ISTORIJA
05.20. Mažosios Lietuvos ir skyrium Tilžės apskrities valstiečių tautybė ir skaičius XVIII a. - XIX a. pradžioje
Istorikas, enciklopedistas dr. Algirdas Matulevičius
Tiriant vokiečių ir lietuvių santykius, svarbu išsiaiškinti ir tokius klausimus: 1) kokie demografiniai procesai vyko Tilžės apskrityje (kreize) iki Didžiojo maro ir po jo (XVIII a. I pusėje)?; 2) kodėl prūsai palyginti gerokai greičiau nutauto nei lietuviai (savivardis lietuvininkai)?; ar gali mažuma (vokiečiai) asimiliuoti daugumą - prūsus?; dvikalbystės problema; 3) svarbiausia, kaip XVIII a. I pusės Didžioji vokiečių kolonizacija paveikė lietuvių gyvenimą, kaip sąveikavo du etnosai, turtino viena kultūra kitą; kaip bendravo to paties luomo lietuvių ir vokiečių kaimiečiai - juk lietuvių absoliuti dauguma buvo kaimiečiai. Tarpetniniai integraciniai procesai kaime beveik nenagrinėti. Lietuvių istoriografijoje daugiausia tirta lietuvių raštijos raida ir Prūsijos valdžios politika. Jei XVI a. Prūsija gyveno taikų laikotarpį, dėka Renesanso ir Reformacijos (500 metų jubiliejus: 1517-2017) plėtojosi lietuvių (iš pradžių - ir prūsų) raštija, kultūra, tai XVII a. kraštą nusiaubė du karai: 1600-1629 ir 1655-1660 (pirmasis Šiaurės karas) metų. Tada Švedija kariavo su Lenkijos ir Lietuvos valstybe (Abiejų Tautų Respublika), švedai užėmė Prūsiją. Prūsijos hercogystė nuo jos įsikūrimo 1525 m. buvusi Lenkijos ir Lietuvos valdovo vasalė, po 1655-1660 m. karo 1660 m. Olyvos taikos sutartimi tapo suvereni valstybė. Sostinė 1660 m. iš Karaliaučiaus buvo perkelta į Brandenburgo kurfiurstystės centrą Berlyną. Brandenburgo-Prūsijos jungtinėje valstybėje, valdomoje Brandenburgo kurfiurstų iš Hohencollernų dinastijos, sumažėjo gyventojų lietuvininkų dalis ir įtaka. Nutrūko tiesioginiai ryšiai su Didžiąja Lietuva. Dėl karų ir kitų priežasčių XVII a. labai sustiprėjo valstiečių išnaudojimas - dauguma jų jau buvo paversti lažininkais. Daugiausia jų buvo Mažosios Lietuvos branduolyje - oficialiai vadinamojoje Lietuvos provincijoje; ją sudarė Tilžės (Tilse), Ragainės (Ragnit), Įsruties (Insterburg) ir Klaipėdos (Memel) apskritys (Hauptamtai). 1701 m. lažininkų čia buvo 30 000 žm., arba 55 proc. visų Prūsijos valdovo domenuose einančių lažą valstiečių. Iš visų 68 500 Prūsijos bernų, mergų ir valstiečių vaikų Lietuvos provincijoje dirbo daugiau kaip 1/3 - 24 500.
Mažojoje Lietuvoje XVII a. II pusėje vyko sparti vidinė, vadinamoji šatulinė kolonizacija (Schatulkolonisation). Pagaliau 1701 m. Prūsijos hercogystė (kunigaikštystė) virto karalyste. Kyla klausimas: ar iki XVIII a. pradžios Tilžės apskrityje (Kreis Tilsit) ir dar 4-iose lietuviškiausiose apskrityse buvo vokiečių valstiečių? Kokia kaimo demografinė statistika? Gyventojų demografijos, ypač jų tautinės sudėties duomenys, yra svarbus tautotyros šaltinis. Pirmasis gyventojų surašymas, nurodant tautybę, Prūsijoje įvyko 1825 m. Dėl to tenka remtis kitokia statistika. Pateiksiu išvadas, padarytas remiantis vertingu šaltiniu - Horsto Kenkelio paskelbtais "Tilžės apskrities valstiečių sąrašai prieš 1709-10 metų Didįjį marą ir po jo" (Bauernlisten des Amts Tilsit aus der Zeit vor und nach der großen Pest von 1709/10. Yra leidinyje Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost - und Westpreussen. Hamburg, 1968. Nr. 9). Sąrašai buvo pasiųsti į Berlyną 1711 vasaryje pirmojo Prūsijos karaliaus Friedricho I reikalavimu. Reikalingi maro bei bado nuostoliams nustatyti ir kolonizacijos planams sudaryti.
Sąrašuose pagal atskirus kaimus (jų 188) surašyti Tilžės apskrities valstiečiai lažininkai (činšininkų buvo mažai) kaip sodybos šeimininkai. Nurodyti jų vardai, pavardės (lietuviškesnės nei didžlietuvių) ir ūkio dydis (kiek ūbų ar margų). Iš gyventojų pavardžių ir vardų galima nustatyti jų tautinę sudėtį. Beje, sąrašuose trūksta 7 kaimų (neįrašyti). Tilžės apskritis apėmė teritoriją abejose Nemuno žemupio pakrantėse, diduma - kairėje. Ji buvo suskirstyta į 4 nedidelius kameramtus (valsčius): Pagilg- und Paschalteigschen, Linkuhnen, Coadjuth-Candtschen und Picktupenenschen, Taurotehnen- und Argeningschen (Pagilijos-Pašalteikšių, Linkūnų, Katyčių ir Piktupėnų, Taurotėnų ir Argeninkų). Minėtuose 188 kaimuose, kurių tik keli pavadinimai vokiški, buvo 3148 ūkiai su 1968 ūbais dirbamos žemės (1 ūbas tuomet prilygo apie 17 ha), taigi iš viso 33 456 ha. Vienam kaimui teko vidutiniškai 16,7 ūkio ir 10,4 ūbo (1768 ha), o 1 ūkiui - vidutiniškai 0,6 ūbo (10,2 ha). Tai, atrodo, daugiau nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lenkijoje, Rusijoje. Skaičiuojant, kad 1 šeimyną (su samdiniais) sudarė vidutiniškai 8 žmonės (1790 m. Lietuvos kunigaikštystėje - 7-8 žmonės), sužinome, jog Tilžės apskrityje pačioje XVIII a. pr. gyveno apie 25 000 žmonių - valstybinių valstiečių su šeimynomis. Jų absoliuti dauguma lažininkai. Čia pravartu prisiminti, kad didžiulė dauguma žemių Mažojoje Lietuvoje dėl įvairių priežasčių buvo domenai - valdovo nuosavybė.
Hochzinser (tokia činšininkų grupė) lažo nėjo, bet už tai mokėjo didesnį činšą. Tačiau tokių valstiečių Tilžės apskrityje buvo mažai - tik apie 138 ūkius (4,4 proc. visų ūkių) su 211 ūbų (3578 ha) dirbamos žemės (1,7 proc. visų ūbų). Tarp jų buvo ir vokiečiai, ir lietuviai. Kulmiškių (Kölmer), tai yra turinčių žemės nuosavybę pagal Kulmo teisę, buvo daugiausia vokiečiai senbuviai. Turime Tilžės apskrities daugiau kaip 3000 valstiečių (šeimų galvų) sąrašą, sudarytą 1711 m. Taip pat daugiau kaip 600 valstiečių nevedusių sūnų 18-40 m. amžiaus sąrašą, sudarytą iki maro, 1703 metais. Žmonių vardai ir pavardės - tai kartu lobis kalbininkams. Tokių vertingų to laikotarpio statistinių duomenų iš Didžiosios Lietuvos mes neturime. 98-99 proc. žmonių Tilžės apskrityje lietuviškomis pavardėmis. Kadangi tuo laikotarpiu lietuviai (lietuvininkai) dar nevokietėjo - priešingai, kai kurie vokiečiai lietuvėjo, - galima teigti, kad jie buvo lietuvininkai (Deutsches Zentralarchiv. Potsdam, Abteilung Merseburg. Rep. 77. - Tit. 4084.Bl.20). Iš sąrašuose esančių valstybinių valstiečių su vokiškomis pavardėmis tebuvo 1-2 proc., o su lenkiškomis - tik apie 9 šeimų galvos (pvz., Jurg Sabarauffsky). Bet ir tarp jų galėjo būti lietuvių. Išvados, padarytos dėl Tilžės apskrities, tinka ir lietuviškiausioms Klaipėdos, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritims. Taigi, iki XVIII a. I pusės Mažoji (Prūsų) Lietuva, imant jos minėtas penkias apskritis, dar buvo ištisai lietuvininkų, kurių dauguma lažininkai, gyvenamas kraštas. Tik Mažosios Lietuvos pietuose, kur kūrėsi feodalų privačios valdos, buvo apsigyvenę šiek tiek ir vokiečių, t.p. lenkų, tai yra mozūrų apie Geldapę (Goldapp), Ungurą (Angerburg) valstiečių. Tik miestuose žymiai daugiau nei lietuvininkų gyveno vokiečių. Vokiečių mokslininkai priėjo panašių išvadų, remdamiesi kitais duomenimis. XVII a. įžymusis etnografas Matas Pretorijus (M. Prätorius) liudija, kad buvo žiūrima, idant nadruvių (su skalviais sudarė etninės bendruomenės lietuvininkų pagrindą) kaimuose neįsikurtų vokiečių. A. Weisso (Preussisch-Litauen und Masuren. Rudolstadt, 1878-1879. Bd. 1.S.171) duomenimis, tarp lietuvių gyvenę žemesnieji vokiečių valdininkai taip sulietuvėjo, kad kalbėjo ir suprato lietuviškai. O. Natau Mundart und Siedlung im nordöstlichen Ostpreussen - leidinyje Schriften der Albertus - Universität. Königsberg - Berlin, 1937. Bd.4.S.183, 187, 213) Pilkalnio (Pillkallen) parapijos krikšto registracijos knygoje rado įrašytas vien lietuviškas pavardes. Jis padarė išvadą: XVI-XVII a. kolonistai vokiečiai Mažosios Lietuvos miestuose buvo tik turtingi miestiečiai. A. Haksthauzenas (A. Haxthausen Die ländliche Verfassung in den Provinzen Ost - und Westpreussen. Königsberg, 1939, S.82) tvirtino, kad XVIII a. pradžioje 200 kv. mylių (11 200 kv. km) teritorijoje gyveno vien valstiečiai lietuviai, o E. Muretas (Geschichte der Französischen Kolonie. Berlin, 1885,S.234), kad iki to maro bei bado vokiečių valstiečių į Mažąją Lietuvą nevyko. Ir H. Rieckenbergas (Die Schatullsiedlung in Preussen bis zum Jahre 1714 / žurnale Altpreussische Forschungen. Königsberg, 1939 Jahrgang, Hefte 1.S.48, 194-196) Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje rado XVIII a. pr. gyvenus vien valstiečius lietuvius. Vydūnas tvirtino: tarp Vyslos žemupio - Alnos upės ir jūros gyveno daugiausia vokiečių kolonistai, į rytus - lietuviai (lietuvininkai; Vydūnas Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Tilsit, 1932). Įsruties apskrities pietinėje ir Unguros (Angerburgo) apskrities šiaurinėje dalyse įsikūrę Mozūrijos lenkai sulietuvėjo, o XIX a. suvokietėjo: M. Beheim-Schwarzbach Hohenzollernsche Kolonisationen. Leipzig, 1874. S.100-106, 141-142; G. Schmoller Die preussische Kolonisation des 17. und 18. Jahrhunderts / leidinyje Schriften des Vereins für Sozialpolitik. Leipzig, 1886. Bd.32.S.15; A. Zweck Litauen. Stuttgart, 1898.S.133-134.; J. Jakštas Mažosios Lietuvos apgyvendinimas iki XVII a. pabaigos. Roma, 1970. Beje, lenkų istorikai ištyrė, kad Mozūrijos šiaurėje gausiai gyveno lietuvių. O prūsai Mozūrijoje lenkėjo, vėliau vokietėjo. Netgi XX a. I pusėje Labguvos (Labiau) apskrities kaimuose gyveno daug žmonių (kai kur pusė) lietuviškomis pavardėmis, tik vardai beveik visi vokiški (Leidinys "Von tohus". Heimatbrief des Kreises Labiau. Otterndorf-Niederelbe. BRD).
Tilžės apskritis buvo iš mažesnių, kone dvigubai didesnė už ją buvo Įsruties apskritis. Skaičiuojant minėtas 5 apskritis kaip 6, gauname, kad jose gyveno apie 150 000 žmonių (6x25 000), gyvenančių domenų valstiečių ūkiuose. Veikiausiai maždaug tokį patį skaičių sudarė likusieji gyventojai (kaimo ir miesto). Tuo labiau, kad Prūsijos šiaurė buvo gana tankiai gyvenama, žemės geros, todėl gausu buvo vadinamųjų "laisvųjų žmonių". Absoliuti dauguma lietuvininkų buvo baudžiauninkai lažininkai. Taip skaičiuojant, gauname, kad Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos lietuviškiausiose apskrityse pačioje XVIII a. pradžioje (iki Didžiojo maro bei bado) gyveno apie 300 000 žmonių. Absoliuti dauguma jų - lietuvininkai. Tą patvirtina kiti istorijos šaltiniai ir mokslininkų apskaičiavimai. Gyventojų smarkiai sumažėjo po 1709-1711 m. Prūsijoje siautėjusio minėto maro. Labiausiai nukentėjo Mažoji Lietuva. Minėtose 5-iose lietuviškiausiose apskrityse mirė apie 160 000 žmonių (apie 53 proc.). Be gyventojų liko apie 9000 sodybų. Tilžės apskrityje visai išmirė arba apleido savo sodybas 1307 ūkiuose (41,6 proc. visų ūkių). Jų ūkininkai turėjo apie 630 ūbų (10 700 ha, apie 32 proc. visos apskrityje dirbamos žemės). Tačiau šioje apskrityje žmonių mirė daugiau: kitais duomenimis, - daugiau kaip 24 000 žmonių. Į šiuos skaičius neįeina neturintys ūkių gyventojai, feodalai ir jų valdiniai, miestelėnai, dvasininkai, administracinis aparatas, kariai. Maru mirė daug kunigų , dėl to sulėtėjo lietuvių raštijos raida, lietuviškose parapijose trūko gimtąja kalba sakomų pamokslų, apskritai dvasininkų. Maras buvo didelis smūgis ir taip mažai lietuvininkų bendruomenei, ypač dar išlikusiems gimtąja kalba kalbantiems prūsams. Po šios gaivalinės nelaimės karališkoji valdžia į Mažąją Lietuvą suorganizavo vokiškąją kolonizaciją. Tam tikslui 1714-1723 m. Tilžėje veikė Preussische litauische Amtskammer (Prūsijos lietuviškų valsčių kamera), kuriai priklausė Lietuvos provincijos (minėtos 4 apskritys) valsčiai ir dalis Mozūrijos valsčių. Po Didžiosios kolonizacijos pasikeitė etninė gyventojų sudėtis. Į Įsruties, Tilžės ir Ragainės apskritis valdžia atkėlė, mano apskaičiavimais, apie 23 000 kolonistų (keli tūkstančiai pabėgo, neradę žadėtos gerovės), daugiausia vokiečių valstiečių, iš jų 10 156 vokietkalbius zalcburgiečius iš Austrijos. Pastarųjų šeimų (479) apsigyveno daugiausia Tilžės apskrityje. Minėtose 3 apskrityse, 1736 m. duomenimis, kolonistai sudarė 37,7 proc. visų valstybinių valstiečių: buvo 6137 lietuvininkų ir 3720 kolonistų valstybinių valstiečių ūkių. Iš jų Tilžės apskrityje tokie ūkiai sudarė 93 proc., o likusius 7 proc. sudarė kolonistų ūkiai. Šioje apskrityje, turinčioje 5 valsčius, vokiečių (112 šeimų) apsigyveno tik 2-juose. Daugiausia kolonistų apsigyveno Įsruties apskrityje (48 proc. valstybinių valstiečių). Klaipėdos apskrityje, už Nemuno, apsigyveno tik 3 (gal truputį daugiau) šeimos kolonistų. Apskritai, kolonistai sudarė 13-14 proc. visų Lietuvos provincijos gyventojų. Atskiromis kolonijomis jie gyveno 8,7 proc. visų kaimų, kartu su lietuvininkais - 37,3 proc. kaimų. Kiti kaimai - 54 proc. (946) dar buvo visai lietuviški. Iš viso Lietuvos provincijoje 1736 m. dar gyveno iki 80 proc. lietuvininkų (A. Matulevičius Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: lietuvių tautinė padėtis. Vilnius, 1989). Vokiečiai senbuviai (dvasininkai, valdžios pareigūnai, dvarų administracija) buvo susigyvenę su lietuvininkais, nors tarp jų buvo luominių skirtumų. Kūrėsi vadinamųjų "prūsų", kaip Prūsijos piliečių, bendruomenė. O XVIII a. I pusės naujieji atvykėliai buvo iš įvairių Vokietijos kraštų (iš 32); iš Šveicarijos, Austrijos Zalcburgo - visai kitos aplinkos, klimato, tradicijų ir gyvenimo būdo, kitos etnokultūros žmonės. Nelengva jiems buvo pritapti Prūsijoje, juo labiau prie lietuvininkų. Nors šių ir kitų tautybių gyventojų dauguma buvo to paties valstiečių luomo. Po kolonizacijos Mažosios Lietuvos valdininkus, tarp kurių buvo susigyvenusių su lietuvininkais, imta keisti pareigūnais iš Brandenburgo krašto, atsiųstais Berlyno vyriausybės. Karalius Friedrichas Wilhelmas I savo ministrams ir Lietuvos departamento valdžiai Gumbinėje nurodė su zalcburgiečiais elgtis švelniai ir atlaidžiai. Kad vokiečiai nesulietuvėtų, paliepta apgyvendinti juos atskiromis kolonijomis ir kad jie lietuviškais drabužiais nesirengtų (M. Beheim-Schwarzbach Friedrich Wilhelm I. Colonisationswerk in Lithauen. Königsberg, 1879.S. 153,154). Jau Valtarkiemio (Walterkehmen) kunigas (1708-1749) Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig) pastebėjo, kad jauni kolonistai šveicarai, vokiečiai ir prancūzai lengvai pramoksta lietuviškai. V. Cyzemeris (W. Ziesemer Die ostpreußischen Mundarten. Breslau, 1924 S. 129) rašė, kad lietuvių kalba darė įtaką vokiečių kalbai. Antra vertus, žymus lietuvių raštijos puoselėtojas Gumbinės kunigas Michaelis Mörlinas (Merlinas) ir kiti vokiečiai kunigai kėlė klausimą, kad reikia gryninti lietuvių kalbą nuo gana gausių germanizmų.
Vokiečių istoriografijoje kai kas tvirtina, kad Mažosios Lietuvos žemėse kolonistai pakėlė žemdirbystės kultūrą. Vydūnas (Min. veik, p. 292-293, 295) teigė atvirkščiai: lietuvininkai buvo pavyzdžiu kolonistams ūkio darbuose, buityje, moralėje. Lietuvių klasikinės poezijos pradininkas Tolminkiemio (Tollmingkehmen) kunigas Kristijonas Donelaitis piktinosi, kad atvykėliai iš tolimų kraštų atnešė į Prūsiją visokių ydų. Jie maištavo: reikalavo vis didesnių privilegijų ir laisvių (nors turėjo žymiai daugiau nei vietiniai), norėjo būti labiau vertinami už lietuvininkus, grasino pabėgsią. Tai buvo skatinantis pavyzdys lietuvininkams, kaip reikia kovoti už savo teises. Ir valsčių viršaičių - amtmonų atsiliepimai apie zalcburgiečius skirtingi: vieni juos gyrė už darbštumą, stropumą, praktiškumą ir taupumą, kiti - smerkė ir peikė juos kaip tinginius, mėgstančius rūkyti, kortuoti, gerti vyną (lietuvininkai gėrė midų). Apie XVII a. pabaigos - XVIII a. pradžios lietuvininkus amžininkai ir tyrinėtojai atsiliepdavo kaip apie darbščius žmones, sėslius, pareigingus, išdidžius, bet užguitus, prietaringus žmones (T. Lepner Der Preusche Litauer. Parašyta 1690, išsp. 1744l A. Skalweit Die ostpreussische Domänenverwaltung unter Friedrich Wilhelm I. und das Retablissement Litauens. Leipzig, 1906. S. 158; M. Beheim-Schwarzbach Min. veik, p. 158,197; GervaisNotizen von Preussen mit besonderer Rücksicht auf die Provinz Litauen. Königsberg, 1795. S. 27-28, 34, 55, 183-189, 195, 299; A. Rogge Geschichte des Kreises und der Dioecese Darkehmen. 1873, S. 16). Manau, kad abi pusės iš dalies teisingos. Kolonistai į Mažąją Lietuvą vyko kaip į pažadėtąją žemę, o protestantai zalcburgiečiai - dar ir kaip religiniai kankiniai, persekiojami katalikų hierarchų. Kolonistai norėjo, kad vietiniai kaimiečiai juos aptarnautų, nes jų dauguma nėjo lažo darbų: buvo kulmiškiai (Kölmer), laisvieji valstiečiai (Freibauer), činšininkai (Zinsbauer). Iš pradžių dirbti žemę jie nenorėjo, dalis gyveno lietuvininkų namuose. Vėliau jie turėjo galimybių plėtoti prekinį ūkį, ypač 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą. Dėl savo privilegijuotos padėties vokiečių valstiečiai lengviau įsijungė į rinkos ekonomiką, pakėlė žemdirbystės kultūrą, pritaikė vakarietiškų agrotechninių naujovių. Kolonistai gavo daugiau laisvių nei to paties luomo vokiečiai senbuviai. O XIX amžiuje lietuvininkai buvo ir peikiami: už polinkį bylinėtis, girtuokliauti, sukčiauti, už prietaringumą. Kartu lietuvininkai kariai buvo giriami už narsą, drausmę, ypač kaip geri kavaleristai (buvo jų pulkų), o dauguma civilių - kaip ištikimi karaliaus valdiniai, Prūsijos patriotai. Tuo paaiškinama rinkos ūkio (kapitalizmo) raidoje šalyje vykstančia etnokultūrine integracija, Prūsijos piliečio protestanto "prūso", kiek skirtingo nuo Vokietijos vokiečio, ypač nuo Didžiosios Lietuvos kataliko, formavimusi.
Asimiliacija paprastai vyksta po kelių žmonių kartų. Lietuvininkai kaimiečiai dvikalbiais, po to vienkalbiais ėmė virsti XIX a. Tą procesą spartino pobaudžiaviniu laikotarpiu išnykę luominiai žmonių skirtumai. Juk seniau bendravimo tarp bajoro arba dvarininko feodalo ir baudžiauninko negalėjo būti. Gerėjo komunikaciniai ryšiai, įvairių socialinių sluoksnių ir grupių gyventojai tampriau bendravo, daugėjo mišrių vedybų. Lietuvininkai vyrai didžiavosi tarnyba Prūsijos kariuomenėje ir atsidavimu jos karaliui. Pirmiausia vokietėjo vargingiausieji sluoksniai, daugiausia dirbę samdiniais bajorų (dvarininkų) dvaruose ar turtingų vokiečių valstiečių ūkiuose. Sparti lietuvininkų asimiliacija, kaip prievartinės germanizacijos padarinys, prasidėjo po 1871 m., susikūrus Vokietijos imperijai. Jie tapo tautine mažuma. Kaip minėtoje monografijoje (2001 m. Vilniuje lietuvių kalba, 2017 m. Vokietijoje pakartotas 1932m. leidimas Tilžėje) rašė Vydūnas, daugelis Mažosios Lietuvos vokiečių šeimų kraujo ryšiais susigiminiavę su lietuvininkais, o kitoje (pietinėje) Prūsijos dalyje - su prūsais. Mokslininkai pastebėjo įdomų reiškinį: žmonės, kalbą svetima kalba, tampa aistringais ta kalba kalbančios tautos gynėjais. Ilgainiui ir vokiečiai, ir lietuvininkai drauge kūrė provakarietiško tipo visuomenę bei kultūrą, spartėjant germanizacijai dominavo vokietkalbė etnokultūra. Bet ir vokietkalbiai gyventojai kūrė baltišką kultūrą. Atsiribojimą nuo vokiečių ir nuo pasaulietinės kultūros skatino pietizmas, kurį lietuvininkai perėmė iš vokiečių pietistų. Jie gimtąja kalba melsdavosi viename iš kaimo namų. Nereikėjo eiti į tolimą bažnyčią. Tokios uždaros konservatyvios bendruomenės iš dalies padėjo lietuvininkams išlaikyti gimtąją kalbą ir archaiškus papročius. Tačiau atribojo nuo pasaulietinių reikalų. Mažosios Lietuvos kultūrą kūrė daugiausia iš valstiečių kilę lietuvininkų inteligentai, taip pat vokiečiai. Dominavo oficialioji vokiečių kultūra, jų etnosas Prūsijoje skiriasi nuo Vokietijos etnoso, yra specifinis baltiškasis. Tuo pačiu vokiečių literatūroje, ypač propagandoje, būdavo pabrėžiamas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių skirtumas. Didžlietuviai parodomi kaip lenkėjantys, mažlietuviai - kaip Prūsijos, jos valdovo patriotai, perimantys vokiečių kultūros vertybes.
Kokie demografiniai procesai vyko po XVIII a. I pusės Didžiosios vokiškosios kolonizacijos? Oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Tilžės apskrityje lietuviais buvo užrašyta daugiau kaip 64 proc. gyventojų (o pagal kunigų pateiktus duomenis lietuvių procentas visur didesnis), 1852 m. - 46,5 proc., 1861 m. - apie 59 proc. (vėl išaugo), 1890 m. - apie 51 proc., 1905 m. - 45,3 proc., 1910 m. - 41,3 proc. (V. Vileišis Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje. Kaunas, 1935. P. 150-152). Tilžės apskrityje , pasibaigus kolonizacijai, XVIII a. viduryje lietuviakalbių buvo apie 80 proc., o XIX a. viduryje - apie 47 proc.. Vadinasi, per šimtą metų, tai yra per 3 kartas, sumažėjo apie 33 proc.. O visoje Lietuvos provincijoje (minėtos 4 lietuviškiausios apskritys) per šimtą metų (1736-1837: pirmoji data - mūsų aptarti valstybinių valstiečių vokiečių ir lietuvininkų tų metų duomenys, antroji data - 2-sis gyventojų surašymas Prūsijoje pagal tautybes) lietuviakalbių sumažėjo vidutiniškai 35 proc., arba trečdaliu. Per 50 m. (1861-1910) Tilžės apskrityje lietuviakalbių sumažėjo apie 17,5 proc., tai yra sudaro apie pusę sumažėjimo, kuris įvyko per 100 metų.
Taigi, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje nutautėjimas gerokai paspartėjo. Dvikalbiai ėmė virsti vokietkalbiais. Pavyzdžiui, Tilžės apskrityje 1890-1910 m., per 20 metų, lietuviakalbių sumažėjo apie 10 proc.. Tai dėl to, kad Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos valdžios (iniciatorius - vad. "geležinis kancleris" Otto von Bismarckas) įstatymais 1872-1876 m. lietuvių kalba buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo ir to rezultatas pasireiškė po dviejų kartų; taip pat palyginti su Didžiąja Lietuva dėl sparčios ekonominės raidos, gerėjančių komunikacijos ryšių ir kitokių faktorių. Lietuvininkai dvikalbiai parapijiečiai pamokslų Evangelikų Bažnyčioje klausėsi ir lietuvių, ir vokiečių kalbomis, neretai - tik vokiškai, nes trūko lietuviškai mokančių kunigų (Tilsit-Ragnit. Würzburg, 1971, S. 319).
Išvada: tose gyvenvietėse, kuriose lietuviai sudarė daugumą, tai yra, kuriose 1736 m. matome įsikūrus mažiau kolonistų, jose dar 1861 m. lietuviai sudarė daugumą (R. BoeckSprachkarte vom Preussischen Staat. 1864). Tad kodėl prūsai asimiliavosi palyginti žymiai greičiau nei lietuviai? Prūsų daug žuvo per Vokiečių ordino karus, sukilimus, dalis nuo kryžiuočių jungo bėgo į Didžiąją Lietuvą (XV-XVI a. grįžo į Mažąją Lietuvą sulietuvėję). Prūsijos pietuose ir pietryčiuose jau nuo XIII a. kūrėsi ne tik vokiečių, bet buvo ir lenkų kolonistų. Lenkų daugėjo po 1466 m. Torūnės taikos (pirmoji - 1411 m., po pergalės Žalgirio mūšyje), pasibaigus Trylikamečiui (1454-1466) Lenkijos su Vokiečių (Kryžiuočių) ordinu karui. Tos Prūsijos dalies lenkinimas spartėjo, kuomet prūsų žemės Varmė, Pagudė ir Pamedė 1466-1772 m. (iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo) priklausė Lenkijos karalystei. Iš Pavyslio žemupio žemių buvo sudaryta Lenkijos autonominė sritis Karališkoji Prūsija (Prusy Królewskie), o vidurinėje Prūsijoje - Katalikiškoji (vietoj evangeliškosios) Varmijos vyskupija - kontrreformacijos ir polonizacijos židinys. Kad išvengtų lažo prievolės (šarvarkų) lenkų bajorų dvaruose, prūsai bėgo į miestus. Valdžiai tereikėjo įrodyti, kad esi vokietis. Vokietybė prūsams iš dalies buvo apsauga nuo stiprėjančios baudžiavos. Dėl to pirmiausia vokietėjo pasienio zonos prūsai, gyvenę gretimai arba kartu su lenkais. O šiauriniai prūsai - notangai, bartai, dalis sembų, gyvenę kaiminystėje su artimai giminingais vakariniais lietuviais (nadruviais ir skalviais) - ilgainiui sulietuvėjo. Jie įsiliejo į lietuvininkų bendruomenę, sudarančią Mažąją Lietuvą. Deja, prūsų etnoso iki XVIII a. neliko, o iki XVIII a. vidurio, manoma, visai neliko ir Sembos prūsų, mokančių gimtąją kalbą. Vieni suvokietėjo, kiti sulietuvėjo, o gyvenantys pietinėje Prūsijoje ir Varmijoje vokietėjo (Vokiečių ordino laikais, iki XV a. vidurio); valdant Lenkijai Karališkojoje Prūsijoje ir Varmijos vyskupijoje - lenkėjo.
Vokiečiai, prūsai, lietuvininkai (mažlietuviai), lenkai bei mozūrai sukūrė Prūsijoje, palyginti su kaimynais, aukšto lygio ekonomiką ir kultūrą. Lietuvininkai (nuo XIX a. II pusės labiau vadinti mažlietuviais) daugelyje gyvenimo sričių pirmavo prieš didlietuvius. Tilžė XIX a. - XX a. pradžioje buvo svarbiausias ne tik mažlietuvių, bet ir didlietuvių kultūros, spaudos, visuomeninio ir politinio gyvenimo centras. Vadinta Mažosios (Prūsų) Lietuvos sostine. Straipsnį norėčiau baigti lietuvių istoriko išeivio Igno Skrupskelio žodžiais: Kaip bežiūrėtų šių dienų istorikas į tą epochą, - pasipiktinęs ar nustebęs, - reikia pripažinti, kad iš šio palankaus nusistatymo (Prūsijos valdžios - A.M.)Lietuvos (Mažosios - A.M.)atžvilgiu išaugo teigiami vaisiai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
