VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

03 21. Nepamirštama kelionė

Regina Kuzmaitė–Norkevičienė

1949-jų metų kovas. Lietuvoje didžioji tremtis. Panevėžyje, kur lankiau gimnaziją, žmonės išsigandę, pritilę. Susitikę pažįstami šnabždasi apie stotyje suformuotus tremtinių ešelonus – jau išvažiavusius, dar stovinčius. Kiek jų bus? Kiek visa tai tęsis?

Mes su močiute, jau netekusios kaime namų, prisiglaudusios nuomotame kambarėlyje. Lyg narve uždarytos – vaikštom nuo lango prie lango. Kankina nežinia: kaip ten mūsiškės – ligonė motina, sesuo Mikieriuose, Šimonių girios pakraštyje? Ar išvežė seserį mokytoją su mažu sūneliu – juk vyras ir tėvas Vorkutoje. O kaip motina, vos prieš porą savaičių iš Kauno ligoninės nuvažiavusi pas dukterį? Nutarėme: reikia man važiuoti, reikia pamatyti, gal liko vieni – patys silpniausi.

Traukinukas į Pagojo stotį prie Šventosios atvažiuodavo saulei tekant. Pro pušynėlius, išsidėsčiusius Šventosios pakrantėse, einu link Andrioniškio. Vos keli kilometrai per kaimus iki Šimonių girios. Matau: iš sodybos netoli kelio išbėga moteriškė, moja, kad sustočiau. Palaukiu: tokios pat išsigandusios akys, tas pats rūpestis veide. Pamatė – eina mergaitė nuo traukinio apsirengusi namie austu, šaltekšnių, ąžuolo žievėm dažytos vilnos palteliu. Aišku – sava. Moteriškė prijuostėje suvyniojusi dubenėlį, jame dabar pusryčiams kepami blynai: juk mergaitė iš kelionės, turbūt alkana. O akyse rūpestis: iš kur važiuoji? Kaip ten Panevėžyje? Ar daug žmonių išvežė? Ar trėmimas jau baigiasi? Pasakoju, ką žinau, mačiau, ką girdėjau. Pasikalbėjusios išsiskiriam kaip savos, lyg geros pažįstamos.

Paeinu gal kilometrą. Vėl moja moteris: sustok, reikia pasikalbėti. Vėl klausimai: iš kur važiuoji? Kaip ten Panevėžyje? Klausiu: gal ką girdėjo apie Mikierius – nieko nežino, toli, už miško. Ir vėl prijuostėje pusryčiams kepamų blynų dubenėlis. Vėl toks pat atviras, nuoširdus pokalbis – kaip su gera pažįstama.

Kol nuėjau tuos kelis kilometrus nuo Pagojo stotelės iki sulūžusio Pelyšos tilto, atbėgo net trys moterys – visos su tuo pačiu rūpesčiu, visos su savais blynais, visos tokios savos, artimos – tarsi kaimynės, geros pažįstamos.

Man, atvažiavusiai iš Panevėžio, kilusiai iš kaimo prie Lėvens, toks atviras, nuoširdus bendravimas su nepažįstamom moterim buvo gražus, geras, tačiau besiskiriantis nuo šaltesnio, santūresnio Panevėžio apylinkių žmonių bendravimo. Tiesa, nepraeidavom kaimo keliu pro šalį nepasisveikinę su tegu ir nepažįstamu žmogum, nepraeidavom pro dirbančius laukuose nepasakę „Padėk, Dieve“ (tyliai praėjusieji išgirsdavo repliką: „Ar nematei kiaulės su zvaneliu?“). Tačiau rytų aukštaičių krašto žmonių bendravimas buvo kitoks – šiltesnis, atviresnis, lyg nuoširdesnis.

Praėjo keli dešimtmečiai. Viskas keitėsi. Turbūt nebeliko tų sodybų, nebereikia pririšta virve leistis nuo per vidurį upės nulaužto Plyšos tilto, nereikia bijoti patekti į skrebų pasalą Šimonių girios pakraštyje. Pasaulis kitoks. Tačiau ar išliko svarbiausia – aukštaitiškas, tarsi vaižgantiškas Šventosios pakrančių žmonių nuoširdumas, vaišingumas, toks kaimyniškas, tarsi savųjų elgesys? Prie tokių santykių Lietuvos žmonės buvo priartėję Sąjūdžio laikais, tačiau greitai vėl susvetimėjo, grįžo prie oficialaus mandagumo. O gal Šimonių krašto žmonės kitokie? Gal išlaikė savo aukštaitišką dvasią? Būtų gera tuo tikėti.

Atgal