodus. Tėvelis, patikrinęs ar gerai uždangstyti langai, pažiūrėjęs ar visos durys nakčiai užrakintos, knebinėjosi prie stalo, čiuženo laikraščius, juos karpė. Iškarpas grupavo, dėliojo į krūveles. Ir taip darbavosi patyliukais, pasitardamas su mamyte, kelis vakarus iki rinkimų.

Tėvelis keturiasdešimtaisiais tik su pačiais artimiausiais šnekėjosi apie būsimus rinkimus, aptarinėjo nūdienos įvykius ir tai, kas jį jaudino, nes aktyviai domėjosi politika. Ir tai vos ne pašnibždomis. Tokie pasikalbėjimai baigdavosi vieninga nuomone: tarybiniai rinkimai tik skaudi parodija buvusių demokratinių rinkimų.

Praėjus balsavimams tėvelis, susitikęs brolius ar labai gerus draugus, teiravosi, kaip jiems pasisekė, už ką kiekvienas atidavė savo balsą. Atsakydavo vos ne pašnibždomis ir sakydavo, kad apie tai geriau patylėti.

Kaip anksčiau paminėjau, visai atsitiktinis radinys atskleidė mamytės, tėvelio, jo brolių didžiąją paslaptį. Bet jos niekam negarsinom: nevalia pasakoti, už ką gali grėti kalėjimas, kankinimai, tremtis. Tik supratome, kodėl tais metais ne tik mūsų tėvai, bet daugelis suaugusiųjų linksma veido išraiška skaitydavo, klausydavo per radiją skelbiamus rinkimų rezultatus, šaipydavosi iš didžiulių procentų balsavusiųjų už vieną ar kitą kandidatą. Ir patyliukais darė išvadas.

Rudenį, pradėjus lankyti mokyklą, ėmė raginti rašytis į pionierius, mokiniams rodė spalvotą jų laikraštį. Nežinau, ar norėjau būti pionierius, bet laikraštis patiko. Apie tai prasitariau ragintojui, patikslinęs, kad tėvelis neduos pinigų, o mamytė jų neturi. Jaunas vaikinas pažadėjo aplankyti ir pasikalbėti su tėvais. Grįžęs po pamokų, viską pasakojau. Tėvelis pyktelėjo ir perspėjo, kad nepasitaręs namuose su niekuo nesikalbėčiau ir savo norų nepasakočiau. Pamatęs nelauktą svečią, tėvelis išėjo į kiemą ir vartelių neatidarė. Apie ką jis kalbėjo – nežinau. Po nepasisekusio svečio apsilankymo niekas daugiau manęs neragino tapti pionieriumi, užsisakyti jų laikraštuką.

Greitai prasidėjo duonos džiovinimas. Pamažu stovėjo, pūtėsi didžiąjame kambaryje netoli pečiaus saugomos terbelės, maišai. Ir dažnėjo tėvelio žvilgčiojimai pro užtemdytų langų plyšelius. Ypač prieš auštant, pasigirdus mašinų burzgimui: kur jos sustos? Ir vaikų ausis pasiekė, kad bus vežami žmonės į Sibirą. Iš tėvelio pakuždėjimų mamytei kai ką nugirdome. Tėvelio darbovietės valgykloje kabėjo Stalino portretas ir komunistuojanti, ne visai doro elgesio pana išbadė akis. Pašnibždomis iš lūpų į lūpas sklido žinia, kad visi dirbantieji įtraukti į tremiamųjų sąrašus. Kiek tai tiesa, atrodo, niekas nepatikrino. Prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nutraukė žmonių vežimus. Iš tėvelio darbovietės nieko nespėjo išgabenti į Šiaurę.

Antrąją tarybinę okupaciją tėvelis pasitiko baukščiai. Vakarais tėvelis su mamyte vis dažniau pakuždomis šnekėdavo.

Telšių degtinės gamykla, praėjus frontui, beveik neatnaujino buvusios veiklos. Tėvelis ir dar keli darbuotojai buvo įdarbinti sargais. Gamyklos administraciniame pastate įsikūrė karinės žvalgybos dalinys. Būdamas pastabus, karo dalykuose šiek tiek išmanantis daug pastebėjo, kas jį kaip dorą lietuvį nepaprastai jaudino. Ir nerimavo. Grįžęs po naktinio budėjimo daug pasakodavo mamytei, guosdavosi, tardavosi, kaip nuo visų baisybių apsaugoti vaikus.

Per mažytį sargo namelio langelį į kiemo pusę tėvelis ne taip mažai matė. Po saugumiečių kiemą, nutiestos vielos dėka ant ilgoko pasaito bėgo didelis piktas šuo. Kai tik rūsyje uždarydavo suimtąjį, tai prie durų pririšdavo antrą didžiulį šunį. Teko matyti, kaip naktį ar labai anksti ryte į rūsį įstumdavo vos bepaeinančius, kruvinus nelaimėlius. Kartą matė, kaip keli saugumiečiai po naktinių tardymų atnešė ir įmetė areštuotąjį. Perskaitęs bendradarbės knygą, galiu spėti, kad tai buvo

Išlydėdamas į pamokas, tėvelis, mamytė prisakydavo eiti tiesiai į mokyklą, nesižvalgyti į šalis, niekur nestabtelėti, su niekuo nesikalbėti. Žodžiu, neišsukti iš tiesaus kelio. Taip ir elgiaus su keliais draugais. Bet ir tai neapsaugojo nuo išgąsčio, sutrikimo.

Buvo turgaus diena. Beveik buvome priėję turgavietę, kai iš siauros gatvelės nuo ežero pusės išniro jaunas vyriškis, puskailinukais apsivilkęs. Jį vijosi keli kareiviai, stribokai. Zvimbė kulkos. Bėgantį lydėjome akimis. Matėme, kaip iš vaikinuko kailinukų kilo išpešti balti vilnų kuokšteliai. Bėglys spėriai nėrė į turgaus žmonių minią. Dar keli šūviai skriejo vaikino link. Jam dingus minioje, šaudymas nutilo.

Vėliau nieko negirdėjau apie šį įvykį ir nežinau, kaip baigėsi gaudynės. Grįžęs iš mokyklos apie išgąstį, stebėtą įvykį papasakojau namiškiams. Tėvelis labai atidžiai klausėsi.

– Geriau, vaikeli, apie tai niekam nepasakok, – išgirdau patarimą.

Ir niekam šio įvykio nepasakojau. Iš tada kartu pėdinusios trijulės nė vienas nė žodeliu neprasitarė klasėje apie išgąstį, ką matėme, kirsdami turgavietę.

Apie daug ką tylėdavom. Tėvelis atkakliai kalė į mūsų paaugliškas galvas: „Kuo mažiau apie save pasakosite, kuo mažiau išgirs kiti, tai, ką jūs žinote, tuo geriau bus jums“. Taip pamažu išmokome užsidaryti savyje.

Atgal